O gal senovės žmonės lankėsi Mėnulyje? UFO Page. Lithuanian

Mėnulio gyvenamumo tradicija siekia 12 a. G. Galilėjus Mėnulio kraterius vadino „užtvankomis“, o I. Kepleris išvystė jų sukūrimo teoriją ir net parašė disertaciją apie Mėnulio gyventojus endimionidus. K. Gausas siūlė su Mėnulio gyventojais kontaktuoti geometrinių figūrų pagalba, ką galima būtų padaryti trimis būdais: a) Sibiro taigoje iškirsti proskynas ir apsėti jas kviečiais; b) laukuose pasodinti medžių juostas; c) išdėlioti veidrodžius. Pirmi du – kuo ne „javų ratai“?! O visuomenės susidomėjimą šiuo klausimu sukėlė Ž. Verno „Iš Žemės į Mėnulį“ (1865) ir H. Velso „Pirmieji žmonės Mėnulyje“ (1901). Tik 20 a. ši tema atsitraukė, nes tapo aišku, kad fizinės sąlygos Mėnulyje netinkamos žemiško tipo gyvybei.

Galilėjaus Mėnulio krateriams panaudotas terminas „užtvanka“ kelia mintį apie dirbtinę jų kilmę. Tačiau mokslininkas buvo atsargus dėl išvadų: „Mes nieko negalime pasakyti apie vietinius Mėnulio gyventojus, nors toje planetoje, nuo mūsų atskirtoje milžiniško atstumo, tikriausiai yra gyvybės apraiškų“.

Nuodugniau „užtvankas” nagrinėti ėmėsi J. Kepleris, dar 1610 m. „Svarstymuose su Žvaigždžių šaukliu“ apie selenitus parašęs: „Jiems priimtas toks statybos būdas, kai išrausia didelius plotus, juos apjuosdami iškasta žeme, gal būt, kad iš gelmių gautų drėgmę; ir taip apačioje po supiltomis kalvomis slepiasi pavėsyje ir viduje, atsižvelgiant į Saulę, juda ratu, sekdami paskui šešėlį; ir toji įduba jiems yra tarsi koks požeminis miestas, kur namai – privačios olos, išraustos tame aplinkiniame sugrįžime, o viduryje laukai ir ganyklos, kad jie, vengdami Saulės, pernelyg nenutoltų nuo maisto“.

Priede savo „Sapnui“ (1643) jis visai rimtai rašo: „Endimionidai turi įprotį jose [Mėnulio jūrose] atsimatuoti plotus savo gyvenvietėms, kad apsisaugotų nuo pelėsius sukeliančios drėgmės, nuo svilinančių Saulės spindulių ir, galbūt, net nuo nedraugų. Jų tvirtovės planas atrodo taip: viduryje saugomos teritorijos stato stulpą ir prie jo pririša virves [ ... ] Pati ilgiausia virvė, kurią man pavyko aptikti, siekė 5 vokiškas mylias. Pririšę virves, jie susirenka būsimo pylimo, žymimo virvių ilgiu, vietoje. Tada visi kartu ima kasti gruntą, kad iš jo supiltų pylimą. Griovio plotis yra ne mažiau už vieną vokišką mylią“.

Tačiau tikrai žinoma, kad kurį laiką Mėnulis buvo „gyvenamas“ – 1969-72 m. jame buvojo „Apollo“ ekspedicijos. Tad niekas netrukdo jame išsilaipinti ir patiems nežemiečiams ar jų automatiniams aparatams. Pirmąkart tokią mintį 1948 m. mestelėjo A. Klarkas, tik ją akademinė visuomenė ignoravo. Vis tik Amerikos Mėnulio draugijos prezidentas F.Dž. Grehemas¹⁾ laiko, kad pirmas kontaktas su nežemiškomis civilizacijomis gali įvykti būtent Mėnulyje – nežemiečių ten paliktais artefaktais.

