Tie prakeikti nematomi dalykai. UFO Page

1887 m. pasirodžiusiame Guy de Maupasant²⁾ siaubo apsakyme „Horla“ aprašomas susidūrimas su nematoma būtybe, galinčia kažkiek kontroliuoti žmogaus protą. Kad ir labai trumpas, apsakymas turi nemažai netikėtų idėjų, pvz., spėjimą, kad Horla galėjo atkeliauti iš tolimo pasaulio, besiskiriančio nuo mūsų: „Ten nėra Mėnulio, tačiau žvaigždės smeigė savo spindulius iš tamsaus dangaus. Kas gyvena tuose pasauliuose?“ Po 11 metų dienos šviesą išvydo ir Ambrose Bierce apsakymas „Prakeiktas sutvėrimas“ (1898). Birsas, pats paslaptingai dingęs, aprašo dviejų medžiotojų likimą, kurių vieną nužudė nematoma būtybė, o kitas pasakoja, kas nutiko. Tačiau dar anksčiau už šiuos apsakymus pasirodė Fitz-James O‘Brien‘o pasakojimas „Kas tai buvo?“ (1859), matyt tapęs modeliu aniems, o taip pat ir garsiajam H. Velso „Nematomam žmogui“ (1897). Nematomas žmogus

Šie literatūriniai kūriniai turi analogus 19 a. (ir net 20 a.) periodikoje. Tuo labiau, kad Mopasano apsakymas parašytas žurnalistiniu stiliumi, o Birsas buvo žurnalistas. Taigi tie kūriniai galėjo būti neįprastų pranešimų atspindys. 1890-ais trumpa žinute informuota apie kažką keista Japonijoje – neįprastą kamaitači reiškinį:
„Mokslininkai jo priežastimi laiko vakuumą, susidariusį dėl oro pokyčių, tuo tarpu kaimo gyventojai galvoja, kad tai velnio darbas. Apie tai iškeltos tokios teorijos: Žmogus staiga pargriūna eidamas lauke ar namuose ir randamas 1-1,5 colio ilgio ir maždaug colio gylio įpjovimas jo kūne. Pradžioje skausmas mažai juntamas, tačiau po pusvalandžio jis sustiprėja, kai ima bėgti kraujas. Sako, kad žaizdos labai sunkiai gyja“ (Daily Inter Ocean, 1 May, 1890).

„Kama-itači“, dar vadinamą „pjautuvu-žebenkštimi“ R. Freeman‘o³⁾ „Didžioji yokai enciklopedija“ apibūdina taip: „tai sūkurį pasikinkiusi, į žebenkštį panaši yokai [dvasia] aštriais, į pjautuvą panašiais nagais. Jei Gifu prefektūroje keliautojas, pakliuvęs į keistą vėją, patiria gilias, tačiau neskausmingas pjautines žaizdas, tai yra Kama-itači darbas. Pjautuvai-žebenkštys veikia po tris. Pirmoji pribloškia žmogų, antroji jį įdrėskia, o trečioji suleidžia vaistų, sustabdančių kraujavimą ir nuimančių skausmą. Nenurodoma, kodėl Kama-itači taip elgiasi“.

