Global Lithuanian Net:    san-taka station:
Tamsioji materija    

Taip pat skaitykite apie veidrodinę materiją...
Kas padėjo tamsiosios materijos supratimui 

Kas gi yra toji „tamsioji materija”? Gal ji iš dar neatrastų neutralinos el. dalelų? Astrofizikas Paolo Salucci1) iš SISSA sako, kad tai gali būti „kitas matavimas” ar net galaktinio mastelio transportavimo Sistema (žr. >>>>>).
Taip pat skaitykite Paslaptingas „tamsusis srautas“

Jei galaktikos diskas sukasi, tai tolstant nuo centro, žvaigždžių greitis turi mažėti. Būtent taip vyksta Saulės sistemoje: jei Žemė skrieja apie Saulę 29,8 km/sek. greičiu, tai Plutonas – tik 4,7 km/sek. Tačiau dar 4-me dešimtm. Andromedos ūko stebėjimai parodė, kad joje žvaigždžių sukimasis apie centrą beveik pastovus. Tai būdinga ir kitoms galaktikoms – ir tai galiausiai atvedė prie tamsiosios materijos koncepcijos.

Laikoma, kad mes jos tiesiogiai stebėti negalime, nes toji paslaptinga materija praktiškai nesąveikauja su įprastomis el. dalelėmis, taipogi ir neskleidžia ir nesugeria fotonų. Tačiau ją galima pastebėti pagal gravitacinį poveikį dangaus kūnams. Žvaigždžių judėjimo ir dujų debesų stebėjimai leido sudaryti detalius tamsiosios materijos, supančios Paukščių taką, planus. Bet toliau prasideda sunkumai.

Daugelį metų pagrindiniais kandidatais tamsiosios materijos dalelėms lieka „vimpai9) “, tačiau jų nepavyksta aptikti nei ieškant šalutinių poveikių, nei tiesiogiai, įskaitant LHC. O tai, kad LHC, apart Higso bozono, nieko įdomaus neatrado, yra „košmaras“ – tai, kad nerasta naujos fizikos požymių verčia suklusti, kad kažkas čia ne taip.

Ir alternatyvių hipotezių (pvz., žr. apie veidrodinę materiją) apie jos prigimtį daugiau, nei kostiumų Rio de Žaneiro karnavale (ale kokie ten kostiumai?! – tik plikos bambos).

Eridalo skylė Palikite Žemę ir nuvykite už kokių 6-10 mlrd. šviesmečių Eridano4) kryptimi – ir atsidursite milžiniškoje kosminės nežinomybės dykumoje. 2005 m. atrasta 1 mlrd. švm. pločio tuštuma nustebino mokslininkus. O 2009 m. buvo atrasta ir kita, 3,5 mlrd. švm. pločio tuštuma (papildomai skaitykite apie Mes – gigantiškoje tuštumoje?). Jos nepaaiškinamos remiantis dabartinėmis teorijomis apie Visatos kilmę ir evoliuciją.

Aiškinama, kad mažesnės „ertmės“ susidarė dėl gravitacinės traukos, susidariusios po Didžiojo sprogimo. Tačiau didžiosioms susidaryti reiktų daugiau laiko, nei praėjo nuo jo. Jose nėra nieko – nei galaktikų, ir net temperatūrinis skanavimas rodo, kad jos „šaltos“, t.y., jose nėra ir „tamsiosios materijos“. Laura Mersini-Houghton sako, kad tai kitos (lygiagrečios) visatos įspaudas.

2010 EPA (Europos kosmoso tyrimų agentūra) „Herchel” infraraudonųjų spindulių teleskopu tyrė ryškų NGC 1999 dujų debesį. Manyta, kad jame esantis tamsų darinys yra dulkių debesis, sugeriantis (blokuojantis) šviesą. Tačiau pasirodė, kad tai skylė, kokios astronomai iki tol nėra matę. Tarsi kažkas būtų išpūtęs skylę debesyje...

Kompiuterinė simuliacijos modelis rodo, kad prabėgus 100 mln. m. po Didžiojo sprogimo, pirmosios žvaigždės nebūtų galėjusios susiformuoti be gravitacinės tamsiosios materijos traukos.

Buvo prieita išvados, kad visos regimos žvaigždės ir galaktikos sudaro 5% stebimos Visatos masės. Nematomą dalį sudaro 27% tamsiosios materijos ir 68% tamsiosios energijos. Manoma, kad tamsioji materija lemia švytinčių galaktikų lopinėlių išsidėstymą į šakotas sruogas, iš kurių dideliu masteliu susidaro Visata. Ir vis tik niekas negali pasakyti, kas yra toji tamsioji medžiaga – o dar paslaptingesnė tamsioji energija (ja vadinama nežinoma kosmoso plėtimąsi skatinanti jėga).

