Vienu metu tiek TSRS, tiek JAV buvo „pablūdę“ idėja steigti karines bazes Mėnulyje (apie tai žr. >>>>>). Tačiau kodėl reikia Mėnulyje, jei gerokai paprasčiau ir pigiau kariauti Žemėje?! Išslaptinta medžiaga duoda atsakymą į tą, iš pirmo žvilgsnio absurdišką klausimą – buvo galvojama apie gynybos žiedą karo su ateiviais atveju! Mat nuo 4-o dešimtm. TSRS, JAV ir Vokietija rimtai svarstė draugiškų santykių užmezgimo su nežemiečių civilizacijomis galimybę. Ir toji beprotiška idėja turėjo gana paprastą logiką: jei Žemę aplankytų nežemiečių atstovai (o apie tokią galimybę tuo metu beveik neabejojo), prasidėtų rimtos varžytuvės dėl jų „proto pasiekimų“ – juk kam jie atitektų, tas viešpatautų Žemėje! O tada manyta, kad paprasčiausia nežemiško proto laukti Mėnulyje – o štai tam ten ir reikalinga bazė (ir dar įrengta pagal visas karo meno taisykles)!

O ypač, kai jame pastebimi paslaptingi judėjimai! Pvz., 1955 m. gegužę nuo Mėnulio šiaurės poliaus pakilo balta juostelė, kuri, staigiai pasukusi į dešinę, nuslinko žemyn aplenkdama Mėnulio diską. Po 5 sek. ji pasiekė pietų polių, ėmė sparčiai blėsti ir netrukus išnyko. Antrąkart panašus „persikėlimas“ pastebėtas tų pačių metų vasarą, tik tąkart objektas skriejo į priešingą pusę – per kelias sekundes apskriejęs trečdalį apskritimo, staigia trajektorija nusileido ant paviršiaus. Objektas buvo gana stambus ir atrodė, tarsi būtų valdomas (daugiau astronomų stebėtų anomalių reiškinių Mėnulyje rasite šiame puslapyje, o taip pat puslapyje Kas dedasi Mėnulyje?).

Buvo regimi ir tamsių objektų judėjimai Mėnulyje (pvz., 1992 m. matytas E. Arsiuchino). Kažkas panašaus stebėta ir 2000-ųjų kovą. 12 min. Mėnulio disko fone kartų gerai matėsi, apelsino skiltelės formos objektas lėtai sukasi. Japonų astronomo Jasumo Micušimos 1985 m. video įraše (per teleskopą) gerai matosi kažkokio objekto šešėlis, greitai judantis Mėnulio paviršiumi. Įspūdingi to šešėlio dydžiai (per 20 km skersmens) ir greičiai (per 2 sek. apie 400 km).

Rusai į orbitą iškėlė palydovą. Amerikiečių atsaku buvo Oro pajėgų projektas kodiniu pavadinimu A119 – pirmiems pasiekti Mėnulį ir jame susprogdinti atominę bombą. Ryškus žybsnis tamsaus Mėnulio fone turėjo padaryti neišdildomą įspūdį – ir, pirmiausia, rusams. Deja, pirmi Mėnulį pasiekė rusai („Luna-2“ 1959 m. rugsėjo 13 d. trenkėsi į Mėnulio paviršių).

Amerikiečiai negalėjo nusileisti – ir jų prezidentas Dž.F. Kenedis 1961 m. gegužės 25 d. paskelbė, kad iki 7-o dešimtm. pabaigos JAV išlaipins žmogų Mėnulyje. Tai paskelbta nacionaline programa, jai skirtos neįsivaizduojamos lėšos – 25 mlrd. dolerių. Rusai iš pradžių tai nepriėmė rimtai. S. Koroliovo svajone tuo metu buvo tarpplanetiniai skrydžiai – ir būtent jiems buvo kuriamos galingiausios raketos-nešėjos. O JAV Mėnulio programa didino apsisukimus, į ją buvo įtraukta per 4000 žmonių. Ir tada rusai ima nerimauti; N. Chruščiovas 1964 m. rugpjūtį S. Koroliovui iškelia uždavinį: aplenkti amerikiečius. Ir buvo imtasi „lenkti“. Kosmonautą A. Leonovą 1966 m. paskiria Kosmonautų ruošimo centro Mėnulio grupės vadovu ir ekipažo vadovu. Netrukus pasirodo Mėnulio teritorijos kolonizavimo planas. Svarbi ypatybė: visi startai vyksta iš Žemės orbitos. O tam kosmose reikia surinkinėti raketas, kurios skraidys miesto Mėnulyje statymui... Mėnulio gyvenvietės projektavimą ir statybą pavedė Mašinų statybos KB vadovaujant Vladimirui Barminui (apie tai išsamiau skaitykite Mėnulio bazė Barmingradas).

