Early witnesses. UFO Page. Lithuanian

„North American Review“, 3, 1816 m.
E. Acharius parašė apie įvykį prie Biskohsberg gyvenvietės. Jis apie tai parašė ir Karališkajai akademijai.

Šios gegužės [1816] 16-ąją, labai karštą dieną, pučiant pietvakarių vėjui, apie 4-ą valandą danguje be debesų staiga pritemo saulė ir ryškumas sumažėjo tiek, kad į ją buvo galima žiūrėti plika akimi, tapusi tamsiau raudona arba beveik šviesi, nešvytinti.

Tuo pat metu nuo vakarų horizonto, iš kur pūtė vėjas, pasirodė ir greitai kilo didelis rutulių ar sferos formos tamsiai rudos spalvos objektų kiekis, plikai akiai atrodę skrybėlės viršaus dydžio.

Kuo arčiau kūnai, užėmę žymų, bet netaisyklingą matomo dangaus plotą, artinosi prie saulės, tuo tamsesni darėsi, o prie Saulės atrodė visai juodi.

Jiems kylant, [greitis] tarytum mažėjo, ir didelis jų kiekis nustojo judėti, tačiau netrukus jie atgavo ankstesnį, didesnį greitį ir nuskriejo ankstesne kryptimi ir beveik horizontaliai.

Pakeliui kai kurie išnyko, kiti nukrito, tačiau didžioji dalis tebeskriejo beveik tiesiai, kol dingo iš akių ties rytų horizontu.

Reiškinys tęsėsi be paliovos iki dviejų valandų, kurio metu milijonai panašių kūnų nuolat atsirasdavo vakaruose, nereguliariai vienas po kito, ir elgėsi taip pat (kaip aprašyta aukščiau).

Jokių pranešimų, garso, jokio švilpesio ar zvimbimo negirdėta. Kai tie kūnai sulėtėdavo praeidami pro saulę, keli, trys, šeši ar aštuoni susijungdavo į liniją, tarsi surišti prie plonos ir tiesios sijos, tačiau imdami greitėti vėl atsiskirdavo ir kiekvienas turėdavo uodegą už savęs, maždaug trijų ar keturių sieksnių ilgio, platesnę ties pagrindu, kuriuo laikėsi prie rutulio, ir palaipsniui siaurėjančią, kol baigdavosi smailiu galu.

Tos uodegos buvo tokios pat juodos spalvos kaip rutuliai, palaipsniui silpnėjančios.

Dar autorius teigia, kad vienas rutulys priartėjo prie stebėtojo. Priartėjęs prie paviršiaus neteko juodos spalvos ir buvo sunkiai įžiūrimas, kol pasiekdavo paviršių ir vėl tapdavo geriau matomas, tačiau jau pakeitęs spalvą. Žmonės juos lygino su muilo burbulais. Tie, kurie dingdavo palikdavo ploną plėvelę, kuri greitai išdžiūdavo ir išnykdavo. Įvykį stebėjo visi kaimo gyventojai.

1824 m. rugsėjį Orienburgo (Rusija) gyventojai pasimetė, kai išgirdo kažkokį bildėjimą ant svogūno formos stačiatikių ortodoksų bažnyčios stogo. Netrukus paaiškėjo, kad iš giedro dangaus krenta „maži simetriški metalo gabalai“. Po kelių mėnesių, 1825 m. sausio 25 d. reiškinys pasikartojo. Metalo pavyzdžiai buvo nusiųsti į St. Peterburgą (tuo metu buvusį Rusijos sostine).

