Per metus, po antro pasaulinio karo, JAV vyriausybė patyrė visą eilę įvykių, kurie neprognozuojamai pakeitė jos ateitį, o kartu ir {visos} žmonijos ateitį. Šie įvykiai buvo tokie neįtikėtini, kad jais neįmanoma patikėti. Po ką tik laimėto pačio sunkiausio ir brangiausio karo istorijoje, priblokšti prezidentas Trumanas (Truman) ir jo karo vadai pasijuto visiškai bejėgiais. Jungtinės {Amerikos} Valstijos sukūrė, panaudojo ir buvo vienintelė valstybė Žemėje, turinti atominę bombą, kuri viena galėjo sunaikinti bet kurį priešą, ir netgi pačią Žemę. Tais laikais Jungtinės {Amerikos} Valstijos turėjo pačią geriausią ekonomiką, pažangiausias technologijas, aukščiausią gyvenimo lygį, darė didžiausią įtaką ir laikė didžiausias bei galingiausias karines pajėgas istorijoje. Mes galime tik įsivaizduoti sutrikimą bei susirūpinimą, kai informuotas Jungtinių {Amerikos} Valstijų vyriausybės elitas sužinojo, kad ateivių erdvėlaivis, pilotuojamas būtybių panašių į vabzdžius ir turinčių visiškai nesuvokiamą kultūrą, sudužo Naujosios Meksikos {valstijos} dykumoje.

Tarp 1947 metų sausio ir 1952 metų gruodžio mažiausiai 16 ateivių erdvėlaivių sudužo ar buvo priversti nusileisti, 65 ateivių kūnai ir vienas gyvas ateivis pakliuvo {į amerikiečių rankas} {were recovered}. Dar {vienas} ateivių erdvėlaivis susprogo, po šio įvykio nieko {naudingo} nebuvo surasta. Iš šių atsitikimų 13 įvyko Jungtinių {Amerikos} Valstijų teritorijoje, neskaičiuojant erdvėlaivio, kuris subyrėjo {aukštai} virš žemės {in the air}. Iš šių 13-os, 1 buvo Arizonos, 11 {Naujosios} Meksikos ir 1 Nevados {valstijose}. Trys įvyko užsienio valstybėse. Iš jų vienas Norvegijoje ir paskutiniai 2 Meksikoje. NSO stebėjimų buvo tiek daug, kad buvo nebeįmanoma, panaudojant egzistuojančius žvalgybos pajėgumus, kiekvieną pranešimą rimtai ištirti ir sukompromituoti {debunk}.

Vienas ateivių erdvėlaivis buvo aptiktas 1948-02-13 Mesoje (Mesa) netoli Acteko (Aztec) Naujosios Meksikos {valstijoje}. Kitas erdvėlaivis buvo rastas 1948-03-25 Harto kanjone (Hart Canyon) netoli Acteko Naujosios Meksikos {valstijoje}. Jo skersmuo buvo 100 pėdų {~30,5 metrų}. Šiuose dviejuose erdvėlaiviuose iš viso buvo rasta 17 ateivių kūnų. Bet žymiai svarbiau buvo tai, kad abiejuose laivuose buvo rastas sukrautas didelis kiekis žmonių kūnų dalių. Tada demonas pakėlė savo bjaurią galvą ir greitai visus „žinančius" užvaldė paranoja. Slaptas dangtis akimirksniu tapo slaptesniu už didžiausią paslaptį {Above Top Secret} ir buvo stipriai užsuktas. Saugumo uždanga buvo stipresnė nei užmesta ant Manhatano projekto. Per ateinančius metus šiems įvykiams buvo lemta tapti labiausiai saugoma paslaptimi pasaulio istorijoje.

Šiam reiškiniui ištirti 1947 {metų} gruodį projekto „Ženklas" (The Project Sign) {rėmuose} buvo suburta geriausių Amerikos mokslininkų grupė. Visas bjaurus reikalas buvo užgaubtas paslapties šydu. 1948 {metų} gruodį projektas „Ženklas" išsirutuliojo į projektą „Pagieža" (The Project Grudge) . Projekto „Pagieža" rėmuose gimė žemo {slaptumo} lygio informacijos bei dezinformacijos projektas „Mėlynoji knyga" (Blue Book). „Pagieža" paleido {į pasaulį} 16 tomų, tame tarpe ir prieštaringąjį „Pagieža 13", kurią aš su Bilu Inglišu (Bill English) matėme, skaitėme ir atskleidėme visuomenei. Sudužusių erdvėlaivių apžiūroms bei gyvų ar mirusių ateivių surinkimui buvo suformuotos „mėlynosios komandos" (Blue teams). Mėlynosios komandos vėliau projekto „Nagas" (Project Pounce) rėmuose išsivystė į alfa komandas (Alpha Teams).

Per šiuos pirmuosius metus, Jungtinių {Amerikos} Valstijų {karinės} oro pajėgos ir Centrinė žvalgybos valdyba perėmė visišką Ateivių paslapties kontrolę. Iš tikro, CŽV buvo suformuota prezidentiniu vykdomuoju nutarimu {executive order}, pirmiausiai, kaip Centrinės žvalgybos grupė su aiškiu tikslu, dirbti su ateivių buvimo {pasekmėmis}. Vėliau buvo priimtas Nacionalinio saugumo aktas, įsteigiantis ją kaip CŽV (CIA). Buvo įsteigta Nacionalinio Saugumo Taryba (NSC) prižiūrėti žvalgybos bendruomenę, o ypač ateivių veiksmus. Visa eilė Nacionalinio saugumo tarybos atmintinių bei vykdomųjų nutarimų atitraukė CŽV nuo vienintelio uždavinio rinkti užsienio žvalgybinę informaciją ir lėtai bet pilnai „legalizavo" tiesioginius veiksmus, kaip slaptą veiklą, tiek namie, tiek užsienyje.

1947-12-09 Trumanas, raginamas ministrų Maršalo (Marshall), Forestalio (Forrestal) bei Petersono (Patterson), o taip pat Valstybės kadrų planavimo departamento direktoriaus Kenano (Kennan), patvirtino NSC-4, pavadintos kaip „Užsienio žvalgybos informacinių priemonių koordinavimas", priėmimą.

Užsienio bei karinės žvalgybos, 1 knygoje „Rinktinės komisijos galutinė ataskaita apie valstybinių operacijų, liečiančių žvalgybos veiklą, tyrimas", Jungtinių Valstijų Senatas. 94- tas kongreso, 2 sesijos, ataskaitoje Nr. 94-755, 1976-04-26, 49 pslp. sakoma „Ši direktyvą suteikė galią valstybės sekretoriui koordinuoti užjūrio informacinę veiklą, siekiančią pasipriešinti komunizmui. Didžiai įslaptinti priedai prie NSC-4 bei NSC-4A, nurodė Centrinės Žvalgybos direktoriui imtis slaptos psichologinės veiklos, stengiantis pasiekti NSC-4 užbrėžtų tikslų. Pirminiai įgaliojimai, duoti CŽV atlikti slaptas operacijas NSC-4A rėmuose, nenumatė jokių formalių procedūrų koordinuojant ar tvirtinant šias operacijas. Tiesiog buvo nurodyta Centrinės žvalgybos direktoriui (DCI) „imtis slaptų veiksmų ir užtikrinti, veikiant kartu su Valstybės gynyba, kad rengiamos operacijos atitiktų Amerikos politiką."

