„Mes susidūrėme su kažkuo visai neįprasta. Nors dabar aš manau, kad projekto vadovai visada buvo supratę, kad Mėnulis apgyvendintas. Nes kitaip kam jame įmontuoti suporuotą kulkosvaidį? Mes, vairuotojai, to nesuvokėme, tačiau klausinėti buvo nepriimta. Aš vedžiau ‚traktorių‘ (taip tarpusavyje vadinome ‚Lunachod‘), greta buvo porininkas. Jis pirmasis atkreipė dėmesį į keistą darinį. Kur ir kaip važiuoti sprendėme ne mes. Mokslininkai... o jie pasitarė ir nusprendė, kad verta prasibrauti arčiau... prieš mus buvo dirbtinis statinys. Jis labiausiai panešėjo į eskimų sniego namelį – apie dviejų metrų skersmens pusapvalį kupolą. ‚Traktorius‘ sustojo 10 m atstumu nuo kupolo, o mokslininkai ėmė ginčytis, ką daryti toliau. Nusprendė pranešti projekto vadovams. Iš aukščiau atsiliepė nurodymu: laukti ir nieko nedaryti.
Mes pradėjome laukti vadovybės atvykimo.
Po kelių minučių vaizdas ekrane pasikeitė: kupole tarsi atsivėrė durys, tiksliau, pasislinko į šalį. Iš kupolo išėjo vabzdžio pavidalo būtybė arba, galbūt, tai buvo robotas. Ji priėjo prie ‚Lunachod‘o‘ – ir tada ryšis nutrūko.
O tuo metu atvyko ir vadovybė. Juostą, kurioje pasirodė vabzdys, prasuko kelias dešimtis kartų. Aš įsiminiau visas smulkmenas. Greičiau tai buvo ne vabzdys, o vėžiagyvis. Vėžys, tik metrinis...
Bandymai atgaivinti ‚traktorių‘ truko kelias dienas. Ketvirtą parą buvo gautas signalas... vienu iš lotyniškos abėcėlės kodavimų... pranešimą žmonių kalba... tai buvo lotynų kalba. Mes buvome paskelbti persona non grata. Mėnulis – suverenali ‚Dangaus tautos‘ teritorija. Bet kuris nesankcionuotas išsilaipinimas Mėnulyje bus laikomas agresijos aktu. Žinutę įvertino kaip kvailą pokštą.... Pradėjo skubiai rengti naują ‚Lunachodų‘ seriją, kurie greičiau buvo ne ‚traktoriai“, o ‚tankai‘. Jau ne kulkosvaidžiai buvo juose, o nepalyginamai galingesni ginklai... Tačiau 1976 m. rugsėjį projektą nutraukė...

„Apollo 17“ misijos metu astronautai susidūrė su Mėnulio gyventojais!
Važiuodami ‘Roveriu’ jie aptiko nedidelį, kokių 3 jardų, kupolo formos pastatą, iš kurio staiga pabiro apie tuzinas vėžio pavidalo būtybių. Jos nebandė pulti mėnuleigį, tačiau ‚Roveris‘ liovėsi paklusti astronautams. Situacija tapo įtempta. Ir tuo metu artimojo ryšio priemonėmis jie išgirdo aiškią, skambią kalbą, kuri buvo perduota į Hiustoną, kur ją išvertė – patys astronautai nemokėjo lotyniškai... Astronautams pranešė, kad jie įsiveržė į svetimą teritoriją ir kad jiems reikia iš jos skubiai nešdintis. Derybų bandymus selenitai atmetė ir tik pakartojo pasiūlymą. Po šito ‚Roverio‘ valdymas atsistatė, - ir astronautai nuskubėjo į Mėnulio modulį.

Selenitų civilizacijos egzistavimas iškart paskelbtas valstybine paslaptimi... Astronautai į Žemę sugrįžo sėkmingai, tačiau kilo klausimas – ką daryti toliau? Su kuo, vis tik, jie susidūrė Mėnulyje – su vietiniais selenitais, ateiviais iš kitų pasaulių, rusais?.. Skubiai parengė žvalgomąjį aparatą „Lunar Scout²⁾ “, kurį slapta paleido 1973 m. pavasarį. Stoties nusileidimo modulis nusileido netoli „Apollo 17“ nusileidimo vietos. „Skoutas“ pasuko link žinomos vietos...
Jis nepasiekė paskirties punkto – pakeliui nutrūko ryšis. Orbitinis modulis į Žemę perdavė koduotą signalą: ‚Išsilaipinimas Mėnulyje uždraustas. Jėgos demonstracija įvyks 15:00 GMT‘ – ir buvo nurodytos vieno iš nacionalinių parkų koordinatės. Paskirtą laiką tikėjosi bet ko – gaisro, sprogimo, audros. Tačiau nutiko visiškai kas kita: 4 ha plote visi medžiai pradžioje neteko smulkių šakų, tada stambių – ir liko tik pliki kamienai.
Ekspertai nusprendė, kad tapo gravitacinio ginklo panaudojimo liudininkais. Teko pripažinti nežemišką selenitų kilmę. Ir dar – kad toji civilizacija gali kelti Žemei rimtą grėsmę... Selenitų elgsena leidžia spėti, kad tai uždaro tipo civilizacija, nesiekianti kontaktų užmezgimo ir pasirengusi ginti savo teritoriją... Ir amerikiečiai paliko Mėnulį.