A. Jegorovas, kuriam V. Barminas pavedė Mėnulio bazės statybą, pasakojo:
„Pirmuoju variantu buvo savaime susidėliojantis karkasas, užpildomas montažinėmis putomis virsdamas gyvenamuoju moduliu. Tačiau netrukus jo atsisakyta: Žemėje paplitusi stačiakampė forma Mėnuliui netinka, nes per daug erdvės panaudojama tuščiai. [ ... ]. Galiausiai Mėnulio miesto vaizdas ėmė įgauti neįtikėtinas formas. Gyvenvietė surenkama iš cilindrų, išoriškai panašių į geležinkelio cisternas. Apsaugai nuo Saulės spinduliavimo jos įkasamos į Mėnulio gruntą.
Tačiau tokios stiprios apsauginės sistemos paaiškinamos ir kitu svarbiu veiksniu – galimu agresyvių ateivių užpuolimu. Tad kuriamos ir kosminio ginklo variantai. Nors pagrindinė nuostata rekomenduojama rodyti draugiškumą, juk ateiviai priimami kaip galimi sąjungininkai. Tad pirmaisiais kontaktuotojais neturėtų būti kariškiai. Vykimui į Mėnulį ruošia mokslininkus“.

1968 m. gruodį TASS paskelbė: „Tarybų Sąjungoje užbaigtas unikalus eksperimentas: trys žmonės metus gyveno kitoje planetoje“. Aišku, jie Medicininių-biologinių problemų inst-te Maskvoje (gydytojas G. Manovcevas, mechanikas B. Ulybyševas, biologas A. Božko) nepaliko Žemės tiesiog gyveno ekstremaliomis sąlygomis, maksimaliai artimomis sąlygoms kitoje planetoje. Nuolat stebimi kamerų, jie valgė, miegojo, dirbo... turėdami labai ribotą maisto kiekį. Kas 10 d. jie keitėsi vietomis triaukštėse lovose; kas 5 d. nusimaudo duše – vanduo aukso kainos. Dalyviai buvo specialiai parinkti su nesuderinamais charakteriais, be juos dar ir specialiai provokavo.

Šis realybės šou neturėjo daug žiūrovų – tam reikėjo specialaus leidimo. Iš vėliau paskelbtų ataskaitų pašalino kai kuriuos epizodus. Praėjus keliems mėnesiams psichologinė įtampa pasiekė ribą – kiekvieną ėmė erzinti mažiausia smulkmena kito elgesyje, kalbos manieroje ir pan. Reikalai priėjo vos ne iki muštynių. Eksperimentui kilo nutrūkimo grėsmė. Ir kai vis tik po metų dalyviai išėjo ir hermetiško modulio, juos sutiko su gėlėmis, tačiau su marlės kaukėmis – metus išbuvus sterilioje aplinkoje su nuolatine oro regeneracija dalyvių organizmas nusilpo ir jiems teko pratintis gyventi „normaliose“ sąlygose būnant izoliatoriuje.
Kiti panašūs eksperimentai: Biosfera-2,  BIOS-3,  Mars-500 ir t.t.

Eksperimentas privertė iš esmės pakeisti Mėnulio miesto projektą. Tapo aišku, kad persikėlėlių negalima apgyvendinti kartu. Naujame variante kiekvienam buvo išskirtas asmeninis modulis, kurį galima įrengti pagal asmeninį skonį. Būtinas atskiras skyrius su oranžerija. O dar vienas bendras skyrius esant reikalui lengvai transformuojamas.