Pirmasis apie tamsiąją materiją užsiminė šveicaras Fritz Zwicky2) , kuris 4-me dešimtm. dirbdamas „Mount Wilson“ observatorijoje išmatavo, kokiu greičiu Berenikės garbanų spiečiaus (už 321 švm.) galaktikos sukasi apie spiečiaus centrą. Pagal jo paskaičiavimus, esant matomai spiečiaus masei, galaktikos jau seniausiai turėjo išsibėgioti. Taip nenutiko dėl „tamsiosios materijos, kurios gerokai daugiau už regimą“.

Tamsiąja medžiaga negali būti tiesiog įprastinė medžiaga, nes jos yra per mažai. Tad spėjama, kad ji gali būti sudaryta iš kažkokių egzotiškų dalelių – ir jomis galėtų būti kai kurios iš siūlomų supersimetrinės teorijos. Tačiau CERN greitintuvas jau neigia kai kurias supersimetrijos versijas.

Kad tamsioji materija silpnai veikia ne tik įprastinę materiją, bet ir pati save, aptikta už 3 mlrd. švm. Esančiame Kulkos spiečiuje, susidariusiu susiduriant dviem spiečiams. Naudojant rentgeno teleskopą „Chandra“ spiečiaus centre aptiko masyvių įkaitusių dujų gniužulų, susidariusių, kaip manoma, susidūrus įprastinės materijos debesims. Tačiau kiek toliau nuo susidūrimo centro aptiktas dar viena didelė masės sankaupa. Tad buvo spėta, kad sunkesni tamsiosios materijos srautai aplenkia susidūrimo centrą be poveikio.

Tad jei tamsioji materija taip nuo visko slepiasi, jos daleles aptikti yra sunku – net jei jos nuolat košia mūsų Žemę. Joms sugauti įtaisai nepaprastai sudėtingi. Vienas jų, kainavęs 2 mlrd. dolerių „Alfa“ magnetinis spektrometras, įrengtas TKS ir ieško tų mįslingų dalelių susidūrimų prie

„Tuščia erdvė nėra tuščia. Ji pilna įdomiausios ir keisčiausios fizikos“, - kadaise pareiškė Dž. Vileris. Ir iš tikro, erdvė yra persmelkta kvantinių laukų. Net el. dalelės tėra jų sužadinimo manifestacija. Kai laukų energija maža, erdvė atrodo tuščia, bet juos sužadinus, apsireiškia materija. Kuo tai ne eteris?

mūsų galaktikos centro įrodymų. Kiti įrengti giliai po žeme, kad būtų sumažintas didelių energijų kosminių dalelių poveikį. Vienus jų sudaro superšaltų kristalų rinkiniai arba skysto ksenono ar argono talpos, supamos daviklių ir kelių ekrano sluoksnių – nuo polietileno iki vario ir švino. Tik neseniai išgautas švinas yra šiek tiek radioaktyvus, tad Minesotos valst., Sudane bei Akviloje (Italijoje) ekranams naudojamas perlydytas švininis balastas iš nuskendusių senovės Romos laivų – tas švinas mažiau radioaktyvus.

Štai JAV Didysis požeminis ksenoninis gaudytuvas įrengtas Pietų Dakotos Lead‘o mieste visai greta pagrindinės gatvės. Tik jis yra 1478 m. gylyje. Pradėjęs veikti 2013 m. tamsiosios materijos dar neaptiko. Dabar jo jautrumas padidintas.

Gal tai gausybė juodųjų skylių, galėjusių susidaryti ankstyvuosiuose Visatos evoliucijos etapuose – supertankios ir superkarštos materijos kolapso metu? Tik štai iki šiol neaptikta jokios tokios pirmapradės juodosios skylės. Bet ir be jų kosmose pakanka kitų juodųjų skylių, tinkančių tam vaidmeniui.

Nuo 2015 m. interferometras LIGO užregistravo 11-a gravitacinių bangų – ir iš jų 10 kilo susiliejus juodųjų skylių poroms. Tai jau gana netikėta, nes panašūs objektai paprastai susidaro sprogus supernovoms. Tada tai reikštų, kad susiliejusių juodųjų skylių pirmtakėmis buvo tikrai kolosalių dydžių žvaigždės, kokios jau senai neturėtų rastis Visatoje. O kitas neaiškus klausimas – pats tokių dvinarių sistemų buvimas. Juk supernovos sprogimas yra toks galingas, kad bet koks artimas objektas bus nusviestas toli nuo jos. Tad lieka neaiškus ir pats LIGO užregistruotų objektų atsiradimas.

