|
Global Lithuanian Net: san-taka station: |
|
Airių elfai
Iraniečiai antgamtiškas būtybes esančias tarp dangaus ir žemės vadino Peris arba Ferouers (fėjomis) ir sukūrė daug nuostabių legendų apie Dukhtari Šah Perian, Fėjų karaliaus dukterį. Nuo jos grožio vyrai pamesdavo galvas, bet, kam buvo leista ją išvysti, tas mirdavo. Visos tautos tikėjo paslaptingų būtybių, magiškai ir kitaip paveikiančių žmonių gyvenimus ir darbus, egzistavimu. Bet jos jas vaizdavo skirtingai priklausomai nuo socialinių įpročių ir aplinkos. Pvz., rusai tikėjo Ukrainos šmėkla, nuostabia mergina baltais drabužiais, pasitinkančia vienišus klajūnus snieguotose stepėse ir savo bučiniais užmigdančia amžinu miegu. Skandinavijoje ledai trūkinėja nuo Toro kūjo smūgių, šerkšnas yra užšalusio milžino barzda, o kai Balderis, jų Saulės dievas, pradeda nuo vidurvasario mirti, jie uždega pušų šakas, kad nušviestų jų kelią į tamsą. O kai po žiemos solsticijos jis grįžta į viršutinį pasaulį, jie degina Kalėdinius rąstus ir kabina šviesas ant eglių, kad pašviestų jam kelią. Tos tradicijos kilusios iš senovės Saulės garbinimo, bet apie jas nežino deginantys Joninių laužus ir puošiantys Kalėdų eglutes. Eterinių ar antgamtiškų būtybių pasirodymas Tibete laikomas įprastu reiškiniu. Rudyard Kipling'o kelionėje į Tibetą pastebėjo, kad vieno mažo nuošalaus kaimelio moterys dainuoja keistas lopšines kalba, kurios pačios nesupranta. Jos paaiškino, kad gretimose kalvose dažnai pasirodo vyras dainuojantis tą melodiją. R. Kiplingas užsirašė tuos keistus žodžius: Dir hane marel-i-yementir. To weeree ala gee. Vėliau jis juose atpažino senąją airių kalbą. Jų prasmė: Jie kabina vyrus irgi moteris. Dėvėjimui žaliųjų žmogeliukų. Airijos Sidhe, fėjos ir elfai, tebeturėdami persiškų giminaičių bruožus, puikiai išreiškia airių prigimtį. Jie mėgsta muziką, šokius ir išdaigas. Nenori, kad kas kištųsi į jų papročius ir pramogas. Turi išvystytą teisingumo jausmą ir mėgsta malonius žodžius. Visos nuošalios vietos jų apgyvendintos. Kartais jie kaprizingi kaip vaikai ir keršija, jei kas trukdo jiems, žiūri, kaip jie šukuoja ilgus gelsvus plaukus saulės atokaitoje, šoka miškuose ar plaukioja ežeruose. Visų, kas prisiartina per arti ar pernelyg smalsauja gamtos paslaptimis, laukia mirties bausmė. Meilikaujant jie vadinami geraisiais žmogeliukais, kaip ir graikai vadino piktąsias Eumenides. Jų balsai girdimi kalnų aide, o purpurinės ir aukso spalvos figūros pamatomos kalnų rūke, jie šnabždasi tarp kvepiančių gudobelės šakų, rudens lapų skraidymas yra mažųjų elfų šėlsmas, miežiai banguoja virš jų praskrendant elfų karaliui su svita. Jie šoka be garso ir jų žingsniai tokie lengvi, kad rasa tik suvirpa, bet nenukrenta. Jų muzika tyli ir maloni, kaip dievo Pano prie upės. Jie maitinasi tik žiedų nektaru, tačiau jų rūmuose mirtingiesiems siūlomos prabangios puotos, tik bėda tiems, kurie pabandys paragauti jų maisto - jie mirs. Sidhe su pavydu žiūri į mažus vaikus ir juos grobia, kai tik gali. Laikoma, kad Sidhe ir mirtingosios kūdikis užaugs stiprus ir galingas, tačiau piktos ir pavojingos prigimties. Dar tikima, kad kas 7 m. elfai privalo atvesti aukas Blogajam - ir, kad apsaugotų savo rasę, pagrobia žmonių merginas, kurias pristato Tamsos valdovui. Škotiška elfų atmaina
Škotų elfai mažai panašūs į airių. Pvz., airių leprechaun ir leavnin sidhe yra iš galų, maloniausios
tautos. Tuo tarpu škotų elfai yra iš piktų, buvusių Kaledonijos gyventojų. Tad reikia tikėtis, kad
jie yra kenkiančios ir velniškos, kaip barbariškos ir kraujo trokštančios tautos produktas. Romėnai
sakė apie ją: "Plėšikavimą, žudynes ir smurtą jie vadina klaidinančiu vyriausybės vardu, ir kur jie padaro dykynę, ten vadina ramybe."
