Kažką matyta tai labai primena – ar tik ne kapitalistinę globalizaciją su rudoku fašistiniu atspalviu ir suvienytą Europą?

1897 m. išleista lenko V. Uminskio^*) apysaka jaunimui „Nežinomas pasaulis: Marsas ir jo gyventojai" (1895), kuriame kalbama apie bandymą keistis informacija šviesos signalais. 1895-1899 m. V. Briusovas (jis minimas >>>>> bei >>>>>) rašo romaną "Žvaigždės kalnas" (vienok, publikuotą tik 1975 m.) apie tai, kaip Afrikos dykumoje įsikūrusi marsiečių kolonija. Galiausiai dykumą ir visus jos gyventojus prarija vanduo, kuriuos paleidžia paslėpti mechanizmai. Įdomu, kad jaunasis Briusovas vienas pirmųjų suabejojo, kad visuomeninė santvarka yra susijusi su moksliniu-techniniu vystymusi.
Plačiau žr. >>>>>.

Komunikacijos su Marsu temą pagvildeno ir Porfirijus P. Infantjevas fantastinėje apysakoje "Kitoje planetoje" (1901 m.). Rašytojas žinomas kaip puikus apybraižininkas ir etnografas, tyręs mažąsias Sibiro tautas. Ir nors ilgai bendradarbiavo su Soikino leidykla, ši apysaka buvo vienintelis jo fantastinis kūrinys. Jis buvo ir revoliucinierius-liaudininkas, kartą net bėgęs iš tremties Sibire – tad jo kūrinys yra tarytum dar viena utopija. Rusų studentas keliauja po Šveicariją ir prie Monblano patenka į sniego laviną. Jį išgelbsti ir jis atsiduria nuostabioje F. Rošo observatorijoje. Pasirodo, kad F. Rošas jau senai kontaktuoja su Marsu – jame įžvelgė šviečiančias figūras, kurios pasirodė esą raidės. Įdomu, kaip kūrinyje atsikartoja (netgi vėlesnės) K. Ciolkovskio idėjos (atomas-dvasia, kitų formų kitos civilizacijos):
"... visoje Visatoje knibžda protas ir tu pats sudarai šio visuotinio neaprėpiamo proto kruopelytę... O, aš neabejoju, kad protas taip pat nesunaikinamas ir amžinas, kaip amžina ir nesunaikinama materija, kurioje jisai pasireiškia; ir mes, mąstančios gyvos būtybės, sudarome tik regimą materialinę formą, indą, kuriame glūdi dalelytė, to nemirtingo proto kibirkštėlė; ir toji kibirkštėlė, suirus mūsų laikinam kūnui, nemirs, nesunyks, nedings be pėdsakų, o tik įgaus kitą, galbūt aukštesnę, formą, kaip nesunyksta materija, sudaranti mūsų kūną, o tik virsta pirminiais elementais!"

Pasirodo, marsiečiai jau daug tūkstančių metų stebi Žemės civilizaciją. Jų nurodymu sukūręs "akustinį vamzdį", dr. Rošas sužinojo, kad to prietaiso pagalba galima ir keliauti tarp pasaulių. Ir studentas įsiprašo, kad jį perkeltų į Marsą. Tačiau kaip jis nusivilia, kai pamato, kad marsiečiai nėra visai tokie jau žavūs ir pakylėti:
"Įsivaizduokite kažką panašaus į milžinišką rupūžę su didele paukščio galva ant storo stipraus kaklo. Vidury plačios kaktos, apatinėje jos dalyje, blizga vienintelė apvali didelė, įdėmiai žvelgianti akis. Po ta akimi iškart prasideda ilgos ištįsusios lūpos, panašios į snapą, su storu mėsingu liežuviu viduje. ..."

Užtat jie pastatė kanalų tinklą, požeminius tunelius, kurias darda krovininiai traukiniai, hidro- ir helio- ekektrostotis, išvystė aviaciją, įžiebė dirbtines saules, išmoko saugoti audio ir video informaciją, naudojasi kompaktiškais ryšio įrenginiais (tarsi šiuolaikiniais videofonais). Bet vėlgi – mokslo- techninis progresas stimuliuoja socialinį vystymąsi – kuo tobulesnės mašinos, tuo pažangesni socialiniai institutai; pagrindinių problemų sprendimui būtina susivienyti į vieną valstybę su bendra kalba ir vieninga kultūra. Marsietė Liberija pasakoja:
"Prieš kelis tūkstantmečius, kai Marso gyventojai tebebuvo barbarai ir skaidėsi į atskiras tautas ir valstybes, neretai kariavusias tarpusavyje, jie kalbėjo įvairiomis kalbomis, suprantamomis tik atskirai tautai. Bet štai, vystantis švietimui, valstybių mokslininkai pradėjo rinktis į pasaulinius kongresus vienų ar kitų klausimų sprendimui. Su laiku įsivyravo tokia tvarka, kad šių kongresų nutarimai tapo privalomi visoms šalims ir tautoms...".