2018 m. pabaigoje Nobelio premijos laureatas Dž. Mazeris5) ir Grinvičo instituto astrofizikas N. Gorkavis6) paskaičiavo, kad maždaug 10 Saulės masių juodosios skylės visiškai galėtų sudaryti praktiškai nematomą galaktinį halo, sukurdamos tamsiajai materijai būdingas anomalijas galaktikose. Bet iš kur galaktikos periferijoje gali atsirasti reikiamas skaičius juodųjų skylių? Ogi jos „neatsirado“, o ten egzistavo nuo amžių amžinųjų, nuo pat Visatos pradžios – jos liko iš periodinių pasaulio išsiplėtimų ir susitraukimų ankstesnio ciklo.

Šios teorijos ištakos yra 1971 m. S. Hokingo straipsnyje „Gravitaciškai sukritę labai mažos masės objektai“ (Mon. Not. R. astr. Soc., no.152, 75-78, žr. lokalią kopiją), kuriame jis išvystė 1966 m. J. Zeldovičiaus ir I. Novikovo7) pasiūlytą pirmapradžių juodųjų skylių teoriją.

Bendrai imant Didžiojo Atšokimo modelis, nors ir neįrodytas, nėra naujiena, tačiau naujajame jo variante tam procesui diriguoja juodosios skylės, apsimetančios tamsiąja materija bei tamsiąja energija (neaiškios jėgos, verčiančios Visatą plėstis spartėjančiai). Jos, sugerdamos materiją ir susiliedamos, sukaupia vis didesnę Visatos materijos dalį – o tai turi sukelti Visatos plėtimosi lėtėjimą, galiausiai virstantį kolapsu. Kita vertus, susiliejant juodosioms skylėms, žymi jų masės dalis prarandama gravitacinių bangų pavidalu (pvz., pirmąją LIGO registruotą gravitacinę bangą sukėlė juodųjų skylių su 36 ir 29 Saulės masėmis susiliejimas, o jo rezultate gauta „tik“ 62 Saulės masių juodoji skylė). Tokiu pat būdu masės netekti gali ir pati Visata, kai susispaudžia ir užsipildo vis masyvesnėmis juodosiomis skylėmis. Galiausiai, kai didesnė Visatos masės dalis „išsilakstys“ gravitacinėmis bangomis, ji pati ims plėstis į visas puses. Iš šalies tai bus panašu į Didįjį sprogimą. Tik skirtingai nuo klasikinio Didžiojo sprogimo modelio, jokio ankstesnės Visatos sunaikinimo neįvyksta, o naujoji Visata paveldi kažkiek ankstesnės Visatos objektų – ir pirmiausia tas juodąsias skyles, pasirengusias tamsiosios materijos vaidmeniui.

Bet kas nutinka su supergigantiška centrine Visatos juodąja skyle, išliekančia ir po naujo pasaulio susidarymo? Astrofizikai paskaičiavo, kad jos masė gali siekti 6x1051 kg, t.y. apie 1/20 visos barioninės materijos. Ir dar nuolat augti... O tai gali sukelti vis spartesnį erdvėlaikio iškraipymą, kas gali pasireikšti kaip Visatos greitėjančio plėtimosi iliuzija. Bet kartu tokios masės buvimas gali sukelti nevienalytiškumų Visatoje atsiradimą. Ir vieną kandidatą tam turime – tai Blogio ašis. Tai gana nežymūs, tačiau neraminantys Visatos anizotropijos požymiai, kurie niekaip nedera su vyraujančiomis teorijomis.

Tokia egzotiška hipotezė paaiškina ir netikėtą ankstyvų supermasyvių juodųjų skylių, esančių galaktikų centruose, susidarymą. Milijonų ir net milijardų Saulės masių objektai susidarė jau pirmaisiais 1-2 mlrd. m. Bet iš kur tada jos galėjo rasti ir surinkti tiek medžiagos? Bet juk jos galėjo likti iš ankstesnės Visatos!?

Vis tik Kavli instituto Japonijoje mokslininkai „Nature Astronomy“ 2019 m. balandžio mėnesį paskelbė, kad ten nerado miniatiūrinių juodųjų skylių pėdsakų. Jie ‚Havajuose esančiu „Subaru“ teleskopu 7 val. bandė aptikti žvaigždžių ryškumo pokyčius, turinčius atsirasti šviesai praeinant greta tokių juodųjų skylių, nes šios ją iškreiptų. Tai jie nusprendė iš 190 padarytų nuotraukų. Pagal hipotezę, tokį lęšio efektą jie turėjo stebėti tūkstančius kartus, tačiau jiems pavyko užfiksuoti tik vieną tokius kriterijus tenkinantį atvejį. O tai argumentas prieš S. Hokingo hipotezę, išsakytą minėtame 1971 m. straipsnyje.

