|
Global Lithuanian Net: san-taka station: |
|
Vandeniu suvilgyta civilizacija
A. Sandersonas1) taip aprašo reiškinį, kurį brazilų mokslininkas Rubin J. Villela regėjo
nuo ledlaužio denio Admiriliteto įlankoje prie Antarktidos: Nuo senų laikų prekinių ir karinių laivų jūreiviai praneša apie keistus reiškinius vandenyje - ryškias šviesas ir neatpažintus objektus. Daugiausia pranešimų iš Persų įlankos, Pietų Kinijos jūros ir Malako sąsiaurio. Iš Andrew Bloxhamo, buvusio keleiviu škunoje, dienoraščio per Deep Freeze jūrų pratybas Šiaurės Atlante: 1825 m. rugpjūčio 12 d. apie 03:30 ryte stebėtojas denyje nustebęs pamatė, kad viskas aplink nušvito. Rytų pusėje jie pamatė didelį, apvalų kūną kylantį kylančio iš vandens maždaug 7o kampu į debesis ir dingstantį iš akiračio, ir vėl kylantį ir besileidžiantį. Jis buvo raudonai įkaitusio patrankos sviedinio spalvos ir atrodė esąs Saulės dydžio. Jis skleidė tiek šviesos, kad nuo denio galėjai paimti šapą... 1963 m. JAV surengė manevrus prie Puerto-Riko. Tačiau nelauktai mokymai nutrūko. Hidroakustikai pranešė štabui, kad viena povandeninė valtis paliko poziciją ir persekioja keistą taikinį, judančią gelmėje 150 mazgų greičiu. Tuo metu jokia povandeninė valtis neplaukė greičiau nei 45 mazgai, tad objekto pavyti nepavyko. Jis manevravo nemažame plote gylyje, kuris 3 kartus viršija įprastų povandeninių valčių didžiausią panirimą. Apie šį incidentą pranešė Karinio laivyno vadovybei, esančiai Norfolke. Pagal Argentinos "Naviero" garlaivio žurnalą: 1967 m. liepos 20 d., 120 mylių nuo Brazilijos pakrantės, 6 val. 15 min. po pietų. Karininkas Chulio Montoja pranešė, kad prie laivo pasirodė keistas objektas. Išbėgęs į denį kapitonas išvydo maždaug už 50 pėdų švytintį objektą. Jis buvo cigaro formos, apie 105-110 pėdų (36 m) ilgio. Jis spindėjo stipria balsvai melsva šviesa, neskleidė jokio garso ir vandenyje nepaliko pėdsako. Nesimatė jokio periskopo, nei turėklų, nei bokštelio, nei jokių išsikišusių dalių. Paslaptingas objektas ketvirtį valandos plaukė šalia laivo, tada staigiai pranėrė tiesiai po laivu ir greitai išnyko gelmėje, po vandeniu skleisdamas ryškų švytėjimą. 1967 m. rugpjūčio 4 d. H.S. Yepezas žvejojo Venesuelos įlankoje, kai pajuto vibraciją ir jūra ėmė virti dideliais burbulais maždaug 6 m skersmens rate. Priblokštas žvejys stebėjo iš vandens kylantį plokščią gaublį, melsvai žalią ir su besisukančia dalimi su trikampiais langais. Jis kybojo žemai virš vandens; vanduo lašėjo nuo jo slidaus paviršiaus. Lėtai kildamas arka, tada šovė į dangų. 