Tais pačiais 1901 m. "Niva" žurnalo literatūriniame priede pasirodė L. B. Afanasjevo apysaka "Kelionė į Marsą". Trys pakvaišę rusų matematikai, profesorius, studentas ir mėgėjas, sumąsto skristi į Marsą. Tam persikelia į Londoną (aukštesnis technologinis lygis!). Pirmąkart skrydis grindžiamas matematiškai - paskaičiuojama optimali skrydžio trajektorija. Skrydžio trukmė – 206 paros! Tiksliau nebūna – nes dabartiniai aparatai skrenda 203-220 paras.

Jų "Galilėjus" turi kūgio formą, pagamintas iš nežinomo metalo. Viduje – trys aukštai, per visą aukšti eina spiraliniai laiptai. Išskrenda penkiese – prisideda jauna anglė ir "zuikiu" prasmukęs profesorius Ivanas Lesingas. Nusileidimas vos nesibaigia avarija. Marsiečiai, žmogiškos išvaizdos nykštukai, paima keliautojus į nelaisvę, pasodina į narvą, tačiau vėliau pamato, kad šie protingi ir išmoko vietinės kalbos ir papasakoja apie savo planetą.

Marsiečiai nėra kraugeriški ir jau senai atsisakė maistui naudoti mėsą. Jie nesupranta, kaip gali būti laiminga civilizacija, jei jos gerove gali naudotis tik nedaugelis. Ir vis tik marsiečiai turi karalių ir aristokratiją, žynių luomą ie išnaudojamus valstiečius, kurie jau nuo gimimo (atskiriami pagal plaukų spalvą: blondinai – elitas, o brunetai – darbinis luomas). Be to marsietės moterys nepatenkintos, kad tenka dirbti vienodai su vyrais. Marse subręsta maištas ir jo žemiečiai, kuriuos apkaltina dėl visko, tik per stebuklą išsigelbsti ir po 7 mėn. nusileidžia Žemėje.

Amžių sandūroje išpopuliarėjo Jelenos Petrovnos Blavatskajos teosofija pagimdyta Indijos budizmo, tačiau sudaryta iš neparastos mokslo ir mistikos, antropologijos ir okultizmo, romantinės fantastikos ir religinių nušvitimų mišrainės. Blavatskaja sukūrė savą rusiškojo kosmizmo versiją.

Viena teosofijos dogmų buvo idėja apie viešpataujančių rasių kaitą. Tos rasės turi skirtingą fizinę prigimtį. Šiuo metu viešpatauja penktoji, "arijų" rasė. Prieš ją buvo: astralinė (atsiradusi nematomoje ir šventojoje žemėje), hiperborėjai (gyvenę išnykusiame poliariniame kontinente), lemūrai (klestėję Indijos vandenyno saloje) ir Atlantidos gyventojų rasė, žuvusi pasaulinės katastrofos metu.

Kadangi atlaikai išnyko nuo Žemės paviršiaus palyginti neseniai, tai turėtų likti jų klestėjimo pėdsakų: šventyklų griuvėsių, slaptų rankraščių, o, galbūt, ir negausių kolonijų, kuriose nemirtingi išminčiai saugo savo magiškas technologijas, kad jas perduotų "tikriesiems arijams". Teosofų tvirtinimu, viena tokia kolonija yra Tibete, o kita – Marse!

Atėję į Žemę prieš 4 mln. metų, atlantai įkūrė valstybę saloje ir greitai padarė pažangą "technomagijos" srityje, t.y. kūrė aparatus, panaudojančius protingų būtybių dvasinę energiją. Gamino jie ir reaktyvinius orlaivius, kuriuos varė ne įkaitintos dujos, o "žmonių vrilis", asmeninė magneto- odinė galia, glūdėjusi kiekviename atlante. Būtent tokie laivai padėjo išsigelbėti kai kuriems aukščiausiems atlantų magams, kai sala paniro į vandenyno gelmes.