Po 8 m., 1898 m. (tais pačiais, kaip ir Birso kūrinys), nematomų užpuolikų tema pagvildenta kai kuriuose Amerikos laikraščiuose:
„Keistas Denio Sulivano iš Brukvilio Kanzaso valstijoje nuotykis trikdo orų sinoptikus ir specialistus, žinančius apie visus vėjus nuo švelnaus zefyro iki grėsmingo tornado. Tačiau visi jie sutaria, kad gūsis, kuris paliko Sulivaną be sąmonės, mirtinai sužeidė jam brangų veršiuką ir zigzagais išrovė geriausius rugius valstijoje, yra visai naujas. Išėjęs į lauką, Sulivanas pastebėjo judėjimą žole, tarsi kokio gyvūno. Tačiau nepasirodė joks gyvūnas. Tik kažkokia keista vėjo dvasia ar nežinoma būtybė nuėjo siaurais zigzagais per lauką, susukdama iš išdaužydama javus baisiais kirčiais, Sulivano kryptimi. Jis skubiai pasitraukė į šoną ir tepajuto to keisto pralekiančio elemento šoną. Jis buvo beveik uždusintas ir perkreiptas taip, kad negalėjo pajudėti. Jis matė priplotą ir išrautą žolę, o nuplėšti lapai ir grūdai kilo aukštai iš paskos demoniškajam sirokui¹⁾. Jo kelyje stovėjęs veršelis buvo trenktas per užpakalines kojas ir ilgai bliovė iš baimės ir skausmo. Kai Sulivanas atsigavo, jis nuėjo padėti veršeliui ir pamatė, kad kūnas sudaužytas ir perplėštas, o kaulai sulaužyti, tarsi būtų smarkiai trenkta sunkiu vėzdu.
... ‚Nebuvo oficialaus pranešimo apie tokį negirdėtą vėją‘, sakė vietinis orų stebėtojas dr. Harry Frankenfied, ,ir neturiu jokio kito paaiškinimo, negu tam tikra karšto vėjo, kuriuo šis kraštas garsėja, rūšis‘. [toliau ilgokas paaiškinimas apie tokį vėjų susidarymą].
‚Daugelis stebėtų sąlygų yra panašios į tas, kurias apibūdino p. Sulivanas, tokių, kaip odos deginimas ir javų išdžiūvimas. Kas lieka keista, tai, kad srovė judėjo zigzagais tokiame mažame plote, o taip pat nepaaiškinamas veršiuko sužalojimas‘ ...
Dr. Frankenfieldas sako, kad karšto vėjo audra nežaloja gyvulių ir jis tiki, kad fermerio iš Kanzaso veršiukas buvo sužalotas kitaip nei smūgių iš Uolinių kalnų“ (Narka News, 2 Sept., 1898).

Kaip priimti tokį pasakojimą? Nematomumas buvo populiari tema 19 a. pabaigoje, pateikiama įvairiais variantais. Gal net pats Birsas pridėjo ranką prie Sulivano istorijos. Įdomu pastebėti ir tai, kad 1896-97 m. kilus orlaivių bangai, imta laikyti, kad pavojų galvijams kelia ne vietos plėšrūnai, o kažkas iš kito pasaulio. Pagarsėjo 1897 m. istorija apie ateivių bandymą pagrobti A. Hamiltono karves (žr. >>>> ir trumpai - >>>> ). Arthur Machen‘as parašė: „Laikraščių kertėse yra dingusių ir pamirštų keistų dalykų“ (Didysis sugrįžimas, 1915).

Pasakojimai apie grėsmingas nematomas būtybes nesibaigė su 19 a. Pasakoja apie keistą būtybę, kuri pasirodydavo Teksaso Pietų Beksaro apygardoje 1960-ųjų liepą. Sakoma, kad ji pasirodydavo baltais drabužiais, o kartą vienas jaunas policininkas iššovė į ją 9 kartus iš šautuvo, tačiau tai nesustabdė būtybės. Persekiojimo metu kitas pajuto kažką už nugaros, tad jis mostelėjo ranka, kuri dingo „būtybėje“, - tada jis ištraukė ją ir pabėgo:
„Ji kartais nematoma, - pareiškė vienas jaunuolių. – Kartais matai, kaip linksta žolė jai einant... Jaunuolis papasakojo apie kažką, ką jis apibūdino kaip ‚didelį baltą švytėjimą‘, kuris persekiojo 80-90 mylių greičiu važiavusį automobilį, o vėliau pradingusį“ (Galveston Daily News, 16 July 1960).

Dalis fantastinių kūrinių veikėjų tapdavo nematomi panaudodami hipnozę, tačiau taip „neįdomu“. Vis tik S. Sniegovo⁴⁾ (1910-1994) apysakoje „Pasiuntinys be patvirtinančių dokumentų“ (1977) randame „apsauginius kostiumus, užtikrinančius gravitacinį, optinį ir elektromagnetinį skaidrumą“ – ir juk aišku, kad ne kiekvienam ateities žmogui bus leista jais pasinaudoti. Ypatingą grupę sudaro įgavę šią savybę mutacijų (pvz., Hogbenų šeimą pas H. Katnerį, 1915-1958) ar ilgos evoliucijos (nesunaikinama A. Van-Vogto „Pabaisa“, 1965) dėka.

