Gyvybė Saulės paviršiuje? Ar visa gyvybė Visatoje panaši? UFO Page. Lithuanian

Kaip bebūtų keista, religiniame-filosofiniame kontekste mes tebesame, kaip mūsų tolimi protėviai, geocentristais ir Žemę tebelaikome pasaulio centru (ar bamba, kaip kam patogiau). Ankstesnis skyrelis ragina neužsidaryti geocentristiniame kiaute. Tad leiskim iškelti klausimą – ar pačioje Saulėje negali būti gyvybė? Aišku, ne tokio tipo, kaip Žemėje... Juk jau Niutonas spėjo, kad ji ten galima...

Istorija vystosi spirale. Neretai idėjos, atmestos kaip negalimos arba pasenę, grįžta naujam gyvenimui.

1795 m. V. Heršelis, prieš 14 m. atradęs planetą, traktate „Apie Saulės ir nejudančių žvaigždžių prigimtį ir sandarą“ tvirtino, kad Saulė yra viso labo didelė planeta. O kadangi visose Saulės sistemos planetose yra gyvybė (tais laikais tai buvo paplitusi nuomonė), tai ji turėtų būti ir Saulėje. Atrodytų, keista, tačiau Heršelis pateikė keletą įdomių argumentų savo nuomonės pagrindimui.

Tačiau pradėkime nuo priešistorės. Teleskopą išrado 17 a. pradžioje, tačiau į dangų jį nukreipė visai ne išradėjai, kuriuos labiau domino žemiški reikalai („tolimus daiktus matyti taip, tarsi būtų greta“), o Galilėjus. Netrukus imta stebėti ir Saulę; ir taip kilo savotiška „žvaigždžių karštligė“, nes buvo kuriami vis galingesni prietaisai kartu pagalvojant, kaip neapdeginti akių.

18 a. pradžioje stebintiems Saulės dėmes kilo idėja: Saulė – tai įprasta planeta, tik pasidengsi švytinčia atmosfera. Vienas anglas nusprendė, Saulės dėmės – tai ugnikalniai, o dėmės susidaro dėl iš jų išsiveržusių dūmų. O kitas laikė, kad tai kalnų viršūnės, išsikišančios pro oro sluoksnį (žr. Steven

Saulės dėmės pasirodo poromis,nes Saulės magnetinio lauko linijos įeina per vieną ir išeina per kitą

Kawaler, J. Veverka. „Gyvenama saulė: viena keistų Heršelio minčių“). O dar vienas manė, kad ryški ir karšta materija visai ne atmosfera, o vandenynas, o Saulės dėmės – kalnai, pasirodantys atoslūgio metu.

Ir štai tada pasirodo Heršelis, palaikantis idėją, kad Saulės dėmės – arba properšos atmosferoje, pro kurias matosi sausuma, arba kalnai, iškylantys virš švytinčio sluoksnio. Paskaičiavęs galimą kalnų aukštį, jis gavo 537 km ir pareiškė: „Negali būti jokių abejonių, kad net aukštesnis kalnas galo stovėti labai stabiliai“ – kas prieštaravo jo paties teorijai (labai patogu).

O dėl klausimo, kaip ten susidarė atmosfera, Heršelis pateikė palyginimą su Žemės debesimis: „Tačiau čia yra skirtumas, kad pastovus ir labai gausus Saules elastingų fluidų suirimas turi fosforizuojančią prigimtį ir pasižymi panašumu į skaidrumą, spinduliuodamas šviesą“. Bet kodėl Saulė neišeikvoja savo „elastingų fluidų“, išmetančių tiek daug energijos į erdvę? Panašiai kaip debesys, išliejantys vandenį lietaus pavidalu atgal į Žemę, „suirstant fluidui visi kiti ingredientai išskyrus šviesą gali grįžti ant Saulės paviršiaus“. Na... įsivaizduokite šviesos lietutį...

Iš tokio modelio įdomiausia jo filosofinė potekstė – juk Saulė prilyginama kitoms planetoms. O toliau jau „smulkmena“ – planeta Saulė yra gyvenama. O čia jau kyla egzistencinio pobūdžio klausimai. Heršelis laikė, kad Saulė gyvenama „būtybių, kurių organai adaptuoti prie ypatingų šio milžiniško dangaus kūno sąlygų“. Tačiau kartu atkreipė dėmesį, kad „pikti moralistai“ šią žvaigždę laikė tinkama „sugadintų žmonių bausmės vieta“. O štai svajokliai poetai ten įkurdino šventąsias dvasias. Aišku, juk kaip jos gali tilpti viename pasaulyje nelipdamos viena kitai ant pėdų?!

