Global Lithuanian Net: san-taka station: |
Ar visad tai tik paramokslinės idėjos?
V. Kovalis1) (Paminklas tūkstantmečiams// Žvaigždžių salų paslaptys, 1982) iškelia hipotezę, kad nežemiečiai Mėnulį (iš srities tarp Jupiterio ir Marso ar pasiskolindami iš planetų-milžinių) atgabeno prie Žemės tam, kad primintų apie savo apsilankymą. Štai kaip aprašomas tas procesas: pradžioje jį reikia kiek pristabdyti, kad imtų artėti prie Saulės elipsine orbita, o prie Žemės pristabdyti dar kartą, kad pereitų į apskritiminę orbitą ir sklandžiai prisišvartuotų prie Žemės. Bet nesunku paskaičiuoti tam reikalingas energetines sąnaudas apie 1031 džaulių.
Tiek energijos Žemę iš Saulės gauna per milijonus metų! Bet, anot Kovalio, tas uždavinys visai nesunkus
įvaldžius gravitaciją. O gal galima būtų panaudoti materijos ir antimaterijos anihiliacijos išskiriamą
energiją? Skeptikams tai atrodo mažių mažiausiai kvaila, tačiau jei teisinga prielaida, kad civilizacijos
savo vystymosi eigoje įvaldo neribotus energijos kiekius, tai joms tai gal ir nebūtų pernelyg didelis darbas
Štai A. Junickis2) (Į kosmosą ant ratų// Technika jaunimui, nr.6, 1982) siūlo Žemę per pusiaują apjuosti estakada. Viduje jos gana laisvai pakabintos juostoje susidaro judantis magnetinis laukas. Kai magnetinio lauko pagreitintos juostos greitis viršys pirmąjį kosminį greitį, visas žiedo formos įrenginys nuo estakados pakils į kosmosą. Bendra transporto priemonės masė yra 1,6 mlrd. t., o keliamoji galia 200 mln. t. Tad per vieną reisą į kosmosą gali išskristi apie 200 mln. žmonių. O per metus galima surengti 200 reisų. O jei paskaičiuotume? Esant 10% (tai gerokai padidintas rodiklis) naudingo veikimo koeficientui, vienam reisui energijos sąnaudos būtų apie 5 * 1020 Dž. Tad per metus tai būtų tik kiek mažiau nei Žemės per medus gaunamas energijos kiekis ir 100 kartų daugiau už prognozuojamą žmonijos suvartojamą 2020-ais. Skrydžio užtikrinimui teks įrengti kaupiklius, kurių masė apie 1012 t. Bet juk viskas taip greitai keičiasi, kas žino, gal kada žmonija ir sugrįš prie šios idėjos. O štai A. Valentinovas3) (Kuo gyvena žvaigždės?// Žvaigždžių salų paslaptys, 1982) pasakoja apie N.A. Kozyrevo bandymus, kuriais bandoma gauti energiją iš ... laiko. Tų bandymų esmė tokia: jei prie giroskopo, esančio ant svarstyklių lėkštės, prijungsi elektrovibratorių, tai prietaiso svoris gali pakisti. Anot Kozyrevo, tą reiškinį paaiškina susidarę papildomos jėgos, kurias sukėlė laiko virsmas energija. Kozyrevo bandymus patikrino MA Mechanikos problemų institutas nustatydamas gana natūralias priežastis (žr. N.V. Gulija. Inercija, 1982) pasireiškia arba vibracijos poveikis jautriems elementams (svarstyklių prizmei) arba giroskopo magnetinio momento sąveika su Žemės magnetiniu lauku (Barneto efektas). Galiausiai, V.A. Aciukovskis4), remdamasis bendrųjų filosofinių-metodologinių samprotavimų patirtimi, kad egzistuoja garso bangos, visą Visatą eteriu perskrodžiančios per vieną parą (Kur pateikti įdomią hipotezę? Technika jaunimui, nr.5, 1983). Be to, šis mokslo daktaras (1993) sukūrė beveik visų el. dalelių modelius ir paneigė reliatyvumo teoriją (juk jo garsas neįtikėtiną kiekį kartų viršija šviesos greitį). Apgavystės: planetų išsirikiavimo poveikis