Prie Taškento mokslininkams išskiria sklypą su į Mėnulį panašiu landšaftu. Čia planuojama įrengti slaptą poligoną Mėnulio bazės bandymams. O statyboms Mėnulyje pradėti į ten reikia nugabenti apie 80 t įrangos ir medžiagų. Tai tegali atlikti tik superraketa.

Manyta, kad vienas krovininis laivas nuo Žemės iškeltas H-1 raketa galės į Mėnulį nugabenti 6 t, o taip pat į Mėnulį pristatyti žmones. Su H-1 turėjo būti gabenami sunkieji mėnuleigiai su hermetiškomis kabinomis žmonėms. Kita transporto priemonė „Proton“, galinti atgabenti 1 t. Mėnulio programos pagrindu tapo S. Koroliovo projektas; jį palaikė N. Chruščiovas, įsakęs Mėnulio amerikiečiams neatiduoti.

Superraketos sukūrimui buvo mestos geriausios konstruktorių pajėgos, dešimtys gamyklų, pusė milijono žmonių. Reikėjo pirmiems užgrobti placdarmą Mėnulyje. Galiausiai apsispręsta: Mėnulio modulis startuos tiesiai iš Žemės, nes nėra laiko įrengti orbitiniai stočiai. Startas numatytas 1069 m. vasario 21 d., t.y. 5 mėn. anksčiau amerikiečių „Apollo“.

H-1 darė įspūdį, buvo grandiozinė, sudėtinga konstrukcija: per 100 m aukščio, iki 20 m skersmens pirmoji pakopa. Tiksliai pagal grafiką, 12 val. 18 min. 07 sek. raketa suvirpėjo ir pradėjo kilti. Griausmas skverbėsi į požemius per daugelio metrų betoną. Kyla! 5 sek, viskas kyla normaliai – ir tada staigiai įvyksta avarinis variklių išsijungimas. Stebėtojai pasakojo, kad ugnies uodega buvo kelis kartus ilgesnė už milžinišką raketos korpusą. Ji matėsi net tada, kai žemės nesiekė variklių gausmas. O tada fakelas užgeso. Raketa nukrito žemėn.

Galingosios tarybinės raketos nesėkmė suteikė pranašumą amerikiečiams: jie dukart apskriejo Mėnulį, ruošiasi išsilaipinimui. Reikia skubėti! Programos „Karinė paslaptis“ archyve yra kadrų apie tarybinių kosmonautų treniruotes. Poligone buvo imituojama 6 kartus

Ypatingo amortizacinio rato išbandymas

mažesnė trauka – kosmonautai išbando išsilaipinimo ir judėjimo Mėnulyje sąlygas. Jie pasiruošę skrydžiui... Unikalūs kadrai rodo, kaip galėjo atrodyti Mėnulio visureigis – jis įrengtas taip, kad vairuotojui nereikia skafandro. Automatika palaiko reikalingą atmosferą, slėgį ir drėgmę. Prie mėnuleigio prikabinta priekaba, gręžimo įranga ir speciali apsauginė kamera. Kai tik antžeminės observatorijos užregistruoja Saulės žybsnį, ekipažas privalo slėptis toje kameroje. O vėliau įvairioms kelionėms Mėnulyje siūlyta sunkusis mėnuleigis su branduoliniu reaktoriumi su prikabintomis priemonėmis tam, kad galima būtų rengti ilgesnes išvykas.

Alternatyvus variantas buvo visai neįtikėtinas – prisimintas užmirštas 17 a. škotų dvasininko Roberto Stirlingo¹⁾ išradimas. Tai vidaus degimo variklis, galintis veikti panaudodamas bet kokį šilumos šaltinį. Jo veikimo principas – pakaitinis oro įkaitinimas ir atšaldymas uždarame cilindre. Toks variklis tikrai gali veikti Mėnulyje, tik vietoje oro naudojant freoną.