Marse atlantai įsikūrė dėka Veros Ivanovnos Kryžanovskos, pasirašinėjusios V. Ročester, opusų, rašytų prancūzų kalba. Ją laiko pirmąja profesionale moterimi-fantaste, o ji buvo ir žinoma mediumė, o jos spiritualistinius seansus lankė net imperatorius Nikolajus II. Ji buvo nepaprastai populiari Europoje, o Rusijoje pagal jos romanus pastatė net pirmuosius kino filmus: "Kapelos kobra" ir "Pelkių gėlėlė". Technomagiškai jos kūrybai priskirtina pentalogija "Magai" (1901- 1916 m.), romanai "Gretimoje planetoje" (1903 m.) ir "Kitame pasaulyje" (1910 m.; daugiau žr. >>>>>), o „Planetos mirtis“ pristatyta šiame puslapyje...

Marso utopija, sukurta pagal Atlantidos monarchijos pavyzdį, aprašyta "Gretimoje planetoje". Į Raudonąją planetą išvyksta dviese – magas Atarva kaip pilotas ir jo mokinys Ardėja kaip keleivis. Prieš skrydį abudu atsikrato savo kūno svorio specialia metodika; o Ardėja be to panyra į miego būseną. Pats laivas turi cigaro formą ir viename gale baigiasi besisukančiu ratu. Laivo viduje prikabinta skaidrių rutulių, užpildytų į kempinę panašia medžiaga. Skrydis buvo atliekamas taip: nuo aukštumos iki tam tikro aukščio laivas buvo pakeliamas oro balionu. Tada iš aparato šaudavo ugnies srovė ir jis sparčiai pakildavo.

Pats Atarva aparato veikimą aprašo labai miglotai:
„Absoliučios tuštumos nėra. Vibracijos, į Žemę nešančios tolimiausių žvaigždžių šviesą, jungia visus pasaulius. Vibracijos bangos – geriausias ekipažas tam, kuris moka jomis naudotis.“
Iš teksto galima numanyti, kad aparatas skriejo Marso gyventojų paleistos elektros srovės dėka.

Gorkis, Bogdanovas ir ... žiovauja Leninas

1905 m. revoliucija sukrėtė Rusiją. Suabejota, ar aplamai galima tobula visuomenė. Reikėjo revoliucionierių utopijos, paaiškinančios, kaip bus kuriama ideali komunistinė visuomenė. Ir ja tapo Aleksandro Bogdanovo „Raudonoji žvaigždė“ (apie ją taip pat žr. >>>>>).

Aleksandras A. Malinovskis, pasirašinęs Bogdanovo pseudonimu, 1873 m. gimė Gardino gubernijos Sokolko mieste. Savo memuaruose rašo, kad pirmąkart apie utopiją susimąstė, kai pajuto savo šeimos spaudimą. Jis su broliu godžiai skaitė ne religinio pobūdžio knygas. Dvejų jaunesnių brolių mirtis, kai Aleksandrui tebuvo apie 10 m., giliai įsirėžė į jo sielą. Būdamas „jau mąstanti būtybė“, jis ryžtingai nutraukė ryšius su Dievu. Metai mokykloje praėjo „didžiojo teroro“ laikotarpiu: valdžios reakcija, persekiojusi liaudininkus, palietė kiekvieną. Gavęs diplomą, A. Malinovskis jau buvo susipažinęs su gamtos mokslais ir rusų literatūra. Įstojęs į Maskvos universitetą,jis tapo revoliucinio judėjimo liudininku bei dalyviu. Jis įstojo į Studentų žemiečių profsąjungos tarybą, kuri 1894 m. viešai išjuokė istoriką V. Kliučevskį, gyrusį Aleksandrą III. Už tai taryba kartu su A. Malinovskiu buvo suimta; ištremtas į Tulą organizavo politinės ekonomijos studijų ratelius. Kartu neakivaizdžiai užbaigė Charkovo universiteto medicinos fakultetą. 1896 m. įstojo į socialdemokratų partiją o 1903 m. prisišliejo prie bolševikų ir trijuose suvažiavimuose (III-V) buvo renkamas CK nariu. Viena iš pareigų laikė proletariato mokytumo lygio pakėlimą – tad populiaria forma perpasakojo K. Markso „Kapitalą“ („Ekonomijos mokslo trumpas kursas“, 1897 m.).

1905 m. revoliucijos metu A. Malinovskis vadovavo karinei techninei bolševikų grupei, tačiau po pralaimėjimo išryškėjo filosofiniai nesutarimai su ortodoksiniais materialistais, atstovaujamais V. Lenino. Mat A. Malinovskis nukrypo nuo grynojo materializmo, nepripažindamas nepriklausomo objektų egzistavimo aksiomos ("daiktas savyje") ir įrodinėdamas, kad žmonija, galinti keisti pasaulį, turi sugebėti atgaminti bet kurią materijos rūšį; todėl nėra jokios būtinybės turėti koncepciją materijai, esančiai virš mokslinio pažinimo. V. Leninas tai laikė machizmu, peraugančiu į empiriokriticizmą (abi šios srovės mokslinį pažinimą laiko tiesioginio realybės suvokimu iš chaoso, o ne jos tyrimą) bei subjektyvųjį idealizmą (kuriame visata ne realiai egzistuojantis objektas, o subjektyvių suvokimų apie skirtingus objektus suma).

