|
Global Lithuanian Net: san-taka station: |
|
Ar visa gyvybė Visatoje panaši?
Jei į Koperniko principą pažvelgsime plačiau, tai Žemė Visatoje neturėtų būti unikali visais atžvilgiais. Tad neturėtume riboti gyvybės apraiškų tik Žemėje sutinkamos gyvybės požymiais, t.y. anglimi (kiti du pagrindiniai elementai yra deguonis ir vandenilis) paremta organine gyvybe. Kino industrijoje gyvybės formų daugiau nei tikrovėje, tačiau jai smarkiai stinga kūrybiškumo. Nedaugeliu išimčių tėra The Blob (1958) ir 2001: A Space Odyssey (1968). Didžiąja dalimi mums vis tiek peršama humanoidinė svetimųjų forma net jei jie ir priklauso vabzdžių karalijai. Juk nieko nėra blogiau, nei bandyti apibendrinti pagal vienintelį žinomą atvejį! Bet ar gyvybė yra chemiškai ribojama? Pagal Koperniko principą turim atsakyti ne! Bet pasižiūrėkime į 4-is labiausiai Visatoje paplitusius elementus: vandenilis, helis, anglis ir deguonis. Iš jų helis inertiškas. Tad visi trys aktyvūs Visatoje paplitę elementai ir sudaro gyvybės Žemėje pagrindą. Tad tokios gyvybės reiktų tikėtis ir kitose planetose. Stebėtis reiktų, jei gyvybės pagrindas Žemėje būtų kitoks. O vėl pasiremiant Koperniko principu, gyvų organizmų dydis negalėtų būti pernelyg didelis. Yra nenuginčijamų struktūrinio pobūdžio priežasčių, kodėl neturėtų po planetą vaikštinėti dangoraižio dydžio milžinai. Tačiau jei atmesime biologinius apribojimus sandarai, tada dydį ribos galimybė savyje perduoti signalus. Tarkim, kad organizmas yra maždaug mūsų Saulės sistemos dydžio (apie 10 šviesos greičio valandų), tai, jei jis sumanys uodega pasikasyti galvą, tas veiksmas jam truks ne mažiau nei 10 valandų. Tai gali riboti tokių organizmų evoliuciją, nes Visatos amžiaus gali nepakakti jiems išsivystyti į sudėtingesnes formas. Gyvybė Saulės paviršiuje? Kaip bebūtų keista, religiniame-filosofiniame kontekste mes tebesame, kaip mūsų tolimi protėviai, geocentristais ir Žemę tebelaikome pasaulio centru (ar bamba, kaip kam patogiau). Ankstesnis skyrelis ragina neužsidaryti geocentristiniame kiaute. Tad leiskim iškelti klausimą ar pačioje Saulėje negali būti gyvybė? Aišku, ne tokio tipo, kaip Žemėje... Juk jau Niutonas spėjo, kad ji ten galima... Istorija vystosi spirale. Neretai idėjos, atmestos kaip negalimos arba pasenę, grįžta naujam gyvenimui. 1795 m. V. Heršelis, prieš 14 m. atradęs planetą, traktate Apie Saulės ir nejudančių žvaigždžių prigimtį ir sandarą tvirtino, kad Saulė yra viso labo didelė planeta. O kadangi visose Saulės sistemos planetose yra gyvybę (tais laikais tai buvo paplitusi nuomonė), tai ji turėtų būti ir Saulėje. Atrodytų, keista, tačiau Heršelis pateikė keletą įdomių argumentų savo nuomonės pagrindimui. Tačiau pradėkime nuo priešistorės. Teleskopą išrado 17 a. pradžioje, tačiau į dangų jį nukreipė visai ne išradėjai, kuriuos labiau domino žemiški reikalai (tolimus daiktus matyti taip, tarsi būtų greta), o Galilėjus. Netrukus imta stebėti ir Saulę ir kilo savotiška žvaigždžių karštligė, nes buvo kuriami vis galingesni prietaisai kartu pagalvojant, kaip neapdeginti akių. 18 a. pradžioje stebintiems Saulės dėmes kilo idėja: Saulė tai įprasta planeta, tik pasidengsi švytinčia atmosfera. Vienas anglas nusprendė, Saulės dėmės tai ugnikalniai, o dėmės susidaro dėl iš jų išsiveržusių dūmų. O kitas laikė, kad tai kalnų viršūnės, išsikišančios pro oro sluoksnį (žr. Steven
