|
Global Lithuanian Net: san-taka station: |
|
Istorinis diskursas
Kosminė opera ir Marsas
Tęsinys, pradžia:
1. Astronominis pagrindas ;
Rusų fantastai apie Marsą ;
Raudonoji ... planeta ; Kosminės operos žanro tėvu laikomas amerikietis konditeris
Edvardas (Dokas) Smitas, 1928 m. Amazing Stories žurnale pradėjęs publikuoti su
Li.Ch. Garbi parašytą nedidelės apimties romaną Kosmoso vieversys.
Vienintelė jo vertybė - kad pirmąkart aprašytas skrydis už Saulės sistemos ribų. Praktiškai tai kosminio mastelio
vesternas, turintis tikslą užimti skaitytoją metro pakeliui į darbą (plačiau žr. >>>>>).
Tačiau iš tikro pirmasis skrydį į Didįjį kosmosą aprašė
Viktoras Gončiarovas, gyvenęs Tiflise (Tbilisyje), 1924 m. išleidęs
dilogiją Psicho-mašina (taip pat žr. >>>>>
ir Tarpplanetinis keliautojas (taip pat žr. >>>>>).
Tik va jo kūryba neįsirašė į grynosios fantastikos rėmus. Jo lengvas linksmas stilius, spindulių pluoštas, su švilpesiu pjaustantis kūnus
skatino jį vadinti autoriumi, nežinančiu, kas yra tikroviška. Rusų kritikams, kaip bebūtų keista, dilogijoje tiko viskas, išskyrus
naglus revoliucionierius, visur kišančius savo revoliuciją (bet būtent tokie jie ir buvo 3-e dešimtm.). Tačiau, iš tikro,
V. Gončiarovas tiesiog tryško idėjomis: E. Smitui iki jo - oi kaip toli.
Psicho-mašinoje jaunas komjaunuolis Andriejus, susirengęs atostogų
pas draugą Ukrainoje, tampa Leningrado mokslininko A. Veprevo, suvaldžiusio psichokinezinę energiją, asistentu. Netrukus paaiškėja, kad tasai
Veprevas - užkietėjęs kontrrevoliucionierius. o jo mašina skirta komunistų naikinimui: Andriejus kartu su LVU studentu Nikodimu, kuriam profesorius atėmė kalbos dovaną, noris sutrukdyti šiems planams. Mintis skaitantis Veprevas
pabėga viena tų "cilindro formos" mašinų, o jaunuoliai kita ima jį persekioti. Pradžioje sukami ratai aplink Žemę, vėliau nulekiama į Mėnulį.
Mat psicho-mašina gali judėti nepaprastai greitai ir Mėnulyje atsiduriama
per kelias minutes. Mėnulyje jaunuoliai randa sudužusį profesoriaus aparatą -
mat profesorius nepaskaičiavo, kad beorėje erdvėje psicho-energija eikvojasi
gerokai greičiau ir nesugebėjo mašinos išlaikyti leidžiantis. Tačiau Veprevas
su bendražygiu Šarikovu išsigelbėjo ir pasislėpė Mėnulio gyventojų senovėje
pastatytuose mechanizuotuose tuneliuose. Patys Mėnulio gyventojai,
plačiapečiai drambliukai ant užpakalinių kojų ir skeltomis kanopomis, yra
pasidaliję į dvi nelygias grupes: "nebezus" (proletarus) ir "vezus" (valdantįjį
elitą), kurie jau senai naudoja psicho-mašinas bet kokių sukilimų nuslopinimui. Ir su šiais susideda Veprevas.
Vyksta gaudynės ir susišaudymai, kol galiausiai, aišku, laimi Žemės
jaunuoliai. Nebezai iškart surengia ginkluotą maištą ir prašo tuodu žemiečius
jam vadovauti. Šiedu džiaugsmingai sutinka, maištininkai laimi, išgelbėdami
50 mln. nebezų nuo mirties (mat vezai, ne tik engė, bet ir žudė nebezus, taio
reguliuodami gyventojų skaičių). Mėnuliečių psicho-mašinos sunaikinamos, vezai įkalinami, o abu žemiečiai grįžta namo.