O dar buvo klausimas, kaip švytinti atmosfera tiesiog neiškepa visa kas gyva. Heršelis pareiškia: „Šilumą saulės spinduliai sukelia tik tada, kai veikia šilumai imlią terpę“. Mat medžiagos, kurias galima įkaitinti, turi „ugnies materiją“. Na tarsi titnagas, galintis uždegti paraką, jau turintis savyje ugnį. Jei šilumą sukeltų tik spinduliai, tai mūsų aukščiausių kalnų viršūnės, kur šviesai niekas netrukdo, būtų labai karšti, tačiau iš tikro jie padengti sniegu ir ledais. O kadangi Saulė išspinduliuoja tokį milžinišką šviesos kiekį, tai tik mažas jos kiekis paveikia tą šilumai imlią terpę šildydama paviršių. Saulės paviršius ir atmosfera turi kažkaip chemiškai skirtis.

Anot S. Kawaler‘io⁵⁾ ir J. Veverkos⁶⁾, po 6 m. Heršelis pateikė kitą argumentaciją, kodėl gyvybė nesudega Saulėje. Matyt, Saulėje yra ne tik atmosfera, bet ir apatinis debesų sluoksnis, kuris toks neskaidrus šviesai, kad atspindi ją į kosmosą ir apsaugo apačioje gyvenančius.

Tačiau mokslo vyrai kažkodėl Heršeliu nepatikėjo. Garsusis Tomas Jungas¹⁾ (Thomas Young, anglų fizikas, mechanikas, astronomas, vienas banginės šviesos teorijos kūrėjų) laikė, kad problema ne tik tame, kad apatinis debesų sluoksnis visiškai nereikalingas šviesos atspindėjimui. Akivaizdi ir gravitacijos problema. Būtybės tokiame stambiame kūne būtų tiesiog suplotos. O 1821 m. eruditas D. Briusteris²⁾ (David Brewster; tuo metu eruditų Europoje buvo prisiveisę tarsi utėlių) sukritikavo pačius Heršelio teorijos pagrindus vėl gražindamas Saulę į unikalią vietą Saulės sistemoje.

O 1801 m. sugriuvęs namas Vokietijoje sudarė prielaidas žmonijai pažvelgti į Saulės šviesą visai kitaip. Jozefas fon Fraunhoferis³⁾, našlaitis ir visai ne eruditas atsidūrė po stiklo ir veidrodžių dirbtuvės, kurioje dirbo pameistriu, griuvėsiais. Vėpsančiųjų minioje pasitaikė karalius Maksimilianas-Josifas IV⁴⁾, pagailėjęs Fraunhoferio, davęs jam pinigų, knygų ir padėjęs pasiekti išsimokslinimą. Šis laikui bėgant padarė didelę pažangą gaminant optikos prietaisus, o svarbiausia, kad išrado spektroskopą astronomijai, vėliau panaudotą Saulės cheminės sudėties nustatymui iš jos šviesos spektro.

Ir tada imta suprasti, kad Saulė sudaryta iš vandenilio ir helio, kurie tolo gražu neskatina gyvybės klestėjimo. O 20 a. pradžioje mokslininkai atskleidė ir Saulės galios bei energijos paslaptį, nustatę, kad tai milžiniška branduolinė krosnis. O tiksliau – tai vieta, kur vyksta termobranduolinė sintezė, kai susidurdami vandenilio atomai ne tik kuria helį, bet ir skleidžia milžinišką energijos kiekį.

Vis tik Heršelio samprotavimai sukėlė debatus, leidusius geriau pažinti šį šviesulį. O Saulėje niekada nebuvo ir nebus tokios gyvybės, prie kurios esame įpratę. Tačiau kosmose gausu milžiniškų alkoholio debesų. O gal juose plaukioja kokia nors girta gyvybė? Bet tai sužinosime, tik nuskridę to alkoholio pasisemti...

Mums regimoje Saulėje gyvybės nėra – tai „elektromagnetinių jėgų atsarginis sandėlis, kuriame jos kyla ir išsaugimos, gyvybine jėga pamaitindamos tiek planetas, tiek žmoniją iki Maha jugos pabaigos“. Regimoje Saulėje negali būti protingos gyvybės, nes, pagal jų aukštą evoliucinį lygį, nebūto poreikio kažką turėti greta Saulės koregavimui. Tuo tarpu neregima Saulė turi protingą gyvybę, esančią 6-7 materijos lygio (iš Mahatmų laiškų). Visi gaubliai ir kuriami jai, tačiau yra ir sandėliavimo patalpų!

O kaip čia neprisiminsi keistųjų Saulės kreiserių...

