Utsure Bune: liudijimas apie NSO Japonijoje. UFO Page. Lithuanian

Nutikimas su utsure bune (Tuščiaviduris laivas) įvyko Edo laikotarpyje^*). 1800-aisiais datuojame dokumente „Išmestųjų į krantą pasakos“ (Hyouryuukišuu; 1835) rašoma apie japonų jūreivių nuotykius, kai jūra juos nublokšdavo pas nežinomas tautas. Ten yra pasakojimas ir apie 3x5 m dydžio apvalainą laivą su skaidriais langais, kuris Edo laikotarpio metu buvo išplautas jūros į krantą Ibaraki prefektūroje (Harašagahama). Pateikiamas ir ranka pieštas piešinys. Utsure Bune

Iš tikro, šis įvykis minimas dar dviejuose tekstuose: „Toen šosetsu“ (Triušių sodo pasakos, 1825 - pateikiantis detaliausią aprašymą) ir „Ume-no-čiri“ (Abrikoso žiedadulkės, 1844).

Laivas buvo iš raudonojo sandalmedžio ir metalo. Laivo viduje buvo apie 18-20 m. amžiaus baltaodė rudaplaukė moteris, apsirengusi minkštais spindinčiais drabužiais, rankomis prie savęs glaudžianti medinę dėžutę. Ji kalbėjo kalba, kokios japonai nebuvo girdėję. O keisčiausia, kad buvo pranešimų, kad ta pati moteris ir laivas buvo pasirodęs daugelyje Japonijos vietų.

Visiems buvo smalsu, kodėl tokia svarbi toji dėžė? Kai kurie sakė, kad, matyt, joje yra jos mylimojo galva, o ji tame laive atsidūrė dėl kažkokio skandalo jos gimtinėje (kai kas sakė, kad Kinijoje). Tačiau toji dėžė nebuvo tokia, kokia įprasta nukirstoms galvoms. Laivo viduryje rasti užrašai, kokių japonai niekad nėra matę.

Kas buvo toje dėžutėje ir kas vėliau nutiko moteriai – lieka neaišku... Atseit, žvejai moterį ir jos laivą vėl nuplukdė į jūrą...

Tačiau neabejotina, kad laivo forma nepaprastai primena šių dienų „skraidančias lėkštes“ (gal tai NPO – neatpažintas povandeninis objektas?). Įdomu, kad piešinyje buvo simboliai, labai primenantys Penistono nupieštus iliustruojant Rendlešamo miško NSO (1980):
Utsure Bune

Daug žmonių abejoja ta istorija. Visų pirma, pasakojimas apie utsure bune yra paplitęs tarp žvejų pasakų. O žvejai, kaip žinoma, linkę daug ką pagražinti (tarkim, sugautos žuvies dydį).

Iš kitos pusės, į pietus nuo Japonijos yra Bermudų trikampio dvynys, Drakono trikampis (kartais vadinamas Velnio trikampiu). Spėliojama, ar šiose vietose nėra ateivių povandeninių bazių. Ar negalėjo tas laivas atvykti iš Drakono trikampio?

Hokota mieste galima aplankyti parką, kuriame įamžintas utsure bune. O, Tatsuhiko Šibusava (1928-1987) parašė fantastinį romaną „Utsuro Bune“ (1986).
Utsuro bune yra populiari japonų manga ir anime tema.

Pirmąjį žinomą utsuro bune atvejo nagrinėjimą 1844 m. atliko Kyokutei Bakin’as (1767–1848), kuris spėjo, kad ta moteris gali būti iš Rusijos. Ypač, kad 19 a. pagausėjo Rusijos bandymų pasiekti Japoniją, kuri tuo metu buvusi labai uždara, leidusi prekybą tik su Kinija ir Olandija.
1925 ir 1962 m. jį išnagrinėjo etnologas ir istorikas Yanagida Kunio, kuris atkreipė dėmesį, kad apvalios formo slaivai niekada nebuvo neįprasti Japonijoje, o savitumą suteikia tik vakarietiškos stiliaus detalės, pvz., stikliniai langai. Siužetai kitų panašių istorijų irgi panašūs.
1997 m. kompiuterijos prof. Kazuo Tanaka nurodė, kad niekad neminima, kad utsuro bune niekad neskrido ar patys plaukė, o taip pat neturi neįprastų technologijų požymių. Jie tiesiog dreifuodavo vandenyje. Jis spėjo, kad tai folkloro ir vaizduotės sujungimas. Be to, jis atkreipė dėmesį, kad pasakojimuose minimos utsuro bune atradimo vietos (Haratono-hama ir Harayadori) nėra realios (jos neminimos pirmuosiuose išsamiuose 1907 m. žemėlapiuose – tačiau 2014-ais jis rado rankraštį apie utsuro bune ir minimą vietovę Hitačihara Šarihama). Be to jis, kaip ir Yanagida Kunio pažymėjo, kad Edo laikotarpio žmonės buvo labai susidomėję paranormaliais dalykais (poltergeistais, žaltvykslėmis, kamuoliniais žaibais, pabaisomis,…), kad nenuostabu, tad galėjo atsirasti pasakojimai apie egzotiškus laivus.

