Nežinoma pirmapradė jėga. UFO Page. Lithuanian

Visi girdėjome, kad žemynai juda (dreifuoja). 1967-ais atlikti matavimai rodo, kad Pietų Amerika tolsta nuo Afrikos po 15-18 colių per metus.

Manoma, kad kadaise Žemėje tebuvo vienas žemynas Gondvana^**), egzistavęs kažkur prieš 750-530 mln. m. Bet kur jis prapuolė – negalėjo juk išgaruoti? Superžemyno suskilimo priežastimi galėjo būti tik kosminio mastelio kataklizmas. Geologai kelia mintį, kad prieš daugelį tūkstančių metų vandenynų vandens lygis pakilo keliais metrais. Bet iš kur Žemėje staiga atsirado tiek papildomo vandens? Ar negalėjo iš kosmoso? Juk padangę kartais perskrodžia kelių kubinių kilometrų apimties „skraidantys ledkalniai“ - kometos. O jei viena jų neprasilenkė su Žeme? Jos ledas, įsirėžęs į planetą, ėmė tirpti, o vandens lygis kilti – ir po vandeniu atsidūrė daugelis pakrančių...

Continent Beje, apie katastrofas (ir ne kartą) mini „Apreiškimas Jonui“: „...kai kiekviena sala pabėgo, o kalnų neliko“ (Apr. 04:20). Įsiskaičius atidžiau, galima suprasti, kad ten kalbama apie kosminius reiškinius. Įsivaizduokime, kas įvyktų, jei pro Saulės sistemą pralėktų mirusios žvaigždės „pamesta“ planeta – tarkim, Neptūno dydžio (17,2 karto masyvesnio už Žemę)? Ar neverta dabar primininti legendas apie Nabiru planetą?

Argi ne tokią planetą Jonas vadino „velniu“, kuris Žemę paveikia kelis kartus. Tačiau vėliau Viešpats jį pririšo auksine grandine (t.y., ji ėmė suktis aplink Saulę). Kai kurie tyrinėtojai mano, kad „velnias“ skraidė maždaug prieš 12,5 tūkst. m. ir būtent jis kaltas, kad tarp Jupiterio ir Marso suskaldė planetą (iš kurios ir atsirado tie patys „skraidantys ledkalniai“ – planetos likučiai). Marse, kai „velnias“ lėkė pro jį, susidarė tūkstančio kilometrų ilgio kanjonas – traukos jėga išrovė visą paviršiaus juostą. O ir iš Žemės, kai „velnias“ pasirodė greta, galėjo būti išplėštas gabalas – ir dabar toje vietoje Ramusis vandenynas. Paplitusi hipotezė, kad iš to gabalo susiformavo Mėnulis (žr. apie Mėnulio susidarymą). Kartu suskilo ir superžemynas (skaitykite Svetima planeta išjudino žemynus), - ir taip poliarinėje srityje atsirado „pabėgusi“ sala, Antarktida. Ji pamažu pasidengė ledais. O juk iki tol joje bujojo gyvenimas – 520 nuo pietų poliaus rasta senovinio krokodilo kaukolė. O juk šie gyvūnai šalčio nepakenčia!
(Taip pat skaitykite apie dinozaurus Antarktidoje, o taip pat Antarktida - tai Atlantida?)

Tame pat „Apreiškime Jonui“ yra užuominų, kad kai kurias žinias žmonija galėjo gauti išbaigtu pavidalu. Iš ko? Matyt, iš anksčiau egzistavusių išsivysčiusi civilizacijų. Bet kur? Galbūt, toje pačioje Antarktidoje. Tai, kad tai galėjo būti mitinė Atlantida, sufleruoja jau Platonas – juk nugrimzdusios šalies plotas buvo 30x20 tūkst. stadijų (stadija = 185 m). Be to turkų admirolo Piri Reinso 1513 m. žemėlapyje Antarktida vaizduojama be ledų (žr. >>>>>).

Tos teorijos buvo įsitvėręs ir A. Hitleris su „Ahnenerbe“ tyrinėtojais, į pietų polių siuntę į kelias ekspedicijas (žr. apie nacių Šambalos paieškas). Po jų povandeninio laivyno vadas admirolas Denicas pareiškė: „... radome rojų žemėje... Vokiečių povandeninis laivynas didžiuojasi, kad kitame pasaulio gale fiureriui pastatė neįveikiamą tvirtovę“. Keistai atrodo, bet juk Antarktida buvo susidomėję ir tarybiniai „specai“. Ir kai kurie JAV ir rusų lakūnai galėjo kautis tame rajone... tik ta informacija kol kas kruopščiai slepiama...