"Tarpplanetine keliautojuje" jiedu priversti grįžti į Mėnulį, nes pasirodo,
kad jų plaučiai atprato nuo tankaus Žemės oro, todėl reikia reabilitacijos
kurso. Jie įsikuria mechanizuotose rūmuose ir susipažįsta su selenų
pasiekimais (ir ko tik tie neturi - ir skraidantys atominiai aparatai, ir
automatizuotos gamyklos, heliostotys, kompaktinių diskų bibliotekos,
koncentruoti maisto papildai ir pan.). Juos patys nebezai sieja su Komunistine respublika, viešpatavusia iki vezų pučo.
Vis tik Žemės jaunuoliai trokšta naujų nuotykių, jie aptinka slėptuvę su
nedidele, tačiau labai galinga cigaro formos psicho-mašina. Perskaitoma
greta besimėtančiame kompakte buvusi "minčių knyga". Mašiną sukūrė vezas
Airani, iškėlęs įdomią hipotezę. Visata begalinė, todėl pagal tikimybių teoriją,
joje kažkur toli-toli turi egzistuoti pasauliai, identiški mūsiškiam. O kartu turėtų
būti ir planetos-dvyniai su mūsų praeitimi ir ateitimi. Ir visas tas planetas galima pasiekti.
Andriejus bando įkalbėti Aukščiausiąją tarybą, kad išlaisvintų išmintingąjį
vezą, perduodant jo atsakomybei. Tasai pradžioje vaizduoja išdidų
aristokratą, priešinasi, tačiau vėliau mielaširdingas senukas atskleidžia savo
paslaptis ir siūlo komjaunuoliui patikrinti jo hipotezę. Jiedu rengiasi skristi į
žvaigždę, esančią už 30 mlrd. varstų - ten yra mūsų planetos, į priekį
pažengusios 5 m., dvynė, po to - 100 m., pusę milijono ir galiausiai milijoną metų.
Pasiekę Žemę-2 ir nusileidę prie Leningrado, jie mato cerkvę, kurioje
įrengtas Valstiečių universitetas. Gatvės visiškai elektrifikuotos, Vietos
taryboje Andriejus paprašo arklių, tačiau iš jo pareikalauja "darbo kortelės",
todėl tenka "pūsti miglas į akis". Juo patiki. Pakeliui jis sužino, kad visos šalys
jau tarybinės, išskyrus JAV, pinigai visur panaikinti, tačiau įvesta darbo
prievolė ir kortelės, pagal kurias dalijamos prekės bei maisto produktai.
Išskrendama toliau. Žemėje-3 2022-ieji, ten jau utopija. Amerika krito
1930-aisiais. Komunarai gyvena kotedžuose, pastatytuose miškuose ir
parkuose, ant ežerų krantų. Jie gyvena labai ilgai, nes antiseptikas sunaikino
visus pavojingus mikroorganizmus. Visi kalba esperanto kalba, pirmenybę
atiduoda oro transportui ir užsiima mokslu. Tačiau ir šiame pasaulyje saujelė
seniokų svajoja apie kapitalizmo sugražinimą ir periodiškai rengia teroro
aktus. Jie pagrobia ir Andriejų, siekdami išsiaiškinti psicho-magnetų paslaptį.
Tačiau gudrusis Andriejus įvilioja juos į pasalą ir išduoda komunarams.
Saulės sistema, kurioje randasi Žemė-4, patyrė esminius pokyčius: Saulė
švietė blankiau, nebuvo Saturno, o jo vietoje buvo debesuota planeta be žiedo
ne su 9, o su 12-13 palydovų, o "ten, kur turėjo būti Žemė, kibirkščiavo
kažkoks keistas kūnas, apvalus ir su ilgu šešėliu... Priskridus arčiau ... nebuvo
nei žemynų, nei jūrų. Akinančiai ryškus paviršius gaubė dangaus kūną... Nuo
abiejų keisto kūno ašigalių ėjo lygiagretūs tiltai, toli nusitęsiantys į šonus...