... Jei selenitai egzistuoja, ar tai reiškia, kad ir kitos planetos užimtos gyventojų, pavydžiai saugančių savo teritoriją. Tikriausiai jie, kaip ir selenitai, visą laiką nekontroliuoja savo planetų kiekvieną metrą, kaip, beje, ir mes nekontroliuojame Žemės. Tačiau kai aparatas atsiduria betarpiškai apgyvendintoje zonoje...“

Mėnulyje yra dirbtinių objektų?!

Taip pat skaitykite Mėnulis tuščiaviduris ir dirbtinis?  
Rusai sunaikino slaptą JAV bazę Mėnulyje?  
Gal senovės žmonės lankėsi Mėnulyje?  

O štai A. Archipovas netgi apgynė disertaciją „Naujos nežemiškų civilizacijų paieškos galimybės“ (1998), kurioje viena dalis skirta Mėnuliui. Jis išnagrinėjo apie 10 tūkst. mūsų palydovo poliarinių sričių nuotraukų, 1994 m. perduotų „Clementine³⁾ “ stoties, bandydamas nustatyti optimalias vietas nežemiečių bazėms. Pasirodo yra per 130 darinių, iki tol astronomų dar neaprašytų ir tarsi esančių dirbtiniais. Štai diskusija iš disertacijos gynimo, oponentui esant Leonidui Šulmanui⁴⁾:
- Taip, tai nestandartinis darbas. Kiek žinau, tokios krypties disertacija ir su tokia mokslinio patikimumo atsarga ginama pirmąkart. Mėnulio paviršiaus sričių neįprastumai, kuriuos sugebėjo išskirti disertantas, nėra vien tokie, kur matome lygiagrečius, tiesius ar stačiakampius darinius. Tos tiesės dar ir susikerta stačiais kampais. Ir šiaip aš laikau, kad labiau išsivysčiusios civilizacijos susidūrimas su mažiau išsivysčiusia greičiausiai reikš antrosios žūtį. Kad ir todėl, kad jai dingsta vystymosi stimulas. Tarp visiems žinomų pavyzdžių – Australijos aborigenai ar Amerikos indėnai. Tad, mano požiūriu, labai išsivysčiusi civilizacija visaip sieks išvengti kontaktų su mažiau išsivysčiusiomis.

A. Archipovas naudojo originalią kompiuterinę anomalių objektų paiešką, naudojančią fraktalinius ir stačiakampumo testus, ir ja nustatė 10-5000 m skersmens neįprastas formacijas, labai primenančias archeologinių objektų Žemėje aeronuotraukas. Vienas toks 800x800 m objektas ant kalvos primena miesto rajoną su tiesiomis gatvėmis ir stačiakampiais kvartalais.

Jei tai dirbtiniai dariniai, tai kaip jie galėjo atsirasti? Anot A. Archipovo, Žemė su Mėnuliu egzistuoja apie 4 mlrd. m. Per šį laiką pro Saulės sistemą turėjo praskristi apie 150 žvaigždžių, kurių dalis galėjo turėti planetas. Jei jose buvo protingų būtybių, jos natūraliai galėjo susidomėti Žeme su jos unikalia atmosfera. O Mėnulis – labai tinkama stebėjimų vieta. Juk ir J. Šklovskis manė, kad yra prasmės dirbtinių objektų ieškoti Mėnulyje.

Beje, Pietų Floridos un-to prof. Džeimsas Strendžas⁵⁾ parašė Archipovui: „Jūsų kompiuterinė archeologinių objektų Mėnulyje paieška - būtent tai, ką būčiau padaręs, jei būčiau galėjęs“.

A. Archipovo tyrimų rezultatai dabar pristatyti elektroninėje enciklopedijoje „Mėnulio paslaptys“. Joje yra senoviniai piešiniai, šių dienų kosminės nuotraukos, NASA pokalbių su „Apollo 11“ scenogramos ir kt. Ji yra apie 400 psl. apimties su maždaug 100 iliustracijų.

Taip pat apie dirbtines struktūras Mėnulyje rašoma Svetimas vienuolynas pavadinimu „Kosmosas"...