Global Lithuanian Net:    san-taka station:
Šokinėjančios radiolokatorių šmėklos  

1952 m. skraidančių lėkščių sukelta panika pasiekė apogėjų. Laikraščiai barstėsi antraštėmis, kad virš JAV sostinės pasirodė ištisa skraidančių lėkščių armada – jas buvo galima matyti vizualiai bei stebėti radiolokatorių ekranuose. NSO fiksavimas radiolokatoriais sugriovė teorijas, kad jų pasirodymas danguje tėra šviesos atspindžiai bei lūžimas atmosferoje.

Didžiausią sensaciją kėlė pranešimai iš Vašingtono aerouosto (1952), kai NSO užfiksavo du vienas su kitu nesusiję radiolokatoriai. Buvo apklausti daugelio keleivinių lėktuvų, praskridusių tame rajone, pilotai, tačiau Radio Locator beveik nė vienas iš jų nieko išskirtinio nepastebėjo. Oro erdvę ten prašukavo naikintuvai, kurie irgi nieko neaptiko. Ekranuose pasirodydavo „kažkokie šviesūs taškai“, kurie greitai pasišalindavo ar tiesiog dingdavo. Kai kuriems tai buvo patvirtinimu, kad NSO labai bailūs. Kiti iš to darė išvadą, kad skraidančios lėkštės nėra materialūs objektai.

Vienos savanoriškos draugijos vadovas kreipėsi į oro pajėgas, prašydamas nešaudyti į skraidančias lėkštes, kad „neįpykdytų“ taikių žvalgų iš kosmoso. Indianopolio radijo stotis kreipėsi į skraiduolius specialia radijo telegrama, kurioje tikino apie savo draugišką nuostatą, garantavo jiems pilną veiksmų laisvę ir skyrė specialų aerouostą, aišku, šalia Indianopolio, kur jie galėtų nusileisti.

Vienas JAV pakrantės apsaugos kariškis iš Selemo (Masačūsetso valst.) pro atvirą langą pastebėjo ryškų žybsnį – jis griebė fotoaparatą ir nufotografavo nesureguliavęs ryškumo. Nuotraukoje dangaus fone matėsi 4-i kiaušinio formos objektai.

Radiolokatorius veikia aido principu. Jis sukasi vieną apsisukimą padarydamas per 2-10 sek. Jis fiksuoja objektus, nuo kurių atsispindi pakankamai stiprus aido signalas. Veikimo spindulys – 30-125 mylios.

Radiolokatoriaus bangos sklinda atmosferoje ir taipogi lūžta susidarius neįprastoms temperatūros ir drėgnumo sąlygoms tarp oro sluoksnių. Taip gali susidaryti radiolokaciniai miražai. Atsitinka, kad neįprastos oro sąlygos gali sukelti nelauktų ir gana didelių sunkumų. Radiolokatorius siunčia 500-1000 signalų per sekundę. Jis fiksuoja kiekvieną sugrįžtantį atspindį, tarsi tai būtų paskutinio signalo aidas. Tačiau tai gali būti ir aidas iš ankstesnių signalų, atsispindėjusių nuo kokių nors tolimų objektų.

Kai kurie radiolokatoriai fiksuoja tik judančius objektus. Vienas tokių veikė Vašingtono aerouoste 1952 m. liepos mėn. Tai vadinamasis judančių tikslų indikatorius (moving-target indicator). Minėtas didžiulis blyksnių kiekis liudija apie kažkokį judėjimą.Tačiau jei juda oro sluoksniai, per kuriuos eina radiolokatoriaus bangos, tai tolimo namo ar pan. statinio atspindys gali pasirodyti „judąs“. Beje, minėtais metais liepą ir rugpjūčio pradžioje buvo stipri sausra ir užsitęsęs karštis.

Panašūs apsirikimai žinomi iš Antrojo pasaulinio karo laikų. Pvz., kreiseris Viduržemio jūroje pastebėjo paslaptingą dėmę, kurią „tiksliai“ apšaudė, tačiau dėmė nedingo. Vėliau paaiškėjo, kad tai buvo Maltos atspindys. O pačioje karo pabaigoje JAV, klaidingai interpretavusi radiolokatoriaus pamėkles, pražiopsojo japonų pasitraukimą iš Kisko salos (prie Aliaskos) [D.H. Menzel, 1948].