O terminą „tamsioji energija“ panaudojo Michael Turner‘is3) ,kai 1998 m. dvi astronomų grupės paskelbė, kad tarytum Visatos plėtimasis spartėja. Iki tol astronomai tikėjosi, kad dėl galaktikų tarpusavio traukos plėtimasis turėtų lėtėti. O paaiškėjo atvirkščias dalykas – paskutiniuosius 5-6 mlrd. m. Visata plėtėsi.

„Visatos greitėjančio plėtimosi“ teorija suabejojo Kopenhagos N. Boro instituto prof. S. Sarkaras8). Jis atrastas prieš pora dešimtmečių stebint 1a tipo supernovas. Jis mano, kad tai matavimų netikslumas. Išanalizavęs 740 supernovų duomenis, jis padarė išvadą, „greitėjančio“ plėtimosi patikimumas tik „3 sigma“, kai fizika pripažįsta patikimais tik „5 sigma“ rezultatus. O visi kiti tvirtinimai apie „greitėjimą“ (pvz., reliktinio spinduliavimo) tėra tik šalutiniai. Taigi neatmestina, kad „atradimas“, už kurį skirta trys pagrindinės mokslo premijos, įskaitant Nobelio, nėra teisingas, ir gali būti, kad Visata plečiasi vienodai, o gal net lėtėdama.

Kaip yra iš tikro? Tam reikia tobulesnių įrankių. Padėti galėtų ir Apačių iškyšulyje (Naujoji Meksika) 2,5 m skersmens teleskopu atliekama nepaprastai tiksli (1%) barionų virpesių spektroskopinė apžvalga. O Čilės Anduose 4 m skersmens Blanko teleskopu tiriama 300 mln. Galaktikų. ESA 2020 m. planuoja paleisti „Euclid“ teleskopą, skirtą išmatuoti per 10 mlrd. kosmose veikusias jėgas. O Čilės šiaurėje (netoli Blanko) statomas Didysis sinoptinės apžvalgos teleskopas, kurio skersmuo 8,4 m. Jame bus didžiausias sparčiai fotografuojantis skaitmeninis fotoaparatas. Juo siekiama iki 10 k. per mėnesį įamžinti pietinį dangaus skliautą.

Glumina ir neatitikimai tarp dabar vyraujančių teorijų. Pagal kvantinę teoriją paskaičiavus energiją tuščiame litre, gaunamas labai didelis skaičius. O energiją jame paskaičiuojant pagal tamsiosios energijos stebėjimus – labai mažas. Skirtumas – net 10121. O tai reiškia, kad kažkas tikrai negerai teorijoje...

Kalifornijos un-to Riversaide mokslininkai aptiko naujos fundamentaliosios sąveikos požymius, patvirtinančius vieną iš tamsiosios materijos prigimties teorijų, - tai jie paskelbė „Physical Review Letters 2020 m. rugsėjo 9 d.

Pagal vyraujančią CDM teoriją, tamsioji materija yra „šalta“, t.y. silpnai sąveikauja su įprastine materija ir elektromagnetiniu spinduliavimu, pasireikšdama tik per gravitaciją. Pagal alternatyvią SIDM teoriją jos dalelės sąveikauja per naują, „tamsiąją“ jėgą. Abi šios teorijos skiriasi apibūdinant tamsiosios materijos pasiskirstymą vidinėse galaktikos srityse. Pagal SIDM jos dalelės stipriai sąveikauja prie galaktikos centrų. Tai leidžia paaiškinti, kodėl paskaičiavimai rodo, ultadifuzinėse mažo šviesumo galaktikose NGC 1052-DF2 ir NGC 1052-DF yra mažai tamsiosios materijos. Abi šios galaktikos yra elipsinės galaktikos NGC 1052 palydovėmis (visos jos randasi Banginio žvaigždyne), - ir mokslininkai sumodeliavo medžiagos netekimą jose dėl NGC 1052 poveikio – ir pasirodė, kad SIDM geriau paaiškina tamsiosios materijos deficitą nei CDM. Beje, NGC 1052 pasižymi neįprastai dideliu kiekiu neutralaus vandenilio, kas neįprasta elipsinėms galaktikoms. Jo taškinis šaltinis yra galaktikos branduolyje.

Didysis sprogimas buvo ne vienas?

