>Kosminiai spinduliai. UFO Page. Lithuanian

Link kosminių spindulių sampratos mokslas ėjo taip. Žinoma, kad elektroskopas ore pamažu praranda krūvį, t.y. išsikraudinėja. Ir taip vyksta jį sandariai uždarius storo švino lakštais, nepraleidžiančiais radžio skleidžiamų ultravioletinių, rentgeno ir gama spindulių (1903 m. Rezerfordo¹⁾ bandymai). Tai leido spėti, kad atmosferoje egzistuoja ypatingi spinduliai, gebantis prasiskverbti pro kelių centimetrų storio švino sluoksnį. Vokiečio A. Gokelio²⁾ tyrimai 1910 m. skraidant oro balionu 7 km aukštyje parodė, kad tokių spindulių poveikis didėja tolstant nuo žemės paviršiaus – tai leido spėti, kad jie spinduliai yra kosminės kilmės.

1912-14 m. du vokiečių fizikai, V. Hesas³⁾ ir V. Kalhorsteris⁴⁾, pakartojo Gokelio bandymus, pakildami iki 9 km aukščio. Be to, Kalhorsteris nustatė, kad žvaigždės skleidžia spindulius, primenančius rentgeno, tačiau gerokai skvarbesnius. Jis spėjo, kad jie susiję su atomų skilimu.

1922 m. amerikietis R. Milikenas⁵⁾ atnaujino tokius tyrimus, kildamas iki 15,5 km aukščio, o nuo 1925 m. ir talpindamas elektroskopą į įvairų gylį kalnų Muiro ežere. Paaiškėjo, kad tie spinduliai netrukdomi praeina vandens sluoksnį, prilygstantį 2 m švino, t.y. jų skvarba 100 kartų viršija gama spindulius, taigi, atitinkamai tiek trumpesnės ir jų bangos.

R. Milikenas su asistentu H. Kemeronu⁶⁾ sukūrė kosminių spindulių, gimstančių skylant atomams kosmoso erdvėje, teoriją. Bet vėliau rusas D. Skobelcinas⁷⁾ ir vokietis V. Botė⁸⁾ bandymai parodė, kad elektroskopo išsikrovimui ore nebūtina kosminių spindulių hipotezė, nes tai pasiekiama paprastų elektronų, jonizuojančių orą, poveikiu. Anglų fiziko E. Stonerio⁹⁾ paskaičiavimu tų elektronų greitis turi beveik siekti šviesos greitį, kas atitinka jų milijardų voltų įtampą.

Bet kosminė Milikeno spindulių kilmė suklibino nemažai vilčių. Juk jie gali kelti pavojų keliautojams kosmine erdve, nes nuo jų nėra apsaugos.

Tačiau kitokią hipotezę iškėlė anglas Č. Vilsonas¹⁰⁾ – jis tų spindulių šaltiniu laikė elektrines žaibo iškrovas. Juk kiekvieną sekundę Žemėje trenkia apie 100 žaibų, kurių bendra galia prilygsta 6 mlrd. arklio jėgų.

Tačiau šį spėjimą Milikenas paneigė – mat rezultatai išlieka tokie pat, nepriklausomai kur atliekami bandymai: kalnuose, lygumose (t.y., kur yra ir kur nėra žaibų). Remdamasis 1927 m. Bolivijos ir Kalifornijos Anduose stebėjimais jis padarė išvadą, kad kosminių spindulių bangos ilgis trumpesnis už visų kitų žinomų spindulių, - ir jie susideda iš 4-ių skirtingo ilgio bangų: 0,00046, 0,00012, 0,00006 ir 0,00003 angstremų (angstremas – viena dešimttūkstantinė mikrono dalis). Jie praninka pro 57 m vandens arba 5 m švino sluoksnį. Jų potencialas yra apie 60 mln. voltų.