„Oeuvres“ (p.644) M. Arago minėjo, kad cheminė jų sudėtis buvo 70% raudonas geležies oksidas, siera, o kaitinant prarasta masė [sudarė] 5%. Buvo ženklų, kad gabalai yra dirbtinės kilmės. Įvykis sudomino caraitį Pavelą V. Dolgorukį, mistinės Vidinio rato brolijos „bibliotekininką“. Tai buvo „Harmonia“ ložės skyrius, kurį Peterburge 1780-ais įkūrė N. Novikovas. Kai 1792 m. Katerina II uždraudė masonų ložes ir suėmė Novikovą, Dolgorukis ir broliai Jurijus bei Nikita Trubeckojai įkūrė Vidinio rato broliją. Po Dulgorukio mirties (1838 m.) jo artefaktų rinkinys atiteko Nadeždai de Fadejevai. Jis pradingo kažkur po 1890 m. mirus Nadeždai.

Po 30-ies metų E. Blavatskaja apie Orienburgo keistenybes užsiminė „Slaptojoje doktrinoje“.

Mūsų Cheatham apygardoje (Tennessee) apie vidurdienį, trečiadienį – ypač karštą dieną – Ed. Sharp fermoje, esančioje 5 mylios nuo Ashland, kažkas panašaus į viesulą pralėkė aplinkiniais miškais, nuplėšdamas medžių smulkias šakas ir lapus ir sudegindamas jas tarytum ugniniame cilindre, judėjusiam apie 5 mylių per valandą greičiu ir nuolat didėdamas.

Jis praėjo tiesiai pro vietą, kur ganėsi žirgų būrys, iki pat šaknų nudegindamas jų karčius bei uodegas, tada nulėkė link namo, pakeliui paimdamas šieno kupetą.

Atrodė, kad jo karštis didėjo, ir kai pasiekė namą, nuo galo iki galo nudegino jo gontus, tad per 10 min. liepsnojo visas pastatas. Tada aukštas judančio karščio stulpas patraukė per neseniai nuimtą kukurūzų lauką uždegdamas kiekvieną krūvą savo kelyje. Iš lauko jo kelias ėjo per mišką iki upės. Žali medžių lapai virto pelenais 20 jardų pločio juostoje, tiesiai link Cumberland.

„Ugnies stulpui“ pasiekus vandenį, jis staiga pakeitė kryptį, pasukęs upės vaga, keldamas garų stulpą, kilusį maždaug pusės mylios aukštyn link debesų, kai galiausiai liovėsi.

Šį keisčiausią reiškinį stebėjo ne mažiau nei 200 žmonių, ir visi iš esmės pasakojo tą patį.

Ar gali kas nors iš mano brolių skaitytojų duoti priimtiną paaiškinimą nepaprastam reiškiniui, kurį stebėjau rugpjūčio 28 d., antradienį, 10:35 vakaro? Ką tik išėjau iš observatorijos, tai E.N.E. kryptimi prie horizonto žemiau Plejadžių išvytau ryškią šviesą. Man pirmiausia kilo mintis, kad teka Mėnulis, tačiau akimirkos užteko suprasti, kad jis netekės dar pora valandų. Man stebint vis šviesėjantį ir šviesėjantį objektą, pastebėjau, kad jis į viršų skleidžia spindulius, efektas, kurį bandau perteikti grubiu eskizu.

Matėsi, kaip keli tolimi kamuoliniai debesys, esantys prie horizonto, praėjo pro jį. Akimirką įsivaizdavau, kad stebiu naują ir nepaprastą kometą, tačiau, man bestebint, „uodega“ dingo ir tai, kas turėjo sudaryti branduolį, ryškiai sušvito.

Tada man atėjo mintis, kad dega toli esantis namas, daržinė ar šieno kupeta, tad grįžau į observatoriją, kur turėjau 3 colių teleskopą, naudojamą kraštovaizdžiui stebėti.

Tačiau prieš man įeinant pro duris, bet kokie šviesos požymiai dingo taip pat staiga, kaip pasirodė, ir kažkiek bergždžiai palaukęs, palikau observatoriją ir nuėjau namo. Kruopščiai patikrinau, ar kažkur Sussex‘e nebuvo gaisro tą naktį, tačiau nieko nebuvo.

