Žmogaus misija kosmose. UFO Page. Lithuanian

Mintys pagal V.V. Lebedevo^*) straipsnį „Sovetskaya Rossya“, 2008 m. birželio 17 d. Burano startas

Nuo savo prigimties nepabėgsi, ji ne kitoms planetoms; jei ją bandysime keisti, ji atsisuks prieš mus ir pražudys.
Laiko tėkmė spartėjo, buvusios tokios tolimos planetos priartėjo, gyvenimo horizontai išsiplėtė. Tačiau žmogaus išėjimas į kosmosą mus užklupo nepasiruošusius. Tai, dėl ko mes ten veržiamės, praleidome; nsupratome, kame žmogaus paskirtis, pasitenkinome paties buvimo ten faktu. Susidarė neatitikimas tarp techninio vystymosi ir žmogaus perspektyvos įsisavinant erdvę sampratos. Technika iškilo virš filosofijos, apmąstančius, kur veda tasai kelias. Įgiję techninį potencialą ir skrydžių patirtį, nusprendėme, kad to pakanka, norint žmogui eiti į priekį, remiantis automatizuotomis priemonėmis įgytomis žiniomis. Tačiau į kosmosą reikia eiti dėl kokios nors veiklos. Siekiant informacijos, pakanka ir automatų, o mes ketiname į ten pakelti gyvąjį protą. K. Ciolkovskio siekį „žmonija išsikovos visą Saulės sistemos erdvę“ pavertėme dogma. Ką duoda užkariavimas, puikiai žinome. Įsisavinę artimąjį kosmosą, jo orbitas prišiukšlinome tūkstančiais raketų ir palydovų fragmentų, tačiau iki šiol nieko nedarome, kai jie bombarduoja mūsų atmosferą ir kurių sudegimo joje poveikio mums nežinome. Besirūpindami, kaip apsisaugoti nuo asteroidų, didiname savo pačių keliamą sau pavojų – ir kartu dar siekiant išplėsti savo įtakos ribas. Tad belieka tik įsivaizduoti, kuo paversime tolimąjį kosmosą. Tačiau nesusilaikysime nepabuvoję kitose planetose. Mumyse įdėta ieškojimo trauka, amžinai veržiamės daryti atradimus.

Gamta mums nedavė teisės keisti gyvenimo sąlygas. Mūsų organizmo būklė labai susijusi su bioritmais, suderintais su Saule ir paros trukme. Kaip ją paveiks erdvės-laiko sąryšių pakeitimas tolstant nuo Žemės, silpstant magnetiniam laukui? Niekas nežino. Jei organizmas pakis, tai jau bus tik panašios į mus būtybės, ant ribos tarp gyvosios ir negyvosios gamtos. Jos, priartėjusios prie būtybių su dirbtiniu protu, taps mūsų priemone skverbiantis į kosmoso gelmes. To pasėkoje gausime naująją rasę su savuoju pasauliu, kuri anksčiau ar vėliau išstos prieš mus. Ar mums reikia tokios rasės, kai savojoje negalime išvengti priešpriešų? Iš esmės, kirsime gyvybės medį, o ne sieksime jį išsaugoti.

Tad pažvelkime į mūsų kosmonautiką: ar ji mus praturtino dvasiškai, ar išaugino keliautojus, siekiančius rasti kažką nauja? Pirmieji kosmonautai buvo persunkti idėjos, kuri priklausė visai liaudžiai. Ilgalaikiuose skrydžiuose, ypač tarpplanetiniuose, be savų idėjų, įsipinančių į bendrąją, neišsiversi. Ten nėra vietos paprastiems vykdytojams. Neįveiksi vandenyno irkluodamas irklais, jei tam nebus vidinio poreikio, kokį turėjo F. Koniuchovas¹⁾ ar A. Bombaras²⁾. Tokių žmonių buvo daug, tačiau rasti galinčių eiti į tai iš įsitikinimo, nepaprastai sunku. O skristi toli į kosmosą bus daug sunkiau, nei pasiruošti pirmam žmogaus skrydžiui į kosmosą. Laukia daugiau neapibrėžtumų, sąveika komandoje, riboti resursai, o jų trūkumas gali sukelti lemtingas pasekmes. Mir stotis

Tik gavus fundamentaliąsias žinias apie pasaulio sandarą, mūsų sąryšį su ja, pritariant tarptautinei bendruomenei, galime imtis savo erdvės plėtimo. O tos skrydžių į Marsą imitacijos nieko nepaaiškina apie žmogaus misiją kosmose. Tai tik žmonių, ilgai esančių ekologiškai uždaroje aplinkoje, tyrimas. Vėl problemą suvedame į technikos tobulinimą. Tai tik suves ją į išgyvenimą, neatskleidžiant pagrindų, kaip suderinti kūrybinio prado žmones su tais, kuriems būdingas praktinis požiūris, užtikrinant jų santykių pusiausvyrą nusiteikiant darbui ir ištvermei. Negalime numatyti, kaip elgsis žmonės, atsidūrę už milijonų kilometrų. Žemėje viskas sąlygiška – jei bent jau žino, kad bet kuriuo metu eksperimentas gali būti nutrauktas, kad negresia joks realus pavojus.

Negalime remtis ir ilgalaikių skrydžių patirtimi. Tačiau ir čia žmogaus teigiamos emocijos atnaujinamos vaizdais pro iliuminatorių, ryšio seansais, krovininių laivų prisišvartavimais. O kas bus, kai nuolat regės tik juodą žvaigždėto dangaus bedugnę, kurioje tik viena žvaigždė beprimins, kur jų namai?

