Jakobas Kapteinas (Jacobus Cornelius Kapteyn, 1851-1922) – olandų astronomas. Jis pirmasis 1922 m. „Astrophysical“ straipsnyje pavartojo terminą „tamsioji materija“. Jame jis pateikė „Kapteino Visatos“ modelį (santykinai nedidelį Paukščių taką (40 švm. skersmens) su Saule arti jo centro), kuris pasirodė visiškai neteisingas – ir už kurio absoliučiai nieko nėra.

Jis suprato, kad žvaigždžių judėjimo tyrimai leis nustatyti visuminę sistemos masę ir pabrėžė: „... laikoma, kad patobulinus teoriją, bus galima nustatyti tamsiosios materijos kiekį pagal jos gravitacinį poveikį“. Taip gimė „tamsiosios materijos“ mįslė.

Fricas Cviklis (1898-1974) naudodamas Vilsono kalno observatorijos 2,5 m skersmens teleskopą išmatavo galaktikų judėjimą Berenikės garbanų (Coma Cluster) spiečiuje pagal Doplerio efektą. Stebimas greičio pasiskirstymas yra bendros spiečiaus masės matas. Ir pasirodė, kad spiečiaus galaktikos juda greičiau nei galima buvo tikėtis pagal matomus spiečiaus objektus. Tad, kad spiečius neišsilakstytų, jame turėjo būti didelis kiekis „dunkle Materie“ – apie ką Cviklis rašė 1933 m. mažai žinomo šveicarų žurnalo „Helvetica Physica Acta“ straipsnyje. Panašius rezultatus prieš metus gavo J. Kapteino mokinys Janas Oortas, o vėliau ir Sinclair Smith‘as²⁾ Mergelės klasterio tyrimai Vilsono observatorijoje leido daryti tokią pat išvadą. Ir vis tik keista, kad „tamsiosios materijos“ mįslė dar kelis dešimtmečius buvo astronomų bendruomenės.

Vera Rubin (1928-2016) ir K. Fordas³⁾ (prietaisų kūrėjas) nuo 1966 m. pabaigos matavo švytinčių debesų Andromedos galaktikoje spektrus, savo rezultatus AAC pristatę 1968 m. gruodį. Per kitą dešimtmetį tapo dar aiškiau, kad Andromeda turi „plokščią sukimosi kreivę“, t.y. išorinės galaktikos dalys sukasi taip pat greitai kaip ir vidinės. Tuo tarpu pagal gravitacijos teoriją jos turėtų suktis lėčiau (tuo atveju, jei žvaigždės būtų vienintele mase galaktikoje). Taigi spėta, kad galaktikoje yra kažkas daugiau, nei atrodo: „neišvengiama išvada, kad už optinės materijos randasi nešvytinti materija“, jiedu (kartu su Norbertu Tonardu) parašė 1980 m. „Astrophysical J.“ straipsnyje.

Džeimsas Piblas (g. 1935 m.) 1973 m. kartu su astrofiziku Džeriu Ostrikeriu⁴⁾ parodė, kad diskinės galaktikos, tokios kaip mūsiškis Paukščių takas ar Andromeda, negali likti stabiliomis, jei nėra apgaubtos milžiniškų tamsiosios materijos aureolėmis. Jiedu, kartu su Izraelio mokslininku Amos Yahil’u⁵⁾, 1974-ais padarė pirmą patikimą Visatos materijos tankio įvertį. Jis iškėlė spėjimą, kad Visatos pradžioje tamsioji materija turėjo būti vėsi (t.y. sudaryta iš santykinai lėtų dalelių) ir su barionine materija sąveikauti daugiausia tik gravitaciškai. Tokiu atveju tamsiosios materijos „gniužulai“ turėjo susidaryti iki reliktinio mikrobangio spinduliavimo atsiradimo. Vėliau dujos paklius į tuos gravitacinius „šulinius“, kad sukels struktūrinės Visatos, kokią matom dabar, susidarymo.