Vėliau NSC-10/1 ir NSC-10/2 pakeitė NSC4 ir NSC4A ir netgi išplėtė slaptas operacijas toliau. Buvo numatyta, kad Politikos koordinavimo biuras (OPC) vykdys bei išplės slaptos veiklos programą. NSC-10/1 ir NSC-10/2 patvirtino nelegalias bei užeinančias už teisėtumo ribų praktikas bei procedūras kaip priimtinas nacionalinio saugumo vadovybei. Reakcija buvo greita. Žvalgybos bendruomenės akyse nebeliko jokių stabdžių {no holds were barred}. NSC-10/1 rėmuose buvo įkurta vykdančioji koordinavimo grupė (Executive Coordination Group) peržiūrėti, bet ne tvirtinti slaptų projektų siūlymus. NSC- 10/1 ir /2 buvo suprasta, kaip reiškianti, jog niekas viršuje nenorėjo nieko žinoti tol, kol tai nėra sėkmingai užbaigta. Šie veiksmai sukūrė buferį tarp prezidento ir informacijos. Siekta, kad šis buferis tarnautų kaip priemonė Prezidentui neigti {savo} žinojimą, jeigu {informacijos} nutekėjimas atskleistų tikrąją reikalų būklę. Vėlesniais metais šis buferis buvo panaudotas efektyviam vėlesnių prezidentų izoliavimui nuo bet kokios informacijos apie ateivių buvimą, išskyrus tik tą, kurią slaptoji vyriausybė norėjo, kad jie žinotų. NSC10-10/2 tyrimams subūrė specialistų grupę, kuri slapta susitiko ir kuri buvo sudaryta iš tos dienos mokslininkų protų. Ši studijų grupė {study panel} {dar} nebuvo vadinama MJ-12. Kita NST (NSC) atmintinė NSC-10/5 toliau apibrėžė studijų grupės pareigas. Šios NST atmintinės bei slapti vykdomieji nutarimai paruošė sceną MJ-12 sukūrimui tik po 4 metų.

Saugumo ministras Džeimsas Forestalis (James Forrestal) pradėjo prieštarauti slaptumui. Jis buvo tikras idealistas bei religingas žmogus, kuris tikėjo, kad visuomenė turi būti informuota. Kai tik jis pradėjo šnekėti su opozicinės partijos bei Kongreso vadovais apie ateivių problemas, Trumanas paprašė jo atsistatydinti. Jis papasakojo apie savo baimes daugeliui žmonių ir pagrįstai tikėjo, kad jis yra stebimas. Tai žmonių, nežinančių faktus, buvo palaikyta paranoja. Vėliau buvo sakoma, kad Forestaliui pakriko nervai ir jis buvo gydomas Betesdos (Bethesda) laivyno ligoninėje. Iš tikro buvo bijoma, kad Forestalis pradės vėl šnekėti, todėl jis buvo izoliuotas bei sukompromituotas. Kažkada anksti ryte 1949-05-22 CŽV agentai užrišo ant jo kaklo paklodę, kitą galą pritvirtino kambaryje, o Džeimsą Forestalį išmetė pro langą. Paklodė perplyšo, ir jis mirtinai prisitrenkė. Jis tapo viena pirmųjų slėpimo {cover-up} aukų.

Gyvas ateivis, kuris buvo paimtas iš 1949 {metų} Rosvelo (Roswell) avarijos {vietos}, gavo vardą NBB (EBE). Vardą pasiūlė daktaras Vaneveris Bušas (Vannever Bush), tai buvo santrumpa, reiškianti Nežemiška Biologinė Būtybė (Extraterrestrial Biological Entity). NBB turėjo polinkį meluoti ir per metus į užduotus klausimus davė tik „pageidaujamus" atsakymus. Tie klausimai, kurie būtų iššaukę „nepageidaujamus" atsakymus, liko neatsakyti. Nuo tam tikro momento antraisiais nelaisvės metais jis tapo atviresnis, iš NBB gauta informacija buvo, švelniai tariant, pritrenkianti. Jos pasakojimų rinkinys tapo pagrindu tam, kas vėliau buvo pavadinta „Geltonąja knyga". NBB buvo nufotografuotas, po daugelio metų, jo nuotraukas, tarp kitų, aš su Bilu Inglišu galėjome apžiūrėti „Pagiežoje 13".

Baigiantis 1951 {metams} NBB susirgo. Medikai nesugebėjo nustatyti NBB ligos priežasties, nes neturėjo jokių žinių, kuriomis galėtų pasiremti. NBB kūne buvo chlorofilų (chlorophyll), o maistą jis paversdavo energija labai panašiai kaip augalai. Atliekos buvo išskiriamos panašiai kaip pas augalus. Buvo nuspręsta, kad reikalingas botanikos ekspertas. Buvo atgabentas botanikas, daktaras Giljermo Mendoza (Guillermo Mendoza), kad pabandytų padėti jam pasveikti. Daktaras Mendoza, bandydamas išgelbėti NBB, dirbo iki 1952 {metų} vidurio, tada NBB mirė. Daktaras Mendoza tapo ateivių biologijos ekspertu.

Bergždžiai bandant išgelbėti NBB ir užsitarnauti malonę iš technologiškai pranašesnės ateivių rasės, 1952 metų pradžioje Jungtinės {Amerikos} Valstijos pradėjo transliuoti pagalbos šauksmą į plačias kosmoso sritis. Šauksmas liko neatsakytas, bet projektas, kaip geros valios pastanga, buvo tęsiamas toliau.

1952-11-04 Prezidentas Trumanas slaptu vykdomuoju nutarimu sukūrė ypatingai slaptą Nacionalinio saugumo valdybą (National Security Agency). Jos pirminis uždavinys buvo iššifruoti ateivių ryšius bei kalbą ir užmegzti dialogą su ateiviais. Skubiausias uždavinys buvo pratęsti ankstesnius bandymus, tai gavo kodinį pavadinimą „Sigma". Antrinis NSV (NSA) uždavinys buvo stebėti visus ryšius bei transliacijas iš bet kokių ir visų prietaisų visame pasaulyje, siekiant surinkti žvalgybinę informaciją tiek iš žmonių, tiek iš ateivių, o taip pat išlaikyti paslaptyje ateivių buvimą. Projektas „Sigma" buvo sėkmingai atliktas. NSV taip pat palaiko ryšius su Mėnulio baze ir kitomis slaptomis kosminėmis programomis. Vykdomuoju nutarimu, NSV negalioja jokie įstatymai, kuriuose nėra nurodomas NSV pavadinimas kaip įstatimo objektas. Tai reiškia, jei valdyba nėra paminėta bet kuriame ir visuose Kongreso priimamuose įstatymuose, jai jis ir jie negalioja. NSV šiuo metu atlieka daug kitų pavedimų ir, iš tikro, žvalgybos bendruomenėje yra svarbiausia agentūra. Šiandien NSV gauna 75% pinigų, skirtų žvalgybos bendruomenei. Senas pasakymas „kur pinigai nusėda, ten valdžia slypi" {where the money goes therein the power resides} yra teisingas. Šiandien Centrinės žvalgybos direktorius (DCI) yra pagrindinė figūra, laikoma visuomenei apgauti {as public ruse}. Svarbiausias NSV uždavinys išlieka ateivių ryšiai, bet dabar taip pat užsiima ir kitais projektais, liečiančiais ateivius.