Galimas ryšis ir su šimtmečių senumo japonų mitologija, tarkim apie Toyotama-hime, jūrų dievo-drakono Vatacumio dukterį. Po vestuvių savo vyrui Urašima Taro, atgabentam į drakono rūmus, kai šis panorsta išvykti, ji įduoda mįslingą dėžę, turinčią jį saugoti, nurodydama niekad jos neatidaryti. Grįžęs į gimtinę, jis sužino, kad praėjo 300 m. kaip jis paliko ją – ir niekas jo neatsimena. Jis atidaro dėžę – ir staiga susensta (joje buvo jo senatvė). Ir drakono dukra tikrai buvo rudaplaukė (kaip nurodoma Nihon-Šoki).

NSO turizmui skatinti NSO muziejos Iino

Nedidelio Japonijos miestelio Iino^**) gyventojai, kad pas juos reguliariai apsilanko ateiviai ir net čia sukuria savo meno kūrinius. Iniciatyvūs vietiniai iškėlė mintį čia įkurti pasaulinį ufologijos centrą, leisianti vystyti NSO turizmą. O viskas prasidėjo nuo piramidės formos šventosios Senganmori kalvos, kuri, atseit, ir yra orientyras ateiviams. Dabar kalvos šlaitą ir laiptus į ją puošia nežemiečius vaizduojančios akmens skulptūros.

Fukušimos prefektūros administracija palaiko vietinius gyventojus ir jiems padeda. Nuo 1991 m. miestelyje, netoli Senganmori kalvos, įkurtas NSO muziejus, turintis apie 3000 dokumentų ir kitų eksponatų. Tvirtinama, kad jame saugoma ir skraidančios lėkštės nuolauža – į kurią pastuksenus, pasigirsta neįprastas skambesys. Jei stuksenama visą naktį, galima „prisišaukti“ ateivius: ir jie duos ženklą. Miestelio talismanas – ateivis ant auksinės skraidančios lėkštės. Taip pat galima pasivaišinti neįprastu patiekalu - Ramen sriuba^***), pateikiamą akmeniniuose dubenyse.

Kiti muziejai:
Be NSO muziejaus Rozvele, aprašytas Kosmonautikos muziejus Kalugoje, o taip pat neseniai atidarytas Astronomijos muziejus Kinijoje... Be šių dar yra Budistinio pragaro muziejus Tailande.

^*) Edo arba Tokugavos laikotarpis - 1603-1868 m. laikotarpis Japonijoje, kai viešpatavo Tokugavų šogunatas ir 300 vietinių daimyo. Sostine buvo Edo (dabart. Tokijas). Laikotarpis pasižymėjo ekonominiu augoimu, griežta visuomenine tvarka, izoliacistine politika, santykine ramybe. Vystėsi menai ir kultūra, kuri buvo svarbia bušido („kario kelio“) etikos dalimi. Miestuose susiformavo rafinuota čionindo („miestiečių kelio“) kultūra. Macuo Bašio (1644-1694) ištobulino haiku poetinę formą, išpopuliarėjo kabuki teatras. Laikotarpis baigėsi Meidži restauracija.

^**) Iino (Iino-mach) – miestelis Fukušimos prefektūroje, 2008 m. įtrauktas į besipečiančią Fukušimą. Per 5 tūkst. gyv. Jis įsikūręs Abukumos aukštikalnėse, pro jį teka Abukumos upė. Išgarsėjo NSO pasirodymais. Jame 2020 m. atidarytas pirmoji Japonijoje „NSO laboratorija“.

^***) Ramen sriuba - populiari japonų labai soti sriuba, gali būti gaminama su paukštiena, kiauliena ar jūros produktais (ir netgi šiuolaikinis variantas – vegetariška ramen sriuba).