Todėl proletariato vadas ir „Raudonąją žvaigždę“ ((1908) sutiko su durtuvu, tačiau paprastiems bolševikams tokio romano reikėjo kaip oro. Ir jam buvo lemta sėkmė: a) autorius susipažino su fantastų-pirmtakų patirtimi; b) panaudojo populiarias evoliucijos (Kanto-Laplaso,  Darvino ir K. Markso klasių kovos) teorijas, c) parodoma, kad gerovė pasiekiama pašalinant varžančius įstatymus. Kai kurių ribojimų šalinimai (pvz., vienpatystės) sukėlė karštą polemiką.

Siužetas toks: revoliucionierius Leonidas N. susipažįsta su partijos nariu Menni ir paaiškėja, kad šis – marsietis, pakviečiantis aplankyti Marsą, kad susipažintų su aukšta marsiečių, jau sukūrusių komunizmą, kultūra.Iš Karelijos jie išvyksta eteronefu (iš graikų – „laivu, keliaujančiu eteriu“), varomu "minus-materijos" (antigravitacijos). Kartu tarpplanetiniams skrydžiams naudojamas ir atominis-raketinis variklis:
„Varomoji eteronefo jėga – viena iš spinduliuojančių medžiagų, kurios mums pavyksta išgauti dideliais kiekiais. Radome būtą, kaip šimtus tūkstančių kartų pagreitinti jos skilimą; mūsų varikliuose tai atliekama naudojant gana paprastas elektrocheminius būdus. Taip išsilaisvina milžiniškas energijos kiekis. Skilusių atomų dalėlės išlekia ... greičiu, dešimtis tūkstančių kartų viršijantį artilerijos sviedinių greitį.... Tokių dalelių nežymios miligramo dalies per sekundę visiškai užtenka, kad mūsų eteronefui suteiktų tolygų greitėjantį judesį...“

Techninė romano dalis labai vykusi; tai mokslinė fantastika geriausia to žodžio prasme. Eteronefas – tai rutulys su suplota apačia („Kolumbo kiaušinis“). Viduje 4 aukštai: viršutiniame balionai su „minus-materija“, neutralizuojančia traukos jėgą, todėl aparatas gali kabėti ore. "Varanti mašina" yra apatiniame aukšte, centriniame kambaryje. Aplink ją grindyse įrengti apvalūs stikliniai langai. Pagrindinę mašinos dalį sudaro iš osmio pagamintas pusmetrio skersmens cilindras, kuriame vyksta „spinduliuojančios materijos“ skilimas. Aplink sujungta elektros ritės, akumuliatoriai, su prietaisai su ciferblatais. Budintis mašinistas, veidrodžių pagalba, mato juos visus iš savo krėslo.

Eteronefas pakyla visai be garso, be trūkčiojimų ir didelių perkrovų. Startuojant pagreitis vos 2 cm/s. Didžiausias įmanomas greitis – 50 km/s. Kelionė iki Marso trunka 2,5 mėn.

Marso visuomenė susidarė susijungus visoms jo tautoms ir priėmus bendrą kalbą (kol kas nieko nauja). Dabar jame komunizmas palei socialdemokrato supratimą. Pinigai jau senai praradę bet kokią prasmę. Juodas darbas perduotas mašinoms, proletariatas senai išnykęs kaip klasė, virtusi aukštos kvalifikacijos inžinieriais, prižiūrinčiais tas mašinas. Gamybos valdymas leidžia nustatyti, kuriame veiklos sektoriuje perdaug darbo jėgos, o kuriame trūksta [ ir čia įdomi detalė – gamyba planuojama ir koordinuojama skaičiavimo mašinomis... ir tai 1908-ais! Jos akimirksniu apdoroja milžiniškus informacijos kiekius (big data?) ir nuolat pateikia išvadas ]. Darbuotojų savimonė ir atsakomybė tokio aukšto lygio, kad jie gali nedelsiant keisti darbo vietą. Tokių darbuotojų vartojimas niekuo neribojamas, o pinigai jau senai prarado bet kokią prasmę.

A. Bogdanovo komunizme suvisuomenintos ne tik gamybos priemonės bei prekės, bet ir vaikai. Jie atskirti nuo tėvų ir gyvena „vaikų namuose“, kuriuose tėvai kartais juos aplanko.