Vašingtono karuselė (Washington flap) – 1952 m. liepos 12-29 d. (ypač savaitgaliais – 19-20 ir 26-27) Vašingtone stebėtų blyksnių radaruose seka. Jie iššaukė JAB Oro pajėgų ir asmeniškai G. Trumeno reakciją ir buvo plačiai nušviesti žiniasklaidoje. Vėliau Civilinės aeronautikos valdybos patvirtinta, kad blyksniai radaruose gana įprastas reiškinys ir sukelti temperatūrinių inversijų.

Liepos 19 d. 23:40 Vašingtono aerouosto dispečeris Edward Nugent’as radaro ekrane pastebėjo 7 objektus, esančius 15 mylių į pietvakarius nuo miesto. Jie judėjo į miesto pusę būdami toli nuo nustatytų lėktuvų maršrutų. Vėliau vyr. dispečeris Harry Barnes pažymėjo: „Mes iškart supratome, kad tai labai keista situacija.... jų judėjimas buvo visiškai nepanašus į įprastų lėktuvų skridimą“.
Vašingtono aerouostas, 1953 H. Barnsas liepė patikrinti kituose radaruose ir paskambino į kitą radiolokacinę stotį – joje Howard Cocklin’as patvirtino irgi matąs juos ir netgi stebi juos vizualiai iš orlaivių valdymo bokšto: „Matau ryškią oranžinę šviesą. Negaliu pasakyti, kas tai“.
Po kurio laiko objektai pakibo virš Baltųjų rūmų ir JAV Kongreso rūmais. Tada H. Barnsas paskambino į Andrews karinio jūrų laivyno bazę, kur irgi patvirtino juos matą radaruose.

3:00 atskrido du naikintuvai iš Newcastle oro pajėgų bazės, tačiau jokių objektų virš Vašingtono neaptiko. Vėliau H. Barnsas pasakė: „Toks įspūdis, kad NSO seka pokalbius per radiją ir elgiasi atitinkamai“. Naikintuvai grįžo į bazę, o 5:30 objektai „sugrįžo“ į radarus, o radijo inžinierius E.W. Chambers iš priemiesčio tvirtino regėjęs „5 stambius diskus, skrendančius netvarkinga rikiuote. Jie palinko ir dingo staigiai kildami“. Ryte daugelis laikraščių tą įvykį pateikė pirmuosiuose puslapiuose – tipiniu antraštės pavyzdžiu (didžiosiomis raidėmis) būtų Ajovos valstijos „Cedar Rapids Gazette“: „Lėkštės suka ratus virš sostinės“.

Kad nuramintų visuomenę ir atsakytų spaudos klausimus, liepos 29 d. Pentagone buvo surengta spaudos konferencija. Jos metu Oro pajėgų žvalgybos direktorius J. Samford‘as pareiškė, kad stebėti objektai gali būti paaiškinama oro reiškiniais, o blyksniai ekranuose – oro srautų inversija. Į „Mėlynosios knygos“ projektą įtrauktas Oro pajėgų kapitonas E.J. Ruppelt‘as konferencijos rezultatus įvertino teigiamai: „atsikratėme žiniasklaidos“ (vis tik minima, kad radarų ir valdymo bokštų personalas nesutiko su tokiomis išvadomis).

Tačiau tai buvo sukėlę nerimą – G. Trumanas jau po įvykių organizavo skambutį su E.J. Ruppelt‘u reikalaudamas paaiškinimų. O. 1952 m. rugsėjo 24 d. CŽV paskelbė memorandumą, kuriama sakoma: „situacija su skraidančiomis lėkštėmis ... turi pasekmių nacionaliniam saugumui ... sukelia masinės isterijos ir panikos grėsmę“. Memorandumo pasėkoje 1953 m. sausį suburta fiziko H. Robertsono vadovaujama grupė, 4 dienas nagrinėjusi geriausius „Mėlynosios knygos“ surinktus atvejus. Ji beveik visus juos atmetė, nutarusi, kad juose nėra nieko neįprasta ir jokio pavojaus jie nekelia. Bet kartu ji rekomendavo „Mėlynajai knygai“ informacijai apie NSO suteikti „išskirtinį statusą“ – nuo tada „Mėlynoji knyga“ retai skelbė informaciją.