Manoma, kad kadaise visi žemynai buvo susijungę į vieną Pangėjos žemynas, kuris vėliau suskilo. Vis dėlto įtikinamai skamba, kad sausumos plotai nugrimzdo. Nustatyti tiesą gali padėti vandenynų dugno tyrimai.

Vienu svarbiu atradimu yra povandeniniai kalnagūbriai, kurie driekiasi per visus vandenynus 60 tūkst. km grandine, sudarantys vientisą sistemą. Geologiniu požiūriu svarbi jų ašies zona, kuriai būdingi nepaprastai gilūs plyšiai, riftai, dėl kurių ši zona ir vadinama riftine. Joje vyksta aktyvūs procesai plutoje; joje dugnas kasdien sudreba šimtus kartų, kyla požeminės uolienos, kuriose gausu radioaktyvių elementų ir metalų, o savo sudėtimi jos panašios į meteoritus. Joje plutos struktūra panaši į mozaiką: susipina įprastos uolienos ir atneštos iš mantijos. Be to, joje kinta ir Žemės magnetinis laukas.

Mokslininkai nustatė, kad riftinėje zonoje formuojasi nauja Žemės pluta, stumdama žemynų plokštes arba palįsdama po jomis. Šie procesai dar nėra iki galo aiškūs ir iškeltos kelios hipotezės. Populiari teorija laiko, kad dėl to plokštės juda maždaus 1-4 cm per metus.

Taip pat nustatyta, kad povandeniniai kalnagūbriai gerokai skiriasi nuo vandenyninių plokščių, iš abiejų pusių prisiglaudusių prie tų kalnagūbrių. Spėjama, kad jos gali būti veikiamos skirtingų procesų.

^*) Džeisonas Selibis (Jason B. Saleeby) – amerikiečių geologas, CalTech profesorius. Užsiėmė plačių geologinių klausimų spektru, nuo žemyninės ir vandenyninės litosferos tektonikos ir geodinamikos iki žemės viršutinės mantijos bei paviršiaus. Jo studijos buvo sutelktos į paleozojaus ir mezozojaus tektonines ir paleogeografines Šiaurės Amerikos Kordiljerų rekonstrukcijas, ypatingą dėmesį skiriant vandenyno dugnui, taip pat magmatizmo ir salų bei žemyninių magminių lankų liekanų deformacijų istorijai. Taip pat nagrinėjo JAV pietvakarių viršutinės mantijos tektoninė ir geodinaminė raidą ir kitus klausimus.

^**) Gondwana (Gondwana) - prieš 750–530 mln. m. netoli pietų ašigalio, skilus Rodinijos superžemynui, susidaręs superžemynas, kurį sudarė dabartiniai Afrikos, Australijos, Antarktidos, Pietų Amerikos žemynai ir Indijos subkontinentas. Po staigaus judėjimo į šiaurę karbono periode (maždaug prieš 360 mln. m.) susijungė su Šiaurės Amerikos-Baltikos žemynu, sudarydama Pangėjos superžemyną, kuris Juros periode skilo į tą pačią Gondvaną ir Lauraziją, kuriuos skyrė Tetijos vandenynas. Vėliau Gondvana pradėjo skilti į šiuolaikinius žemynus. Tai sukėlė aktyvų kalnų formavimąsi (Alpės, Himalajai). Gondvanos pavadinimą 1885 m. pasiūlė E. Ziusas šiaurės Indijos Gondvanos regiono, kuriame pirmiausia ištirtos to amžiaus uolienos, garbei.

^***) Alfredas Vegeneris (Alfred Lothar Wegener, 1880-1930) – vokiečių poliarininkas, geofizininkas ir meteorologas. Geriausiai žinomas dėl žemynų dreifavimo teorijos (1912), kuri nebuvo pripažinta iki pat 6-o dešimtm., kai tapo tektoninių plokščių modelio pagrindu. Dalyvavo ir vadovavo ekspedicijose į Grenlandiją, - per paskutinę (1929-30) ir žuvo. Jo garbei pavadintas krateriai Mėnulyje ir Marse; jis pavaizduotas Austrijos pašto ženkle (1980).
Tačiau savo laiku buvo garsus meteorologijos, o ypač atmosferos fizikos srityje. Daug prisidėjo prie viesulų tyrinėjimų, išleido kelis vadovėlius ir monografijas. Žinomiausias darbas - „Atmosferos termodinamika“ (1911).