Juostos tęsėsi, išlikdamos lygiagrečios, link kitos planetos, artimesnės Saulei, ir joje pasibaigdavo, taipogi ašigaliuose".
Ko gero tai pirmasis aprašytas astrociklopinis (kosminių masteliu)
statinys. Andriejus patenka į "sosialių" (tolimos ateities socialistų) pasaulį,
kuris yra utopijų utopija: "kiekvieno visuomenės nario gyvenimas supamas
tokio komforto, kad kelia netgi kai kuriuos įtarimus: ar po viso to žmonija dar neišsigimė?"
Žemė tapo gamyklų planeta ir įtvirtinta karine baze, kurioje budi 1000
žmonių, kurie ne tiek dirba, kiek žaidžia begalinį žaidimą su tolimos praeities
atkurtais kraštovaizdžiais. Kiki sosialiai telepatiškai medituoja Veneros ir kitų dirbtinių planetų kurortuose.
Pasirodo, kad tokias Žemės pertvarkas iššaukė būtinybė, mat prieš 150
tūkst. m. pasireiškė trys pražūtingos grėsmės: Žemės sukimasis ėmė lėtėti, ji
pradėjo netekti atmosferos, o Mėnulis taip priartėjo, kad galėjo nukristi.
Žmonija nepuolė į paniką ir nepaliko Žemės. Buvo kiaurai nuo ašigalių
perkasta Žemė ir Venera, jose įtaisyta metalinės ašys, o planetų ašigaliai
sujungti metalinėmis grandimis su viduje jų esančiais vamzdžiais, kuriais iš
Veneros į Žemę buvo tiekiamas oras. Kartu ašys naudotos planetų sukimui sinchronizuoti.
Taigi, dabar gyvenimas sutvarkytas, tačiau išorinėse planetose
tebegyvena nehumanoidiniai kapitalistai, svajojantys apie naujas rinkas. Jie
kelia karus, slapta numeta desantą į Žemę ir tik galingasis Andriejus gelbsti
socialius nuo visiško sunaikinimo. Paskutinė kapitalistų prieglauda sunaikinta, įsteigiamas Visuotinė Raudonųjų Saulių Sąjunga.
* * *
Kitu paminėtinu kosminės operos kūriniu būtų trijų dalių Nikolajaus
Muchanovo Liepsnojančios bedugnės" (1924 m.; taip pat žr. >>>>>,
>>>>>
bei >>>>>), utopija, aprašanti žmonijos
komunistinę ateitį (nors joje nė karto nesutinkamas žodis komunizmas).
2423 m. Žemėje neliko valstybių, vieningos Federacijos (su sostine Urale) ideologija paklūsta Didžiajam protui ir valdoma Tarybos.
Vadovauja dviese: Techninių pajėgų vadas Ronė Oro-Beras ir Tarpplanetinio laivyno vadas Heni
Oro-Mosku. Apgyvendintas Mėnulis, kasyklos įrengtos asteroiduose, įvesta 3
val. trukmės darbo diena, kalbama viena Aziro kalba. Žmonės išmoko skaityti mintis, gyvenimo trukmė išaugo iki 200 m.
Žemei padeda dar senesnė marsiečių rasė, su kuria glaudžiai bendradarbiaujama - būna net mišrių vedybų (netgi vadas Oru-Mosku yra
vedęs marsietę Avirą). Tačiau problemas kelia štri konkurencija dėl nebulio,
ypatingo elemento, kurio vidinė energija lengvai išsilaisvina ir gali būti
pritaikoma visiems tikslams. Žemėje jo nerasta, jis atrastas Mėnulyje: Tai būtų dar pusė bėdos, tačiau pasirodo, kad Marse yra slapta largomerogų sąjunga, į kurią įeina poetai, mokslininkai ir filosofai,
senųjų giminių palikuonys. Pagrindinis sąjungos tikslas - visomis priemonėmis
užtikrinti marsiečių hegemoniją visose apgyvendintose planetose. Marsiečiai
išprovokavo karinius veiksmus, tačiau pirmieji smogė žemiečiai (nes nebuvo
ką daryti, nes kitaip Žemė būtų liovusi dvasiškai egzistuoti). Smogta Fobosui ir
Deimosui, nes ten marsiečiai laikė nebulio atsargas. Atsakydami marsiečiai
smogė Mėnuliai, siekdami pakeisti jo orbitą, tačiau jiems nepavyko, o tik buvo ištirpdyti ledai ir Mėnulį apgaubė atmosfera.
