V. Kovalis¹⁾ (Paminklas tūkstantmečiams// Žvaigždžių salų paslaptys, 1982) iškelia hipotezę, kad nežemiečiai Mėnulį (iš srities tarp Jupiterio ir Marso ar „pasiskolindami“ iš planetų-milžinių) atgabeno prie Žemės tam, kad primintų apie savo apsilankymą. Štai kaip aprašomas tas procesas: pradžioje jį reikia kiek pristabdyti, kad „imtų artėti prie Saulės elipsine orbita, o prie Žemės pristabdyti dar kartą, kad pereitų į apskritiminę orbitą ir sklandžiai prisišvartuotų prie Žemės“.

Bet nesunku paskaičiuoti tam reikalingas energetines sąnaudas – apie 10³¹ džaulių. Tiek energijos Žemę iš Saulės gauna per milijonus metų! Bet, anot Kovalio, tas uždavinys visai nesunkus įvaldžius gravitaciją. O gal galima būtų panaudoti materijos ir antimaterijos anihiliacijos išskiriamą energiją? Skeptikams tai atrodo mažių mažiausiai „kvaila”, tačiau jei teisinga prielaida, kad civilizacijos savo vystymosi eigoje įvaldo neribotus energijos kiekius, tai joms tai gal ir nebūtų pernelyg didelis darbas sukurti šį „kosminį stebuklą” (čia prisiminkime, kad šiaip Mėnulis yra nepaprastai unikalus reiškinys, kurio patikimo paaiškinimo iki šiol nėra, žr. >>>>>).

Štai A. Junickis²⁾ (Į kosmosą – ant ratų// Technika jaunimui, nr.6, 1982) siūlo Žemę per pusiaują apjuosti estakada. Viduje jos gana laisvai pakabintos juostoje susidaro judantis magnetinis laukas. Kai magnetinio lauko pagreitintos juostos greitis viršys pirmąjį kosminį greitį, visas žiedo formos įrenginys nuo estakados pakils į kosmosą. Bendra „transporto priemonės“ masė yra 1,6 mlrd. t., o keliamoji galia – 200 mln. t. Tad per vieną „reisą“ į kosmosą gali išskristi apie 200 mln. žmonių. O per metus galima surengti 200 reisų.

O jei paskaičiuotume? Esant 10% (tai gerokai padidintas rodiklis) naudingo veikimo koeficientui, vienam reisui energijos sąnaudos būtų apie 5 * 10²⁰ Dž. Tad per metus tai būtų tik kiek mažiau nei Žemės per medus gaunamas energijos kiekis ir 100 kartų daugiau už prognozuojamą žmonijos suvartojamą 2020-ais. Skrydžio užtikrinimui teks įrengti kaupiklius, kurių masė apie 10¹² t. Bet juk viskas taip greitai keičiasi, kas žino, gal kada žmonija ir sugrįš prie šios idėjos.

O štai A. Valentinovas³⁾ (Kuo gyvena žvaigždės?// Žvaigždžių salų paslaptys, 1982) pasakoja apie N.A. Kozyrevo bandymus, kuriais bandoma gauti energiją iš ... laiko. Tų bandymų esmė tokia: jei prie giroskopo, esančio ant svarstyklių lėkštės, prijungsi elektrovibratorių, tai prietaiso svoris gali pakisti. Anot Kozyrevo, tą reiškinį paaiškina susidarę papildomos jėgos, kurias sukėlė laiko virsmas energija.

Kozyrevo bandymus patikrino MA Mechanikos problemų institutas nustatydamas gana natūralias priežastis (žr. N.V. Gulija. Inercija, 1982) – pasireiškia arba vibracijos poveikis jautriems elementams (svarstyklių prizmei) arba giroskopo magnetinio momento sąveika su Žemės magnetiniu lauku (Barneto efektas).

Galiausiai, V.A. Aciukovskis⁴⁾, remdamasis „bendrųjų filosofinių-metodologinių samprotavimų patirtimi“, kad egzistuoja „garso” bangos, visą Visatą eteriu perskrodžiančios per vieną parą (Kur pateikti įdomią hipotezę? Technika jaunimui, nr.5, 1983). Be to, šis mokslo daktaras (1993) sukūrė beveik visų el. dalelių modelius ir paneigė reliatyvumo teoriją (juk jo garsas neįtikėtiną kiekį kartų viršija šviesos greitį).