Ir štai tada pasirodo Heršelis, palaikantis idėją, kad Saulės dėmes arba properšos atmosferoje, pro kurias matosi sausuma, arba kalnai, iškylantys virš švytinčio sluoksnio. Paskaičiavęs galimą kalnų aukštį, jis gavo 537 km ir pareiškė: Negali būti jokių abejonių, kad net aukštesnis kalnas galo stovėti labai stabiliai kas prieštaravo jo paties teorijai (labai patogu). O dėl klausimo, kaip ten susidarė atmosfera, Heršelis pateikė palyginimą su Žemės debesimis: Tačiau čia yra skirtumas, kad pastovus ir labai gausus Saules elastingų fluidų suirimas turi fosforizuojančią prigimtį ir pasižymi panašumu į skaidrumą, spinduliuodamas šviesą. et kodėl Saulė neišeikvoja savo elastingų fluidų, išmetančių tiek daug energijos į erdvę? Panašiai kaip debesys, išliejantys vandenį lietaus pavidalu atgal į Žemę, suirstant fluidui visi kiti ingredientai išskyrus šviesą gali grįžti ant Saulės paviršiaus. Na... įsivaizduokite šviesos lietutį... Iš tokio modelio įdomiausia jo filosofinė potekstė juk Saulė prilyginama kitoms planetoms. O toliau jau smulkmena planeta Saulė yra gyvenama. O čia jau kyla egzistencinio pobūdžio klausimai. Heršelis laikė, kad Saulė gyvenama būtybių, kurių organai adaptuoti prie ypatingų šio milžiniško dangaus kūno sąlygų. Tačiau kartu atkreipė dėmesį, kad pikti moralistai šią žvaigždę laikė tinkama sugadintų žmonių bausmės vieta. O štai svajokliai poetai ten įkurdino šventąsias dvasias. Aišku, juk kaip jos gali tilpti viename pasaulyje nelipdamos viena kitai ant pėdų?! O dar buvo klausimas, kaip švytinti atmosfera tiesiog neiškepa visa kas gyva. Heršelis pareiškia: Šilumą saulės spinduliai sukelia tik tada, kai veikia šilumai imlią terpę. Mat medžiagos, kurias galima įkaitinti, turi ugnies materiją. Na tarsi titnagas, galintis uždegti paraką, jau turintis savyje ugnį. Jei šilumą sukeltų tik spinduliai, tai mūsų aukščiausių kalnų viršūnės, kur šviesai niekas netrukdo, būtų labai karšti, tačiau iš tikro jie padengti sniegu ir ledais. O kadangi Saulė išspinduliuoja tokį milžinišką šviesos kiekį, tai tik mažas jos kiekis paveikia tą šilumai imlią terpę šildydama paviršių. Saulės paviršius ir atmosfera turi kažkaip chemiškai skirtis. Anot S. Kawalerio ir J. Veverkos, po 6 m. Heršelis pateikė kitą argumentaciją, kodėl gyvybė nesudega Saulėje. Matyt, Saulėje yra ne tik atmosfera, bet ir apatinis debesų sluoksnis, kuris toks neskaidrus šviesai, kad atspindi ją į kosmosą ir apsaugo apačioje gyvenančius. Tačiau mokslo vyrai kažkodėl Heršeliu nepatikėjo. Garsus Tomas Jungas1) (Thomas Young, anglų fizikas, mechanikas, astronomas, vienas banginės šviesos teorijos kūrėjų) laikė, kad problema ne tik tame, kad apatinis debesų sluoksnis visiškai nereikalingas šviesos atspindėjimui. Akivaizdi ir gravitacijos problema. Būtybės tokiame stambiame kūne būtų tiesiog suplotos. O 1821 m. eruditas D. Briusteris2) (David Brewster; tuo metu eruditų Europoje buvo prisiveisę tarsi utėlių) sukritikavo pačius Heršelio teorijos pagrindus vėl gražindamas Saulę į unikalią vietą Saulės sistemoje. O 1801 m. sugriuvęs namas Vokietijoje sudarė prielaidas žmonijai pažvelgti į Saulės šviesą visai kitaip. Jozefas fon Fraunhoferis3), našlaitis ir visai ne eruditas atsidūrė po stiklo ir veidrodžių dirbtuvės, kurioje dirbo pameistriu, griuvėsiais. Vėpsančiųjų minioje pasitaikė karalius Maksimilianas-Josifas IV4), pagailėjęs Fraunhoferio, davęs jam pinigų, knygų ir padėjęs