Tose negausiose srityse, kur dominavo vikingai, elfai kartais vadinami troliais. Galų kalboje jie
įvardinami kaip "Daoine Sidhe", "Ramybės žmogeliukai". Kai kur Škotijoje pavadinami "Guid Nichbouris", "Geraisiais kaimynais".
Elfai ir fėjos gali viską. Kartais nuniokoja javus, gali pabėgti su vyro žmona (tiesiog prie vyro akių!)
Pasakoja, kad jie ir jos klasta ir apgaule išvilioja aukas iš namų,o "Fėjų karalienė" labiausiai tame
įgudusi. Hebrides ir Shetland salose sakoma, kad elfai gali nukeliauti ilgus atstumus ieškodamos
patinkančio žmogaus. Jos plaukia iš salos į salą besižvalgydamos tinkamo vaikino ar merginos.
Juos pastebėję, dažniausiai pavirsta ruoniais. Jie ilgai gali stebėti pakrantę, dainuoti kerinčias
dainas, siekdami, kad auka prieitų prie vandens. Tada je paleidžia daiktą, kuris gali patraukti
aukos dėmesį. Ir kai šios įžengia į vandenį, yra įtraukiamos po vandeniu ir daugiau nieko
neatsimena iki tol, kol pabunda pasakų šalyje. Visuotinai tikima, kad iš elfų ir žmonių sąjungos
negimsta vaikai, tačiau, iš kitos pusės, MacCodrum giminės klanas yra kilęs iš ruonių.
Škotijoje žinomos ir undinės. Atrodo, kad jos labiausiai mėgsta pasirodyti šiaurinėje pakrantėje -
kartais sėdinčios ant akmens ar besiilsinčios paplūdimyje, šukuojančios savo ilgus ir nuostabius
plaukus. Pas galus žinomos kaip Maighdean Chuain, meilužių ieško tarp narsuolių, kurį apipila
įvairiais brangakmeniais, auksu ir sidabru. Tačiau yra pavojus, kad jį įsitrauks po bangomis, kur
laikys kaliniu, sukaustytą ilgomis aukso grandinėmis. Žvejai, pagavę undines tinklais, visada jas paleidžia.
Kas tie gerieji žmogeliukai?
Gerųjų žmogeliukų, žinomų bendriausiu leprechaun pavadinimu, genealogija per kartų kartas
yra persipynusi mišriomis vedybomis su Tuatha de Dannan, Firbolg ir mirtingaisiais. Leprechaun
yra grynai airiškas žodis, tačiau juo nusakomos būtybės nėra tik airiškos - Korko krašto
Cluricaune ir Logheryman lengvai tapatinami su elfais ir juos atitinkančiomis kitų Europos šalių mistinėmis būtybėmis,
o Leith Brogan atitikmenis galime nusekti nuo nuo Pixie, Europos Erlkonig iki Polinezijos Menechuna ir Tailando Phi-suk.