Kosmologai vis dažniau ima įtarti, kad vietoje vieno Didžiojo sprogimo prieš milijardus metų, galėjo įvykti ir antrinis „tamsusis“ transformatyvus įvykis, galintis paaiškinti tamsiosios materijos gausą („New Scientist“ straipsnis 2023 m. lapkričio pradžioje). Galbūt jis į Visatą „įmaišė“ egzotiškos materijos (sudarytos iš darkzilų, milžiniško dydžio dalelių, 10 trilijonų kartų masyvesnių už protoną), nesąveikaujančios su šviesa ir elektromagnetinėmis bangomis. Jis galėjo įvykti iki kol Visatai nebuvo nė mėnesio. Teorizuojama, kad jei tas antrinis įvykis būtų ne staigus, o palaipsnis, tai būtų susidariusios šviesesnė „dalelės-kanibalės“, per susidūrimus viena kitą absorbavusios.

Iš tikro, tai tos darkzilos mažai kuo skiriasi nuo siūlomų tamsiosios materijos kandidačių, vadinamųjų „silpnai sąveikaujančių masyvių dalelių“ (WIMP). Tikimasi, kad gravitacinių bangų tyrimai gali atnešti daugiau šviesos į tuos tamsius reikalus – ir tam ypač atidžiai stebimi pulsarai.

Bet iš tikro kas ten žino, kaip ten buvo – nes kas gi stovėjo su žvake prie to lopšio?

Kvazarai, juodosios skylės ir tamsioji materija

Kvazarai yra neįtikėtinai ryškūs objektai galaktikų centre – ryškumu gali lenkti ištisas galaktikas. Manoma, kad juos "kūrena" krentančio dujos. Būdami milijardus kartų sunkesni už mūsų Saulę, jie apimtimi nesiekia Saulės sistemos. Jie yra ypatingai retai pasiskirstę, ir nors užregistruota per 4000, atstumai tarp jų per 200 mln. šviesmečių. Kai kurie yra net už 11 mlrd. švm. (Visatos amžius 14 mlrd. metų).

Spėjama esant ryšio tarp kvazarų ir tamsiosios materijos. Pradžioje materija (tiek matoma, tiek tamsioji) buvo daugmaž vienodai pasiskirsčiusi, tačiau su laiko koncentravosi atskirose vietose. Tose tamsiosios materijos sankaupose ir susidarė kvazarai.

Tamsioji materija yra hipotetinė substancija, kuri nesąveikauja su fotonais ir todėl nefiksuojama mūsų prietaisų. Manoma, kad ji sudaro 90% visos materijos. Gali būti, kad didesnės jos dalies sandara nėra barioninė (t.y., ne iš elementariųjų dalelių). Ar tada žinoma, ko reikia ieškoti?

Pulsarai, o ne juodoji materija?

2009 m. iškeltas „Fermi“ gama teleskopas, spėjama, aptiko pirmuosius „tamsiosios materijos“ pėdsakus – paslaptingą gama spinduliavimo perteklių Paukščių tako centre, viršijantį laukiamą reikšmę. Tada mokslininkai spėjo, kad šaltiniu gali būti susiduriančių „vimpų“ skilimai [„vimpai“ – hipotetinės sunkios silpnai sąveikaujančios el. dalelės]. Vėliau tuo suabejota, mat perteklinis gama spinduliavimas nebuvo tolygiai pasiskirstęs galaktikos centre, o sklido iš taškinių šaltinių. Tai rodė, kad jį gali skleisti milisekundiniai pulsarai, jaunos neutroninės žvaigždės.

„Nature Astronomy“ (2018 m. nr. 2) straipsnyje nurodytas gudrus būdas, kaip tai patikrinti. Atkreiptas dėmesys į vieną ypatybę – ryšį tarp tų objektų švytėjimo ir masės. Jei signalą skleidžia pulsarai ir juodosios skylės, tai jis turi būti stipresnis ten, kur žvaigždžių sankaupa didesnė. Šio fakto patikrinimui duomenis teko rinkti 8 m. Specialiu algoritmu apdorojus duomenis pasirodė, kad toks sąryšis iš tikro yra – ir dar labai stiprus.

Tad dabar bus laukiama, ar naujai statomiems galingiausiems radioteleskopams (MerKAT, SKA) pavyks gauti tų pulsarų „nuotraukas“ taip įrodant, kad jie iš tikro egzistuoja.

Taip pat skaitykite O kas, jei tamsioji materija neegzistuoja?

Visatos laukia Didysis plyšimas?