Prezidentas Trumanas informuodavo mūsų sąjungininkus, tame tarpe ir Tarybų Sąjungą, apie tai kaip klostosi ateivių problema, pradedant Rosvelo įvykiu. Tai buvo daroma, jei paaiškėtų, kad ateiviai kelia grėsmę žmonių rasei. Buvo sukurti planai kaip ginti Žemę, jos užpuolimo atveju. Buvo susidurta su dideliais sunkumais, bandant viską išlaikyti paslaptyje tarptautiniu mastu. Buvo nuspręsta, kad yra reikalinga išorinė grupė koordinuoti ir kontroliuoti tarptautinius bandymus paslėpti paslaptį nuo įprastinio spaudos budraus žvilgsnio, sekančio valdžias. To pasėkoje buvo suformuota slapta bendruomenė, kuri tapo žinoma kaip „Bildebageriai" (Bilderburgers). Šios grupės valdyba įsikūrė Ženevoje. Bildebageriai išsivystė į slaptą pasaulinę vyriausybę, kuri šiuo metu kontroliuoja viską. Jungtinės Tautos (UN) buvo tada ir yra dabar tarptautinis pokštas.

1953 {metais} Baltuosiuose rūmuose įsitaisė naujas prezidentas. Tai buvo žmogus pratęs, prie hierarchiškai, pasinaudojant įsakymų grandinėmis, organizuotų pavaldinių. Jo metodas buvo perduoti valdžią ir valdyti komisijų pagalba. Jis darė sprendimus TIK TADA kai jo patarėjai negalėjo rasti bendro sprendimo. Jo įprastinis metodas buvo perskaityti ar išklausyti keletą alternatyvų, o tada patvirtinti vieną {iš jų}. Tie, kurie artimai su juo dirbo, sakydavo, kad jo mėgstamas pasakymas buvo „tiesiog padaryk, nesvarbu kaip" {just do whatever it takes}. Jis praleido daug laiko golfo aikštelėje. Tai nebuvo visai neįprasta žmogui, kuris padarė karjerą armijoje ir per karą užėmė svarbiausias pareigas, buvo Vyriausiasis Sąjungininkų Vadas (Supreme Allied Commander). Pareigas, kurios suteikė penkias žvaigždes {antpečiuose?}. Šis prezidentas buvo Dvaitas Deividas Eizenhauveris (Dwight David Eisenhower).

Per pirmuosius jo valdymo metus, 1953 {metais}, buvo rasta mažiausiai dar 10 sudužusių lėkščių, su 26 negyvais ir 4 gyvais ateiviais. Iš 10 keturios buvo rastos Arizonos, 2 Teksaso, 1 Naujosios Meksikos, 1 Luizianos, 1 Montanos {valstijose} ir 1 Pietų Afrikoje. Buvo šimtai {NSO} stebėjimų.

1953 {metais} astronomai aptiko didelius objektus kosmose, kurie judėjo link Žemės. Pirmiausiai buvo tikima, kad tai buvo asteroidai. Vėlesni įkalčiai įrodė, kad šie objektai galėjo būti tik kosminiais laivais. Projektas „Sigma" pagavo ateivių radijo bendravimą. Kai objektai atvyko į Žemę, jie perėjo į labai aukštą orbitą aplink ekvatorių. Tai buvo keletas milžiniškų laivų, o jų tikrieji ketinimai buvo nežinomi. Projektas „Sigma" ir naujas projektas „Platonas" (Project Plato), per radijo ryšį, panaudojant kompiuterinę dvejetainę kalbą, sugebėjo suorganizuoti {ateivių} apsilankymą, kurio metu buvo akis į akį susidurta su ateiviais iš kitos planetos. Projektui „Platonas" buvo duotas uždavinys su šia kosminių ateivių rase užmegzti diplomatinius santykius.

O tuo metu ateivių, atrodančių kaip žmonės, rasė susisiekė su JAV vyriausybe. Ši ateivių grupė mus perspėjo dėl ateivių , kurie sukosi virš ekvatoriaus ir pasiūlė mums pagalbą, vystantis dvasiškai. Jie kaip pagrindinę sąlygą {suformulavo} reikalavimą, kad mes išmontuotume ir sunaikintume savo atominius ginklus. Jie atsisakė apsikeisti technologijomis, sakydami, kad mes nesame dvasiškai pasiruošę naudotis technologijomis, kurias tais laikais turėjome. Jie manė, kad mes panaudosime bet kokią naują technologiją vienas kito sunaikinimui. Ši rasė pareiškė, kad mes einame savęs susinaikinimo keliu, ir kad mes privalome nustoti žudyti vieni kitus, nustoti teršti Žemę, nustoti niokoti Žemės gamtos resursus bei išmokti gyventi taikoje. Šios sąlygos buvo sutiktos su ypatingu įtarumu, o ypač pagrindinė sąlyga dėl branduolinio nusiginklavimo. Buvo tikima, kad vykdydami šias sąlygas, taptume visiškai bejėgiais akivaizdžios ateivių grėsmės akivaizdoje. Mes taip pat neturėjome jokių istorinių duomenų, kurie padėtų padaryti sprendimą. Branduolinis nusiginklavimas nebuvo laikomas geriausiai atitinkančiu Jungtinių {Amerikos} Valstijų interesus. Pasiūlymas buvo atmestas.

Vėliau 1954 {metais} didžianosių pilkųjų ateivių rasė, kurios {laivai} sukosi aplink Žemę, nusileido Holomano (Holloman) Oro pajėgų bazėje. Buvo pasiektas susitarimas dėl pagrindinių dalykų. Ši rasė prisistatė kaip kilusi iš planetos, besisukančios aplink raudonąją žvaigždę, priklausančią Oriono žvaigždynui, ir kurią mes vadiname Betelgeize {Oriono alfa}. Jie pareiškė, kad jų planeta miršta ir kad kažkuriuo ateities momentu jie nebegalės ten išgyventi. To pasėkoje antrasis nusileidimas įvyko Edvardso (Edwards) Oro pajėgų bazėje. Istorinis įvykis buvo suplanuotas iš anksto, tad buvo susitarta dėl sutarties detalių. Eizenhauveris susiplanavo atostogas Palm Springse (Palm Spring). Numatytą dieną Prezidentas išsidangino į bazę, o spaudai buvo pateikta versija, kad jis lankėsi pas dantistą.

Prezidentas Eizenhauveris susitiko su ateiviais ir tarp Jungtinių {Amerikos} Valstijų ir Ateivių tautos buvo pasirašyta formali sutartis. Tada iš išorinio kosmoso mes gavome pirmąjį ateivių ambasadorių. Jo vardas ir titulas buvo „Visagalis didenybė Krlll", tariama Krilas. Pagal amerikietiškas tradicijas iškraipyti {distain} karališkuosius titulus, jis slapta buvo vadinamas „Originaliuoju įkaitu Krilu". Jūs turėtumėte žinoti, kad ateivių vėliava yra žinoma kaip „trišonis ženklas" {Trilateral Insignia}. Ji vaizduojama ant jų erdvėlaivių ir nešiojama ant jų uniformų. Abu nusileidimai ir antrasis susitikimas buvo nufilmuoti. Šiandien šie filmai tebeegzistuoja.