Toliau jis nustatė, kad jie nepriklauso nuo Paukščių tako ir Saulės – tad jų kilmės reikia ieškoti kosmoso gelmėse vykstančiuose procesuose, kuriuose dalyvauja ypač aukštos energijos. Tai patvirtino 1917 m. Džonso hipotezę, kad Visatoje egzistuoja žvaigždės su 30-32 mln. laipsnių temperatūra ir kuriose vyksta sunkių (sunkesnių už uraną) atomų skilimas į atomų branduolius ir elektronus.
Tačiau Milikenas manė, kad tie spinduliai kyla atvirkščio proceso metu – lengvesniems atomas jungiantis į sunkesnius.

Atsakydamas apie apsaugą kosmose nuo pražūtingų Milikeno spindulių, K. Ciolkovskis atsakė:

„Tie kosminiai spinduliai praninka bent pro 10 m storio švino sluoksnį. Atmosferos pasipriešinimas ne daugiau kaip 1 m švino. Tad Žemės paviršių tie spinduliai pasiekia beveik nesusilpnėję. Kaip žinom, čia jie nieko nenužudo. Taigi, pridėjus ir dešimtadalį jų galios nieko kosmose nužudyti negalės.
Kaip tai suprasti? Elektrinis poveikis arba veikimas pasireiškia elektros srovę sukeliančios galios atsiradimu. Taip pasireiškia ir visų kitų virpančiosios energijos rūšių veikimas. Jos pranikimas (skvarbumas) priklauso nuo svyravimų dažnio arba elektros srovę sukeliančios jėgos [stiprumo]. Milikeno spindulių ji milžiniška. O jų veikimas priklauso nuo jų kiekio (srovės galios). Milikeno spinduliams ši nepaprastai maža. Tad ir jų sukeltas veikimas bus nepastebimas. Jis toks ir yra: juk kosminiais spinduliai dar neužmušta nė viena bakterija“.

Įdomu paminėti prancūzų mokslininko Moriso Foro nuomonę, kad Milikeno spinduliai veikia kai kuriuos ligonius, kurie prasčiau jaučiasi esant geram orui, be to aptiktas sutapimas tarp pablogėjimo valandų ir Saulės dėmių perėjimu per centrinį Saulės meridianą.

Apie spindulius, panašius į Milikeno, Lenano ir kt., laiške su sveikinimais Kosmoso erdvės įsisavinimo rateliams rašė akademikas D.A. Gravė (1925 m. birželio 14 d.):

Š. Nordmanas¹¹⁾ manė, kad Saulė, be šiluminių ir šviesos spindulių, gausiai skleidžia ir galingas „Herco bangas“, kurių susidarymas turėtų būti itin intensyvus dėmių ir žybsnių srityse jų maksimumo momentu. Be to, ji skleidžia magnetinius ir stipriai jonizuotus spindulius, t.y. atomų sudedamąsias dalis.

Prof. M. Lenanas iš Toronto 1926 m. atliko bandymą, kad patikrintų, ar šiaurės pašvaistė nėra sukeliama dirbtinai leidžiant katodinius spindulius per vamzdį be oro, o pripildytą mišinio iš 25 dalių helio ir 1 dalies vandenilio, kas apytiksliai atitinka viršutinių Saulės sluoksnių sudėtį. Buvo spėjama, kad kai iš Saulės atsklinda galingas elektros spindulys iš dėmės, jis, susiliesdamas su Žeme, dėl Žemės magnetizmo sukelia šiaurės pašvaistę.

Prancūzų mokslininkas Nodonas 1921-ais išsakė hipotezę, kad Saulė gali skleist „ultra-radioaktyvius spindulius, kurių bangų ilgis labai trumpas (10^-20-10^-30 cm), t.y. mažesniu už atstumą tarp branduolio ir elektrono)“. Todėl tokie spinduliai gali ardyti atomus.