Fizikų prupė pateikė naujų patvirtinimų, kad Visatos laukia „Didysis plyšimas“. Jie naujai pažiūrėjo į vadinamąjį kosmologinį tūrinį tamprumą. Skirtingai nuo poslinkinio tamprumo, atsakingo už energijos pasiskirstymą medžiagoje pasislenkant trinantis jos sluoksniams, tūrinis tamprumas kyla spaudžiamuose skysčiuose ir dujose. Tačiau jis mažai ištirtas netgi klasikinės hidrodinamikos ribose. Jei Visatą nagrinėsime kaip užpildytą skysčiu, judančiu artimais šviesai greičiais, galėtume spėti apie jos ateitį, tačiau gauname išvadas apie persikėlimus didesniais už šviesą greičiais, kas prieštarauja šiuolaikinei fizikai.

Esant vienalyčiam ir izotropiniam Visatos plėtimuisi (kas šiuo metu ir stebima), Visatos būsenos lygtis paprastai apibrėžiama kaip tamsiosios materijos slėgis į jos tankį, išreikštu specialioje matų sistemoje bemačiu parametru w, nusakančiu Visatos evoliuciją. Jo dydis nėra žinomas, tačiau jei w < 1, tampa teisinga „Didžiojo plyšimo“ hipotezė, pagal kurią Visata liausis egzistavusi dėl greitėjančio plėtimosi, sukeliančio visos materijos sutrūkinėjimą iki šiuo metu pritaikomų el. dalelių fizikos dėsnių masteliu.

Mokslininkams pavyko apeiti virš-šviesinio materijos judėjimo problemą aprašant Visatą kaip užpildytą erdvės spaudžiamu skysčiu, patobulinant 20 a. 6-e dešimtm. prancūzų matematiko Andrė Lichnerovičiaus pasiūlytą metodą. Jie mano, kad tūrinis tamprumas, į kurį dabar neatsižvelgdavo, gali būti esminiu veiksniu; juo būtų paaiškinami ir kai kurie tamsiosios materijos reiškiniai.

Trumpos biografijos ir pastabos:

1) Paolo Salucci (g. 1958 m.) – italų astrofizikas iš SISSA di Trieste. Jo tyrimų sritys yra kosmologija, užgalaktinė astrofizika ir gravitacijos fizika. Yra vienas lyderių tiriant tamsiąją materiją, išgarsėjęs 2010 m. „Susipažinimo su tamsiąja materija savaite“.

2) Fricas Cvikis (Fritz Zwicky, 1898-1974) – šveicarų kilmės JAV astronomas, prisidėjęs prie teorinės ir stebėtojiškos astronomijos plėtros. Gimęs Bulgarijoje, 1925 m. emigravo į JAV kaip Nobelio premijos laureato R. Milikano asistentas tirti kieto kūno fiziką CalTech‘e, kuriame dirbo ir iškilūs astronomai (E. Hubble,  W. Baade ir kt.). Taip jis „užsikabino“ už astronomijos.
Tyrė sąveikaujančias galaktines, neutronines žvaigždes (kartu su V. Baade pasiūlęs, kad jos yra supernovų išdava). 1937 m. panaudojo gravitacinę linzę tolimų kosmoso objektų stebėjimui. Taip pat pasiūlė supernovas naudoti kaip „standartines žvakes“ atstumams kosmose matuoti (apie tai žr. >>>>>)
Žymiausias jo pasiekimas – nematomos materijos (dunkle Materie) aptikimas 4-me dešimtm.
Pagarsėjo (ir pats tuo didžiavosi) ir pirmųjų dirbtinių meteorų sukūrimu (1957). Pasisakė už teraformavimą (planetų pertvarkymą ir perstumdymą), o taip pat aptarinėjo, kad visa Saulės sistema tarsi milžiniškas erdvėlaikis galėtų persikelti į kitą vietą Visatoje.
Buvo ateistu. Jo garbei pavadintas krateris Mėnulyje bei asteroidas 1803.
Taip pat skaitykite >>>>>

3) Maiklas Turneris (Michael Turner, g. 1949 m.) – amerikiečių kosmologas, „nukalęs“ terminą „tamsioji materija“ (1998). Populiaraus vadovėlio „Ankstyvoji Visata“ bendraautoris. Jis padėjo derinti el. dalelių fiziką su kosmologija aiškinantis Visatos evoliuciją. Prisidėjo aiškinant infliacijos teoriją, el. dalelių susidarymą po Didžiojo sprogimo, tamsiosios energijos prigimtį.