Atskirą temą sudaro vadinamieji vandens malūnai - platūs švytintys dariniai jūrose ir vandenynuose. Jų sukimosi dinamika ir dydis neleidžia aiškinti planktono ar kokių kitų organizmų švytėjimu. Mokslas nežino tokių gamtos reiškinių. Juos mini ir N.I.Tarasovas bei I.I Gitelzonas: Čindva-ra garlaivyje 1926 m. rugsėjo 30 d. stebėjo ryškų ir greitą spindulių sūkurį prieš laikrodžio rodyklę. Atrodė, tarsi galingas prožektorius šviestų iš po vandens. Šviesa buvo tokia stipri, kad nesimatė net priekyje plaukusio laivo šviesų. Liudijimai leidžia spėti, kad šviesa sklinda iš giliau, o vandenyje matosi ilgas tamsus kūnas. 1909 m. Danijos laivui Bintang plaukiant Malakos sąsmauka škiperis pamatė ant vandens platų besisukantį šviesos ratą; ilgos rankovės tiesėsi iš centro aplink kurį, kaip atrodė, viskas sukosi. Jis matėsi horizonte ir buvo toks platus, kad tik pusę buvo galima matyti vienu metu. Sandersonas išsakė prielaidą, kad tariami kosminiai laivai gali naudoti nuolat įjungtus radarus, kurių spinduliavimas tampa matomas, kai į jų veikimo zoną pakliūna vienaląsčių sankaupos. Paaiškėjo ir JAV giluminio panirimo aparato nusileidimo į Marianos įdubą (beveik 11 tūkst. metrų gylį) detalės. Platforma su galinga apšvietimo sistema bei jautria filmavimo įranga leidosi palaikoma plieninių lynų. Kelias valandas nebuvo nieko, kas patrauktų ypatingą dėmesį. Tada netikėtai stiprių prožektorių šviesoje ėmė šmėkščioti stambių kūnų siluetai, o mikrofonai fiksavo girgždančio metalo ir duslių smūgių garsus. Iškėlus platformą buvo pastebėta, kad stiprios konstrukcijos įlenktos, o lynas iki pusės įpjautas. Dar kiek, ir platforma būtų likusi gelmių grobiu. Ir tikrai vandenyje yra kai kas daugiau nei vien žuvys ir jūrų dumbliai. Tokią nuojautą sustiprina toks atvejis: Iš Rusijos Buvęs jūrų karininkas ir NSO tyrinėtojas Vladimiras Ažaža1) mano, kad išslaptinti Rusijos dokumentai, minintys, kad K-222 povandeninius laivus medžiojo neatpažinti povandeniniai objektai (NPO), yra labai vertingi. Juose minimi aspektai labai artimi apie pranešimus iš Bermudų trikampio. Vienas įdomiausių V. Ažažos nagrinėtas atvejis susijęs su atominiu povandeniniu laivu Ramiojo
vandenyno pietuose. Jis aptiko 6 nenustatytus objektus, plaukiančius grupe 230 mazgų greičiu (K-222
pasiekia tik 44 mazgų greitį). Jie plaukė tiesiai į tarybinį laivą, kuris dėl to buvo priverstas iškilti. Objektai
dar ir tada sekė jį, o to po nuplaukė šalin. Vladimiras turi minčių apie povandenines bazes ir sako, kad NPO reiškinius reiktų tirti. Juk skeptiku būti lengviausia niekuo netiki, nieko nedarai. Žmonės retai lankosi dideliuose gyliuose tad labai svarbu išanalizuoti, ką ten aptinkame. NPO nėra naujas reiškinys. Paliudijimai apie juos siekia Egipto ir Aleksandro Didžiojo laikus. Ir iš vėlesnių laikų turime tūkstančius atvejų iš viso pasaulio. Pvz., anot Malta Times, 1845 m. birželį brigantinos Viktorija komanda maždaug 900 mylių į rytus nuo Adalijos apie 10 min. stebėjo iš vandens kylančius tris švytinčius kūnus. 1951 m. vasario 10 d. Graham Bethune skrido kariniu lėktuvu iš Islandijos į Niufoundlendą ir išvydo NSO kylantį iš vandens. Apie 300 myliu nuo Niufoundlendo jo komanda ųvytėjimą vandenyje tarsi artintųsi prie miesto. Priartėjus paaiškėjo kad tai balta šviesa spindintis ratas ant vandens. O tasai NSO kurį laiką skrido šalia. Tariamai 1967 m. olandų verslininkas turėjo kontaktą su nežemiečiais, kurie sakėsi esantys iš Jarga, esančios kažkur už 11 švm., ir stebintys mus iš povandeninio pasaulio. 1) Ivanas Sandersonas (Ivan Terence Sanderson, 1911-1973)
škotų kilmės JAV biologas, pasižymėjęs daugybe kūrinių apie kriptozoologiją ir paranormalius
reiškinius. Taip pat grožinės literatūros kūrinius pasirašinėjo Terence Roberts pseudonimu. Jaunystėje daug keliavo ir aprašė savo
ekspedicijas; apie gamtą rašė ir vėliau. Po karo įsikūrė Niujorke ir tapo JAV piliečiu. Ėmė dalyvauti radijo ir TV gamtai
skirtose laidose, publikavo straipsnius populiariuose nuotykiniuose žurnaluose. 2) Vladimiras Ažaža (g. 1927 m.) rusų povandeninių laivų inžinierius akustikas, ufologas (nuo 1976 m.). Įkūrė ufologinę mokyklą Bazis. 1997 m. apsigynė daktaro disertaciją tema Konceptualiniai ufologijos pagrindai. Tarybiniais laikais leido knygas savilaidos (samizdat) principu. Vėliau išleido kelias knygas, tame tarpe Povandeniniai NSO (2008), o taip pat Atsargiai! skraidančios lėkštės. Ufologinis saugumas (2008) ir sukėlė skandalą šia tema perskaitęs pranešimą Rusijos Dūmoje.