Sutartyje įtvirtinta: Ateiviai nesikiš į mūsų reikalus, o mes nesikišime į jų reikalus. Mes laikysime jų buvimą Žemėje paslaptyje. Jie mus aprūpins pažangesnėmis technologijomis ir padės mums technologiškai vystytis. Jie nesudarys jokios sutarties su jokia kita Žemės tauta. Jiems, norint atlikti medicinines apžiūras bei stebėti mūsų vystimąsi, leista grobti žmones ribotai, bet nuolatos su sąlyga, kad žmonėms nebus daroma žala, jie bus grąžinami į jų pagrobimo vietą, kad žmonės neprisimins pagrobimo, ir kad ateivių tauta reguliariai, pagal sudaryta tvarkaraštį, pateikinės MJ-12 {grupei} sąrašus visų žmonių kontaktavusių bei pagrobtų. Buvo sutarta, kad kiekviena tauta gaus kitos ambasadorių tol, kol galios sutartis. Vėliau buvo sutarta, kad Ateivių tauta ir Jungtinės {Amerikos} Valstijos apsikeis 16 asmenų, turint tikslą mokytis vieniems iš kitų. Ateivių svečiai pasiliks Žemėje, o žmonių svečiai iškeliaus į ateivių gimtąją planetą nurodytam laiko tarpui, o tada sugrįš, tai bus momentas, kai bus atsikeista asmenimis. Taip pat buvo sutarta, kad po žemėmis bus pastatytos bazės ateivių rasės naudojimui, o dvi bazės bus pastatytos bendram ateivių tautos ir Jungtinių {Amerikos} Valstijų vyriausybės naudojimui. Technologijomis bus keičiamasis bendrai užimtose bazėse. Šios ateivių bazės bus statomos po indėnų rezervatais keturiuose Jutos, Kolorado, Naujosios Meksikos ir Arizonos {valstijų} kampuose, o viena bus sukonstruota Nevados {valstijoje}, vietovėje žinomoje kaip S-4, kuri yra maždaug už 7 mylių į pietus nuo 51 zonos (Area-51), žinomos kaip svajonių šalis, vakarinės sienos. Visos ateivių teritorijos yra pilnai kontroliuojamos Karinio laivyno valdybos {Naval Department}, o visas personalas, kuris dirba šiuose kompleksuose gauna savo algas iš karinio laivyno. Šių bazių statybos prasidėjo nedelsiant, bet jos vyko lėtai, kol 1957 {metais} buvo gautas didelis kiekis pinigų. Buvo {toliau} tęsiamas darbas su „Geltonąja knyga".

Buvo pradėtas projektas „Raudona šviesa" {Project Redlight} ir prasidėjo rimti eksperimentai su bandomaisiais skrydžiais ateivių erdvėlaiviais. Ypatingai slaptas kompleksas buvo pastatytas prie Grumo ežero (Groom Lake) Nevados valstijoje, viduryje ginklų bandymų poligono. Jai buvo suteiktas kodinis vardas Svajonių šalis (Dreamland). {Bazės} įrengimas buvo pavestas karinio laivyno valdybai, visam personalui buvo reikalingas „Q" lygio {slaptumo} leidimas bei vykdomasis {Executive} (prezidento) patvirtinimas. Tai ironiška dėl to, kad pats Jungtinių {Amerikos} Valstijų prezidentas neturi leidimo apsilankyti šioje vietoje. Ateivių bazė ir apsikeitimas technologijomis iš tikro įvyko vietovėje žinomoje kaip S-4. Teritorijai S-4 buvo suteiktas kodinis vardas „Tamsioji mėnulio pusė".

Armijai buvo iškeltas uždavinys suformuoti ypatingai slaptą organizaciją, kuri pasirūpintų visų ateivius liečiančių projektų saugumu. Ši organizacija tapo Nacionaline žvalgybos organizacija, besibazuojančia Karsono forte (Fort Carson), Kolorado {valstijoje}. Specialios komandos, apmokytos saugoti projektus, buvo pavadintos „Delta".

Antrasis projektas, kurio kodinis vardas „Sniego paukštė" (Snowbird), buvo oficialiai paskelbtas, kad pavaizduotų bet kokius pastebėtus „Raudonosios šviesos" erdvėlaivius kaip Oro pajėgų eksperimentus. „Sniego paukštės" lėktuvai buvo pagaminti, panaudojant įprastas technologijas ir keliomis progomis buvo paskraidinti spaudai {pasirodyti}. Projektas „Sniego paukštė" buvo taip pat panaudotas, kad sukompromituotų visuomenės stebėtus tikruosius ateivių erdvėlaivius (NSO). Projektas „Sniego paukštė" buvo ypatingai sėkmingas ir iki paskutinių metų visuomenės pranešimų {apie NSO skaičius} buvo nuolatos mažinamas.

Baltųjų rūmų Karinės valdybos buvo suformuotas ir valdomas slaptasis daugiamilijoninis dolerių fondas. Šis fondas buvo panaudotas gyliai po žemėms pastatyti daugiau kaip 75 kompleksams. Prezidentams, kurie klausė, buvo pasakyta, kad gyliai po žemėmis buvo statomos slėptuvės prezidentui, jei prasidėtų branduolinis karas. Tik kelios buvo pastatys prezidentui. Milijonai dolerių buvo nukreipti per šią tarnybą MJ-12 {grupei}, o tada rangovams ir buvo panaudoti pastatyti ypatingai slaptoms ateivių bazėms ir ypatingai slaptoms GKB (Giluminėms Karinėms Bazėms {DUMB – Deep Underground Military Bases}), bei kompleksams, oficialiai paskelbtiems, kaip „Antroji alternatyva" visai tautai. Prezidentas Džonsonas (Johnson) pasinaudojo šiuo fondu, kad pasistatytų kino teatrą ir nusiasfaltuotų kelią į savo rančą. Jis neturėjo jokio supratimo apie tikrąją jo paskirtį.

Slaptąjį Baltųjų rūmų požeminių statybų fondą prezidentas Eizenhauveris įkūrė 1957 {metais}. Finansavimas buvo gautas iš Kongreso, pasinaudojus priedanga „statimas bei priežiūra slaptaviečių, kuriose prezidentas galėtų būti perkeltas karinio užpuolimo atveju – nepaprastosios padėties prezidentinės vadavietės". Šios slaptavietės tėra, tiesiog, skylės žemėje, pakankamai giliai, kad atlaikytų branduolinį smūgį, ir aprūpintos pačia šiuolaikiškiausia ryšių įranga. Šiai dienai, pasinaudojant šio fondo pinigais, pastatyta daugiau nei 75 bazės, kurios išmėtytos visoje šalyje. Atominės Energetikos Komisija yra pastačiusi dar mažiausiai 22 požemines bazes.