4) Eridanas (Eridanus, Eri) – 6-as pagal dydį pietinio pusrutulio žvaigždynas. Lietuvoje žiemos mėnesiais galima stebėti šiaurinę žvaigždyno dalį. Nicolas Louis de Lacaille 1763 m. dalį Eridano žvaigždyno išskyrė į atskirą Krosnies žvaigždyną.
Eridanas – mitinė upė, kurioje nuskendo Fajetonas. Senuosiuose žvaigždėlapiuose Eridanas pavaizduotas ištekantis iš ąsočio, kurį laiko Vandenis. Eridano Epsilon ateivis

Oranžinė K2 tipo Eridano e yra 5-oji pagal ryškumą žvaigždė pietų pusrutulyje, esanti pakankamai arti (apie 10,8 švm.). Spėjama, kad ji turi gyvybei palankią zoną; trikdo tik jos amžius (žvaigždei tik 200 mln. m.) ir stiprokas ultravioletinis spinduliavimas. Vis tik ji labai patraukli mokslinei fantastikai - ir dėl panašumo į Saulę, ir „techniškai“ skambančio pavadinimo...
Paminėtina: prancūzo Pierre Barbet (C.P.M. Avice pseudonimas) trilogija „Eridanas“ (1970–84), V. Vinge apsakymas „Užkariavimas“ (1968). „Žvaigždžių kelyje“ (kurtame nuo 1966 m.) Eridano e laikoma Vulkano planetos namais. „Babilone 5“ seriale (1994–99) ten įrengta kosminė stotis. Ji sutinkama ir daugelyje kitų literatūros kūrinių ir filmų, o taip pat kompiuterinių žaidimų, iš kurių tarp naujesnių paminėtinas internetinis „Extrasolar“ (2014).

Wendelle Stevens’as (buvęs naikintuvo pilotas ir ufologas) mini ateivius iš Eridano žvaigždyno.
Eridaniečiai – ateiviai iš Eridano Epsilon žvaigždės (atstumas – 10,8 švm.). Manoma, kad tai viena rasių, susisiekusi su JAV vyriausybe, kad išreikštų savo susirūpinimą.
Išvaizda: ūgis: 7-7,5 pėdos; šviesūs plaukai, oda raukšlėta, kiek primena krokodilo odą. Gana aukštas technologinis lygis.

Anot liudininkų, jų keisti veidai, plati burna ir didelės ausys. Labai panašūs į kaukaziečius, nežymiai kitaip nei žmonių pakrypusios ausys, „tankesnis“ kūnas, platesnė nosis, vidutiniškai 5,5 pėdų aukščio. Sako, kad jie sudarę sąjungą su Plejadžių atstovais prieš reptiloidus…

Brantono medžiaga iš Mojave II aprašo NSO avariją su Viduržemio jūros ar Lotynų Amerikos tipus primenančiu ateiviu:
„Jo oda buvo bronzinės spalvos. Jo plaukai rudi ir labai trumpi romėnų stiliumi. Vienintelis skirtumas nuo žmonių yra tas, kad ausys nežymiai kitaip pakrypusios“ (pagal „Ufo Journal of Facts“, 1991 m. pavasaris). Jis patvirtino esąs iš Eridano Epsilon.

5) Džonas Mazeris (John Cromwell Mather, g. 1946 m.) – amerikiečių astrofizikas, cosmologas, Nobelio premijos laureatas (2006) už darbą su COBE duomenimis atrandant CMB spinduliavimo anizotropją. Jo knyga „Pirmoji šviesa: tikroji mokslinė kelionė prie Visatos aušros“ (1996) sukėlė didelį susidomėjimą. Dalyvauja JWST teleskopo į Lagranžo tašką L2, planuojamo 2021 m., projekte 2016 m. pasirašė laišką „Greenpeace“, JT, reikalaujantį nutraukti kovą su GMO.

Nikolajus Gorkavis 6) Nikolajus Gorkavis (g. 1959 m.) – rusų astrofizikas, rašytojas, TSRS valstybinės premijos laureatas (1989). Šiuo metu Grinvičo (JAV) instituto direktorius. JAV nuo nuo 1998 m. – pradžioje NASA, Dž. Mazerio grupėje. 1994-2000 m. tyrinėjo Zodiako dulkių debesį, duomenis apie kurį surinko COBE. Jis pradėjo sudarinėti jo trimatį modelį, už kurį 1998 m. gavo JAV MA premiją. Vėliau šį modelį panaudojo ekzoplanetų tyrinėjimams. 2007 m. paskelbė naują Mėnulio kilmės teoriją, pagal kurią Mėnulis susiformavo planetetarinio debesies, kai jo masė padidėjo kelis kartus medžiagai perėjus iš Žemės mantijos. 2013 m. jis „Suomi“ palydovo duomenyse aptiko signalą iš dulkių debesies, kurį atmosferoje paliko Čeliabinsko meteoritas – ir iš šio ir kitų šaltinių paskaičiavo jo charakteristikas. Tačiau jis domisi ir kitais klausimais: robototechnika, eritrocitų, infekuotų maliariniais parazitais, plyšimo matematiniu modeliavimu, Einšteino gravitacijos teorija ir kt.
Rašo fantastikos ir mokslo populiarinimo kūrinius. Fantastiniai kūriniai: „Astrovitianka“ (2008) ir „Astrovitiankos sugrįžimas“ (2010), „Katastrofų teorija“ (2009). Iš naujesnių populiarinimo knygų paminėtina „Čeliabinsko superbolidas“ (2016, su bendraautoriu A. Dudorovu).