Tačiau marsiečiai turi vieną problemą – gresiantį resursų išsekimą. Viena tų priežasčių – dauginimasis, kurį kontroliuoti marsiečiai atsisako:
„Sumažinti gimimus? Bet gi tai ir bus stichijos pergalė. Tai atsisakymas nuo neriboto gyvybės augimo, tai neišvengiamas jos sustojimas vienoje iš artimiausių pakopų. Mes laimim, kol puolam. Kai atsisakysime savo armijos augimo, tai reikš, kad mes jau apsupti stichijų iš visų pusių. Tada ims silpti tikėjimas mūsų kolektyvine galia, mūsų didžiuoju bendru gyvenimu. O kartu su šiuo tikėjimu dings ir kiekvieno mūsų gyvenimo prasmė, nes kiekviename mūsų, mažose didžiojo organizmo ląstelėse, gyvena visuma; ir kiekvienas gyvena ta visuma. Ne, mažinti dauginimąsi – tai paskutinis dalykas, kuriam galėtume ryžtis; o kai tai atsitiks ne mūsų valia, tai bus pabaigos pradžia...“

Tad vienas sprendimų – iškeldinti gyventojus po kitas Saulės sistemos planetas. Venera kol kas netinka, Žemė jau apgyvendinta. Siūlomi variantai: pvz., Sterni siūlo užgrobti ir kolonizuoti Žemę: „Žemės kolonizacija reikalauja visiškai sunaikinti žmoniją“. Ir nors Žemėje veikia revoliucinės grupės, tad yra ir šansas, kad ir joje atsiras teisinga visuomenė, tačiau tai bus labai negreit, jei išvis bus.
"Netgi ten. kur socializmas išsilaikys ir bus negalėtoju, jo pobūdis bus giliai ir ilgam iškreiptas ilgų apsiausties metų, neišvengiamo teroro ir kareivinių dvasios su neišvengiama pasekme – barbariškuoju patriotizmu. Tai toli gražu nebus mūsų socializmas".

Kokie pranašiški pasirodė esą šie žodžiai!

A. Bogdanovo mintys artimos K. Ciolkovskio idėjoms. Teorinės kosmonautikos pradininkas irgi įrodinėjo, kad socialinė revoliucija su visuomeninės santvarkos pasikeitimu yra neišvengiama. Jei reakcija ją sustabdys, tai žmonijai neliks šanso išgyventi: "aukštesniosios protingos jėgos" sutrins ją į miltus:
"Aukštesniosios gyvybės negalima aukoti dėl žemesniosios, kalba Sterni. – Tarp Žemės žmonių neatsiras ir kelių milijonų, sąmoningai siekiančių tikrai žmogiško gyvenimo. Dėl šių užuomazgų negalime atsisakyti galimybės pagimdyti ir išlavinti dešimtis, o galbūt ir šimtus milijonų mūsų pasaulio asmenų – žmonių gerokai aukštesne šio žodžio prasme. Ir mūsų veiksmai nebus žiaurūs, nes sugebėsime tą išnaikinimą atlikti su gerokai mažesnėmis jų kančiomis, nei kad jie patys sukelia vieni kitiems".

Laimei, šioms mintims pasipriešina kiti marsiečiai – ir kolonizatoriai išvyksta į Venerą.

Leninas ragino A. Bogdanovą keisti temą, tačiau šis po 5 m. išleido naują knygą „Inžinierius Meni“, skirtą Marso kanalų statybos pradžiai (ir jie iškasti tik prieš 250 m.). Joje jis kuria nepalenkiamo technokrato vaizdinį. Jisai aukoja dešimtis tūkstančių paprastų darbininkų vardan civilizacijos išgelbėjimo, kurį regi kuo greitesniame kanalų išvedžiojime.

Šiame romane V. Leninui užkliuvo filosofinės A. Bogdanovo pažiūros: „Tas pats machizmas = idealizmas, paslėptas taip, kad nei darbininkai, nei kvaili „Pravda“ redaktoriai jo nepastebėjo“. Tačiau didžiausias Malinovskio-Bogdanovo nuopelnas tas, kad jis įvardijo prasminę grandinę: Marsas – Raudonoji žvaigždė – revoliucija – šviesi komunistinė ateitis. Tokios sąsajos vėliau tapo įprastos, dar vėliau pamirštos ir išlikę tik kažkur visuomeninės minties gelmėje.