Šių bazių vieta bei viskas, kas su jomis susiję, buvo ir yra laikoma bei elgiamasi kaip su didžiausia paslaptimi. Pinigai buvo ir yra kontroliuojami iš Baltųjų rūmų karinės valdybos, ir buvo ir yra plaunami per netiesioginį tinklą, kurio nesugebėtų išnarplioti netgi labiausiai patyręs šnipas ar buhalteris. Kai dėl 1980-ųjų, tai tik keli {žmonės} šio tinklo pradžioje ir gale žinojo kam šie pinigai buvo skirti. Pradžioje buvo įgaliotinis Džordžas Mahonas (George Mahon) iš Teksaso {valstijos}, rūmų lėšų skirstymo komiteto ir jo gynybos pakomitečio pirmininkas, bei įgaliotinis Robertas Saiksas (Robert Sikes) iš Floridos {valstijos}, rūmų lėšų skirstymo karinėms statyboms pakomitečio pirmininkas. Šiuo metu sklinda gandas, kad rūmų atstovas Džimas Raitas (Jim Wright) kontroliuoja pinigus kongrese ir kad kova dėl valdžios krypsta taip, kad jis bus pašalintas. Grandinės gale buvo prezidentas, MJ-12, Karinės valdybos direktorius bei Vašingtono karinio laivyno statyklos {Navy Yard} vadas.

Pinigus patvirtino Paskirstimo komitetas {Appropriations Committee}, kuris paskyrė juos gynybos departamentui kaip ypatingai slaptą priemonę Armijos statybų programai. Tačiau, pati armija, negalėjo naudotis šiais pinigais, ir, iš tikro, netgi nežinojo kam jie buvo skirti. Įgaliojimai leisti pinigus, iš tikro, buvo perduoti kariniam laivynui. Pinigai buvo nukreipti karinio laivyno inžinierių Česapyko divizionui (Chesapeak Division), kuriame taip pat {niekas} nežinojo kam jie buvo skirti. Netgi vadovaujantis karininkas, kuris buvo admirolas, nežinojo kam buvo skirtas fondas. Tik vienas žmogus, karinio laivyno trečiojo rango kapitonas {commander}, kuris buvo paskirtas į Česapyko divizioną, bet {kuris} iš tikro buvo atskaitingas tik Baltųjų rūmų karinei valdybai, žinojo ypatingai slapto fondo tikrąjį tikslą, didį bei tolimesnį kelią. Visiškas slaptumas, gaubiantis fondą, reiškia, kad beveik visiems jo pėdsakams panaikinti reikia labai nedaug žmonių, kurie jį kontroliuoja. Šiems slaptiems pinigams niekada nebuvo ir greičiausiai niekada nebus atliktas patikrinimas.

Iš ypatingai slapto fondo dideli pinigų kiekiai buvo perkelti į vietovę netoli Palm Byčo (Palm Beach), Floridos {valstijoje}, kuri priklauso pakrantės sargybai ir vadinama Pynato sala (Peanut Island). Sala yra greta valdos, kuri priklausė Jozefui Kenedžiui (Joseph Kennedy). Buvo sakoma, kad pinigai panaudoti kraštovaizdžio ir bendram gražinimui. Prieš kažkiek tai laiko televizijos naujienų reportažas, skirtas Kenedžio nužudymui, papasakojo apie pakrantės sargybos karininką perduodanti pinigus lagaminėlyje Kenedžio darbuotojui per šią nuosavybės ribą. Ar galėjo šie slapti mokėjimai Kenedžių šeimai būti mokesčiu už sūnaus Džono F. Kenedžio (John F. Kennedy) netektį? Mokėjimai tęsėsi per 1967 metus, o tada nustojo. Perduotas {pinigų} bendras kiekis yra nežinomas, kaip ir tikrasis šių pinigų panaudojimas.

Tuo tarpu Nelsonas Rokfeleris (Nelson Rockefeller) vėl pakeitė pareigas. Ši kartą jis pasišovė užimti K. D. Džeksono (C.D. Jackson) senąsias pareigas, kurios buvo vadinamos ypatingasis patarėjas psichologinei strategijai. Šios pareigos, bėgant metams, galų gale išsiplės iki Kisendžerio užimtų prie prezidento Niksono (Nixon). Oficialiai jis suteikdavo „patarimus ir pagalbą vystant geresnį supratimą ir bendradarbiavimą tarp visų žmonių". Oficialus aprašymas tebuvo dūmų uždanga {smoke screen}, nes slaptai jis buvo žvalgybos bendruomenės prezidentinis koordinatorius. Savo naujose pareigose Rokfeleris atsiskaitydavo tiesiogiai ir vien tik prezidentui. Jis dalyvaudavo vyriausybės {the Cabinet}, Užsienio ekonomikos politikos tarybos bei Nacionalinio saugumo tarybos, kuri buvo svarbiausia politikos formavimo struktūra vyriausybėje, pasitarimuose.

Nelsonui Rokfeleriui taip pat buvo pavestas antras svarbus darbas, vadovauti slaptam padaliniui, vadinamam Planavimo koordinavimo grupe, kuri 1955 {metų} kovą buvo suformuota pagal NSC 5412/1. Grupę sudarė skirtingi nariai, parenkami atitinkamai pagal darbotvarkės temas. Pagrindiniai nariai buvo Rokfeleris, Gynybos ministerijos bei Užsienio reikalų ministerijos atstovai ir Centrinės žvalgybos direktorius. Ji greitai buvo pavadinta „5412 komitetu" arba „Ypatingąja grupe". NSC 5412/1 įtvirtino taisyklę, kad slaptos operacijos turėjo būti tvirtinamos vykdomojo komiteto, kai anksčiau šios operacijos būdavo pradedamos {remiantis} tiktai Centrinės žvalgybos direktoriaus valdžia.

Slaptu vykdomuoju memorandumu NSC 5410 Eizenhauveris 1954 metais, anksčiau už NSC 5412/1, įkūrė nuolatinį (ne parenkamą) komitetą, žinomą kaip Daugumos dvyliktukas {Majority Twelve} (MJ-12), kad prižiūrėtų ir vadovautų visai slaptai veiklai, liečiančiai ateivių klausimus. NSC5412/1 buvo sukurta, kad paaiškintų šių susirinkimų tikslus, jei Kongresas ar spauda {jais} susidomėtų. Daugumos dvyliktuką sudarė Nelsonas Rokfeleris, Centrinės žvalgybos direktorius Alenas Velčas Dalsis (Allen Welch Dulles), užsienio reikalų ministras Džonas Fosteris Dalsis (John Foster Dulles), gynybos ministras Čarlis E. Vilsonas (Charles E. Wilson), Štabų vadų junginio pirmininkas {the Chairman of the Joint Chiefs of Staff} admirolas Artūras V. Redfordas (Arthur W. Radford), FTB direktorius Dž. Edgaras Huveris (J. Edgar Hoover) ir šeši vyrai iš Užsienio ryšių tarybos vykdomojo komiteto, žinomi kaip „Išminčiai" {"Wise Men"}.Visi šie vyrai priklausė slaptai mokslininkų bendruomenei, kuri pati save vadino „Jasono draugija" {"The Jason Society"} arba „Jasono mokslininkais", ir kuri rinko sau narius iš Harvardo (Harvard) ir Jeilo (Yale) draugijų „Kaukolė su kaulais" {"Skull and Bones"} bei „Ritinys ir raktas" {"Scroll and Key"}.