Juk Mėnulis puiki vieta stebėti Žemę. Yra netgi tokia versija – pats Mėnulis yra milžiniška dirbtinė orbitinė stotis (apie tai žr. >>>>).

Paskutiniais metais žymiai pasistūmėjo į priekį kosminė archeologija, kai perspektyvios kasinėjimų vietos nustatomas nuotraukų iš kosmoso dėka, ypač sunkiai pasiekiamuose rajonuose. Taip jau aptikti majų drėkinimo kanalai bei gyvenvietės, kurias slėpė džiunglės, pirmykščių žmonių stovyklos, dengiamos storu smėlio sluoksniu Rytų Sacharoje. Anot anglo Tomo Bilingso, olų ir darinių po Mėnulio paviršiumi puikiai ieškoti galima su antžeminiu radaru. Beje, amerikiečiai su specialiais prietaisais jau aptiko erdvias ertmes, esančias giliai Mėnulyje.

Ar visi dariniai (krateriai) Mėnulyje yra gamtinės (meteoritinės, ugnikalnių) kilmės? O gal tarp jų yra ir regolito karjerų? O gal „pėdsakų slėpimui“ likę dirbtinių sprogdinimų duobės, kad būtų imituojami meteoritų kritimai?..

Įdomus „Apollo 14” parvežtas Mėnulio grunto pavyzdys su aiškiai žemiškos kilmės moliu.

Paskutiniaisiais metais astronomai Mėnulyje užregistravo vadinamųjų anomalių reiškinių (LTP - Lunar Transient Phenomena), kurie pasireiškia trumpais žvaigždės formos nušvitimais ir blyksniais, spalvotomis dėmėmis ar miglelėmis Mėnulio paviršiuje. Tokie švytėjimai pastebimi netgi naktinėje mūsų palydovo dalyje. Pastebėti ir dangas šviesulių pavidalo bei šviesumo pakitimai prie Mėnulio disko krašto. F. Grehemas mano, kad dėl LTP neturima patikimos teorijos. Juk Mėnulis ilgą laiką laikytas mirusiu kūnu, tačiau daugelis faktų leidžia abejoti tokiu įsitikinimu (taip pat žr. >>>>).

Labiausiai neįprasta, kad ryškūs taškai kartais sudaro taisyklingas raides, o naktinėje dalyje taškiniai spindėjimai (kartą Platono cirkas tapo intensyviai žaliu) virsta ištįsusiais į siaurus šviesos brūkšnelius, kartais judrius - ir net labai. Gal tai selenoidų transportinės veiklos požymiai?

Galbūt geriausiu būdu išsiaiškinti mėnuliečių veiklos pėdsakus yra juos išprovokuoti. Jau „Luna-2” nusileidimą rytiniame Lietų jūros pakraštyje (1959 m. rugsėjo 14 d.) lydėjo „fejerverkas“ – šviesos blyksniai ir debesys 1000 km spinduliu. Ypač ryškiai tas efektas pasireiškė 1964 m. vasario 2 d. Ramybės jūroje, kai už 50 km nuo „Ranger 6” kritimo vietos Roso krateryje pakilo dulkių debesis (tiesa, su daugiau kaip 13 val. „pavėlavimu“). Labai pagrįsta laikyti, kad tai protingų būtybių (ar jų įrenginių) reakcija į žemiečių aparatų pasirodymą kai kuriose svarbiose Mėnulio rajonuose. Juk, pvz., Ramybės jūroje randasi gausiausi ilmenito, labiausiai tinkančio deguonies išgavimui, telkiniai.

Malaperto krateris, iškilęs 3860 m, būtų optimali vieta Žemės stebėjimui, nes ten mūsų planeta visada yra virš horizonto linijos. Kita perspektyvi vieta – Platono cirkas, Aristarcho ir Gasendžio krateriai. Be to, ir Krizių jūroje, kurioje irgi pastebėtas „įsiveržimo efektas“.