Sandra Faber (g. 1944 m.) 8-o dešimtm. pradžioje trumpai dirbo Kernegio inst-to Žemės magnetizmo skyriuje Vašingtone, kur sužinojo apie V. Rubin ir K. Fordo rezultatus. Ji tyrinėjo elipsines galaktikas ir taipogi nustatė, kad jas gali gaubti tamsiosios materijos halo. Perėjusi į Kalifornijos un-tą, ji, kartu su John Gallagher⁶⁾, parašė išsamų ir tapusį įtakingu straipsnį, paskelbtą 1979 m. „Astrophysical J.“. 1983 m. ji pastelbė apie savo tyrimus, kad tamsioji materija nėra sudaryta iš greitai skriejančių neutrinų („karštosios tamsiosios materijos“). Po 5 m., 1984 m., ji jau su kitais bendraautoriais „Nature“ žurnale paskelbė dar vieną svarbų straipsnį, kuriame aprašė „šaltos“ Visatos evoliuciją dominuojant tamsiajai materijai, detaliai aprašant kamuolinių žvaigždžių spiečių, galaktikų ir jų spiečių susidarymą ir net aptarė galimus kandidatus Dž. Piblo šaltajai tamsiajai materijai. Nors kai kurie aspektai jame pateikti netiksliai, jis tebėra šiuolaikinio Visatos supratimo pagrindu.

Elena Aprile (g. 1954 m.) – italų fizikė, dirbusi CERN, o 1983 m. persikėlusi į JAV, kur Niujorko Kolumbijos un-te padėjo atlikti eksperimentus su balionais, kad, panaudojant inertines dujas (kaip kad argoną ir ksenoną), būtų ieškoma neutrinų bei gama spindulių. 1986 m. tapo šio un-to profesore. 2011 m. sužinojusi apie britų ZELPIN eksperimentą Boulby šachtoje (ksenono detektorių tamsiosios materijos dalelių paieškai), ji pradėjo savą eksperimentą su Richard Gaitskell’iu⁷⁾ ir kitais. Ji su komanda kūrė vis didesnius ir vis jautresnius savo detektorius, kuriuose galėtų pasirodyti miniatiūriniai šviesos blyksniai, atsirandantys tamsiosios materijos dalelei susidūrus su ksenono branduoliu (labai jau reta toji sąveika); ir iki šiol įtikinamų signalų nebuvo stebima, tačiau Elena nepasiduoda. Naujausias 6000 kg ypač gryno skysto ksenono „XENONnT“, įrengtas, kaip ir kiti, Italijos Apeninuose esančiame e Gran Sasso tunelyje, pradėjo veikti 2021 m. Ir jau planuodamas platesnis „Darwin“ eksperimentas.

Mordehai Milgrom (g. 1946 m.) – Izraelio fizikas, daugiausia dirbęs aukštų energijų astrofizikos srityje ir tapo žinomas sukurdamas žvaigždžių sistemos SS 433 kinetinį modelį.. 1980 m., apsilankęs Prinstone, jis pirmąkart sužinojo apie plokščias sukimosi kreives ir tamsiosios materijos mįslę. Tik jis iškėlė klausimą: o jei mūsų įsivaizdavimai apie gravitaciją klaidingi? Ir 1983 m. vasarą „Astrophysical J.“ paskelbė apie savo MOND teoriją. Pagal ją gravitacinė jėga aplinkose su silpna gravitacija (kaip yra išorinėse galaktikų srityse) su atstumu mažėja gerokai lėčiau (ne 1/r², o 1/r) – daugiau žr. >>>>> . O tai puikiai paaiškina plokščias sukimosi kreives, atrastas V. Rubin,  K. Fordo ir kitų – ir nereikia jokios tamsiosios materijos. Ir iki šiol MOND nėra paneigta, nors ir negalima sakyti, kad ji nesusiduria su problemomis. At tik neatsitiks taip, kad dešimtmečius ieškota tamsioji materija neegzistuoja – tik laikas tai parodys!?