Vyriausybės įsaku skrydis numatytas 8-o dešimtm. pabaigoje. Prieš tai laivo prototipas turi apskristi Mėnulį. Naujas startas numatytas birželio 3 d. 23 val. 18 min. Tačiau ir ši raketa nukrito tiesiai į starto aikštelę. Nuo žūties personalą gelbsti betoninės bunkerio sienos, nes kartu sprogo ir 2500 t raketinio kuro. Sprogimo banga išdaužo langus 6 km nuo kosmodromo atstumu. Daugybė žibalo buvo iškelta į orą ir degė ore taip, kad už daugelio kilometrų žmonės kvėpavo žibalo dalelėmis tarsi lytų žibalu. Starto kompleksas buvo sunaikintas ir prireikė visų metų jo atstatymui.

Tampa aišku, kad rusams pirmiesiems pasiųsti žmogų į Mėnulį nespės. Tačiau pasivaržyti dar galima automatinių stočių srityse. 1966 m. „Luna-9“ nusileidžia Mėnulyje ir į atsiunčia pirmąjį jo paviršiaus televizinį vaizdą. Kelias į Mėnulį atviras. „Luna-15“ turi pristatyti techniką ir paimti grunto pavyzdį. Skubiai perdaromas tas pats mėnuleigis, kuris buvo planuotas pirmiesiems persikėlėliams: pašalinamos sėdynės, įrengiama automatika, galinti TV siųstuvai... Lenktynės dėl Mėnulio vyksta vos ne dėl valandų: „Luna-15“ turi startuoti diena ar dviem anksčiau už „Apollo-11“, kad atskristų beveik tuo pačiu metu.

Liepos 16 d., kaip „Apollo-11“ dar tik startuoja, tarybinė stotis jau pereina į Mėnulio orbitą. Netrukus abu laivus jau skiria tik kilometrai. Liepos 20 d. amerikiečiai lipa į Mėnulio kabiną ir pradeda leistis. 23 val. 17 min. 32 sek. Jie nusileidžia. Pasiruošimas iki pirmo išėjimo trunka dar 5 val. Kai N. Armstrongas žengė pirmus žingsnius, „Luna-15“ tebuvo 2,5 km aukštyje, ... o po minutės signalas dingo... Rusai pralaimėjo lenktynes dėl Mėnulio... Tuo tarpu transportas Mėnulio bazės gyventojams bandymus praėjo sėkmingai. Pirmąjį mėnuleigį pristatė „Luna-17“. Jo valdymui prie Eupatorijos įrengiamas atskiras ryšio kompleksas. „Lunachod-1“ Mėnulyje dirbo beveik metus. Jis kartu ieškojo ir galimos išsilaipinimo vietos. Angaruose stovėjo dar 5-ios pasiruošusios startui H-1 raketos. Tačiau netikėtai Ministrų tarybos įsaku visi darbai nutraukiami – raketos keliauja į utilizaciją. Mėnulio projektui išleisti 6 mlrd. rublių nurašomi. Projektai keliauja į specialias dokumentų saugyklas. Bet keisčiausia, kad tai vyks ta ir JAV – jau numatyti „Apollo“ skrydžiai atšaukiami. Aiškinama – projekto brangumu. Bet matyt priežastis - ne piniguose?! Tada – kur?

Jau po pirmų skrydžių į Mėnulį buvo pojūtis, kad plačiajai visuomenei ne viskas iki galo pasakoma – ir pagrindas tokiems įtarimams buvo. Į kiekvieną astronautų pokalbių su Valdymo centru žodį įsiklausė tūkstančiai radijo mėgėjų – ir išgirdo daug ką įdomaus (pvz., kad dvi dienas „Apollo-11“ lydėjo NSO). Pvz., V. Ažaža pasakojo: „Oldrinas 16 mm spalvotoje juostoje nufilmavo 4 tokius susitikimus. Viename jų du skirtingo diametro NSO, tarsi susijungdami, skrenda viena slink kito. Tada atsiranda čiurkšlė (mūsų supratimu) ar tai dujų, ar tai skysčio. Vienas objektų ėmė kilti aukštyn, o tada jie vėl susijungė. Visi tie manevrai pateko į juostą“.

