|
Global Lithuanian Net: san-taka station: |
|
Daktaro Filipovo atradimas
Ši istorija galėjo būti prielaida
A. Tolstojaus "Inžinieriaus Garino hiperboloidui".
Michailą Filipovą, natūrfilosofijos daktarą, vadino paskutiniu rusų enciklopedistu. Jis buvo
matematikas, chemikas, beletristas, kritikas, ekonomistas, filosofas.
1894 m. Peterburge pradeda leisti savaitraštį
"Mokslo apžvalga", kuriame publikavosi
Mendelejevas, Bechterevas, Lasgaftas, Beketovas. Ne kartą jame straipsnius spausdino
K. Ciolkovskis
ir būtent čia buvo išspausdintas istorinis "Pasaulio erdvių tyrimas
reaktyviniais prietaisais".
Redakcija buvo Filipovo bute, buvusiame Žukovskio gt. 37 penktame aukšte. Bute buvo
įrengta ir laboratorija, kurioje mokslininkas užsisėdėdavo iki gilios nakties. Jo darbų esmė
paaiškėja iš jo 1903 m. birželio 11 d. viešo laiško "S.-Peterburgo žinioms".
"Ankstyvojoje jaunystėje perskaičiau pas Boklį [anglų istoriką ir sociologą], kad parako
išradimas padarė karus ne tokius kruvinus. Nuo to laiko mane persekioja mintis apie išradimą,
kuris karus padarytų beveik neįmanomus. Kaip bebūtų keista, tačiau šiomis dienomis
padariau atradimą, kurio praktinis įgyvendinimas faktiškai aigs karus.
Kalba apie mano atrastą elektrinio perdavimo per atstumą sprogimo bangos būdą, be to,
sprendžiant iš paskaičiavimų, tas perdavimas galimas ir tūkstančių kilometrų atstumu, tad,
atlikus sprogimą Peterburge, jį galima perduoti į Konstantinopolį. Būdas stebėtinai paprastas
ir pigus. Esant tokiam kariavimui mano nurodytais atstumais, karai faktiškai tampa beprotybe
ir turi liautis. Detales paskelbsiu Mokslų akademijos memuaruose rudenį" Jau kitą dieną Filipovas buvo rastas negyvas savo namų laboratorijoje. Našlė Liubovj
Ivanovna Filipova pasakojo, kad mirties išvakarėse Michailas perspėjo artimuosius, kad dirbs
ilgai ir prašė jį prižadinti ne anksčiau kaip 12 valandą dienos. Jokio triukšmo, tuo labiau
sprogimo, tą lemtingą naktį namiškiai negirdėjo. Lygiai 12-ą nuėjo žadinti. Laboratorijos durys
buvo užrakintos. Pasibeldę ir nesulaukę atsakymo, duris išlaužė.
Filipovas gulėjo kniūpsčias kraujo klane. Mėlynės ant veido liudijo, kad jis krito kaip
pakirstas. Policija atliko kratą ir tyrimą tačiau tai padaryta buvo kažkaip paskubomis ir
neprofesionaliai. Net medicinos ekspertų išvados smarkiai skyrėsi. Laidotuvės birželio 25 d.
ryte buvo kuklios ir negausios. Jis palaidotas Volkovo kapinių "Literatūriniuose kalneliuose"
netoli Bielinskio ir Dobrobiubovo.