pasiekti išsimokslinimą. Šis laikui bėgant padarė didelę pažangą gaminant optikos prietaisus, o svarbiausia, kad išrado spektroskopą astronomijai, vėliau panaudotą Saulės cheminės sudėties nustatymui iš jos šviesos spektro. Ir tada imta suprasti, kad Saulė sudaryta iš vandenilio ir helio, kurie tolo gražu neskatina gyvybės klestėjimo. O 20 a. pradžioje mokslininkai atskleidė ir Saulės galios bei energijos paslaptį, nustatę, kad tai milžiniška branduolinė krosnis. O tiksliau tai vieta, kur vyksta termobranduolinė sintezė, kai susidurdami vandenilio atomai ne tik kuria helį, bet ir skleidžia milžinišką energijos kiekį. Vis tik Heršelio samprotavimai sukėlė debatus, leidusius geriau pažinti šį šviesulį. O Saulėje niekada nebuvo ir nebus tokios gyvybės, prie kurios esame įpratę. Tačiau kosmose gausu milžiniškų alkoholio debesų. O gal juose plaukioja kokia nors girta gyvybė? Bet tai sužinosime, tik nuskridę to alkoholio pasisemti... Mums regimoje Saulėje gyvybės nėra tai elektromagnetinių jėgų atsarginis sandėlis, kuriame jos kyla ir išsaugimos, gyvybine jėga pamaitindamos tiek planetas, tiek žmoniją iki Maha jugos pabaigos. Regimoje Saulėje negali būti protingos gyvybės, nes, pagal jų aukštą evoliucinį lygį, nebūto poreikio kažką turėti greta Saulės koregavimui. Tuo tarpu neregima Saulė turi protingą gyvybę, esančią 6-7 materijos lygio (iš Mahatmų laiškų). Visi gaubliai ir kuriami jai, tačiau yra ir sandėliavimo patalpų! O kaip čia neprisiminsi keistųjų Saulės kreiserių... O gal vis tik neregima Saulė turi protingą gyvybę, esančią 6-7 materijos lygio (iš Mahatmų laiškų). Visi gaubliai ir kuriami jai, tačiau yra ir sandėliavimo patalpų! Nuorodos:
Trumpos biografijos 1) Tomas Jungas (Thomas Young, 1773-1829) plačių pažiūrų anglų mokslininkas, gydytojas. Prisidėjo prie optikos, regėjimo, kietų kūnų mechanikos, energijos, fiziologijos, kalbos, muzikinės harmonijos, egiptologijos sričių vystymo. Padarė nemažą pažangą šifruojant Egipto hieroglifus (ypač Rozetės akmens) iki J.-F. Champolliono rezultatų. Apibūdinamas kaip paskutinis iš tų, kurie žinojo viską. Tačiau, kaip ir Ch. Hiugensas, laikė, kad šviesos sklidimui būtinas eteris. 2) Deividas Briusteris (Sir David Brewster, 1781- 1868) škotų fizikas, matematikas,
astronomas, išradėjas, rašytojas, mokslo istorikas, prisidėjęs vystant optiką. Mokęsis teologijos, nuo 1901 m. pradėjo užsiimti fizika
(ypač optika). Vėliau tapo Edinburgo un-to rektoriumi. 4) Jozefas fon Fraunhoferis (Joseph Ritter von Fraunhofer, 1787-1826) vokiečių fizikas,
dirbęs optikos srityje. Padarė daug patobulinimų optinių stiklų gamyboje, atrado heliometrą ir okuliarinius
mikrometrus. Tačiau labiausiai žinomas dėl tamsių sugerties (Fraunhoferio) linijų atradimo Saulės spektre
(1815). Taip pat jis aprašė reiškinius difrakcinėje gardelėje (1822). 4) Maksimalianas Bavarijietis (1756-1825) Bavarijos princas (1799-1805) ir karalius (1806- 1825). Jam valdant Bavarijos sekuliarizacijos (1802-03) metu buvo nacionalizuotos Bažnyčios kultūrinės vertybės; 1808 m. jis įsteigė Miuncheno Dailiųjų menų akademiją. Papildomai skaitykite:
|
Tyrinėjo dvigubą defrakciją ir atrado fotoelastinį efektą, davusį pradžią optinei minerologijai.
Žinomas kaip kaleidoskopo (žaislo; 1816 m.) bei patobulinto fotografijoje naudojamo stereoskopo (pirmojo trimačio vaizdo
prietaiso) išradėjas. Pasižymėjo populiarindamas mokslą. Buvo prieš 