1909 m. N. Zelandijoje nuolat regėti "orlaiviai". Liepos 24 d. (šeštadienį) pustuzinis berniukų žaidė Kaka iškyšulio paplūdimyje prie Bates kalno ir ore išvydo milžinišką spindintį objektą.

Jo šviesa atsispindėjo nuo Fitzgerald‘o kotedžo. Berniukai manė, kad jį traukia jų žibintas, tad paliko paplūdimyje. Tada orlaivis nuskrido virš uolų prie senos skraidymo stoties ir beveik susidūrė su jais. Netrukus dingo. Berniukai sakė, kad jis buvo didelis kaip namas.

Sekmadienį (liepos 25 d.) paslaptingas objektas vėl pasirodė prie paplūdimio ir jį apie 8:30 matė George Smith bei p. Poulter. Smith‘as jį stebėjo per galingus naktinius žiūronus. Jis atrodė esąs virš Aitkenhead‘o namo, bet skrido aukštai danguje į šiaurę Kaitangata kryptimi siūbuodamas link vakarų ir rytų ir dingo už horizonto.

Apie 10:30 Poulter pašaukė Smith‘ą, kad pasižiūrėtų į vėl pasirodžiusį orlaivį. Tąkart jis judėjo link jūros ir staigiai dingo. Per žiūroną Smith‘ui jis atrodė tamsios medžiagos su stipria priekyje esančia šviesa ir dviem mažesnėmis šone.

Skaitykite ir apie tikėtinai pirmąjį "indų" panaudojimą NSO įvardinti >>>>

1953 m. Leitenantas Felix Moncla perėmė NSO virš Aukštutinio ežero (Superior, didžiausio iš JAV Didžiųjų ežerų).

Tai nutiko lapkričio 23 d., kai jis kartu su radarų operatoriumi Robert L. Wilson’u pakilo su Northrop F-89C-40-NO Scorpion iš Kinross’o oro pajėgų bazės Mičigano valst., kad patikrintų neįprastą taikinį radare. Vilsonas turėjo problemų sekant taikinį, tad antžeminių radarų operatoriai siuntė jiems nurodymus. Jie, skrisdami maždaug 500 mylių per valandą greičiu, objektą aptiko maždaug 8000 pėdų aukštyje. Radarų ekranuose abu jie netikėtai dingo po jų kursų susikirtimo. Laikoma, kad „Scorpion“ nukrito į Aukštutinį ežerą, tačiau negauta patvirtinimų, kad įgulos pėdsakai būtų surasti.

1954 m. sausio 3 d. Australijoje
Britų astronomų asociacijos Viktorijos skyriaus Australijoje vicepirmininkas John W. Boyle apie 11 val. maždaug 30 sek. 30 tūkst. pėdų aukštyje stebėjo tai, kas iš pradžių atrodė kaip vėjo nešama „popieriaus skiautė“. Objektas pasirodė esąs tarsi iš aliuminio blyksintis saulėje. Kiekvieno blyksnio metu apie susidarydavo purpurinis halo. Tokiame aukštyje jo greitis turėjo būti apie 1000 mylių per valandą, nes jis pasislinkdavo 5^o per sekundę, o jo skersmuo turėjo būti apie 60 pėdų. J. Boyle kategoriškai neigia, kad tai buvo balionas kosminių spindulių tyrimui.

1954 m. rugsėjo 15 d. Bihar'o valstijoje Manbhum žėručio kasyklos vykdytojas Ijapada Chatterjee, išgirdęs darbininkus, šaukiant išbėgo ir stebėjo lėkštės formos objektą nusileidusį į 500 pėdų aukštį. NSO pakybojo ir tada šovė į viršų neįtikėtinu greičiu sukeldamas vėjo gūsį. Objektas stebėtas virš kasyklų, kai buvo išgaunamas berilis JAV atominei komisijai. Aliaskoje

1954 m. birželio 11 d. astronomas Percy Wilkins'as regėjo du sidabro spalvos objektus “tarsi poliruoto metalo lėkštes” skrendant prieš vėją.