Tačiau gandai apie paslaptingą išradimą nenutilo. Įdomų interviu "S.-Peterburgo žinioms"
davė žuvusiojo draugas prof. A. S. Tračevskis, kuris su išėjusiuoju anapilin bendravo prieš tris
dienas iki to mirties: "Man, kaip istorikui, Filipovas apie savo sumanymą galėjo nusakyti tik
bendrais bruožais. Kai jam priminiau skirtumą tarp teorijos ir praktikos, jis tvirtai pasakė:
'Patikrinta, buvo bandyta ir dar darau'. Paslapties esmę jis man išdėstė panašiai kaip laiške
redakcijai. Ir ne kartą sakė, stuktelėdamas ranka į stalą: 'Tai taip parasta, o be to pigu! Keista,
kaip iki šiol nesusiprato'. Prisimenu, išradėjas pridūrė, kad prie to truputį priartėjo Amerikoje,
tačiau visai kitu ir nesėkmingu būdu"
Kalbos pamažu nutilo. Bet 1913 m., ryšium su mirties dešimtmečiu, laikraščiai grįžo prie
tos temos. Kartu paaiškėjo ir buvo prisimintos naujos detalės. Maskvos laikraštis "Rusiškas
žodis" rašė, kad dar 1900 m. Filipovas važiavo į Rygą, kur, stebint kai kuriems specialistams,
atliko sprogimų per atstumą bandymus. Grįžęs į Peterburgą, "jis pasakojo, kad liko gana
patenkintas bandymų rezultatais".
Buvo prisimintas ir paslaptingas nutikimas: policijai darant kratą laboratorijoje, toli,
Ochtoje, nugriaudėjo stiprus sprogimas. Kelių aukštų akmeninis namas akimirksniu be jokios
regimos priežasties virto griuvėsiais. Filipovo ir šis namai buvo vienoje linijoje, kurioje nebuvo
pastatų. 'Tad gal suveikė Filipovo aparatas, kai jį palietė svetimos, nepatyrę rankos?' klausė
vienas sostinės laikraštis.
Tačiau ypač daug kalbų buvo apie M. Filipovo rankraštį, kuriame buvo "sprogimų per
atstumą matematiniai išvedžiojimai ir bandymų rezultatai" Anot mokslininko našlės, kitą dieną
rankraštį pasiėmė žinomas "Mokslo apžvalgos" publicistas A. J. Finn-Jenotajevskis. Jis
žadėjo padaryti rankraščio kopiją, o rankraštį gražinti po kelių dienų.
Vienok, ėjo mėnesiai, o svarbaus rankraščio jis nė siruošė gražinti. Kai Filipovo našlė
griežtai pareikalavo jį gražinti, jis pareiškė, kad, bijodamas kratos, jį sudegino. Reikalas aiškiai
buvo nešvarus. Finn-Jenotajevskis sulaukė Stalino laikų ir 1931 m. buvo represuotas. O kas,
jei tarp jo popierių kokiame nors slaptame archyve guli ir Filipovo rankraštis?
M. Filipovas niekada nepasižymėjo pasipūtimu. Jis, neabejotinai, rašė gryną tiesą. Tačiau
jau 1903 m. laikraščiuose pasirodė straipsnių, bandančių suteršti M. Filipovo sąžiningumą.
Ypač stengėsi "Naujojo laiko" žurnalistas V. K. Petersenas. Žinutėje "Niūri paslaptis" jis ragino
D. I. Mendelejevą nepasisakyti tuo klausimu ir, taip sakant, užtėti tašką ant "i".
Ir garsusis chemikas pasisakė "S.-Peterburgo žiniose", tačiau palaikydamas velionį
išradėją: "M. M. Filipovo idėjos gali pilnai atlaikyti mokslinę kritiką". Išspausdintame
pokalbyje su prof. Tračevskiu jis pasisakė dar ryžtingiau: "pagrindinėje Filipovo idėjoje nėra
nieko fantastiška: sprogimo banga gali sklisti kai ir šviesos ar garso banga".
Tad koks dabartinis požiūris į M. Filipovo išradimą? Buvo išsakyta prielaida, kad jis priėjo prie
spindulinio ginklo (lazerio) idėjos. Mokslininkai tokios galimybės neatmeta, nors tai ir sukelia
nemažai abejonių. Gal viską išaiškins kada nors atsiradę dokumentai.
Atsiliepimus ir pastabas galite palikti
pagrindinio san-taka station puslapio gale. Papildomai skaitykite:
|