"Kvakeriai" vandenyne Povandeninių laivų jūrininkai kartais girdi kvaksinčius, tarsi varlių, garsus. Kas jie, nustatyti nepavyko, nes tos "varlės" plaukia greičiau nei povandeniniai laivai ir taip pasprunka. 1980 m. slaptą instrukciją pasirašė viceadmirolas V. Saakianas. Pagal ją, pastebėję anomalius reiškinius, kapitonai privalo per 5 d. (o problemų atveju - nedelsiant) apie juos pranešti štabui. O neaiškių reiškinių vandenyne apstu. Štai įvairiuose vandenynuose stebima iš po vandens sklindanti šviesa. Pvz., pirmojo rango dimisijos kapitonas S. Laboda pasakojo, kad teko net nutraukti naujos ginkluotės išbandymus. 1983 m. Biskajo įlankoje prancūzai ketino išbandyti naują atominį strateginės paskirties branduolinį laivą, o tarybinis radiožvalgybos laivas visa tai sekė. Prieš auštant jūreivis pranešė, kad maždaug už 4 mylių mato švytėjimą vandenyje. Kažkoks blizgantis daiktas iškildavo ir vėl pliumptelėdavo į vandenį. Tą reiškinį pastebėjo ir prancūzai. Kartais švytinčius ratus, dėmes ir pan. stebėjo šimtai žmonių. Todėl manoma, kad tai gali sukelti mikroorganizmai ar planktonas. Tačiau Karlas Kalle, išnagrinėjęs per 2 tūkst. atvejų, pasiūlė originalią hipotezę. Kad jūra švytėtų, pirmiausia turi susimaišyti giluminiai vandens sluoksniai, pvz., dėl drebėjimų ar ugnikalnių. Smūginės bangos sklinda iki paviršiaus iškeldamos iš švytinčius mikroorganizmus. Todėl iš vandens ir spindi šviesa, o interferencija padeda susidaryti įvairioms figūroms. Tačiau A. Golubevas (iš Kamčiatkos), 1998 m. ("Kapitone Kanciberyje" dirbęs antruoju kapitono padėjėju) žvejodamas Ochotsko jūroje, du kartus matė švytinčius apskritimus, kurie judėjo dideliu greičiu. Naktis buvo tamsi ir per iliuminatorių išvydo švytėjimą. Lokatoriai nieko nerodė. Pasikėlęs į tiltelio viršų pamatė, kad laivas yra švytinčio rato, kurio skersmuo apie dvi mylios, centre. Tarsi gelmėje būtų įjungtas galingas prožektorius, kurio spinduliai sklido statmenai. Po kelių minučių jis suprato, kad švytėjimas plaukia kartu su jais maždaug 10 mazgų (20 km/val.) greičiu. Taigi, mikroorganizmai ten būti negalėjo. Kiek vėliau už dešinio borto išvydo antrą dėmę. Greta jos plaukė apie 15 min., o tada antroji dėmė išsiveržė į priekį, kirto laivo kurdą ir nuplaukė į kairę. O ratas aplink laivą plaukiojo dar apie valandą, o vėliau atsiliko ir netrukus dingo. Maždaug tame pačiame rajone A. Golubevas ratą matė ir 2001 m. balandį, kai plaukė traleriu refrižeratoriumi "Tesėjas". Laivas irgi buvo švytinčio rato viduryje... 