Šiam atvejui skirtas serialo „Mėlynosios knygos projektas“ (2019-20) 10-asis (paskutinis) pirmojo sezono epizodas.

Pateikiu vieną žiniasklaidos pranešimų pavyzdį (neišlaikytas originalus skaidymas į pastraipas – siekiant pateikti kompaktiškiau):

Negaliu paaiškinti objektų danguje, sako radarų specialistas
„Evening Tribune“, 1952 m. liepos 29 d., antradienis

Redaktoriaus pastaba: 48 valandų intensyvus nagrinėjimas patyrė nesėkmę bandant paaiškinti radarų ir vizualius neatpažintų objektų, lydimų dviejų ryškiai baltų ir spalvotų šviesų stebėjimus virš Vašingtono per du paskutinius savaitgalius. Vadinamosios „skraidančios lėkštės“ buvo matomos tiek Oro pajėgų, tiek Civilinės aviacijos (CAA) radaruose. Apie CAA liudijimus skaitykite šiame civilio radarų specialisto straipsnyje.

James M. Ritchey, radarų specialistas, Vašingtono skraidymų valdymo centras
Vašingtonas, liepos 20 d.

Kol neatpažinti objektai nepradėjo judėti mūsų radaruose, maniau, kad žmonės, pranešantys apie „skraidančias lėkštes“, tiesiog matė [kažkokius] daiktus.

Dabar, nežinau ir ką galvoti. Kalbėjau su Oro pajėgų atstovais, ir jie sakė. Kad negali paaiškinti skaidžiusių objektų. Kaip negalime ir mes. Visa, ką mes galime padaryti, tai papasakoti jums, ką matėme savo prietaisuose, ir ką Oro pajėgos ir komerciniai pilotai pranešė, kai bandė tai išnagrinėti.

Buvo šeštadienis, 21:08, kai paskutiniai neatpažinti objektai – mes juos vadiname taikiniais – pasirodė mūsų ekranuose iš šiaurės vakarų. Pirmojo kontakto su jais metu jie buvo apie 30 mylių nuo aerouosto. Mes pastebėjome 12 objektų ir nusprendėme, kad jie juda pietryčių kryptimi maždaug 40 mylių per valandą greičiu Oro pajėgos pasiuntė kelis reaktyvinius naikintuvus patikrinimui, o mes padėjome „vektorizuoti“ pilotus link objektų.

Čia turiu paaiškinti, kad mūsų radaras yra apie dviejų pėdų skersmens. Kai jame atsiranda „plipas“ (užsižiebęs taškelis) kontakte su substancija danguje, mes toje vietoje priklijuojam plastiko žymeklį. Radaro spindulys sukasi dideliu ratu, o grįžęs į tą pačią sritį dar kartą susisiekia su tuo pačiu objektu. Jei objektas pajudėjo, perkeliame žymeklį ir po kelių pakartojimų galime nustatyti objekto kryptį ir apytikslį jo greitį.

Kai mes „vektorizuojame“ (nukreipiame) lėktuvą į objektą, mes palaikome radiolokacinį kontaktą tiek su objektu, tiek su lėktuvu, o kartu ir radijo ryšį su pilotu. Mes sakome pilotui, kaip pasukti, kad priartėtų prie objekto, kol jis nepastebi.

Pirmasis lėktuvo pilotas, pakilęs šeštadienio vakarą, pranešė, kad pastebėjo pastovią baltą šviesą, kuri atrodė esanti maždaug 10 mylių atstumu. Kai jis bandė prisiartinti, šviesa dingo.