Po poros dešimtmečių ICUFON²⁾ didžiausių valstybių vadovams išsiuntė memorandumą reikalaujantį išslaptinti informaciją apie Mėnulio reiškinius – ir jame buvo citata iš pirmosios Mėnulio misijos vado ataskaitos: „Kai nusileidimo modulis ėmė žemėti, trys NSO, kurių skersmuo 15-30 m, nusileido ant kraterio krašto“. Tada, jei tai tiesa, tampa suprantami keisti astronomų pokalbiai iškart po nusileidimo su Valdymo centru atsarginiu ryšio kanalu, kuriuos perėmė Australijos ir Šveicarijos ryšio mėgėjai. Po 10 m. vienas radijo aparatūros Mėnulio misijoms Morisas Šatlenas³⁾ prisipažino, kad buvo to radijo ryšio, apie nusileidusius svetimus laivus, liudininku.

Tada perdavimas atsinaujino pagrindiniu kanalu, kurio klausėsi jau tūkstančiai radijo mėgėjų, ir jau susitvardęs E. Oldrinas kalbėjo: „Netoli nusileidimo modulio randasi atskiri spindintys blokai. Mažai spalvų, tačiau kai kurie akmeniniai blokai gali jas sukurti viduje“. Matyt tai buvo sutartas kodas, kurį gerai suprato Valdymo centre. Šių pokalbių astronautai iš principo nekomentuoja; tiesa, neoficialiai, „Apollo-11“ vadas tarsi ir prisipažino, kad, atseit, kažką ir matė. Tačiau nuo tiesaus pasakymo išsisuko. Beveik visi astronautai buvo Oro pajėgų karininkai ir jie privalėjo laikytis karinės vadovybės cirkuliarų – tad jie ir tylėjo.

Po Mėnulio epopėjos NASA prisipažino, kad apie 25 jos astronautai skrydžių metu stebėjo NSO. Du neatpažinti objektai lydėjo „Apollo-12“. Kelių pasaulio observatorijų teleskopuose matėsi, kad vienas objektas skrenda laivo priekyje, o kitas užpakalyje – ir abu mirksi. Juos pastebėjo ir astronautai, apie ką iškart pranešė Valdymo centrui, o po kiek laiko ir pridūrė: „Gerai jau, laikysime juos draugiškais objektais“.

Astronomas mėgėjas Jesse Wilson iš Denvilio 1959 m. kovo 18 d. nusprendė nufotografuoti Mėnulį per teleskopą. Išryškinęs nuotraukas vienoje jų pamatė 34-is vorele išsidėsčiusių ryškių objektų virtinę. Jis patikrino teleskopą, o po to negatyvus, ar juose nėra įbrėžimų – tačiau jokių pažeidimų nerado. Tada nuotraukas pasiuntė „Mėlynajai knygai“. Ši ištyrė nuotrauką, tačiau nieko nenustatė, tačiau vis tik padarė išvadą (geriau bent kokia, nei jokios), kad tai dėl statinės elektros iškrovos.

Tiesa, trasa Žemė-Mėnulis ne tokia jau ir tuščia – ir apie tai NASA tikriausiai žinojo. Juk dar prieš 10 m. astronomas Džesas Vilsonas per teleskopą nufotografavo paslaptingą fotonuotrauką, kurioje gerai matosi 34 ryškių objektų link Mėnulio nutįsusi grandinėlė. Jos paaiškinimo taip ir nesurasta. Tačiau žinoma, kad jau pirmo skrydžio į Mėnulį metu astronautai pasiėmė kapsulę su joje esančia lentele, kurioje elektrolitiniu būdu 74 kalbomis buvo užrašytas kreipimasis į hipotetines nežemiškas civilizacijas. Matyt NASA neatmetė kontakto su nežemiečiais galimybės.

Reikia pabrėžti, kad NASA ir iki „Apollo“ misijų buvo puikiai supažindinta su mįslingais reiškiniais Mėnulyje – ir net kvietė suvienyti pastangas jų tyrimui: į projektą „Mėnulio spindesys“ buvo kviečiami prisijungti visi norintys. Į jį buvo įtraukta 16 observatorijų ir nemažai fizikų (daugiausia iš Karinės jūrų laivyno akademijos). 1968 m. NASA paskelbė paslaptingų nutikimų Mėnulyje sąrašą, kuriame tarp 579 reiškinių minėti ir judantys švytintys objektai, gigantiški spalvą keičiantys kupolai, geometrinės figūros, išnykstantys krateriai ir kt. Kosminių aparatų padarytose nuotraukose irgi matosi keisti spindėjimai ir neaiškios kilmės objektai. Išskirtos 186 anomalijos, nustatytos 29-ios vietos, kur anomalijos nutinka dažniausiai.