1976 m. Arabijos jūroje mokslo tyrimų laivo "Vladimiras Vorobjovas" įgula stebėjo ryškią dėmę, kuri sukosi prieš laikrodžio rodyklę. Echolotas rodė, kad 20 m gylyje po laivu yra kažkokia didelė masė. Dėmė atsirado 23:30 ir po pusvalandžio dingo. Buvo pamatuota vandens temperatūra, kuri buvo normali, 26o C. Vandens mėginiuose nebuvo jokio planktono ar kokių švytinčių mikroorganizmų. Vienas aiškinimų, kad tai gali būti mokomosios torpedos. Paleistos, jos nuplaukia apie 10- 15 km ir sustoja. Tada jas vėl parengia bandymams. Kad lengviau surastų, prie jų pritaiso galingus prožektorius, šviečiančius į viršų. Tačiau dar 1919 m. anglų tyrinėtojas Čarlzas Fortas "Prakeiktųjų knygoje" rašė, kaip britų garlaivis "Patna" 1880 m. susidūrė su "Velnio ratu". Trečiasis kapitono padėjėjas pašaukė į tiltelį kapitoną Gveriną, kuris ir stebėjo neįprastą ratą. Jame buvo 16 stipinų. Atrodė, kad fosforizuojantis švytėjimas sklinda lygiu paviršiumi... Ratas apie č0 min. plaukė kartu su laivu, o tada staigiai dingo... Nuo 1991 m. Sietlo un-to fizikas Robertas Spindel'is per 15 m. surinko neįprastų garsų rinkinį. Jis naudojosi buvusia karine hidroakustinių stebėjimų sistema. Klausymosi taškai buvo kelių šimtų metrų gylyje - kur lengviausiai be kliūčių garso bangos sklinda kelis tūkstančių kilometrų. Garsams mokslininkai suteikė pavadinimus, tarp kurių dažniausiai sutinkamas kvaksėjimas. Tačiau būną ir "švilpimų" "traukinių" ir kt. Pagal "Express Nedelia", 2006 m. Nr. 45 Siūlome paskaityti ir Keisti garsai danguje Povandeninis pasaulis Indijos okeanografijos instituto (NIO) archeologai ištyrė povandenines struktūras prie
Mahabalipuram ir patvirtino, kad Mahabalipuram Pakrantės šventykla yra vienos iš 7-ių
liekana. 2002 m. balandžio 1-4 d. vykdyti tyrinėjimai 5-iose vietose (5-8 m. gylyje 500-700 m.
atstumu nuo Pakrantės šventyklos). Visur rasta akmens statinių požymių: sienų griuvėsių,
didelių tašytų akmenų, platforma su laiptais link uolų... Dauguma šių struktūrų labai apirusios
ir plačiai išsibarstę bei apaugę Barnacles, Mussels ir kt. Kiekvienoje tirtoje vietoje konstrukcijų
struktūra atrodo esanti panaši. Spėjant pagal objektą panašų į liūtą, tai buvo šventyklos komplekso dalys.
Spėtina griuvėsių data yra 1500-1200 m.pr.m.e. iš Pallava dinastijos laikotarpio, kai daug akmens šventyklų buvo pastatyta Mahabalipuram ir Kanchipuram.
Graham Hancock'o komentarai:
Povandeninis miestas prie Kubos Neįprastas uolų darinys šalia Kubos Guanahacabibes iškyšulio (vakaruose) gali būti iki
šiol nežinomos civilizacijos nugrimzdęs miestas. Tai lygūs geometrinių formų glotnūs balti, į
granitą panašūs akmenys, gulintys struktūromis panašiomis į piramides, kelius ir pan. Jie yra
giliai (per 600 m) 20 km2 plote. Jie rasti 2000 m. liepą, kai ADC (Advanced
Digital Communications) ten ieškojo lobių ir nuskendusių ispanų galerų.