Katė ir pelė
1977 m. kovo 7 d., pilotas Herve Giraud, Prancūzija

„Turėjau formos ir masės, didesnių už mano ‚Miražą‘, pojūtį. Liuksėjuje nusileidome sukrėsti“,
pulkininkas R. Giraud

Tai vyko apie 21 val. prie Dižono, kai „Mirage IV“ bombonešis iš naktinės užduoties autopilotu grįžinėjo į Liuksėjo oro bazę (Luxeuil).

Rene Giraud‘as autopilotą įjungė 20:34. Jis 0.9 macho*) greičiu 9750 m aukštyje skrido su šturmanu kapitonu Jean Paul Abraham’u ir buvo prie Šomono (Chaumont) Viršutinio Mernos departamente. Matymo sąlygos buvo puikios. Ekipažas pastebėjo ryškią šviesą, dideliu greičiu artėjančią prie jų dešinės, gręsiančią susidūrimu.

Jie iš pradžių pamanė, kad tai naikintuvas ir susisiekė su karine radarų stotimi Kontreksevilyje (Contrexeville), klausdamas, ar jie mato radaruose link jo artėjantį lėktuvą. Operatorius atsakė, kad ne, ir paprašė pilotus pasitikrinti deguonies sistemą (matyt manydamas, kad dėl deguonies trūkumo jie mato haliucinacijas).

„Banditas“ tebeartėjo ir darėsi didesnis, artėdamas iš užpakalio dešinės pusės. Pilotas pasuko į dešinę, o tada į kairę, kad įsitikintų, kad šviesa nėra koks nors atspindys kabinoje. Tuo metu ekipažas įsitikino, kad šviesa yra tamsaus objekto priekyje. Nepaisant manevro, „banditas“ kelioms sekundėms įsitaisė už „Mirage IV“ 1500 m atstumu – gana pavojingai, jei jis būtų priešiškai nusiteikęs. Tada neatpažintas objektas pasuko į šiaurės vakarus NSO trajektorijos dvigubu macho greičiu nutoldamas į kairę nuo „Mirage IV“. Vėliau Giraud‘as sakė, kad nors objekto nesimatė, jis kjautė esąs stebimas ir pasakė Abraham’ui: „Pamatysi, jis sugrįš“.

Po 45 sek. jis (arba kitas panašus) vėl pasirodė iš išpakalio dešinėje “Mirage IV”. Pilotas vėl atliko išvengimo manevrą, netgi staigesnį nei anksčiau, o NSO vėl atliko tokį pat praskridimą ir nušvilpė tolyn. Antžeminė radarų stotis ir vėl nieko nepastebėjo.

Vidiniuose aptarimuose Oro pajėgose buvo aišku, kad objektas nuskrido viršgarsiniu greičiu, nors tuo metu nebuvo pranešimo apie viršgarsinį sprogimą tame rajone, o tame rajone nebuvo ir kito orlaivio. Komunikacija tarp piloto ir antžeminės stoties buvo įrašyta ir kurį laiką saugota, tad buvo galima parengti rašytinę kopiją.

Pulkininkas Giraud‘as kelis kartus apie tą nutikimą pasisakė viešai, tame tarpe ir TV. Nors jis nespėliojo apie objekto prigimtį, jis aiškiai nurodė, kad objektas aktyviai atliko manevrus reaguodamas į „Miražo“ manevravimą – tarsi pats būtų pilotuojamas.

Specialiai NSO temai skirtame populiaraus VSD žurnalo nr.1, 2003 interviuojamas R. Giraud‘as pridūrė:
„...jos buvo identiškos Mirage III naikintuvo signalinėms šviesoms. ... Tai nebuvo lėktuvas, nebuvo sviedinys... tai tęsėsi 40 sekundžių! Nebuvo ką man daryti… [Antrąkart] Jean Paul‘is pabandė fotografuoti... Šviesa nuskriejo į šiaurės vakarus su fantastiniu pagreičiu, palikdamas tam tikrą juostą...“