O gal vis tik neregima Saulė turi protingą gyvybę, esančią 6-7 materijos lygio (iš Mahatmų laiškų). Visi gaubliai ir kuriami jai, tačiau yra ir sandėliavimo patalpų!

Saulė – tuščiavidurė!

Apie teorijas, kad Žemė plokščia (žr. >>>>>) arba tuščiavidurė (žr. >>>>>) girdėję daugelis. Tačiau tai, kad ir Saulė gali būti apgyvendinta, skamba jau gerokai drąsiau, tačiau apie tai tvirtina amerikiečių fizikai Luisas Ančordokis ir Eugenijus Čudnovskis. Saulėje gyvybė gali gyvuoti ne kur kitur, o jos viduje – kaip jiedu 2020-ais paskelbė žurnale „Letters in High Energy Physics“. Anot jų, iškart po Didžiojo sprogimo susidarė „gyvi karoliai“. Tuščioje erdvėje jiems Andriejus Volginas „nelinksma“, o žvaigždžių viduje jiems pats tas – ją gali pamažu graužti, daugintis, mutuoti (visai kaip gyvi organizmai Žemėje). Būdent dėl jų kai kurios žvaigždės išdega greičiau nei turėtų!?

Tačiau ir to pasirodo maža!? Pasirodo, kad žvaigždės gali būti ir tuščiavidurės, - kaip aiškina savamokslis rusų inžinierius iš Obninsko (mokslinis miestelis Kalugos srities šiaurėje, 25 km į pietvakarius nuo „Naujosios Maskvos“) Andrėjus Volginas, jau keli metai bandantis šią idėją „prakišti“ mokslo bendruomenei. Tad ir mūsų Saulė – tėra tik plonas apvalkalas, po kuriuo – tuštuma! Į A. Volgino išvedžiojimus niekas rimto dėmesio neatkreipė, tačiau jie keistu būdu persipynė su amerikiečių „spėjimu“. Juk tuščiavidurėje žvaigždėje „karoliams“ gyvuoti dar patogiau!

Jis sakosi, iš vaikystės mėgęs matematiką ir piešimą – ir todėl jis daugelį teoremų puikiai įsivaizdavo grafiniu pavidalu. Ir dar mokykloje jam tapo įdomu: juk aiškinama, kad gravitacija mažėja atvirkščiai proporcingai atstumo kvadratui – tik štai niekur nepateikiama įrodymo. Tada grafiniu būdu gavo gana paprastą to teiginio „įrodymą“. O kosmologija jis susidomėjo Maskvos statybos inžinierinio inst-to 3-iame kurse. Tačiau pabaigus studijas neliko laiko mokslui – prasidėjo kasdienė rutina.

2007 m. mirė jo tėvas – ir jam pradėjo lįsti mintys, kad jis nieko nepasiekė (o dar prisidėjo TSRS griūtis). Ir vieną naktį susapnavo: tarytum Žemė senais laikais, ir tarsi kažkas virš jos jį neša. Paliečiu dangų, o jis kietas, tarsi iš kreidos (t.y. kalcio karbonato, iš kurio sudaryti mūsų kaulai, kiaušinio lukštai ir pan. – idealioje būsenoje jis skaidrus). Perskaitė susijusias vietas Biblijoje – ir tarsi savaime gimė teorija, kad senovėje (bent iki Tvano) dangus buvo kietas (Pr. 1:6-8), tarsi „lietas veidrodis“ (Job 37:18). Ir kaip bebūtų keista, iš to seka kai kurie senovės Žemės reiškiniai, pvz., aukštesnis oro slėgis, klimato vienodumas, augalų ir gyvūnų didesni ūgiai ir t.t.
Parašė straipsnį, paskelbė žurnale „Žmogus ir gamta“ – ir grįžo „į gyvenimą“, dingo depresija. Tada susidomėjo Saule. Skaitė knygas, tarp jų ir J. Šklovskio, rašiusio, kad „ne visos Saulės modelių galimybės jau išsemtos“. Tik niekur alternatyvaus modelio taip ir nebuvo. Ir palaipsniui išsirutuliojo nauja hipotezė.