Papildomai: A. Bogdanovo biografija ir filosofija

Iki revoliucijos Rusijoje buvo dar vienas fantastas, Borisas Krasnogorskis, paskelbęs „astronominę“ dilogiją: „Eterio bangomis“ (1913 m.) ir „Eterio vandenyno salos“ (1914 m. – bendrai su kažkokiu D. Sviatsku - taip pat apie kūrinius žr. >>>>>). „Eterio bangose“ jis nuodugnia aiškina, kaip rusų aristokratų ir kapitalistų visuomeninė organizacija stato kosminį laivą, kurį varyti turi milžiniškas veidrodis (panaudota anglo Maksvelo idėja apie šviesos slėgį; ji sutinkama ir prancūzų Ž. le Foro ir A. Grafinjė romane "Nepaprasti rusų mokslininko nuotykiai" (1889), kuriame selenitai skraido tarp planetų panaudodami šviesos poveikį), o jų ryšio priemonės minimos šiame puslapyje.

Krasnogorskis įvedė du papildymus: nepaprastai lengvą ir patvarų lydinį "maksvelijus", iš kurio statomas "dangaus vagonas", o taip pat prielaidą, kad ties atmosferos ir kosmoso riba šviesos slėgis yra net 1200 kartų stipresnis. Skirtingos šalys skirtingai reagavo į šį projektą. Galiausiai ir laiku kosminis aparatas "Erdvės užkariautojas" pastatomas. Pamėgdžiodamas prancūzus, Krasnogorskis smulkiai jį aprašinėja, pateikia ištisus puslapius paskaičiavimų ir lentelių.

Skrydžiui balsuojant atrenkami keturi. Aparatas pakyla ir turi pro Mėnulį sukti link Veneros, kurią pasiektų po 42 d. Tačiau netrukus patenka į Persėjų meteoritų lietų, vienas stambus akmuo pataiko ir laivas netenka veidrodžio. Aparatas nukrenta į Ladogos ežerą, kur po kelių dienų ekipažą paėmė garlaivis.

Kitame romane "Erdvės užkariautojas" su tuo pačiu ekipažu irgi pakyla skrydžiui į Venerą. Tačiau pakeliui jį paveja didelis ir gerai ginkluotas varžovo, vokiečio Šterncelerio laivas "Patria" ir apšaudo iš patrankų. Pažeistas "Erdvės užkariautojas" dideliu greičiu tolsta nuo Saulės. Keliautojai stebi pro paliekamus pasaulius: asteroidą Erosą, Marsą, asteroidų žiedą, Ganimedą. Prie Jupiterio, panaudojus jo šiluminį spinduliavimą, aparatą pavyksta apsukti ir jis vėl pasuka link Aušrinės, kurioje ir nusileidžia ant vieno iš kalnų šlaitų. Planetoje atrandama gana išsivysčiusi flora ir fauna, atitinkanti Žemės karbono epochą. Kartu tampama ir gelbėtojais, nes "Patria" sudužo, vadas žuvo, o du o pagalbininkai prašosi sugražinami į Žemę. Galiausiai laivas parskrenda į Žemę, nukrisdamas į Kaspijos jūrą.

Žinoma, kad K. Ciolkovskis apysaką "Už Žemės ribų" pradėjo rašyti 1897 m, tačiau kažkuriam laikui buvo ją užmetęs. Iš J. Perelmano atsiminimų sužinome, kad jis, kaip žurnalo "Gamta ir žmonės" atsakingas sekretorius ją išpirko publikacijai 1916 m. Spausdinimą sutrikdė revoliucija, Soikino tipografija 1918 m. nacionalizuota, žurnalas užsidarė ir apysakos pabaiga neišvydo dienos šviesos. Visą tekstą po 2 m. atskira knyga 300 egz. tiražu išleista Kalugoje. Joje nėra ryškių personažų – K. Ciolkovskis šioje srityje nebuvo meistras. Tačiau joje tiksliai ir gausiai paskleistos žinios apie pasaulį, kurio dar niekas nematė.
Taip pat žr. >>>>>

Veiksmas vyksta 2017 m. pilyje, esančioje neprieinamoje Himalajų vietovėje. Jie šešiese: prancūzas Laplasas, anglas Niutonas, vokietis Helmgolcas, italas Galilėjus, amerikietis Franklinas ir rusas Lomonosovas (vėliau pervardintas Ivanovu). Būtent jie turi nutiesti kelią į žvaigždes. Idėja šauna į galvą rusui:
"- Po 4 d. mes Mėnulyje... po kelių minučių už atmosferos ribų, po šimto dienų – tarpplanetinėje erdvėje."

