Didelį susidomėjimą kelia ir pastangos ne dengti objektus specialiomis medžiagomis, o manipuliuoti laukais aplink juos. Vienas metodų remiasi trimis ar daugiau aktyviais įtaisais, kurie nežymiai spinduliuodami sukuria tarp įtaisų „tylos zoną“, kurioje bangos amplitudė yra maža. Į tą vietą patalpinti objektai tampa praktiškai nematomais. Naudojant laukus, o ne medžiagas galima pasiekti nematomumo efektą platesniam dažnių diapazonui. Proveržis prasidėjo Greenleaf‘o darbuose. Be elektromagnetinių laukų ir optikos, šią idėją galima išplėsti akustikai, vandens bangoms ir t.t. O visai kitas sl4pimo metodas yra kai nematoma sritis yra greta prietaiso, pvz., poliarizuotų dipolių klasteris tarp plokščių ar cilindrinių superlinzių gali būti nematomas.

Nauja kryptis - plazmonai

Siūloma naudoti plazmonus – labai nežymius elektroninius sužadinimus kai kurių metalų paviršiuje. Tačiau slepiantis skydas labai priklauso nuo objekto dydžio – ir tik nepaprastai smulkiems kūnams, vos ne mikroskopinio dydžio, galima užtikrinti, kad jie visiškai neskleis matomo spektro šviesos. Žmogų galima paslėpti ilgų bangų diapazone (pvz., mikrobangų), tačiau ne matomame spektre. Erdvėlaivis gali būti nematomas radijo bangų diapazone bei kai kuriems kitiems ilgų bangas naudojantiems radarams.

Objektai matomi, nes atspindi šviesą. Tačiau jei ir sugeria šviesą – ir ta šviesos dalis nėra matoma. Dangus yra žydras, mes atmosfera žydrą spalvą išsklaido labiau nei raudoną.

Plazmoninis apvalkalas rezonuotų su tam tikru šviesos bangos ilgiu, - ir to dažnio banga nebūtų išsklaidoma.

Plazmonų buvimas remiasi keista šviesos savybe, kai ši elgiasi tarsi būtų sudaryta iš dalelių, o kartu – tarsi ji būtų banga. Jie atsiranda, kai elektronai metalo paviršiuje juda ritmiškai. Taip pat jie turi ir kitų nepaprastų savybių.

Dar 1998 m. Thomas Ebbesen'o vadovaujama grupė Strasbūro Liu Pastero universitete atliko bandymą, apšviesdami aukso foliją su daugybe smulkių skylučių, kurių skersmuo buvo mažesnis nei šviesos bangos ilgis. Ebbesen tikėjosi, kad pro foliją nepraeis jokia šviesa. Tačiau jo nuostabai, daugiau šviesos perėjo kiaurai nei liko skylutėse. Sekęs tyrimas parodė, kad plazmonai, susižadinę labai mažos bangos metalų paviršiuje perima šviesą ir prakiša per skylutes. „Kai fotonų energija ir momentai atitinka plazmonų energiją ir momentus, fotonai sugeriami ir vėl išleidžiami kitoje pusėje“ (Photonics Spectra, May 1998). Engheta teigia, kad silicio dalelytes aukse arba sidabre gali padėti panaikinti tam tikrų ilgių infraraudonąjį, matomo spektro bei ultravioletinį spinduliavimą.

Tikrovė prideda „nuo savęs"

Andrea Alu ir Nader Engheta sako, kad objektai, padengti aukso ar sidabro danga su skylutėmis gali tapti nematomi. Tačiau yra nemažai kliūčių. Nėra aišku, kaip net mažas objektas gali tapti nematomu dienos šviesoje, sudarytoje iš įvairių ilgių bangų (kitaip, spalvų). Tad slepiantis „apsiaustas" turi būti sukurtas taip, kad perimtų kiekvieną bangų ilgį.

Tačiau lėktuvai, laivai ir kiti objektai turi sudėtingą struktūrą, sudaryti iš įvairių medžiagų – tad dar neaišku, kaip tą idėją pritaikyti daiktams, kurie nėra tikslios rutulio. Tyrinėtojų paskaičiavimais tik homogeniniai nano-dydžio rutuliukai (tikrai labai labai maži) gali tapti nematomais. Tad, jei ir bus sukurta tokia technologija, ji galės būti pritaikoma praktikoje atspindžius mažinančioms dangoms ar vaizdų pagerinimui mikroskopijoje (valdant nanozondus) po kokių penkerių metų. Ir ar reikia abejoti, kad tokie tyrimai labai domina kariškius? Prisiminkime, kaip romulų laivai vieno mygtuko paspaudimu tapo nematomi „Star Trek'o" „Siaubo pusiausvyros" (Balance of Terror) epizode; o taip pat klingonų laivai bei Federacijos „Nepaklusnusis". Kaip manote, kodėl J. Pendry ir N. Engheta darbus finansuoja DARPA (JAV Gynybos departamento padalinys, išsivystęs iš ARPA, sukūrusio internetą).