„Apollo“ misijos nufotografavo irgi nemažai paslaptingų dalykų: tai ir cilindro formos apie 15 km ilgio objektas virš Gausybės jūros, ir švytintys cigarai, pakilę greta kraterio ir t.t. „Apollo-13“ dviejuose kadruose matosi virš Mėnulio praskrendantis objektas. Kitose nuotraukose NSO artėja prie laivo.

Matė astronautai ir kažkokius keistus pėdsakus, tarp jų ir panašius į kažkokio transporto vėžes. 1971 m. rugpjūčio 1 d. „Apollo-15“ vadas Dž. Irvinas praneša Centrui: „Puiki trasa, niekaip neatsigaunu nuo tų linijų, einančių Hedlio kalno šlaitu. Labiausiai sutvarkyta struktūra, kokią kada nors teko matyti. Nuo viršaus iki apačios nuostabiai vienodas pėdsako sutankėjimas“. O po pusantrų metų paslaptingus pėdsakus, kuriuos matyt paliko gremėzdiški objektai, aptiks ir „Apollo-17“ astronautai – jų, kurių ilgis nuo 100 m iki 2,5 km, prie nusileidimo vietos suskaičiuota net 34-i. Kartais jų gale būdavo dideli rieduliai, net daugeliu atvejų jų nebuvo. Jei pėdsakus vis tik paliko akmenys, tai kur jie dingo?

Neaiškus ir vadinamųjų „vagų“ klausimas. Situacija su kuria susidūrė „Lunachod“, pasakoja TSRS Mėnulio programos vadovas Olegas Ivanovskis⁴⁾: „... nusprendėme ištyrinėti tą vagą. Apsukome mėnuleigį ir nukreipėme į ta paslaptingą darinį. Televizinės kameros odė, kad tai kokio šimto metrų pločio ir kelių dešimčių metrų gylio kanjonas. Mėnuleigis jį apvažiavo; ir pateko prie rytinio jo krašto. Iš rytiniame krašte gavome vagos televizinį vaizdą. Tai buvo nepaprastas reginys. Tarsi iš fantastinio romano apie ateivius. Tačiau tai buvo paskutinis mūsų ryšis su mėnuleigiu. Jis taip ir liko stovėti prie tos pačios vagos, Tiesiosios, kaip mes ją pavadinome“.

Nemažai jaudulio sukėlė „Apollo-16“ astronautų pranešimai – kad kalno šlaite mato kažkokius keistus, į mašinas panašius objektus. Į ten nukreipė televizijos kamerą ir Valdymo centras atsakė: „Gerai matosi du objektai, tęskite transliaciją“. O po kiek laiko Čarlzas Djukas pranešė kažką nesuprantamo: „Dugnas 90% išklotas blokais iki 5 m skersmens. Jie tęsiasi aukštyn pylimu dviem kryptimis. Daug kas neaišku, patys astronautai nesupranta, ką mato“. Mokslininkai padarė išvadą, tad visa tai labai panašu į protingos civilizacijos veiklą.

Kokie ten mechanizmai gali būti Mėnulyje? Kokie ten blokai, kuriais išklotas krateris? Ar tik ne su tokiu bloku kitais metais susidūrė tarybinis mėnuleigis? Apie keistą 1973 m. vasario 14 d. radinį kitą dieną pranešė tarybinės „Naujienos“. Tai buvo apie 1 m ilgio neįprastai kieta ir lygi plokštė, panaši į šiuolaikinio namo panelę, aiškiai nieko bendra neturintis su aplink išmėtytais akmenimis. Buvo nuspręsta nustatyta jos cheminę sudėtį ir magnetines savybes. Tačiau apie tai niekur nėra jokios informacijos.

