Global Lithuanian Net: san-taka station: |
Veidrodžio informacinis laukas
Pirmieji veidrodžiai iš obsidiano datuojami 7-6 tūkstm. pr.m.e. Bronziniai veidrodžiai pasirodė maždaug prieš 3000 m. O
savo atvaizdą žmogus suvokė matąs gerokai anksčiau žvelgdamas į vandens paviršių. Tad veidrodis vienas iš seniausių žmogaus išradimų
ir kartu vienas paslaptingiausių. Įvairiose kultūrose su veidrodžiu sieti įvairūs mitiniai vaizdiniai: tai ir Saulės simbolis, durys į anapusinį pasaulį,
visa matanti akis, pranašavimo funkcija, minties ir pažinimo magija... Veidrodis viso labo bejausmis informatorius, kuris nieko negeneruoja, tačiau su juo susiję begalė
prietarų. Jų (prietarų - teorija) veikiami žmonės kai ką daro (praktika), o tai jau magija (burtininkavimas). Iš
kur kilo tie prietarai? Didesnė jų dalis susijusi su tuo, kad veidrodis viską rodo atvirkščiai (kairė tampa dešine) tai suneramina žmones.
Atrodytų visai sveikai samprotaujantis 19 a. vokiečių mokslininkas Karlas fon Reichenbachas2) patarinėjo neiti prie veidrodžio esant blogai nuotaikai, o žiūrint į jį, patylėti. Atseit, pasąmonė yra tiesiogiai susijusi su akies tinklaine. Ir ką nors sakant, kai žiūrime į veidrodį, tai akis juda kartu su mintimi ir pokalbis vyksta ne tiek liežuviu, kiek akimis, nes akies kanalai veikia sparčiau nei klausos. O ir Gėtė pasisakė kažkaip nedviprasmiškai: Akis susidaro šviesai, kad vidinė šviesa susitiktų su išorine šviesa.... Enocho knygoje pasakyta, kad 200 nusidėjusių angelų, nusileidę Žemėje, susimaišė su žmonėmis, o vienas jų, Azazelis3), išmokė moteris nešioti papuošalus ir naudoti kosmetiką. O kam moteriai bižuterija ir kosmetika, jei ji neturi veidrodžio? Kaip toliau vystyti optinės apgaulės mokslą? O prisimenate A. Puškino pasaką (Apie mirusią carienę ir 7 galiūnus, 1833), kurioje moteris, turinti saviapgaulės maniją, terorizavo veidrodį: Veidrodėli, veidrodėli, pasakyk.... Dar gerai, kad vyrams veidrodis tik atspindėjimo priemonė. Viduramžių alchemikai, kad pridėtų svarumo savo optikos bandymams, vis primindavo, kaip Archimedas padegdavo puolančius priešo laivus (paskaitykite pasvarstymus apie tai). Kai kurios papildomos sąsajos: Senaisiais laikais buvo madingas būrimas iš veidrodžių. Visiškoje tyloje ir visiškai viena mergina sėsdavo prie stalo, prieš save pasidėjusi vieną veidrodį, o kitą už savęs; o šonuose užsidegdavo žvakes, kurių mirganti šviesa apšviesdavo veidą. Tada ji įdėmiai įsižiūrėdavo į savo be galo atsikartojantį atvaizdą, mintyse uždavusi klausimą, į kurį norėjo gauti atsakymą. Klausimas, aišku, buvo apie išrinktąjį... Kalba, kad po kurio laiko buriančiajai imdavo rodytis velniai žino kas ir, jei ji laiku neužmesdavo ant vieno iš veidrodžių specialiai tam tikslui paruošto uždangalo, tai iš išgąsčio krisdavo nuomariu. Ir be juoko patys pabandykite tyloje ir tamsoje pasėdėti keliolika minučių, įsižiūrėdami į virpančią begalybę; ir. būdamas šiuolaikinis, racionalus žmogus, irgi pasijausite nejaukiai. Galiausiai liausitės suvokę, kur jūs, o kur jūsų atspindys, prarasdami tikrovės jausmą begalinėje vienodų veidų sekoje... Veidrodžio etapas