Transporto priemone pasirenkama raketa:

„Nuo paprastos raketos perėjome prie sudėtingos, t.y. sudarytos iš daugelio paprastų. Bendrai imant, tai ilgas kūnas, mažiausio pasipriešinimo formos, 100 metrų ilgio ir 4 metrų pločio, tarytum milžiniška verpstė. Skersinėmis pertvaromis ji padalinta į 20 skyrių, kurių kiekvienas buvo reaktyviniu prietaisu, t.y. kiekviename skyriuje radosi sprogstamųjų medžiagų atsarga, sprogdinimų kamera su savaiminiu inžektu, išeinamoji tūba ir pan. Vienas vidurinis skyrius neturėjo reaktyvinio prietaiso ir buvo kajute; ji buvo 20 m ilgio ir 4 m pločio. Inžektorius buvo skirtas nepertraukiamam ir tolygiam sprogstamųjų elementų padavimui į sprogdinimo vamzdį. Jo sandara buvo panaši į Žifaro garinius inžektorius. < ... >

Sprogdinimo kameros ir tūbos, sudarančios jų pratęsimą, buvo pagamintos iš sunkiai besilydančių ir patikimų medžiagų, kaip volframas, kaip ir inžektoriai. Visas sprogdinamasis mechanizmas buvo kameroje su garuojančiu skysčiu, kurio temperatūra buvo gana žema. < ... > Išorinis raketos apvalkalas buvo iš trijų sluoksnių. Vidinis sluoksnis – tvirtas metalinis su kvarciniais langais, padengtas dar vienu paprasto stiklo sluoksniu, su hermetiškai užsidarančiomis durimis. Antrasis sluoksnis – iš sunkiai besilydančios medžiagos, tačiau beveik nepraleidžiantis šilumos. Trečiasis , išorinis, labai sunkiai besilydantis, tačiau gama plonas apvalkalas. < ... >

Raketos tūris buvo apie 800 m³. Ji būtų galėjusi sutalpinti 800 t vandens. Mažiau trečdalio šios talpos (240 t) užėmė du palaipsniui sprogstantys skysčiai, kuriuos atrado mūsų Franklinas. Šios masės pakako, kad 50 kartų būtų raketai suteiktas greitis, pakankamas, kad sviedinys visiems laikams paliktų Saulės sistemą ir 50 kartų jį sumažinti. Tokia buvo tų sprogimų galia. Apvalkalo arba pačios raketos svoris buvo 40 t. Atsargos, instrumentai, oranžerijos svėrė 30 t.; žmonės ir kita – 10 t. Tad raketos svoris su viskuo , kas joje yra, buvo 3 kartus mažesnis už sprogmenų svorį. Žmonėms skirtos erdvės, t.y. užpildytos išretėjusiu deguonimi, tūris buvo apie 400 m³. Į kelionę planuota siųsti 20 žmonių. Kiekvienam teko 20 m³ patalpa...“

Tačiau „Už Žemės ribų“ užmačia netgi platesnė, nei gali pasirodyti. K. Ciolkovskis pabandė aprašyti, kaip pasikeis mūsų pasaulis, kai jame atsiras pigus ir patikimas tarpplanetinių kelionių aparatas. Mokslininkai pakilo į 1000 km aukštį, išskleidė oranžeriją, padirbėjo nesvarumo būklėje ir, įsitikinę, kad gyvenimas uždaroje sistemoje yra įmanomas, apie savo atradimą pranešė žmonijai.

Gana laimingai gyvenanti žmonija, vienok, turėjo vieną rimtą problemą: spartus gyventojų skaičiaus augimas eikvojo Žemės resursus. Ir mokslininkų grupė parodė jiems sprendimą, o Žemės gyventojai džiaugsmingai sutiko išeiti į eterio erdves. Kol buvo statomos didelės raketos, mokslininkai išsilaipino Mėnulyje. Vėliau patraukė į Marsą, tačiau išsilaipinti nesiruošė, nes nebuvo techniškai tam pasiruošę.