Apraiškos literatūroje:

Nematomumo tema yra populiari fantastikoje, pasakose ir kompiuteriniuose žaidimuose. Dažnai nematomumą suteikia įvairūs stebuklingi daiktai: žiedai, apsiaustai, kepurės, amuletai ar gėrimai (valgiai). Nematomais padaro ir tam tikri burtažodžiai. Kai kurios mitinės ar fantastinės būtybės (Leprechaun, goblinai ar kinų drakonai) gali tapti nematomomis (kartais todėl, kad nepaprastai sumažėja). Nematomi gali būti vaiduokliai, dievai, dvasios, demonai ir angelai. Hermetiškojo „Aukso aušros“ ordino rankraščiuose aprašytas net nematomumą suteikiantis ritualas (žr. I. Regardie^*) ). „Artemis Faulas“ fėjos tampa nematomomis vibruodamos tankiau, nei gali pagauti žmogaus akis. Įdomi nematomo objekto tebeturinčio spalvą idėja perteikta parodijoje „Nematomas rožinis vienaragis“.

H. Velso „nematomas“ žmogus buvo nematomas, nes buvo permatomas. Tą pačią taktiką naudoja ir Pietų Amerikos drugelis Greta oto (dar vadinamas stiklasparniu arba stikliniu drugeliu; ispaniškai dar vadinamas espejitos - „maži veidrodėliai“) iš nimfalidžių šeimos, kurio stambiausios kūno dalys, sparnai, yra skaidrios, todėl paukščiams sunku pamatyti šį neįprastą vabzdį augmenijos fone. Tai labai retas atvejis antžeminių gyvūnų tarpe. Jis paplitęs nuo Meksikos iki Argentinos drėgnuose miškuose. Bet tai net ne vienintelė apsaugos priemonė – drugio lervos maitinasi nuodingų augalų cestro, ant kurio ir deda kiaušinėlius) lapais ir išlaiko nuodus suaugusiam vabzdžiui. Vikšras su raudonomis ir oranžinėmis juostomis (jai spalva perspėja, kad geriau jo neragauti!). Tad kartą tokio drugio paragauti pabandęs paukštis antrąkart jo vengs (dar skaitykite Augalai - chemikai).

Reikia išskirti du galimus atvejus – matomi ar nematomi drabužiai, kuriuos nešioja nematomas žmogus. Dauguma atvejų jie irgi tampa nematomi, tačiau kartais lieka matomi (filmai „Nematomas žmogus“, „Nerealieji“ (The Incredibles su Violet Parr)). Taip pat reikia pastebėti, kad nematomas žmogus, pagal fizikos dėsnius, pats negalėtų nieko matyti, nes akių tinklainė turi absorbuoti šviesą – tačiau tai ne kliūtis magijai, kuri pati laužo gamtos dėsnius.

Kai kurie pavyzdžiai:

Platono „Respublikoje“ valstietis randa mirusio karaliaus (Gyges) kape žiedą, leidžiančiu jam tapti nematomu. Taip jis gali įeiti į rūmus, suvedžioti karalienę ir planuoti karaliaus nužudymą – tai panaudojama įrodymui, kad tokios galios gali visiškai sugadinti žmogų.

Persėjas turėjo šalmą, kurio dėka galėjo tapti nematomu ir nužudyti Medūzą.

Nykštukas Alberich'as davė stebuklingą apsiaustą Sigurd'ui. Taip ir "Dvylikoje šokančių princesių" senas kareivis galėjo sekti princeses apsisiautęs nematomu apsiaustu. Jį naudojo ir "Aukso kalno karaliaus" herojus, kad, nepastebėtas žmonos, grįžtų namo.

Dž. Tolkieno "Žiedų valdove" vienas žiedų galėjo padaryti jo savininką nematomu. O kokios dar kitos burtų priemonės? Jų yra įvairių – iki pat stebuklingų kaliošų (M. Sniegovas).

„Keliautojo kosmostopu vadovas po galaktiką“ (The Hitchhiker's Guide to the Galaxy, pagal Douglas Adams romanus) humoristinis „Kažkieno kito problemos“ laukas priversdavo žmones galvoti, kad koks nors objektas yra „kito problema“ ir taip tasai tapdavo nematomu.

Filmai „Grobuonis“, „Tuščias žmogus“ (2000); animaciniai serialai „Anapus Betmano“ ir „Plieninis Maksas“, japonų „Vaiduoklis kriauklėje“ (1995, 2002), komiksai „Nematoma moteris“, „Daktaras keistuolis“ (Doctor Strange)...