Kerry grafystės Luricaune (Airijoje dar vadinamas Fir Darrig arba Fir Dhearga, kas reiškia
raudonas žmogeliukas arba žmogeliukas raudonais drabužiais, juokdarys, mėgstantis išgerti ir
pasigėręs pasidarantis nepakenčiamas) artimas britų ir Europos šalių gnomui (pvz., identiškas
italų Monacielo), nuo kurio skiriasi tik drabužiais. Tad Fir Darrig dažnai sutinkamas vynų rūsiuose,
smuklėse ir nakvynės namuose (viešbučiuose), kur rūpestingai saugo šeimininko gėrybes nuo
nekviestų svečių. Juos nuvydamas gali įvairiai keisti formą ir sutverdamas tokias keistas
aplinkybes, kad tuo nepatiki jokie nelaimėlio klausytojai. Italų ir airių pasakojimuose yra rūsčios
veido išraiškos raudongalvių, milžinų bei milžiniškų juodųjų raitelių, kurie pašiurpina aukas vien savo malonumui.
Kuo ne trąši dirva šiuolaikiniams nepaaiškinamiems liudijimams" apie ateivius, šmėklas ir
vaiduoklius. Žali žmogeliukai minimi visame pasaulyje, ne tik Airijoje. Anglijoje jie tapatinami su
Pixie. Žalieji žmogeliukai, žaliaodžiai, Pixie, leprechaun, elfai ir fėjos gausiai aprašyti Anglijos
vienuolių Viduramžių kronikose. Robertas Kirkas (1644-1692) pateikia išsamiausią jų aprašymą 1691
m. rankraštyje Elfų, faunų ir fėjų slaptoji draugija, kuris išspausdintas tebuvo 1815 m., o Andrew
Lang išverstas ir suredaguotas 1893 m. Per tą laiką originalas, buvęs Advokatų bibliotekoje,
dingo. 1933 m. leidimas pakartotas su Cunninghame Graham pataisomis.
Elfų įvairovė
Ne visi elfai yra blogi - kai kurie įsikuria namuose ir padeda darbuose. Jiems visada reikia
padėkoti, tačiau nieko neduoti, jei kuo nors atsidėkojama, jie mano, kad visi darbai nudirbti ir
išeina. Kai kurie jų įsikuria bažnyčiose ir dažnai pasirodo kapinėse juodų skalikų pavidalu. Šie
vadinami velniūkščiais (hobgoblinais), naminiais (boganais), aitvarais, kilmoliais, bažnyčių grimais.
Kai kurie namų elfai gąsdina tuos, kurie nepaklusnūs, liežuvauja, nėra dosnūs. Jie virsta
skeletais, beformėmis figūromis ir kitais baisias pavidalais. Kartais jie gali slėptis po rūsio laiptais
ir čiupti už kulkšnies lipant žemyn. Jie vadinami naminiais, kaukais, kamarų dvasiomis, vienuolynų laberiais, galerų akiplėšomis.
Elfai kartais pasiverčia dideliu žirgu. Kiekvienas, sumanęs juo pajodinėti, bus arba nutėkštas
žemėn arba žirgas ners į bangas ir paskandins įžūlėlį. Jie vadinami vandenų žirgais, vandeniais
(niksiais ir kelpiais) ar pūka (upių jaučiu). Kiti elfai gali virsti gyvūnais, kuriuos persekiodamas gali
paklysti miškuose arba kitaip nukentėti. Laumės gali saugoti vaikus, net ir nuo kitų elfų, bet nepakenčia suaugusių buvimo.
Elfai-skalikai yra raudonomis akimis ir baltu kailiu (ar tik ne anglų seterių protėviai?). Spalio
mėnesį galite išgirsti prieblandoje skrendančių skalikų lojimą. Juos išgirdę, nenutolkite nuo namų,
nes jie medžioja mirtingųjų sielas. Jie vadinami laukiniais medžiokliais, Gabrieliaus bračetais arba
ratčetais. Dažniau elfai pasiverčia dideliais juodais šunimis, kurie gali būti geri, bet ir blogi. Jie
vadinami barghestais, trašhoundais (skalikais), padfutais (minkštakojais), bažnyčių grimais,
šukais (nelabaisiais) ir kitais vardais. Britų folklore tai dažniausiai sutinkama elfų rūšis.