Šiaip, Obninskas ypatingas (atomininkų) miestas. Andrėjus rašo eilėraščius, kartais ir dainas, reguliariai užsuka į miesto literatūros būrelį, kokių gausu mažesniuose Rusijos miestuose. Tačiau Obninske ten laisvai sutiksi branduolinės fizikos profesorių (greičiausiai, pensininką) – jie ir padrąsina Andrėjų: visai tai ne kliedesiai, daryk, stumk...
Tuščiavidurė Saulė
1 – Saulės branduolys, kietas kūnas, sudarytas iš ypač tankiai suspaustų jonų – vandenilio, helio ir kt. branduolių;
2 - fotosfera ir chromosfera, kur vyksta jonų srautų, besiveržiančių iš kieto branduolio, susiliejimas su karūnos apatinės dalies elektronais;
3 - karūna, sudaryta daugiausia iš elektronų ir santykinai nedidelio kiekio jonizuotų branduolių;
4 - į vidų prasiskverbusių jonizuotų vandenilio branduolių srautai;
5 – termobranduolinė reakcija, vykstanti susidūrus jonams iš skirtingų žvaigždės branduolio zonų.

¹⁾ Tomas Jungas (Thomas Young, 1773-1829) – plačių pažiūrų anglų mokslininkas, gydytojas. Prisidėjo prie optikos, regėjimo, kietų kūnų mechanikos, energijos, fiziologijos, kalbos, muzikinės harmonijos, egiptologijos sričių vystymo. Padarė nemažą pažangą šifruojant Egipto hieroglifus (ypač Rozetės akmens) iki J.-F. Champollion’o rezultatų. Apibūdinamas kaip „paskutinis iš tų, kurie žinojo viską“. Tačiau, kaip ir Ch. Hiugensas, laikė, kad šviesos sklidimui būtinas eteris.

²⁾ Deividas Briusteris (Sir David Brewster, 1781- 1868) – škotų fizikas, matematikas, astronomas, išradėjas, rašytojas, mokslo istorikas, prisidėjęs vystant optiką. Mokęsis teologijos, nuo 1901 m. pradėjo užsiimti fizika (ypač optika). Vėliau tapo Edinburgo un-to rektoriumi.
Jozefas fon Fraunhoferis

Tyrinėjo dvigubą defrakciją ir atrado fotoelastinį efektą, davusį pradžią optinei minerologijai. Žinomas kaip kaleidoskopo (žaislo; 1816 m.) bei patobulinto fotografijoje naudojamo stereoskopo (pirmojo trimačio vaizdo prietaiso) išradėjas. Pasižymėjo populiarindamas mokslą. Buvo prieš Darvino evoliucijos teoriją.
Jo garbei pavadintas mineralas briusteritas, o taip pat krateris Mėnulyje.

⁴⁾ Jozefas fon Fraunhoferis (Joseph Ritter von Fraunhofer, 1787-1826) – vokiečių fizikas, dirbęs optikos srityje. Padarė daug patobulinimų optinių stiklų gamyboje, atrado heliometrą ir okuliarinius mikrometrus. Tačiau labiausiai žinomas dėl tamsių sugerties (Fraunhoferio) linijų atradimo Saulės spektre (1815). Taip pat jis aprašė reiškinius difrakcinėje gardelėje (1822).
„Priartino žvaigždes“ – iškalta ant paminklinio akmens J. Fraungoferiui, puikių optinių instrumentų astronomijai gamintojui.

⁴⁾ Maksimalianas Bavarijietis (1756-1825) – Bavarijos princas (1799-1805) ir karalius (1806- 1825). Jam valdant Bavarijos sekuliarizacijos (1802-03) metu buvo nacionalizuotos Bažnyčios kultūrinės vertybės; 1808 m. jis įsteigė Miuncheno Dailiųjų menų akademiją.

⁵⁾ Steve Kawaler - amerikiečių astrofizikas, Ajovos un-to Eimse profesorius, knygos „Žvaigždžių vidus: fizikiniai principai, struktūra ir evoliucija“ bendraautorius (su C.J. Hansen and V. Trimble). Jo tyrimų fokusas – žvaigždžių šviesumo kitimo subtilybės ir žvaigždžių seisminiai procesai (asteroseismologija). Daug laiko skyrė NASA planetų paieškos programai. Jo hobis yra beisbolas.

⁶⁾ Džozefas Veverka (Joseph Veverka, g. 1941 m.) – čekų kilmės amerikiečių astrofizikas, Kornelio un-to Itakoje profesorius. Iš Čekoslovakijos jo šeima pasitraukė 1948-ais, 1951-ais persikėlusi į Kanadą. Jo tyrimų sritis yra planetos, dėmesį sutelkiant jų palydovų paviršiams ir žiedams. Jis buvo NASA misijų CONTOUR (skirtos dviejų kometų branduolių tyrimui), „Opportunity“ (Marse), Stardust-NeXT (2011 m. į „Tempel 1“) pagrindinis tyrinėtojas, dalyvavo „Deep Impact“ misijos (2005) į „Tempel 1“ kometą tyrime. Jo garbei pavadintas asteroidas 2710.