„Išminčiai" buvo svarbiausi Užsienio ryšių tarybos nariai. {Iš viso} buvo 12 narių, tame tarpe, pirmieji 6, užimantys vyriausybines pareigas, tokiu būdu {sudarydami} Daugumos dvyliktuką. Ši grupė buvo sudaroma iš aukščiausių pareigūnų ir direktorių iš Užsienio ryšių tarybos, o vėliau trišalės komisijos {Trilateral Commission}. Tarp jų buvo Gordonas Dynas (Gordon Dean), Džordžas Bušas (George Bush) ir Zbignievas Bžezinskis (Zbignew Brzezinski). Svarbiausi ir įtakingiausi „išminčiai" priklausę MJ-12 buvo Džonas Mak Klojus (John McCloy), Robertas Lavetas (Robert Lovett), Eivirelas Harimanas (Averell Harriman), Čarlis Bolenas (Charles Bohlen), Džordžas Kenanas (George Kennan) bei Dynas Eiksonas {Dean Acheson}. Jų veiklos kryptys buvo nuosekliai vystomos iki 7-to dešimtmečio. Turi didelės reikšmės, kad prezidentas Eizenhauveris kaip ir pirmieji šeši MJ-12 nariai iš vyriausybės taip pat buvo Užsienio ryšių tarybos nariai.

Kruopštūs tyrinėtojai greitai atras, kad nevisi „išminčiai" mokėsi Harvarde ar Jeile ir ne visi jie savo studijų laikais buvo įtraukti į „Kaukolės su kaulais" ar „Ritinio ir raktas" draugijas. Jūs galėsite greitai išsiaiškinti šią paslaptį, jei įsigysite knygą „Išminčiai", kurią {parašė} Volteras Izaksonas (Walter Isaacson) ir Ėvanas Tomas (Evan Thomas), {leidykla} Simon and Schuster, Niu Jorkas. Po 9 nuotrauka, knygos centre, jūs rasite paaiškinimą: „Lavetas su Jeilo grupe, viršuje dešiniame krašte, ir paplūdimyje: jo įšventinimas į „Kaukolę su kaulais" įvyko oro pajėgų bazėje netoli Dankėrko (Dunkirk)". Aš išsiaiškinau, kad nariai buvo renkami ir vėliau, juos kviečiant pagal nuopelnus, baigus mokslus, ir neapsiribojo tik Harvardo ar Jeilo studentais.

Nedaugelis išrinktųjų vėliau buvo įtraukiami į Jasono draugiją. Jie visi buvo Užsienio ryšių tarybos nariai ir tais laikais buvo žinomi kaip „rytų įstaiga" {"The Eastern Establishment"}. Tai turėtų duoti jums užuomina apie toli siekiančias ir {turinčias} rimtą pagrindą daugelį slaptųjų koledžų draugijų. Šiais laikais Jasono draugija yra gyva ir stipri, bet dabar turi narių taip pat ir iš trišalės komisijos. Trišaliai slaptai egzistavo kelis metus prieš 1973- iuosius. Trišalė komisijos vardas buvo sugalvotas pagal ateivių vėliavą, žinomą kaip trišalis ženklas.

Daugumo dvyliktukas turėjo išsilaikyti iki šių laikų. Prie Eizenhauverio ir Kenedžio jis klaidingai buvo vadinamas „5412 komitetu" ar šiek tiek tiksliau „Ypatingąja grupe". Džonsono valdymo aparate jis tapo „303 komitetu", nes vardas „5412" buvo sukompromituotas knygoje „Slaptoji vyriausybė". Iš tikro, NSC 5412/1 buvo pakištas {šios knygos} autoriui, kad nuslėptų NSC 5410 egzistavimą. Prie Niksono, Fordo ir Karterio jis buvo vadinamas „40 komitetu", o prie Reigano tapo „FI-40 komitetu" {"FI-40 Committee"}. Per visus šiuos metus keitėsi tik vardas.

1955 {metais} tapo akivaizdu, kad ateiviai apgaudinėjo Eizenhauverį ir sulaužė sutartį. Suluošinti žmonės kaip ir suluošinti gyvuliai buvo randami visoje Jungtinių {Amerikos} Valstijų {teritorijoje}. (žr. knygą „Ekskaliburo paruošimas" {"The Excalibur Briefing"}, autorius pulkininkas leitenantas Tomas Bėrdenas (Thomas Bearden)). Buvo įtarta, kad ateiviai MJ-12-kui pateikdavo kontaktavusių bei pagrobtų žmonių nepilnus sąrašus, ir buvo įtarta, kad ne visi pagrobtieji buvo grąžinami. Buvo įtarta, kad Tarybų Sąjunga bendrauja su jais, ir buvo įrodyta, kad tai tiesa. Buvo išsiaiškinta, kad ateiviai anksčiau ir tada masiškai manipuliavo žmonėmis per slaptas draugijas, raganavimą, magiją, okultizmą bei religiją. Po kelių oro pajėgų mūšių su ateiviais ore tapo akivaizdu, kad mūsų ginklai neprilygo jiems.

1955 {metų} lapkritį buvo išleistas NSC 5411/2, kuris subūrė studijų komitetą, kad ištirtų „visas aplinkybes, kurios daro įtaką formuojant bei vykdant užsienio politiką branduoliniame amžiuje". Tai tebuvo sniego užklotas, paslėpęs tikrąją tyrimų temą, ateivių klausimą.

1954 {metais} slaptu vykdomuoju memorandumu NSC 5411 prezidentas Eizenhauveris pavedė tyrimų grupei „ištirti visus faktus, įkalčius, melus bei apgaules ir ateivių klausimu atskleisti tiesą". NSC 5412/2 buvo tik tai priedanga, kuri tapo reikalinga, kai žiniasklaida pradėjo domėtis tokių svarbių žmonių nuolatinių susitikimų tikslais. Pirmieji susirinkimai prasidėjo 1954 {metais} ir buvo vadinami Kvantiko susirinkimais, nes jie vyko Kvantiko (Quantico) laivyno bazėje. Studijų grupė buvo sudaryta iš 35 narių iš Užsienio ryšių tarybos slaptųjų mokslininkų, žinomu kaip „Jasono draugija" arba „Jasono mokslininkai". Buvo pakviestas dalyvauti daktaras Edvardas Teleris (Edward Teller). Studijoms 18 mėnesių vadovavo daktaras Zbignievas Bžezinskis (Zbigniew Brzezinski). 1955 lapkričio pradžioje kitiems 18 mėnesių studijų vadovu buvo išrinktas daktaras Henris Kisindžeris (Henry Kissinger). Nelsonas Rokfeleris buvo dažnas tyrimų svečias.

Tyrimų grupės nariai

Gordonas Dynas (Gordon Dean), pirimininkas

Daktaras Zbignievas Bžezinskis (Zbigniew Brzezinski), 1 etapo tyrimų vadovas Daktaras Henris Kisindžeris (Henry Kissinger), 2 etapo tyrimų vadovas

Dr Edward Teller Maj Gen. Richard C. Lindsay Hanson W. Baldwin Lloyd V. Berkner Frank C. Nash Paul H. Nitze Charles P. Noyes Frank Pace, Jr. James A. Perkins Don K. Price David Rockefeller Oscar M. Ruerhausen Lt. Gen. James M. Gavin Caryl P. Haskins James T. Hill, Jr. Joseph E. Johnson Mervin J. Kelly Frank Altschul Hamilton Fish Armstrong Maj, Gen. James McCormick, Jr. Robert R. Bowie McGeorge Bundy Wiliam A.M. Burden John C. Campbell Thomas K. Finletter George S. Franklin, Jr. I. I. Radi Roswell L. Gilpatrick N. E. Halaby Gen. Walter Bedell Smith Henry DeWolf Smyth Shields Warren Carroll L Wilson Arnold Wolfers

Antro etapo susirinkimai taip pat buvo rengiami Laivyno bazėje Kvantike, Virdžinijos {valstijoje}, o grupė tapo žinoma kaip Kvantiko II. Nelsonas Rokfeleris MJ-12- kui ir tyrimų grupei kažkur tai Merilende {Maryland} pastatė slaptavietę, kurią buvo galima pasiekti tik oru, kad jie galėtų susitikti toli nuo akylaus visuomenės žvilgsnio. Ši slapta susirinkimų vietą yra žinoma pagal kodinį vardą „Užmiesčio klubas" {"The Country Club"}. Šioje vietoje puikios sąlygos gyventi, maitintis, ilsėtis bei rengti susirinkimus, yra biblioteka.