¹⁾ Ernestas Rezerfordas (Ernest Rutherford, 1871-1937) – britų fizikas iš Naujosios Zelandijos, vienas iš branduolinės fizikos pradininkų, Nobelio premijos laureatas (1908). 1895 m. atvyko į Angliją, Kavedišo laboratoriją. Jam pirmajam pavyko suskaldyti atomo branduolį, o 1898 m. jo atrastų alfa dalelių išskaidymo 1909 m. bandymu įrodė branduolio buvimą atomuose. Jų dėka buvo sukurtas planetarinis atomo modelis. 1903 m. jis ir Soldis įrodė, kad radioaktyvaus skilimo metu vyksta elementų pasikeitimas. 1914 m. įšventintas į riterius. Mokslininko garbei pavadintas cheminis elementas rezerfordis.
Taip pat skaitykite >>>>>

²⁾ Albertas Gokelis (Albert Wilhelm Friedrich Eduard Gockel, 1860-1927) – vokiečių fizikas. 1896 m. persikėlė į Friburgą Šveicarijoje ir dėstė jo universitete astronomiją, elektrochemiją ir fotochemiją; 1903 m. pradėjo vadovauti kosminės fizikos katedrai, 1922-23 m. buvo rektoriumi. Jo darbai apima meteorologijos, atmosferos elektros ir optikos sritis. Jis oro balionais tyrė jonų tankį priklausomai nuo aukščio ir parodė, kad didėjant aukščiui jonų tankis didėja (o ne mažėja, kaip laikyta tada). Jis tyrimus atlikinėjo ir Berno Oberlando viršukalnėse bei Bodeno ežero gilumoje. Jie priartino kosminio spinduliavimo atradimą.

³⁾ Viktoras Hesas (Victor Franz Hess, 1883-1964) – vokiečių fizikas, Nobelio premijos laureatas (1936), atradęs kosminius spindulius. 1921 m. nuvyko į JAV, kur užsiėmė radžio medicininio panaudojimo klausimais. 1923 m. Grįžo į Graco un-tą, kur trūkstant finansavimo, užsiėmė atmosferos elektra. 1931 m. tapo Insbruko un-to profesoriumi. Austriją prijungus prie Vokietijos, 1938 m. buvo suimtas, bet netrukus paleistas. Tada persikėlė į JAV. Pagrindiniai pasiekimai 1910-20 m. dirbant Vienos radžio tyrimų inst-te, kur 1911-12 m. matavo radiaciją 5,3 km aukštyje. Vienas jo spėjimo, kad jos kilmė yra kosminė, ką 1925 m. patvirtino R. Milikenas.

⁴⁾ Verneris Kalhorsteris (Werner Heinrich Gustav Kolhörster, 1887-1946) – vokiečių fizikas, kosminių spindulių tyrinėjimo pradininkas. Kartodamas V. Heso bandymus, 1913-14 m. kilo iki 9 km aukščio. 1928-29 m. su W. Bothe Geigerio skaitikliu parodė, kad kosminiai spinduliai yra įelektrintos dalelės, o tai, kad jos įsiskverbia į Žemės atmosferą, rodo, kad yra aukštų energijų. 1930 m. Potsdame įsteigė pirmąjį institutą kosminių spindulių tyrimui. Žuvo autoavarijoje. Jo garbei pavadintas krateris Mėnulyje.

⁵⁾ Robertas Milikenas (Robert Andrews Millikan, 1868-1953) – amerikiečių fizikas eksperimentatorius, Nobelio premijos laureatas (1923) už elektrono krūvio išmatavimą ir fotoelektrinio efekto tyrimus. 1909 m. kartu su H. Flečeriu atliko garsųjį aliejaus lašo eksperimentą ir išmatavo elektrono krūvį. Vėliau, 1921-45 m. dirbdamas CalTech’e, užsiėmė kosminių spindulių (kuriems ir davė tą pavadinimą) tyrimais. 4-me dešimtm. jis ginčijosi su A. Komptonu dėl kosminių spindulių prigimties. teigdamas, kad jie yra ne įelektrintos dalelės, o fotonai (kas nebuvo teisinga). Kaip religingas žmogus ir dvasininko sūnus, vėlesniais metais pasisakė už vienas kitą papildančius krikščionišką tikėjimą ir mokslą. Buvo teistinių pažiūrų. Jo garbei pavadintas krateris nematomoje Mėnulio pusėje.