Kol kas mus į priekį veda tik mitas, kad kada nors apgyvendinsime Saulės sistemą. Jis patinka visiems, o turintys spręsti tą problemą, ją tepriima kaip eilinę technikos vystymo galimybę. O politikai nori pabalnoti techninį progresą, jame matydami priemonę kovai dėl valdžios, žaisdami paprastų žmonių jausmais, kuriems malonu jaustis visos Saulės sistemos šeimininkais.

M. Sevidžo galaktinės svajonės

Pavartykime M. Sevidžo²⁾ „Tūkstantmečio projektą: Galaktikos kolonizacijas penkiais paprastais etapais“ (2 leid. 1994 m.), kurios epigrafu pasirinkti F. Daisono žodžiai: „Mūsų ekspansija Visatoje – tai ne tik žmonių ir mašinų ekspansija. Tai vientiso, smegenis panaudojančio žmogaus ekspansija savo tikslais“. O pratarmę knygai parašė A. Klarkas. Tai rimtas kūrinys apie žmonijos likimą: „Atėjo kosminės istorijos vandenskyra. Gyvybė – aukščiausias Visatos eksperimentas – arba plėsis į Kosmosą, įsisavindama žvaigždžių debesis savo vaikų, medžių, drugelių ugniniame proveržyje, arba užges, palikusi Visatą panirusią į jokios neturinčią cikliškų procesų beprasmybę.
Žvaigždės – mūsų likimas. Jos – mūsų turtas. Kosmoso bedugnė panaši į Ali Babos olą, pilną nesuskaičiuojamų turtų. Gyvybė išugdė Homo sapiens kaip aktyvų savo tikslų realizacijos agentą. Ji statė už jį; ir dabar jau neliko laiko antrajam bandymui. Dabar mums reikia pakilti iš gimtosios planetos ir nunešti gyvybės ugnį į kosmines dykumas. Atėjo laikas apgyvendinti nežinomas tolumas [ ... ]
Ta pati galia, kurią dabar turi žmonija, atvėrusi jai kelią į žvaigždes, likimo ironija gali sunaikinti mūsų žemišką buveinę. Todėl veikti reikia sparčiai. Jei mes tempsim, tai rizikuojam atsidurti pasaulyje be šansų jame išgyventi“.

Taigi pradžioje patosas visai K. Ciolkovskio dvasia (kuris plačioje 727 pavadinimų bibliografijoje net nepaminėtas), o pabaigoje norisi priminti apie V. Vernadskį, kuris pirmasis įspėjo apie technogeninės ekologinės katastrofos pavojų (bet ir tokios nuorodos Sevidžas nepateikia). Ir dabartinę krizę sukėlė hiperbolininis Žemės gyventojų didėjimas. Ir vienintele išeitimi yra kosmoso kolonizavimas. Tam nurodomi 8 etapai.

1. Foundation - pasiruošimas; įsteigiama organizacija projekto įgyvendinimui. Įeina socialiniai, politiniai, ekonominai ir pasaulėžiūros pertvarkymai. Dabartinės santvarkos (kapitalistinė, socialistinė, monarchija, ...) orientuotos į gyvenimą Žemėje, todėl neturi ateities.

2. Akvarius - pasaulinio vandenyno įsisavinimas. Po jį plaukios skaidriu plastiku padengti kūgio formos miestai (apie 2 km skersmens ir 1 km aukščio) su geometriškai tiksliu išplanavimu, o jų centras bus šiluminės energijos konverteris, veikiantis paviršiaus ir gelmės temperatūrų skirtumo panaudojimu. Maistas bus gaunamas dirbtinai auginant žuvis ir melsvažalius dumblius. Akvarius veiks saviorganizacijos ir atsigaminimo principu.

3. Bifrost - Kilimandžaro kalne įrengus tunelį, kuriuo elektromagnetinėmis jėgomis bus į Žemės orbitą išmetami krovinių blokai su lazeriniais varikliais (tokį transportavimo būdą 1918 m. pasiūlė J.V. Kondratiukas-Šargėjus⁴⁾, o 1988 m. tokią galimybę pademonstravo Leik Myrabo⁵⁾). Dar žr. Keltuvas į kosmosą

4. Asgard - Žemės orbitoje sukuriama kosminė stotis. Šis etapas nėra unikalus ir tokias idėjas prieš tai siūlė K. Ciolkovskis, K. Erikė⁶⁾, F. Daisonas, Dž. O’Neilas⁷⁾ ir kt. Taip pat skaitykite apie Asgardijos valstybę…

5. Avalon - Mėnulio krateriai uždengiami atspindinčiais kupolais, juose įrengiant gyvenamas oazes.

6. Elysium - Marso įsisavinimas (teraformingas), su Žemė jungiantis Buzz Aldrin‘o⁸⁾ pasiūlyta sistema.

7. Solaria - Saulės sistemos kolonizacija. Asteroidų žiede bus pripūsti nuostabūs auksiniai burbulai. Dar 3 tūkstm. Saulės sistemoje atsiras žiedas iš milijardų gyvenamų burbulų (Daisono debesis).

Kad ir utopija, tačiau tai, kaip pažymėjo A. Klarkas, „proto treniruotė norintiems žvelgti į ateitį toliau nei dešimtmetis“.

8. Galactia - kolonizacija už Saulės sistemos ribų, kol taps gyvenamas visas Paukščių takas (apie „smūginę proto bangą“ svarstė I. Šklovskis, V.A. Troickis, ...)