Mirę nekrikštytos moterys gali sugrįžti kaip gulbės, galinčios atvirsti į žmonių formą - ir nors jos
labai drovios, tačiau nedėvi drabužių. Tuo tarpu nekrikštyti jūreivis grįžta kaip ruoniai, galintys
virsti žmonėmis - vyrais ir moterimis. Jei jie pakrikštami, tai po mirties keliauja į dangų. Šie
vadinami selkiais. Palaidoti milžinkapiuose karaliai tol nerimsta, kol nėra pakrikštijami Jie saugo
savo kapus, kuriuos palieka tik tam tikromis naktimis. Jie vadinami milžinkapių šmėklomis (vaitais), slagais.
Šiaurės Britanijoje žievės bokštuose gyvena kraujo ištroškę elfai, kurie svaido akmenis į
nerūpestingus praeivius. Jei prameta pro šalį, tada gali iššokti ir užpulti surūdijusiomis
alebardomis. Tai raudonkepuriai. Tuo tarpu Graikijos ir Italijos miškuose bastosi vyrai ožio galva ir
kanopomis. Gali įkalbėti palaidam gyvenimui. Įpykdyti gali įsiusti. Tai legendiniai faunai ir satyrai.
Sidhe (gerieji žmogeliukai) yra tarsi kilmingieji tarp elfų. Su jais reikia būti mandagiems ir vadinti
ponais ir poniomis bei visaip meilikauti, jei norite ramybės. Kai kurie sidhe geria miegančiųjų
kraują. Jei tai pasikartoja dažnai, auka gali mirti. Vadinami leanan-sidhe, behan-sidhe.
Šachtose gyvena kaukai, kurie susilpnina medieną. Kartais juos galima girdėti stuksenai baslius.
Kiti sako, kad mediena susilpnėja nuo drėgmės, o kaukai beldžia norėdami įspėti apie pavojų. Jie
vadinami bildukais, nokeriais, šachtų laberiais, koboldais. Šie vikruoliai gali pagaminti nuostabius
dalykus iš metalo ir akmens - senovės karaliai tvirtino turį šių elfų nukaltus ginklus. Jie nebijo
geležies ir vagia mirtingąsias moteris, kai tik gali, nes neturi savų. Tai nykštukai, goblinai.
Keletas prietarų
Leanan sidhe - meno kaina
Daugelis, kaip William Butler Yeats, leanan sidhe laiko bloguoju viliotoju, žmogui duidančiu
poezijos, menų ir muzikos dovaną, o vėliau iš jo siurbiančio kūrėjo gyvybinę galią, kuriai
pasibaigus, šis miršta. Tokia yra buvimo menininku kaina.
Tačiau leanan sidhe duoda dovaną tik tiems, kurie, jie mano, ją gali turėti. Būdama tamsios
prigimties, linksma, patraukli ir seksuali nežemiško grožio moteriškoji būtybė mirtingąjį sužavi
akimirksniu. Tačiau, jai pasitraukus, daugelis vyrų jaučiasi pamesti ir niekada negali pasti
patinkančios mirtingosios. Taip pat ji gali nuspręsti, kad menininkas neteisėtai naudija suteiktus
subegėjimus ir juos atsiima, nuo ko tasai krenta į patį nusivylimo dugną. Tokia yra dovanos netausojimo kaina.
Kadangi leanan sidhe yra tamsios prigimties, daugelis menininkų piešia nežemišką tamsą ir miršta nenatūralia mirtimi
(kaip William Blake).
Pastaba: Leanan sidhe čia vadinta moteriškąja būtybe, tačiau (bent jau Škotijoje) žodis sidhe
(sith, sid, si) gali reikšti abi gimines.
Taip pat skaitykite: Odos pakeitimas kaip dvasios ir kūnos dvilypumo simbolizmas. Parengė Cpt.Astera's Advisor Papildomai skaitykite:
|