Mūšių arena plėtėsi - kosmoso erdvėje kovėsi dvi sanaerožablių armados,
asteroidų zonoje mirtinai susigrūmė kolonistų būriai. Energetiniai "feilūro"
spinduliai išdegino ištisas Žemės sritis. Visuotiniai sugriovimai abiejose planetose, gyventojai slepiasi požemiuose.
Pradžioje žemiečių pranašumą užtikrina pirmasis smūgis pasekmės bei
naujasis "teleskoposo" ginklas, užtaisytas "naujai atrastais kombinuotais
nebulio ir kažkokio elemeto, tolimų pasaulių svečio, spinduliais", tačiau
marsiečiai turi kiekybinį pranašumą ir žemiečiai netenka Mėnulio ir pereina į
gynybą. Atrodo, kad viskas nulemta, tačiau karo arenoje pasirodo įslaptintas
genialus jaunuolis Ken Ronė, skelbiantis visuotinės tarpgalaktinės kultūros
(faktiškai, kosmizmo K. Ciolkovskio
dvasia) idėjas. Laimei, jis buvo ir pacifistas. Pranikęs į inercijos paslaptį, jis išmoko valdyti dangaus kūnus, ir tai
panaudojo tarpplanetinių kautynių nutraukimui. Jis sulėtino Marso sukimąsi
apie ašį, kas sukėlė visuotinius kataklizmus, o po Žemės ultimatumo ir revoliuciją, nuvertusią largomerogų valdžią...
N. Muchanovo romanas užmirštas (gal ir teisingai), tačiau jis parodė, kad žmonijai išėjus į kosmosą, jos problemos nesibaigia...
* * *
Kosmoso tema tarybinėje literatūroje vystėsi. 1925 m. išleistas
Stefano S. Petrovo, pasirašinėjusio
Graalio Arelskio pseudonimu,
apsakymų rinkinys Apysakos apie Marsą (taip pat žr. >>>>> bei
>>>>>). Vėl grįžtama prie tezės apie
tiesioginę priklausomybę tarp visuomeninės santvarkos ir mokslo-technikos
progreso, tačiau kalbama ne apie klasių kovą, o monoetnines civilizacijas,
išskirtas amžių praraja. Marso civilizacija įvedė technokratinę utopiją, iškasusi
kanalus, išgelbėjo planetą nuo išdžiūvimo, pamažu įsisavina Saulės sistemą.
Tačiau įvyksta katastrofa - nukrenta Fobosas. Šiaurinę planetos dalį užlieja
lava, viskas ten liepsnoja, tačiau marsiečiai su nuostaba stebi, kaip
vėstančiame šiaurės pusrutulyje pergalingai pralekia visa evoliucija, atsiranda
papartynų džiunglės, vėliau bastosi dinozaurai, atsiranda pirmykščiai žmonės.
Pradžioje civilizuoti marsiečiai nežino, ką daryti su šiais barzdočiais,
apsidengusiais kailiais, tačiau po kelių tūkstantmečių, kai Saulė ima vėsti, juos
suveja į požeminius miestus ir paverčia darbininkais. Viskas baigiasi tuo, kad
Saulė gęsta, o gelbėdamiesi marsiečiai savo planetą nulkreipia link kitos
artimiausios žvaigždės. Tai pavyksta, tačiau dėl sukrėtimų paviršius suskyla ir
požemių gyventojai prasiskverbia į paviršių, kur jiems belieka sukelti revoliuciją...