Anglų astronomas Patrikas Moore 1976 m. paskelbė vieną didžiausių balandžio 1-osios apgavysčių, paskelbęs BBC Radio 2, kad lygiai 9:47 Plutonas užeis už Jupiterio (Žemės atžvilgiu), o tai sukels pastebimą gravitacijos sumažėjimą Žemėje. Tad jei bus šoktelėjama tuo metu, bus pajuntamas keistas kybojimo jausmas (Jupiterio-Plutono efektas). Daugeliui žmonių tai pasirodė įtikinama ir buvo pateikta gana patikimo šaltinio. Ir BBC po to pranešė, kad sulaukė daugybės asmenų, patyrusių keistą gravitacinį poveikį, atsiliepimų. Pvz., viena moteris sakė, kad su draugėmis sėdėjo ant kėdžių, kai staiga pakilo ir skraidė po kambarį. P. Moore pateikė tą apgaulę norėdamas parodyti, kad visa planetų išsilygiavimo ir jo poveikio Žemei idėja yra nesąmoninga. Tokie planetų išsidėstymai įvyksta maždaug kas 170 m. ir danguje bei Žemėje nestebima nieko neįprasta. Ir nors Jupiteris yra labai masyvus, jis yra gana toli (artimiausio suartėjimo metu yra už 600 mln. km nuo Žemės). Jo gravitacinis poveikis 100 kg žmogui yra 0,00013 niutono, t.y. 7,5 mln. kartų silpnesnis už Žemės trauką. O Plutonas aplamai yra mažytė planeta, su visai mizeriniu poveikiu. Beje, vėliau P. Moore kartu su K. Tombo, 1930 m. atradusiu Plutoną, parašė knygą Plutono planeta: išnirusi iš tamsos (1980). Trumpos biografijos 1) Vladimiras Kovalis - astronomas, fotografas, keliautojas, meteoritų kraterių tyrinėtojas.
Daugybės mokslinių ir mokslo populiarinimo straipsnių, fotoknygų ir foto albumų (Evenkija nuo A iki Z,
Saulėtekiai ir saulėlydžiai, Rusų miškas ir kt.) autorius. Vadovavo apie 10-čiai ekspedicijų į Saaremo
salą Baltijoje, Tunguską, prie Baikalo, Jakutijoje ir kitur. Rinko liudijimus apie Baltijos bolido skrydį, tyrė
miško išvartų struktūrą Tunguskos sprogimo vietoje, užsiėmė Sichote-Alinsko meteorito (1947) tyrimais.
Įvairiose vietovėse stebėjo visiškus Saulės užtemimus. 2) Anatolijus Junickis (g. 1949 m.) baltarusių kilmės inžinierius, išradėjas, verslininkas (nuo 1988 m.). Sukūrė juostinio (neraketinio) kosminio transporto technologiją (1986; RSW Systems). Aktyvus neraketinio kosmoso įsisavinimo propaguotojas. Junickio idėjas bando įgyvendinti S. Sibiriakovo kompanija Skyway. 2014 m. Šiaulių savivaldybė buvo išskyrė 30 ha žemės plotą Skyway bandymų poligonui, tačiau vėliau sutartis dėl projekto įtartinumo buvo nutraukta. 3)
Albertas Valentinovas - rašytojo-fantasto A. Vainšteino (g. 1932 m.) pseudonimas.
Rašė ir mokslo populiarinimo kūrinius. 4)
Vladimiras Aciukovskis (g. 1930 m.) rusų inžinierius; knygų, kuriose ragina grįžti prie eterio,
autorius. Jose neigia A. Einšteino bendrąją reliatyvumo teoriją (viena naujesniųjų knygų
Eterodinaminiai kosmologijos ir kosmogonijos pagrindai, 2012). Dirbo aviacijos įrangos srityje. Tvirtas
maksizmo-leninizmo filosofijos šalininkas, iki šiol aktyvus KP narys (tai liudija tokios knygos kaip
Socializmas: klaidos ir perspektyvos, 2004; Šiuolaikinės komunistinės teorijos esminiai pagrindai, 2012 ir kt.). Papildomai skaitykite:
|