Prancūzų psichoanalitikas Žakas Lakanas žmogaus vystymesi nustatė esant veidrodžio stadiją
6-18 mėn. amžiuje vaiko santykiai su veidrodžiu. Jie vyksta keliais etapais: pradžioje vaikas veidrodį suvokia kaip tikrovę kaip pasaulio pratęsimą,
o vėliau jis suvokia, kad atspindys yra kažkokia sąlyginė erdvė ir sąlyginis atvaizdavimas. Toliau seka pažinimo stadija:
vaikas susipranta, kad atspindys yra jo atspindys, kad tai yra jis pats. Ir tada įvyksta savęs ir kūniškumo
atpažinimas. Ir štai tos trys stadijos nutinka ne tik atskiro žmogaus gyvenime, bet ir žmonijos istorijoje. Ir kalbos apie
veidrodį kaip savęs pažinimo instrumentą prasideda Atgimimo laikotarpiu ima formuotis naujas europinės sąmonės tipas, pabrėžiamos asmenybės ir
individo sąvokos; dailėje ir literatūroje atsiranda autoportretai. Da Vinčis
sakė, kad geriausias paveikslas veidrodis. Atsiranda netgi idėja, kad pažindamas savo atvaizdą veidrodyje gali pažinti ir savo
sielą. Ir būtent taip kai kurie filosofai traktavo Narcizo įvaizdį.
Papildomai apie veidrodinio atspindžio vystymąsi skaitykite >>>>> Paaiškinimai: 1) Magas Ostanas - taip pasivadinęs šių dienų ekstrasensas iš Kijevo, teikiantis įvairias paslaugas, pvz., šalinantis nužiūrėjimą, prakeiksmą, svetimą įtaką, piniginių kanalų išvalymą, meilės klausimų sprendimą ir pan. 2) Karlas fon Reichenbachas (Baron Dr. Karl Ludwig Freiherr von Reichenbach, 1788 January 1869) prūsų chemikas, geologas, metalurgas, gamtomokslininkas ir filosofas. Žinomas keleto ekonomiškai naudingų cheminių produktų atradimu: parafino (1830), kreozoto (1832) ir kitų deguto pagrindu pagrįstų produktų. Įsteigė du metalo apdirbimo fabrikus ir pirmąją didelę sauso medžio perdirbimo gamyklą. Nuo 1839 m. pradėjo tirti žmogaus nervų sistemą: neuresteniją, lunatizmą, isteriją, baimes... Tokias savybes turinčius vadino sensityvais. Paskutiniais gyvenimo metais tyrinėjo hipotetinę gyvybinę galią, kurią vadino Odino jėga. Ji buvo artima (tačiau nesutampanti) gyvūnų magnetizmui, Mesmero teorijai. Atseit ją pajunta tik sensityvai. Daugiau apie jį žr. >>>>> 3) Azazelis - Biblijoje (Kun 16) siejamas atpirkimo ožio (ne aukojamo Jahvei, o paleidžiamo į dykvietę)
apeigomis; taip pat (kai kuriose tradicijose) vienas puolusių angelų. Negyvosios jūros ritiniuose
jis minimas Milžinų knygoje. Anot Enocho knygos, jis vienas prieš dievą sukilusių
prieštvaninių milžinų. Jis išmokė vyrus ginklakalystės ir karybos, o moteris gamintis ir nešiotis bangakmenių papuošalus, o
taip pat melo ir apgaulės, tuo pačiu ir ištvirkavimo. Dievas įsakė arkangelui Rafaelui nukirsti jam sparnus ir
prikalti prie uolos dykumoje (tuo jis įkūnija ir kai kuriuos Prometėjaus aspektus). Papildomai skaitykite:
|