Ivano D. Oksenšterno, pasirašinėjusio I. Okstono slapyvardžiu,
apsakyme Tarpplanetiniai Kolumbai (1926 m.) 20 a. pabaigoje efiromobiliai skrodžia
Saulės sistemą, tačiau žmonija viena ir kolonizacija nekelia sunkumų. Tėra du
pavojai: meteoritų srautai bei keista psichikos liga, verčianti žudyti bendrakeleivius...
* * *
Reikia pridurti, kad Marsas nebuvo privalomas tikslas - aiškiai pirmavo
Mėnulis, kad savaime suprantama, nes jis lengviau pasiekiamas. Gausėjo
pažintinės literatūros apie artimiausią kaimyną. Tačiau kaip iš tikro tie
aprašymai atitinka tikrovę nebuvo aiškinamasi, fantastikos kūriniuose stebino
keliautojų nepasirengimas kosminiams skrydžiams. Tad nekeista, kad
dauguma skrydžių baigiasi avarijomis, o išsigelbėti pavyksta tik laimingų
atsitiktinumų dėka. Taupant vietą, šios "pažintinės" literatūros pavyzdžių nepateiksime.
Nepaisant sunkumų, katapultą vis tik pastato, o P. Kreickofas siūlosi būti
pirmuoju keleiviu. Skrydžio metu jis sužino, kad Mėnulis yra gyva būtybė
(galbūt, ir protaujanti), engiančiai veikianti kitas gyvas būtybes. Inžinierius
neatlaiko jo poveikio ir nusižudo, atverdamas "bombos" liuką... Liūdnas toks finalas... Gyvavo ir kontaktų su kitomis, pirmiausia, Marso, civilizacijomis tema.
L. Kalinino apysakoje Derybos su Marsu (1924 m.) tarybiniai inžinieriai ryšį
užmezga galingos radijo stoties pagalba. N. Popylovo apsakyme
Nematomieji (1926 m.) iš kosmoso gelmių atvyksta miniatiūrinis laiviūkštis
A. Bobriščevo-Puškino apsakyme Atskridęs svečias (1927 m.) Žemę
aplanko humanoidas, keliaujantis po Visatą be ( ! ) kosminio laivo, kurį nuo
žudančio tuštumos poveikio saugo ypatingi fluidai, kuriuos spinduliuoja jo
kūnas. M. Prusako apysakos Žemės svečiai (1927 m.) pradžia
primena H. Velso Pasaulių karą: marsiečių sviedinys nusileidžia prie Los Andželo, keistos būtybės metalinėmis atramomis. Tačiau jie pasirodo
taikūs, be to ateistai ir komunistai, ir būtent toji santvarka įsivyravo suvienytame
Marse. Nedori kapitalistai nori sunaikinti raudonuosius marsiečius ir juos
išgelbsti tik darbininkų, sugebėjusių sviedinį atgabenti į Tarybų Sąjungą, įsikišimas.
A. Volkovas apsakyme Svetimi (1928 m.; žr. ir >>>>>) išdrįso aprašyti driežo
pavidalo ateivius iš tolimo ūko, kurių disko formos laivas sudužo Vakarų
Afrikoje (t.p. žr. >>>>>).
S. Klenčo apsakyme Iš Visatos gilumos (1929 m.) gana efektingai
pateikiamas maskviečių kontaktas su Kentauro Alfa sistemos Jupiterio klasės
planetos gyventojais, kurie nėra humanoidais. S. Gorbatovo apsakyme Paskutinis 'Mėnulio Kolumbo' reisas (1929 m.) olose gyvenantys
žmogiškos išvaizdos selenitai rengia kovinių raketų armadą, kad jomis užkluptų nieko
neįtariančius žemiečius (t.p. žr. >>>>>).
Be to, 3 dešimt. vis garsiau skambėjo artėjančio Pasaulinio karo,
sukelsiančio Pasaulinę revoliuciją, tema. Fantastika neliko nuošalyje. Tipišku tokios rūšies kūriniu tapo seno revoliucionieriaus,
inžinieriaus V.D. Nikolskio (1886-1938) romanas-utopija Po tūkstančio metų (1927 m.).