Tyrimų grupė „viešai" buvo uždaryta paskutiniaisiais 1956 {metų} mėnesiais, tada 1957 {metais} Henris A. Kisindžeris išspausdino tai, kas oficialiai buvo pavadinta rezultatais „Branduoliniai ginklai ir Užsienio politika", {spausdinimu pasirūpino} Užsienio ryšių taryba, {spaustuvė} Harpers & Brothers, Niu Jorke. Iš tikrųjų 80% rankraščio buvo paruošta dar kai Kisindžeris mokėsi Harvarde. Tyrimų grupė, apsigaubusi paslapties {skraiste, dirbo} toliau. Kaip rimtai Kisindžeris buvo įsitraukęs į tyrimus, galime suprasti iš jo žmonos ir draugų pasakojimų. Daugelis jų pareiškė, kad Henris išeidavo iš namų visada anksti ryte, o grįždavo visada vėlai naktį, su niekuo nešnekėjo ir niekam neatsakinėjo. Atrodė, lyg jis būtų kitame pasaulyje, kuriame nebuvo vietos kitiems.

Šie pasakojimai labai daug ką atskleidžia. Netikėtai atskleistas ateivių buvimas ir tyrimai turėjo padaryti didelį sukrėtimą. Henris Kisindžeris šių susirinkimų laikotarpiu buvo tikrai kaip ne savas. Jo niekada daugiau niekas taip stipriai nepaveikė, nesvarbu, kokie rimti bebuvo vėlesni įvykiai. Daugeliu atveju, po atidirbtos pilnos dienos, jis dirbo iki vėlyvos nakties. Toks elgesys galų gale privedė prie skyrybų.

Pagrindinė išvada, tiriant ateivius, buvo tokia, visuomenei negalima {nieko} pasakoti, nes buvo tikima, kad tai neabejotinai privestų prie ekonomikos bei religinių struktūrų griūties, visuotinos panikos, kuri galėtų baigtis anarchija. Vadinasi paslaptis {buvo saugoma} toliau. Kaip antrinė išvada buvo {tai}, jei visuomenei negalima sakyti, tai ir Kongresui negalima sakyti, vadinasi projektus ir tyrimus finansuoti turi ne vyriausybė. O kol kas pinigai buvo gaunami iš kariškių biudžeto ir CŽV slaptų ne {viešai} skirstomų {non- appropriated} fondų.

Kitas svarbus atradimas buvo, kad ateiviai naudojo žmones ir gyvulius kaip liaukų išskyrų, enzimų, hormoninių išskyrų bei kraujo šaltinį, o taip pat siaubinguose genetiniuose eksperimentuose. Ateiviai paaiškino, kad šie veiksmai yra būtini jų išgyvenimui. Jie pareiškė, kad jų genetinė struktūra nunykusi ir jie nebegali daugiau daugintis. Jie pareiškė, kad, jei jie nesugebės atstatyti savo genetinės struktūros, jų rasė labai greitai nustos egzistuoti. Su ypatingu nepasitikėjimu mes priėmėm jų pasiaiškinimus. Kadangi mūsų ginklai prieš ateivius buvo visiškai nenaudingi, MJ-12 nusprendė su jais pratęsti draugiškus diplomatinius santykius iki tokio laiko, kai mes sugebėsime sukurti technologijas, kurios leistų mums mesti jiems karinį iššūkį. Pasiūlymai turi būti padaryti Tarybų Sąjungai ir kitoms tautoms, kad suvienytume jėgas žmonijos išgyvenimui. O kol kas buvo sukurtas planas ištirti ir pagaminti, naudojantis įprastomis bei branduolinėmis technologijomis, dvi ginklų sistemas, kurios, jei pasiseks, pavers mus lygiaverčiais {varžovais}.

Mokslinių tyrimų rezultatu tapo projektai Jošua {Joshua} ir Ekskaliburas {Excalibur}. Jošua buvo iš vokiečių pagrobtas ginklas, kuris tuo metu, panaudojant kryptingas žemo dažnio garso bangas, 2 mylių {~3 km} atstumu galėjo sutrupinti 4 colių {10 cm} storio šarvų plokštes, buvo tikima, kad šis ginklas bus efektyvus prieš ateivių erdvėlaivius ir spindulinius ginklus. Ekskaliburas buvo ginklas, kuris įsiskverbtų į 1000 metrų {gylį} kietame vulkaninių uolienų grunte, koks randamas Naujosios Meksikos {valstijoje}, ir neštų 1 megatonos užtaisą {warhead}, {iki įsiskverbimo vietos ji} neštų raketa, kuri virš žemės paviršiaus nepakiltų aukščiau 30 000 pėdų {~9 km} {carried by missile not to exceed 30,000 feet AGL}, ir kuri nuo nurodyto taikinio nukryptų ne daugiau 50 metrų, buvo ketinama jį panaudoti ateivių sunaikinimui jų požeminėse bazėse. Jošua buvo sėkmingai pagamintas, bet, mano žiniomis, niekada nepanaudotas. Ekskaliburas iki neseniai nebuvo skubinamas, bet dabar šiam ginklui sukurti skiriamos precedento neturinčios pastangos.

Fatimos įvykiai šio šimtmečio pradžioje buvo nuodugniai išnagrinėti. Įtarus, kad tai buvo ateivių manipuliacijos, buvo užsukta žvalgybos operacija, bandant prasiskverbti pro įvykį supantį slaptumą. Jungtinės {Amerikos} Valstijos panaudojo savo kurmius {agentus}, kurie buvo užverbuoti ir užauginti per antrą pasaulinį karą, ir greitai įgijo pilną Vatikano studiją, kurioje buvo įdėta pranašystė. Pranašystėje buvo sakoma, kad jei žmogus nenusisuks nuo blogio ir nepuls po Kristaus kojomis, planeta pati susinaikins, o įvykiai, aprašomi apreiškimų knygoje, iš tikrųjų nutiks. Joje buvo pasakyta, kad gims vaikas, kuris 1992 {metų} pradžioje šį pasaulį suvienys, planuodamas pasaulinę taiką ir apgaulingą religiją. 1995 metais žmonės supras, kad jis yra blogis ir iš tikrųjų yra Antikristas. Trečias pasaulinis karas prasidės 1993 {metais} viduriniuose rytuose, suvienytoms arabų tautoms užpuolus, pasinaudojant įprastais ginklais, Izraelį, kulminacija, branduolinė katastrofa, bus pasiekta 1999 metais. Tarp 1999 ir 2003 {metų} dauguma šios planetos gyvybės siaubingai kentės ir to pasėkoje mirs. Kristus sugrįš 2011 {metais}.