⁶⁾ Harvėjus Kameronas (Harvey Cameron, 1877-1977) – amerikiečių fizikas, Hamiltono un-to profesorius. Dirbo su rentgeno spindulių defrakcija ir el. dalelių dydžio nustatymu.

⁷⁾ Dmitrijus Skobelcinas (1892-1990) – tarybinis fizikas eksperimentatorius, aukštų energijų fizikos ir kosminių spindulių specialistas. Su I. Kurčiatovu 1946 m. prie Maskvos un-to steigė naują tyrimų centrą branduoliniams tyrinėjimams. 1927-29 m. nustatė kosminių spindulių įelektrintas daleles ir nustatė jų pasirodymą genetiškai susijusiomis grupėmis (liūtimis). Taip pat tuo pat metu užregistravo pozitronus, nors negalėjo įrodyti jų prigimties. Nuo 1945 m. užsiėmė plačių kosminių spindulių liūčių atmosferoje tyrimais.

⁸⁾ Valteris Botė (Walther Wilhelm Georg Bothe, 1891-1957) – vokiečių fizikas, Nobelio premijos laureatas (1954), prisidėjęs prie branduolinės fizikos vystymo. Pirmo pasaulinio karo metu pateko rusams į nelaisvę, iš kurios grįžo tik 1920 m. Dirbo vadovaujamas Geigerio ir 1925 m. tapo radioaktyvumo laboratorijos vadovu. 1929 m. kartu su V. Kalhorsteriu sukūrė metodą su Geigerio skaitikliais, kuriuo įrodė kosminio spinduliavimo egzistavimą. Užsiėmė darbais, susijusiais su neutrono atradimu. 1946 m. tapo M. Planko vardo Fizikos inst-to vadovu.

⁹⁾ Edmundas Kliftonas Stoneris (Edmund Clifton Stoner, 1899-1968) – anglų fizikas teoretikas, Lido un-to profesorius (1924-63), Kembridžo un-to profesorius (nuo 1951 m.). Darbai skirti magnetizmui, atomo struktūrai, kvantine statistikai. Ankstyvieji darbai skirti astrofizikai; 1930 m. paskaičiavo masės ribą baltosioms nykštukėms. 1925 m. atomo apvalkalus suskirstė į subapvalkalus. Nepriklausomai nuo kitų sukūrė feromagnetizmo modelį.

¹⁰⁾ Čarlzas Vilsonas (Charles Thomson Rees Wilson, 1869-1959) – škotų fizikas, meteorologas, Nobelio premijos laureatas (1927) už garų (Vilsono) kameros sukūrimą (1896). 1894 m. jis kažkiek dirbo Ben Neviso kalno Saulės fizikos laboratorijoje. Po karūnos ir glorijos reiškinių stebėjimo, jis pabandė juos atkurti laboratorijoje – tai ir atvedė prie Vilsono kameros sukūrimo. Nuo 1913 m. jis dirbo meteorologiniu stebėtoju Saulės fizikos observatorijoje ant Ben Neviso kalno. 1925 m. tapo natūrfilosofijos profesoriumi.
Jo garbei pavadintas krateris Mėnulyje.

¹¹⁾ Šarlis Nordmanas (Charles Nordmann, 1881-1940) – prancūzų astronomas, mokslo populiarintojas. Monblano šlaite 1901 m. bandė aptikti Saulės skleidžiamas radijo bangas. Tai atlikdamas minimalaus Saulės aktyvumo laikotarpiu, jų neužfiksavo.