Astronomai stebi NSO

1996 m. balandžio 18 d. 8:30, JAV, netoli Huntsville
Astronomė mėgėja su 6 m. dukra pažvelgusi į dangų tiesiai virš savęs pamatė „neaiškią baltą šviesą tarsi Hyakutake kometa“ lanku labai greitai besileidžiančią link horizonto. Ji liovėsi leistis iškart virš medžių ir moteris per teleskopą ją apžiūrinėjo apie 15 min. Jos intensyvumas nesilpo (kaip meteorų), o už žvaigždes buvo didesnė. NSO sustojo, paskrido horizontaliai į kairę, stabtelėjo, tada trumpai į dešinę, stabtelėjo, tada tiesiai aukštyn ir tiesiai žemyn. Galiausiai pasuko į kairę ir nuskrido.

1997 m. gegužės 22 d. 10:30, Kanada, Tillsonburg, Ontario
Astronomas mėgėjas Nicholas K. pasistatė savo „Schmidt Cassegrain“ teleskopą kieme ir ketino paieškoti galaktikų Didžiuosiuose Grįžulo ratuose. Ir tada pastebėjo „milžinišką baltą debesį, o prieš jį ... cigaro formos objektą, maždaug aeroplano dydžio, juodos arba rudos spalvos“. NSO turėjo 4 arba 5 sparnus stačiais kampais į korpusą. Skrido lėktuvo greičiu. Neskleidė jokio garso.

1999 m. rugpjūčio 28 d., Bronksas, Niujorko v., JAV, 22:00
„Nusprendžiau nufilmuoti Mėnulį per savo Meade ETX90 teleskopą... Aš žiūrėjau per 8 mm kamerą… Tuo metu Mėnulis buvo E-SE… Ir tada pamačiau apvalų objektą be šviesų ir skiriamųjų ženklų, skrendantį priešais Mėnulio diską. Jis yra nufilmuotas“. Vėliau astronomas mėgėjas vėl pamatė tą patį ar panašų objektą – apvalų, tamsų.
Kitas astronomas mėgėjas Mėnulio disku slenkantį ašaros formos NSO per 5 colių teleskopą matė Santo Domingo mieste 1999 m. gruodžio 1 d. Jis judėjo sukdamas „uodegėlę“.

1999 m. lapkričio 30 d., Cumming‘as, Džordžijos v., JAV, 22:00
„Ryškus gintarinės spalvos apvalus objektas palikdamas kibirkščiuojantį pėdsaką labai greitai apie 1 sek. judėjo nuo zenito link vakarų horizonto... stebėtinai didelis, gerai matėsi apvali forma. Apie 1/8 Mėnulio skersmens“. Stebėtojas buvo inžinierius ir astronomas mėgėjas.

Daugiau astronomų stebėjimų žr. >>>>>

*) Macho greitis – santykinis greitis garso greičio atžvilgiu.

Papildomai skaitykite:
NSO kilmė
Ar ten ieškome?
Juodasis riteris
Fermi paradoksas
NSO tyrinėjimai JAV
Įsiveržimas į Žemę
Keisti garsai danguje
NSO prigimtis moksliškai
Pelikanai apgavo pilotą?
SETI instituto užgimimas
"Daiktas" ir jo paaiškinimas
Anomalios zonos Baltijos jūroje
Kaip visuomenė priima NSO reiškinius?
Pačiupinėti Visatą: radijo teleskopas Latvijoje
Ar galimas ryšis su protingomis kitų planetų būtybėmis?
Tarybinių ufologų legendos ir tikrovė
Souza apie pilkuosius ir kitus
Žmonių rasės tyrinėjimas
Nuo lakūnės iki ufologės
Mitologija Visatos masteliu
Nuo amžių pradžių iki šių dienų
Panspermia: užkratas iš kosmoso
Valdžia įtaigos taikinyje
Gigantiški objektai
Tunguskos sprogimas
Skaidantys "langai"
NSO per amžius
Mes ne vieniši
Roswello avarija
CEFAA, Čilė

NSO apsireiškimai ir neįprasti fenomenai Lietuvos danguje ir po juo

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

san-taka station

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life.

Review of our site in English

NSO.LT skyrius
Vartiklis