7) Igoris Novikovas (g. 1935 m.) - rusų astrofizikas ir kosmologas, 1964 m. iškėlęs „baltųjų skylių“ idėją. Suformulavo Novikovo savisuderinimo principą, išsprendžiantį kelionių laike paradoksus ir esantį svarbu indėliu į kelionių laiku teoriją, o vėliau su K. Tornu ir kitais analizavo „laiko mašinų“ galimybes. Keliolikos knygų autorius, įskaitant mokslo populiarinimo. Užsiėmė juodųjų skylių teorija ir sukūrė jų vidinės struktūros teoriją. Kartu su J. Zeldovičiu 1966 m. nuspėjo, kad juodosios skylės pasireiškia kaip rentgeno spindulių šaltiniai dvinarėse sistemose ir sukūrė reliatyvistinių efektų tokiose sistemose teoriją. Pirmąkart pateikė patikimą kvazarų masės įvertinimą.

8) Subiras Sarkaras (Subir Sarkar) – indų kilmės fizikas. Išsimokslinęs Indijoje nuo 1990 m. dirba Rudolf Peierls teorinės fizikos centre Oksforde, nuo 2006 m. profesorius (nuo 2021 - emeritas). Vadovavo el. dalelių teorijos grupei (2011-19). Jo dėmesys sutelktas fundamentaliosios fizikos sąsajoms su astrofizika ir kosmologija, tamsiosios materijos ir energijos klausimams, infliacijos teorijai ir reliktiniam mikrobangiui spinduliavimui, kosminiams spinduliams, neutrinams, reliktiniams kosmoso topologiniams defektams ir pan.

9) „Vimpai“ (Weakly interacting massive particles) – hipotetinės silpnai sąveikaujančios dalelės, laikomos kandidatėmis „tamsiajai materijai“. Joms nėra formalaus apibrėžimo, tačiau manoma jas esant naujo tipo el. dalelėmis sąveikaujančios gravitacijos ir, galbūt, kai kuria kita (ar kitomis) jėgomis, nesančiomis standartiniame modelyje ir esančiomis silpnesnėmis už silpnąją branduolinę sąveiką, tačiau nesilpnėjančią stiprumu. Spėjama, kad daugelis kandidačių į vimpus susidarė termiškai ankstyvosios Visatos laikotarpiu (kaip ir standartinio modelio dalelės). Vimpų masė turėtų būti bent keliomis dešimtimis kartų didesnė nei protono. Labiausiai tikėtiniausių vimpų tikimasi rasti tarp lengviausių supersimetrinių dalelių, kurios daugelyje supersimetrijos teorijų laikomos stabiliomis. „Wimp“ terminą 1986 m. pasiūlė M. Terneris, taip pat įvedęs ir „tamsiosios materijos“ sąvoką (akronimas wimp - nuobodus, silpnas [zanuda, slabakas]).

Papildomai skaitykite:
Didysis sprogimas
Paslaptingas tamsusis srautas
Ar visad tai tik paramokslinės idėjos?
Pasikėsinimas į multivisatas
Apnuoginti singuliarumai
Juodųjų skylių portretas
Hadronų koliderio kūrėjas
Specialioji reliatyvumo teorija
Tėkmė: kas atvedė prie LHC?
Giodelio metrika - Visata sukasi
Didysis sprogimas ar Atšokimas
Ankstyvoji Visata ir ekzoplanetos
El. dalelių simetrija persmelkia viską
Kas padėjo tamsiosios materijos supratimui
Juodosios skylės ne tokios jau ir juodos
S. Hokingas – nenurimstantis invalidas
Higso bosonas: labai prasta balerina
Erdvės ratilai: Visatos darinių kilmė
Išilginės bangos ir kelionės laike
Visatos pirmapradis karštis
Mįslingasis Krabo ūkas
Nekritinė stygų teorija
Gyvenimas po mirties
Jie buvo pirmeiviais...
Visatos mechanika
"Pioneer" anomalijos

NSO apsireiškimai ir neįprasti fenomenai Lietuvos danguje ir po juo

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

san-taka station

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life.

Review of our site in English

NSO.LT skiltis
Vartiklis