Kanados firma ADC spėja juos priklausiusius civilizacijai, kuri kolonizavo Amerikos žemyną. Ji buvo įsikūrusi saloje, kuri nugrimzdo per kataklizmą (maždaug prieš 6000 m.). Neseniai prancūzų archeologas rado įrodymų Pietų Amerikoje gyvenus žmones prieš 40 tūkst. metų (kas nedera su vyraujančiomis teorijomis). ADC planuoja pasiimti specialiai sukonstruotą robotą padėsiantį rinkti uolienų ir nuosėdų pavyzdžius. Bus bandoma nustatyti jų amžių, taip pat bus ieškoma žmonių gyvenimo pėdsakų - piešinių, skulptūrų ir artefaktų. ADC pagal sutartį su Fidelio Kastro vyriausybe sudaro Kubos teritorinių vandenų dugno planą. ADC darbui naudoja Ulises, 260 pėdų ilgio tralerį, Žako Kusto perdarytu į tyrimų laivą. Per 3 m. ADC atrado kelis nemažus naftos ir dujų telkinius ir apie 20 nuskendusių laivų. Istoriškai reikšmingiausias yra 1898 m. Havanos uoste sprogęs ir nuskendęs USS Meine. Tuo įvykiu prasidėjo Ispanijos-Amerikos karas. Povandeninės terasos Japonijoje 1995 m. Japonijoje prie nuošalios Okinawa salos rado milžiniškas akmenines terasas, iškirstas stačiais kampais, su laiptais. Atrasta penkios tokios struktūros, kurių įspūdingiausia prie Chatan (150 m nuo pietvakarinio Okinawa kranto). Kitos dvi yra prie Aguni ir Yonaguni salų (apie jas rašė ir R. Šokas). Ar tai, kad pirmųjų japonų imperatorių vardai turėjo -mu (Jimmu, Timmu ir Kammu) nėra nuoroda į Lemūriją (Mu)? Miestas po ežeru
Rusijoje, Nižegorodo srityje yra Svetlojaro ežeras. Legenda pasakoja, kad Vetlužsko
miškuose yra ežeras, kurio lygų lyg veidrodis paviršių dienos metu retai pašiaušia bangelės.
Kartais tyliose jo pakrantėse pasigirsta tolimas varpų skambesys ir girdisi bažnytinis
giedojimas. Batuchano totorių-mongolų ordos prieš daug šimtmečių sumanė užgrobti
Kitežgrado miestą, neturėjusį net gynybinių įtvirtinimų. Bet Dievas išklausė gyventojų maldų ir miestas išnyko vandenyse. Prie ežero yra
Batyjaus kelias, kuris, sakoma, gali nuvesti į
Kitežgradą, jei keliautojas yra apsivalęs ir tyros širdies. Svetlojaro ežeras - nedidelis (0,15 km2), tačiau gilus (iki 33 m), ovalo
formos (470x350 m) ežeras Žemutinio Novgorogo srityje Voskresensko Pavetlužės nacionaliniame parke. Jis ištįsęs iš
šiaurės į pietus. Dėl jo kilmės ginčijamasi: pateikiamos vulkaninės, karstinės, ledynmečio, neotektoninės ir kitokios kilmės
hipotezės. Pirmuoju jo tyrinėtoju buvo V. Dokučajevas, iškėlęs meteoritinę versiją, kurią patvirtina ir apie 2000-uosius
vykdyti tyrinėjimai (buvo randama ir išsilydžiusių stiklo tipo fragmentų) anot jų, ežeras susidarė maždaug prieš 3 tūkst. m. Parengė Cpt.Astera's Advisor Papildomai skaitykite:
|
Kruopšti tokių laivų paieška Ramiajame vandenyne baigėsi be rezultatų.
ratus virš karinių laivų, kuriuose staiga sutriko elektroninė įranga. Ir vėl manyta, kad dėl incidento kalta
Maskva, jai buvo nuolat siunčiami griežti perspėjimai, bet TSRS viską neigė. O kadangi malūnsparniai nuolat
pažeisdavo Skandinavijos oro erdvę, santykiai tarp Švedijos ir TSRS labai paaštrėjo.