Kita neįprasta ypatybė – neįprastos duobės, kurių nemažai turi stačius kampus, o tai reiškia, kad jos nėra išmuštos meteoritų ir nėra ugnikalnių krateriai. Vieną tokią duobę nufotografavo iš „Apollo-15“, kuri kažkiek panaši į bato kulniuko įspaudą, tik jos dydis 3 km, o gylis kelios dešimtys metrų. O tai, kad joje nėra kraterių, rodo, kad ji vėlesnės kilmės, nei aplinkinė sustingusi lava.

¹⁾ Robertas Stirlingas (Robert Stirling, 1790-1878) – škotų dvasininkas ir inžinierius, 1818 m. sukūręs „Stirlingo variklį“, esantį vidaus degimo variklio atmaina, kuriame dujos ar skysčiai juda uždarame tūryje. Jį sukūrė dėl to, kad tuo metu esantys garo varikliai dažnai sprogdavo dėl prastos metalo kokybės. Stirlingo variklis (jo vadintu „šilumos ekonomu“) negalėjo sprogti, nes veikė žemesniu slėgiu. Vėliau išmoko šlifuoti lęšius ir sukūrė kelis optinius prietaisus.

²⁾ ICUFON (Intercontinental U.F.O. Galactic Spacecraft Research and Analytic Network) – 1966 m. K. fon Kovickio įsteigta organizacija, kurios tikslas yra užtikrinti taiką ir saugumą pasaulyje užkertant kelią kosminiams karams su tarpgalaktinėmis (NSO) pajėgomis. Ji kūrė liudijimų, fotografijų ir filmų apie NSO archyvą.
Kolmanas fon Kovickis (Colman von Keviczky, 1909-1998) – vengrų kariškis, ufologas. 1938 m. įsteigė karinio rengimo audiovizualinį skyrių, kūrusį karinius mokomuosius filmus. 1952 m. emigravo į JAV, kur tapo iškilia vengrų išeivijos figūra. 7-me dešimtm. dirbo JTO Informacinio biuro Audiovizualiniame skyriuje. 1966 m. JTO generaliniui sekretoriui pateikė memorandumą, kuriame reikalavo sukurti tarptautinę WASA komisiją NSO tyrimui. Pasiūlymas nebuvo priimtas, tad jis įsteigė savąją ICUFON organizaciją. Jis su pranešimais NSO tema dalyvavo daugelyje tarptautinių kongresų, rašė straipsnius. Jo nuomone, pastebėti NSO yra transporto ir žvalgybiniai laivai, ruošiantis įsiveržimui į Žemę – todėl reikia tirti NSO reiškinį ir bandyti užmegzti kontaktą su nežemiečiais.

³⁾ Morisas Šatlenas (Maurice Chatelain, 1909-1995) – prancūzų kilmės telekomunikacijų inžinierius, senovės astronautų teorijos propaguotojas. 1955 m. persikėlė į JAV, pradėdamas dirbti „Convair Astronautics“; 1959 m. priimtas dirbti į „Ryan Aeronautical Co“, kur buvo atsakingas už naujas radiolokacine sistemas ir elektros ryšį. Čia, be kitų, gavo automatinio nusileidimo naudojant radarą patentą. Vėliau dirbo „North American Aviation“, laimėjusią kontraktą „Apollo“ kūrimui – jis buvo atsakingas už audio ir televizinių priemonių ryšiui su Mėnuliu sukūrimą. Nusileidus „Apollo-11“ jis daugiau nedirbo dėl NASA.
1975. išleido knygą „Mūsų protėviai iš kosmoso“, kur jis, prisistatydamas NASA Komunikacijų vadovu ir vienu „Apollo“ konstruktorių, aptaria Atlantidos,  majų kalendoriaus ir kt. klausimus, o taip pat pareiškia, kad jam žinoma vidinė NASA informacija apie „Apollo-11“ ir NSO, pateikdamas astronautų pokalbį su Valdymo centru:
- Kas gi tai? Kas tai, po velnių? Aš tikrai noru žinoti! Mašinos milžiniškos, sakau jums... Dieve mano, tai neįtikėtina...
- Kas?... kas vyksta?
- Jos ten, po paviršiumi.
- Kas vyksta? Skrydžių valdymo centras kviečia „Apollo-11“.
- Patvirtiname, mes visi trys čia. Ir jie čia randasi nesenai, spendžiant iš įsirengimo... Sakau jums, kad yra ir kitų kosminių laivų. Jie išsidėstę kitoje kraterio pusėje...