Gimė Urale ir dar 3 m. persikėlė į Peterburgą (tik 1919-23 m. gyveno Ukrainoje). 1905 m. V. Nikolskis vadovavo karinei draugovei, tačiau vėliau
pasitraukė iš politikos, baigė St. Peterburgo Politechnikumą ir tapo neblogu hidraulikos specialistu. 1924 m. grįžęs į Peterburgą dirbo
Melioracijos inst-te ir ten nuo 1924 m. pradėjo užsiimti literatūra, išleisdamas kelias mokslo populiarinimo knygas. 4-o dešimt. pabaigoje suimtas. Pirmojo pasaulinio karo metu dalyvavo konstruojant lėktuvus, ėmė rašyti
mokslo populiarinimo apybraižas, vėliau palaipsniui perėjo prie fantastikos
(apsakymai Velnio slėnis ir Profesoriaus Forso dezintegratorius pasirodė
1924 m.). Romanas Po tūkstančio metų silpnokas, tačiau ir jame pavyko
nuspėti kai kurias mokslo ir technikos tendencijas. A. Osorgimas Berlyne
išgelbsti nuo tramvajaus profesorių Farbenmeisterį, o tasai pasiūlo pakeliauti
chronomobiliu. Iš pradžių jie nuvyksta 150 m. į praeitį (Fridricho Didžiojo
epochą), tada 50 tūkst. m. į praeitį (Didysis ledynmetis), o kiek pasvyravęs
profesorius perkelia į 2925-uosius. Ten juos sutinka dieviški palikuonys, jau
senai belaukiantys tos mašinos atvykimo. Surengiama daugybė ekskursijų,
kad būtų supažindinta su XXX a. pasiekimais. Jie ragauja sintetinį maistą,
maudosi elektrinėse voniose, hipnotizuojančio aparato pagalba mokosi
universaliosios kalbos, skaito miniatiūrines metalines knygas, įsisavina
individualius skraidymo aparatus. Susipažįsta su augalų dresiruotoju ir
automatizuotos metalurgijos gamyklos operatoriumi, kalbasi su supergilios
(2900 km! ) šachtos darbininkais, lankosi Pasaulinės Broliškų Respublikų
Sąjungos Tarybą. Jiedu nuskrenda ir į kosmosą, iš kur jie stebi pasikeitusius
žemynų kontūrus, aplanko orbitinę stotį Uranija, pastatytą, kad būtų galima
stebėti tolimus pasaulius... Pasirodo, vyko ilgas karas tarp imperializmo ir
komunizmo, kuris galiausiai laimėjo. Dar XX a. buvo suvaldyta branduolinio
skilimo energija, Vakarų šalys ketino ją panaudoti kariniams tikslams, tačiau
1945 ( ! ) m. įvyko baisus sprogimas, sunaikinęs pusę Europos; jo žybsnį
regėjo net Marso gyventojai. Dėl jo apkaltinta Rusija, prasidėjo visuotinis karas,
kurio metu Rytų Tautų Sąjunga panaudojo detonuojančius spindulius, akimirksniu susprogdinančius bet kokias degias medžiagas. Teko
vėl sėsti ant žirgų ir apsiginkluoti ietimis. 1951 m. Europa krito, tačiau prasidėjo susirėmimas su Pan-Amerikos imperija. Papildomai skaitykite:
|
su mikroskopinio dydžio ekipažu, su jais bandoma susisiekti, tačiau, dėl
nežinomos priežasties, mažieji ateiviai žūsta. A. Jaroslavskio romane Visatos
argonautai (1926 m.) Žemės gyventojai skrenda į Mėnulį radijo laivu, kad
nustatytų mentalinį kontaktą su aukštesniąja tūkstantmečių Visatos piliečių,
kadaise turėjusių kolonijas Žemėje ir tapusių mūsų civilizacijos pradininkais, rase
(plačiau žr. 