Galilėjui buvo sunku įkalbėti „šio pasaulio galinguosius“ per „vamzdį“ žvilgtelti į Mėnulį. Tuo metu buvo laikoma, kad mūsų palydove auga augmenija, gyvena gyvūnai ir selenitai. Tad Galilėjus su jumoru rašė, kad hercogo Sforco rūmų sargybos viršininkas vietoje cirkų ir uolų išvydo tvirtoves, o kardinolas – didingus soborus.

Gaudibert'o pavaizdavimas ir šiuolaikinė nuotrauka

Vėliau stebėtos ir kitos anomalijos. 1715 m. prancūzas Ž. Liuvilis³⁾ ir anglas E. Halis pastebėjo keistus blyksnius Mėnulio užtemimo metu. O 1738 m. vokiečių astronomai regėjo „žaibo formos” objektą, o 1785 m. ant Mėnulio disko krašto kelis kartus blykstelėjo „kibirkštys“.

Tad nenuostabu, kad 1822 m. Miuncheno un-to astronomijos prof. F. fon Gruithuizenas pranešė netoli Šreterio kraterio aptikęs „miesto“ griuvėsius. Tas Mėnulio darinys priminė voro voratinklio fragmentą su žemais tiesiais pylimais, atsišakojančiais 45^o kampu ir susiliečiančiais. Tinklo gale buvo „citadelė“. To „miesto“ plotas įvertintas esant apie 15 ha, tačiau įžiūrimas tik esant Saulei labai žemai prie horizonto. Tas pranešimas sukėlė nemažą sensaciją.

Iškart prasidėjo ginčai tarp astronomų dėl šio darinio prigimties. Didesnė jų dalis laikėsi gamtiškos jo kilmės versijos, tačiau kažkiek jų manė, kad jis dirbtinis. Ir po 200 m. diskusijos nerimsta.

„Gruituizeno miestas“ yra „Znojos įlankos“ pakraštyje, kur kadaise tekėjo lavos srautas, sprendžiant pagal sustingusių bangų keteras. Bet tada sunku paaiškinti taisyklingai atrodančias „pylimų“ struktūras.

¹⁾ Francis G. Graham – Kento un-to fizikos profesorius. 1979-88 m. buvo Pitsburgo Buhl’o planetarium lektoriumi. 1984 m. įsteigė Amerikos Mėnulio draugiją. Išleido knygą „Monocopters“ (1999)

²⁾ Gervasijus iš Kenterberio (Gervasus Cantuariensis, apie 1141-1210) – anglų kroninkininkas. Parašė „Kroniką“ (atspausdintą 1652 m.), apimančią 1100-1199 m. laikotarpį; „Gesta Regum“, ankstesnė kronikos perdirbinys ir nuo 1199 m. pratęstas kito kronikininko; „Kenterberio bažnyčios istorija“, apima laikotarpį iki 1205 m.; „Mappa Mundi“, topografinis veikalas. Jo pateiktas 5-ių asmenų liudijimas apie reiškinį Mėnulyje, kurį šiuolaikiniai mokslininkai laiko asteroido ar kometos atsitrenkimu į Mėnulį. Vis tik leika prieštaravimų dėl to, ką iš tikro matė vienuoliai.

³⁾ Žakas Liuvilis (Jacques Eugene d'Allonville de Louville, 1671-1732) – prancūzų astronomas ir matematikas. Kaip jauniausiam sūnui, jam tebuvo du keliai: tapti dvasininku arba kariškiu. Dvasininku būti jis atsisakė. Tačiau vėliau atsisakė ir kariškio karjeros ir ėmėsi matematikos ir astronomijos. 1715 m. jis nuvyko į Londoną stebėti pilną Saulės užtemimą. Jo metu kartu su E. Haliu Mėnulyje stebėjo keistą reiškinį – tarsi akimirką pasipylusias kibirkštis. Jo garbei pavadintas krateris Mėnulyje.