⁴⁾ Olegas Ivanovskis (1922-2014) – tarybinis inžinierius kosminės technikos kūrėjas. Buvo pirmojo ir antrojo palydovų vyr. konstruktoriaus pavaduotoju, „Vostok“ laivų ir tarpplanetinių stočių konstruktoriumi, Mėnulio programos vyriausiuoju konstruktoriumi. Karo metais kariavo. 1947-54 m. dirbo NII-88, dalyvavo pirmųjų balistinių raketų startuose. 1954-61 m. dirbo S. Koroliovo OBK-1, buvo „Luna-1“, „Luna-2“ ir „Luna-3“ vyr. konstruktoriumi. 1959 m. paskirtas pilotuojamų kosminių pagrindiniu konstruktoriumi, lifte lydėjo J. Gagariną į laivą, padėjo įlipti ir įsitaisyti krėsle bei uždarė liuką. Jis paskutinis paspaudė jam ranką prieš startą. 1965-76 m. Mašinų statybos gamyklos Mėnulio-planetų srities vyr. Konstruktoriaus pavaduotojas, o 1976-83 m. jau vyr. konstruktorius. Dalyvavo parengiant „Lunachod-1“ ir „Lunachod-2“, rengė stotis į Mėnulį. 1976 m. užbaigus automatinių Mėnulio stočių programą, pradėjo dirbti su palydovų „Prognoz“ kūrimu – iki 1996 m. įvyko 12-a sėkmingų jų startų. 1983 m. startavo ir observatorija „Astron“ su rentgeno spektrometrais bei tuo metu stambiausiu ultravioletiniu teleskopu. Į pensiją išėjęs 1983 m. dirbo S.A. Lavočkino gamybinio susivienijimo muziejuje. Išleido 6-ias prisiminimų knygas (iki 1988 m. A. Ivanovo pseudonimu) ir daugybę mokslo populiarinimo straipsnių (irgi pseudonimu).
Įdomus incidentas įvyko uždarius „Vostok“ laivo liuką. Vienas iš trijų daviklio liuko apvade nerodė liuko sandaraus užsidarymo požymio. Iki starto liko 1 val. 7 min. ten buvęs O. Ivanovskis su dviem šaltkalviais spėjo atsukti 30 jų pačių prisuktų varžtų, nuimti liuko dangtį, patikrinti elektros kontakto padėtį, ir vėl prisukti dangtį ir uždaryti liuką, o tada patikrinti kosmonauto skyriaus hermetiškumą. Tai suspėjo per 20 min. Gagarinas iš vidaus tylėdamas stebėjo jų darbą, o po skrydžio pasakė Ivanovskiui: „Kad būtum į save pažiūrėjęs, kai liuko dangtį atidarinėjai; tavo veidu vaivorykštės spalvos bėgiojo“.

Papildomai skaitykite:
Žmonės Mėnulyje
Kasinėjimai Marse
Lenktynės kosmose
Mus stebi iš Mėnulio
Vėl žvalgantis į dangų
Pirmasis Mėnulio kiberis
Kinijos kosminės ambicijos
2019-ųjų kosminė takoskyra
Kam priklauso Mėnulio dulkės?
Mėnulis ir jo įsisavinimo ypatybės
Ar rusai sunaikino slaptą JAV bazę Mėnulyje?
Mėnulio bazė Barmingradas – projektas, aplenkęs laiką
Kuri akis tingi? Kosmosas ir iliuzijos
Mėnulis atskleidžia savo nematomą veidą
Astronomija: Žymesnieji įvykiai (20 a.)
Gal senovės žmonės lankėsi Mėnulyje?
Nesklandumai įsisavinant kosmosą
Dulkėtais tolimų planetų takais
Pirmasis vežimas Mėnulyje
Ateitis - elektrinės raketos
Pakrikštytas žaibu...
Privačiai – į kosmosą
Ateities kapinės

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life. Review of our site in English

NSO.LT skiltis
Vartiklis