Kolonijose formuojasi naujas visuomenės tipas – tas pats „daugiasluoksnis“, apie kurį samprotauti K. Ciolkovskis mėgo savo filosofiniuose darbuose:
„kolonistai turi visas galimybes palaikyti tvarką savo erdviuose namuose, mokytis, mokyti kitus, atlikti mokslinius tyrimus, tobulėti protiškai, fiziškai ir dvasiškai. Tame negalima išsiversti be visuomeninės organizacijos; ir jie turi rinkimų vadovybę. Kiekviena speciali salė pateikia savo atstovą. Renka berniukai, mergaitės, vieniši, šeimas turintys, seniai ir senutės. Reikalauta išrinkti 8 atstovus. Bet kadangi vienam tvarkytis yra varginantis darbas, tai iš kiekvienos korporacijos išrenka 3-4 žmones bendram vadovavimui; tie ir tvarkosi paeiliui. Tie 20-30 žmonių iš savo tarpo taipogi išrenka 3-4 bendram vadovavimui; ir šitie taip pat tvarkosi paeiliui. Rinkimai pasikartoja, kai to nori gyventojai, kad pakeistų išrinktus netikusius arba ilgai vykdančius savo pareigas. Išrinktiesiems duodavo kokius nors ženklus, kad kiekvienas pažintų savo atstovą. Ženklas buvo džiovintas vaisius, gėlė, šlamučių vainikas ar kas nors panašaus. Štai lekia, mosuodami sparnais kaip bičių spiečius, jaunuolių grupė su vado vadu, papuoštu dideliu žiedu... Štai žavus pilkelis merginų su savo vyresniąja... Štai žavus vaikučių būrys su savo vyresniuoju... Ten seniai ir senės su savo atstovais... Ten vedę vyrai, o ten jų žmonos su mažyliais... < ... >

Išrinktųjų ratelis sprendžia klausimus, liečiančius visus gyventojus neišskiriant nei lyties, nei amžiaus ir, tiesą sakant, be jie, o jų eilinis atstovas, kartais vyras, kartais moteris. Tad nebūna delsimo sprendimuose. Jei grupėje būna daug nepatenkintų išrinktojo pavedimais, tai jį, žinoma, pakeičia. Išrinktasis išreiškia suvidurkintą susirinkimo valią, todėl ir yra renkamas. Taip ir kiekvienoje atskiroje grupėje, pavyzdžiui, merginų būrelyje, išrinktoji išreiškia bendrą valią ir todėl vadovauja bei skelbia konkrečius įsakus, tol, kol užtikrina pasitikėjimą. Nepatenkintųjų visada atsiras, tačiau visos grupės ir visų gyventojų suvienijimas reikalauja turėti tokią tvarką. Nuolat bendraudami kolonistai pažįsta vienas kitą; o tai svarbus dalykas. To dėka įvyksta laimingos santuokos, skyrimai į pareigas ir darbus. Vedybas ir skyrybas patvirtina visų gyventojų išrinktasis. Ginčiai kiekvienoje korporacijoje išsprendžiami jos atstovų. Nesantaika ir ginčai tarp korporacijų sprendžiami visos kolonijos atstovų...“

^*) Vladislavas Uminskis (Wladysław Jan Uminski, 1865-1954) – lenkų rašytojas fantastas, vaikų ir jaunimo literatūros autorius, publicistas ir mokslo populiarintojas; vienas lenkų fantastikos pradininkų. 1889 m. Varšuvoje įsteigė Aviacijos būrelį; į lenkų kalbą įvedė lėktuvo terminą (samolot). Rašė nuotykių kūrinius jaunimui, fantastinius romanus, kuriuose vaizdavo ateities technikos, ypač transporto, viziją. 1952 m. pradėjo monumentalų darbą „Pasaulis po 1000 metų“, tačiau jo nebaigė. Pirmąja mokslo populiarinimo knyga buvo „Aeronavigacija“ (1894); vėliau jų buvo apie 40.

Papildomai skaitykite:
Lenino marsiečiai
Marso emisaras
Baikonūro tremtyje
Ar yra gyvybė Marse?
Atlantida Marse
Svečias iš kosmoso
Raudonoji ... planeta
Daugiaveidis Marsas
Raketų eros ištakose
Žmogaus misija kosmose
Nuo Dievų prie ateivių
Rusų kosminė mintis, 19 a.
Svajokliai prieš imperiją
Į kur pakvietė Aelita?
Keista Ciolkovskio filosofija
Ar „Marsietis“ nuves į Marsą?
Mūsų anūkai pasieks žvaigždes...
S. Klenčas. Iš Visatos gilumos
A. Kacajus. Ar yra gyvybė Žemėje?
Psichikos jėga, atomo energija ir reaktyvine raketa
Baisioji tarybinės kosmonautikos paslaptis
Astronomija: Žymesnieji įvykiai (iki 20 a.)
E.P.Blavatskaja. Slaptoji doktrina
R. Jarovas. Iki pasimatymo, Marsieti!
A. Čechovas. Skraidančios salos
A. Platonovas. Saulės įpėdiniai
Planetų judėjimo pakeitimai
Vaikų vardus į Marsą
Samsonas ir Marsas
Velso atominė bomba
Tarybiniai alchemikai
Gyvybės paieškos
Marsiečio kapas
NSO kilmė

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life. Review of our site in English

NSO.lt skiltis
Vartiklis
Fantastikos skiltis