1954 m. lapkričio 25 d. meteorologas Marcos Guerci matė du švytinčius objektus, vienas jų buvo kaip pusrutulis.

1955 m. lapkričio 1 d. astronomas Frank Halstead'as virš Mojave dykumos stebėjo cigaro formos objektą, kurį sekė kupolo formos diskas. Tai truko 8 min. kol objektai ėmė lėtai, o po to sparčiau kilti ir dingo iš akiračio.

1955 m. New Mexico, Cochise. Instruktorius ir studentas B-25 bombonešyje matė metalinį diską atrodžiusį kaip du sulipę sausainiai.

1956 m. Niujorkas. Kapitonas Ryan'as ir pirmojo laipsnio karininkas William Neff'as skrido iš Albany į Syracuse. 6 tūkst. pėdų aukštyje jiedu apie 20 min. stebėjo ryškią baltą šviesą, kaip besileidžiantis lėktuvas su įjungtomis šviesomis. Ji skrido apie 1000 mylių per valandą greičiu. Priekyje buvo oranžinis. Griffiss oro pajėgų bazė patvirtino netoliese mačiusi oranžinį objektą.

1956 m. Suffolk, Anglija. Trys antžeminiai Bentwaters/Lahenheath bazių radarai užfiksavo 4 tūkst. mylių per valandą skrendantį objektą. Jį patvirtino ir radaras iš “venom” naktinio naikintuvo bei vizualūs stebėjimai iš oro ir nuo žemės.

1957 m. lapkričio 10 d. Prancūzijoje Tulūzos (Toulouse) observatorijos astronomas Jacques Chapuis 5 min. matė manevruojant geltoną kaip žvaigždė objektą. Jis pakilo aukštyn ir dingo.

1957 m. liepos 17 d. apie RB-47 lėktuvą su įrengta specialia elektronine įranga skrendant nuo Meksikos įlankos į Oklahoma ratais suko NSO.

1958 m. Brazilija, prie Trinidado salų laivo, kuriame buvo fotografas Barania, įgula matė lėkštės formos objektą, kuris mėgdžiojo laivo judėjimą. Laivas dalyvavo tarptautiniuose Geofiziniuose tyrimuose. Kompiuteriu apdorotose nuotraukose matomas rutulys, kurį juosia didelis metalinis žiedas (kaip Saturnas).

1960 m. gegužės 16 d. Antarktidoje meteorologas R.J. Villela matė žemai nuskriejusį ugninį rutulį.

1960 m. spalio 5 d. Grenlandija, Thule.
Ankstyvojo įspėjimo radaruose matėsi NSO dalinys, kuris tarsi skrido iš Sovietų sąjungos link JAV [beje, tuo metu TSRS premjeras Nikita Chruščiovas buvo Niujorke]. Per sekundes minutes strateginės oro pajėgos pakėlė į orą B-52 bombonešius su branduoliniu ginklupasirengusius atsakomajam smūgiui. Kai SAH štabas paprašė Thula patvirtinti, atsakymas buvo tyla. Ar Thula jau užimta? Tuo metu blyksniai ekrane pakeitė kursą ir dingo.
Tik paskutinę akimirką nuspręsta, kad tai tik klaidinantys atspindžiai radarų ekranuose, sukelti neįprastų atmosferos sąlygų ar tekant Mėnuliui.

1960 m. stebimas objektas Žemės orbitoje
Adlerio planetariumo Čikagoje direktorius Robert Johnson’as sako, kad jis gavo pranešimų iš astronomų mėgėjų apie paslaptingą objektą besisukantį Žemės orbitoje. Anot jo, jis yra apie 1/10 balioninio palydovo „Echo 1“ dydžio (šis buvo apie 100 pėdų skersmens), tačiau skrieja dukart greičiau. Pats Džonsonas su dviem asistentais jį matė – ir tai nebuvo nei dirbtinis palydovas, nei meteoras. Jo nesimatė radaruose.