Dažni fantastikoje ir įvairūs „kupolai“ (uždangalai, skydai, zonos), užtikrinantys nematomumą, pvz., nematoma sala aprašyta V. Krapivino apysakoje „Mėlynojo flamingo vaikai“ (1980). Ir aišku ateiviai – čia jiems lygių nėra (kaip, pvz., minėto S. Sniegovo „Žmonės kaip dievai“, 1971) – metodų ir būdų įvairovė beribė.

Visi girdėjom apie Velso „Nematomą žmogų“, o kai kas gal ir filmą pagal jį matė. Tačiau literatūroje yra buvęs ir ... nematomas šuo:

... jis švilptelėjo – ir aš iškart išgirdau letenų tepsėjimą, susijaudinusio gyvūno šnopavimą ir neabejotiną šuns lojimą. Polis pasilenkė ir ėmė glostyti, kaip man atrodė, tuščią vietą.
- Ei, brangusis, duok leteną!
Ir jis mano ranka perbraukė per šaltą nosį ir šuns snukį. Be abejo, tai buvo šuo, savo lygiu, trumpu kailiu bei sudėjimu priminęs pointerį.

Polio Tičlorno šuns nematomumas buvo pasiektas tokiu pat būdu kaip ir Grifino: cheminiai reaktyvai jo kūną padarė visiškai skaidrų. Dž. Londono apsakymas „Šešėlis ir spindesys“ pasirodė 1906 m., 5 m. vėliau nei „Nematomas žmogus“. Jame Londonas pasiūlė ir naują nematomumo būdą – absoliučiai juodos spalvos dažų sukūrimą. Jie sugerdami visus spindulius, daiktą padarytų nematomą. Tačiau toks daiktas vis tiek mestų šešėlį, o ir tamsi dėmė aplinkoje patrauktų dėmesį... Tai suprato ir įvardino pats Londonas...

²⁾ Gi de Mopasanas (Henri Rene Albert Guy de Maupassant, 1850-1893) - prancūzų rašytojas.
Gimė Miromesnil pilyje, Lotaringijos aristokratų šeimoje. Jiems nuskurdus, įsidarbino Jūrų ministerijoje, pradirbdamas 10 m. Tuo metu suartėjo su Floberu, kurio padedamas parašė pirmus kūrinius. 1870 m. tapo kelių laikraščių redaktoriumi. Jo apsakymas „Spurga“ (1880 , Boule de suif, pažodžiui „Taukų rutulys“) laikomas šedevru.

³⁾ Ričardas Frymanas (Richard Freeman, g. 1970) – kriptozoologas, rašytojas, žurnalistas. Rašo knygas, straipsnius periodikai ir paranormalios paklaipos leidiniams („Fortean Times“, „Paranormal Magazine“). Iš knygų paminėtinos „Drakonai: daugiau nei mitas?“ (2005), „Hyakumonogatari: japonų siaubo istorijos“ (2012), „Didžioji yokai enciklopedija: japonų pabaisos nuo A iki Z“ (2010).

⁴⁾ Sergejus Sniegovas (1910-1994) – tarybinio ukrainiečių fantasto ir mokslo populiarintojo Sergejaus Kozeriuko literatūrinis pseudonimas. Populiari jo kosminės operos stilios epinė-utopinė trilogija „Žmonės kaip Dievai“ (1966, 1968, 1977); o jos pagrindu tapo nebaigta disertacija „Neeuklidinių erdvių fizikinė interpretacija“.
1936 m. buvo suimtas ir nuteistas 10 m. darbams; „gulaguose“ susipažino su L. Gumiliovu ir astronomu N. Kozyrevu. Reabilituotas 1955 m.; 1956 m. persikraustė į Kaliningradą. Pirmoji fantastinė apysaka – „32-i prof. Kreno pavidalai“ (1964). Paskutinis fantastinis romanas „Diktatorius“ išleistas po jo mirties (1996), - jame daugiau dėmesio skiriama socialinės-politinėms problemoms. 2007 m. išleisti Snegovo prisiminimai „Pradžios knyga“ (2 t.), kurioje apmąsto savo ir pažįstamų gyvenimus. Taip pat yra parašęs apie fizikus-atomščikus „Sukaustytas Prometėjas“ (1972) ir „Kūrėjai“ (1979).