Kai ateiviams buvo parodytas šis atradimas, jie patvirtino, kad tai yra tiesa. Ateiviai paaiškino, {kad} jie sukūrė mus, pasinaudodami hibridizacija (žr. Sitčeno „Kilmės peržiūrėjimas" {Genesis Revisited, Sitchen}), ir manipuliavo žmonių rase, pasinaudodami religija, satanizmu, raganavimu, magija bei okultizmu. Toliau jie paaiškino, kad jie gali keliauti laike ir šie įvykiai tikrai nutiks. Vėlesnis Jungtinių {Amerikos} Valstijų ir Tarybų Sąjungos pasinaudojimas ateivių technologijomis, keliaujant laiku, patvirtino pranašystę. Ateiviai parodė hologramą, kurioje, jų tvirtinimu, vaizduojamas tikrasis Kristaus nukryžiavimas, ir kurią vyriausybė nusifilmavo. Mes nežinojome ar jais tikėti, ar netikėti. Ar jie naudojosi mūsų nesuklastotomis religijomis, kad mumis manipuliuotų? Ar iš tikrųjų jie buvo šaltinis mūsų religijoms, su kuriomis jie visąlaik mumis manipuliavo? Ar {tikrai} prasidėjo nesuklastotas LAIKŲ PABAIGOS ir KRISTAUS SUGRĮŽIMO scenarijus, kuris buvo išpranašautas Biblijoje?

1957 {metais} buvo surengtas simpoziumas, kuriame dalyvavo kai kurie tada gyvenę moksliniai protai. Jie priėjo išvados, kad netrukus po 2000 metų planeta SUSINAIKINS dėl padidėjusio žmonių skaičiaus ir gamtos engimo BE JOKIOS DIEVO AR ATEIVIŲ PAGALBOS.

Slaptu prezidento Eizenhauverio vykdomuoju įsakymu Jasono mokslininkams buvo nurodyta išnagrinėti šį scenarijų ir pagal savo atradimus paruošti rekomendacijas. Jasono draugija PATVIRTINO mokslininkų išvadas ir pasiūlė tris rekomendacijas, vadinamas „Alternatyva 1, 2 bei 3". „Alternatyva 1" siūlė branduoliniais užtaisais išsprogdinti stratosferoje skyles, per kurias karštis ir teršalai galėtų išsiveržti į kosmosą, taip pat, keisti žmonių kultūras iš {gamtos} engimo į gamtos saugojimo kultūras. Buvo nuspręsta, kad iš visų trijų ši {alternatyva turi} mažiausiai {šansų} pavykti dėl įgimto žmonių būdo ir dėl papildamos žalos, kurią padarytų patys branduoliniai sprogimai. „Alternatyva 2" siūlė sukurti platų požeminių miestų ir tunelių tinklą, kuriame atrinkti visų kultūrų bei užsiėmimų atstovai galėtų išgyventi ir pratęsti žmonių giminę. Likusi žmonija būtų palikta planetos paviršiuje pačiai pasirūpinti savimi. „Alternatyva 3" siūlė pasinaudoti ateivių ir savo technologijomis, kad nedidelį skaičių atrinktųjų išsiųsti iš Žemės ir įkurti kolonijas išoriniame kosmose. Aš negaliu patvirtinti ar paneigti egzistavimą „sudarytų žmonių vergų siuntų", kurios būtų naudojamos fiziniam darbui, stengiantis įgyvendinti plano dalį. Pirmiausiai domintų Mėnulis, kodinis vardas „Adomas", ir iš karto po to Marsas, kodinis vardas „Ieva". Kaip išlošianti laiko priemonę VISOS TRYS ALTERNATYVOS NUMATĖ GIMDIMŲ KONTROLĘ {BEI} STERILIZACIJĄ, o taip pat mirtinų mikrobų panaudojimą, kad kontroliuotų ar sumažintų Žemės žmonių skaičiaus augimą. AIDS yra VIENAS iš šių planų rezultatų. (Žr. Pasaulinės sveikatos organizacijos raupų vakcinacijos žemėlapį ir palyginti su AIDS kilmės vietomis.) Yra ir kitų {rezultatų}. Buvo nuspręsta, kad atsikratymas nepageidaujamais elementais iš mūsų visuomenės, geriausiai atitinka žmonių rasės interesus. Bendrai JAV ir Tarybų Sąjungos vadovybė atmetė „Alternatyvą 1", bet beveik tuo pačiu metu įsakė pradėti darbus, nedelsiant įgyvendinant „Alternatyvas 2 ir 3".

1959 {metais} Rand korporacija surengė simpoziumą statyboms gyliai po žemėmis. Simpoziumo ataskaitoje, pavaizduotos ir aprašytos mašinos, kurios galėjo kasti 45 pėdų {~14 m} skersmens tunelius 5 pėdų {~1,5} per valandą greičiu. Ten taip pat įdėtos nuotraukos milžiniškų tunelių ir požeminių salių, kuriose yra, kaip atrodo, pastatų kompleksai ir netgi, galbūt, miestai. Pasirodo, kad per ankstesnius penkis metus viskas požeminėse statybose tiems laikams padarė reikšmingą pažangą.

Valdančios jėgos nusprendė, kad su ateiviais susijusių bei kitų juodų projektų finansavimo vienu šaltiniu galėtų būti nelegalių narkotikų rinkos monopolizavimas. Buvo pasirinktas jaunas ir ambicingas Užsienio ryšių tarybos narys. Jo vardas Džordžas Bušas (George Bush), jis tuo metu buvo Zapata Oil {naftos kompanijos}, įsikūrusios Teksaso {valstijoje}, prezidentas ir vadovaujantis pareigūnas {CEO}. Zapata Oil {kompanija} eksperimentavo su naujomis technologijomis, darant gręžinius atviroje jūroje. Buvo teisingai manoma, kad narkotikai iš Pietų Amerikos galėtų būti atplukdyti žvejų laiveliais į jūrų {offshore} platformas, o iš ten į krantą būtų perkelti naudojant įprastas transporto priemones, naudojamas {vežioti} atsargas bei personalą. Tokiu būdu muitinės ar įstatymus įgyvendinančios agentūros nebandytų apieškoti krovinių. Džordžas Bušas sutiko padėti ir kartu su CŽV organizavo veiklą. Planas suveikė geriau, nei kas nors būtų pagalvojęs ir nuo to laiko išsiplėtė pasauliniu mastu, dabar nelegaliems narkotikams atgabenti į šalį naudojama daug kitų būdų. Privalom visada prisiminti, kad Džordžas Bušas pradėjo pardavinėti narkotikus mūsų vaikams. CŽV dabar kontroliuoja nelegalią narkotikų rinką visame pasaulyje. (Pvz. žr. Majamio teisėjas Norjiegos (Noriega) byloje gauna dokumentus, parodančius CŽV veiklą, užtikrinant saugų kelią narkotikų lėktuvams Panamoje, Kosta Rikoje ir Nikaragvoje. 1991-08)

Toliau skaitykite: Antra dalis       

Vartiklio svetainė
Fantastikos skyrius
NSO svetainė