Indigo, bei kitais, išskirtinumą žyminčiais vardais apibūdinami dabartiniai vaikai tampa vis populiarėjančių studijų objektu, užpildančių serijas knygų. Šiandienos suaugusiajam skaitytojui neretai gali kilti prieštaravimai - užtikus savybes, priskiriamas tik ypatingiems naujausių kartų vaikams, staiga prisiminama kažkas panašaus... iš savo biografijos.

Net labai nepaprasti sugebėjimai vaikystėje, gyvas suvokimas, atvira mąstysena bei intuicija gali atgyti atmintyje kaip visai įprastinė tik gerokai primiršta, ar drastiškai užblokuota. Daugelis autorių, tyrinėjančių indigo vaikų fenomeną, atvertė naują skiltį, skirtą vidiniam vaikui, suprasdami, kaip tai svarbu ir tiesiog neatsiejama nuo išsamaus „indigo“ reiškinio supratimo. Taip pat, ši tema tiesia tiltą tarp šiandienos vaiko paslaptingumo ir konservatyvių suaugusiojo nuostatų.

Vidinio vaiko sampratą iškėlė dar K.G. Jungas, pavadinęs „dieviškuoju vaiku“, nemažai psichoanalitikų tai vadina „tikraja savastim“, kartais ir „emocine sąvastimi“. Teigiama, - kai jaučiames gerai, pilnavertiškai, išreiškiame kūrybišką polėkį be išskaičiavimo, kai elgiamias spontaniškai – mumyse gyvas vidinis vaikas.

Be abejo, vidinio vaiko apibrėžimas sąlyginis, - tai grupė ypatybių, veikiančių taip stipriai, kad, rodos, apima visą asmenybę. Sąmoningumas, kiek sugebame tokiose situacijose matyti save iš šalies, lemia patirties pozityvumą, ir priešingai, - užsimiršimas, „vaikiškumo“ svarbos neįvertinimas tampa infatiliškomis kliūtimis.

Nėra abejonių dėl vaikystės neišmatuojamos įtakos tolimesniam žmogaus vystymuisi, tuomet juk formuojasi visa gyvenimo kryptis. Kol dar nėra išankstinių nusiteikimų bei prietarų, vaiko siekiai ir troškimai gali būt viską persmelkiantys, todėl dažnai labai efektyvūs. Tokie vaikystės „užsakymai“ gali ypač sėkmingai pildytis vėlesniam gyvenime, kartais to net nepastebint, neatpažįstant, ar deramai nevertinant.

Mūsų harmoningumas priklauso nuo visų asmenybės dalių vientisumo, o šito bene visuomet trūksta, ilgimasi, ir tuo pačiu siekiama tikresnio, geresnio suaugusiojo santykio su vaiku viduje, kuris niekad neišaugo. Ir neturėjo išaugti, - nes tai pats vaiko etalonas. Galbūt jo akimis ir suaugusiojo plunksna parašyta visa literatūra vaikams, iš dalies ieškant kelio atgal, ar neretai atrandant užbarikaduotą įėjimą.
Taip galima būtų suvokti vidinį vaiką, „užspaustą“ dėl įvairiausio pobūdžio vaikystės traumų ir vėlesnio vaikystės atsižadėjimo.

Pasak radikalesnės psichoanalizės, - bet kokioje aplinkoje augantis vaikas imasi šio savo vaidmens, sutinka priimti žaidimo taisykles, nors supranta daug daugiau, nei tą numano suaugusieji. Tačiau tėvai bei visas suaugusiųjų pasaulis, įpratindami vaiką deramai elgtis, laikytis normų, neretai sukausto jo laisvą kūrybiškumą bei savarankišką mąstymą. Išmokus "gyvenimo taisyklių", iš dalies paremtų besąlygišku paklusnumu ir veidmainyste, sukuriama fasadinė asmenybė, kaukė. O vidinis vaikas galiausiai apsigyvena pasąmonėje, uždarytas, idant mūsų asmenybė apsisaugotų nuo skausmingų praeities išgyvenimų. Vaikas atsiduria slaptajam kambaryje, kur vieną dieną, visgi, gali būt atrastas.

Vaikas su gėlėm. Agnės Daujotaitės nuotr.

Nesąmoningai, „nesubrendęs vaikas“ ima veržtis, jo reikalavimai ir baimės prabyla suaugusiojo lūpomis. Teigiama, kad save galima patikrinti: jei sunku priimti savarankiškus sprendimus, jei prasiveržia neišsipildę vaiko poreikiai, jei norisi liguistai bėgti atgal į vaikystę – visa tai liudija užspaustą vidinį vaiką.

Vadinasi tai, kas gali būt tyro kūrybiškumo šaltiniu, gali būt ir neišspręsta našta bei skaudžiu barjeru.

Abiem atvejais tai paskatinimas veikti ar net iššūkis. Tiek senųjų epochų visuomenės, kaip Amerikos etniniai gyventojai, tiek Vakarų psichoanalitikai siūlo terapines praktikas, padedančias atgauti sveiką ryšį bei santyki su vaiku viduje. Dažniausiai tai meditatyviniai savi-analizės metodai, vadinami „vidinio vaiko darbu", kur praktikuojančiojo ar grupės dalyvių bendras tikslas - išmokti būti tikresniu savimi, be kaltės jausmo priimti savarankiškus sprendimus, kalbėti ir išsakyti dalykus atvirai.

Pagal dominuojančias vidinio vaiko savybes, jų galima išskirti keletą tipų, kaip „ignoruojamas vaikas" - kuriam trūko dėmesio, tikros globos, kuris jaučiasi giliai vienišas; „žaismingas, kūrybiškas vaikas" – jam dabar, suaugusiojo kailyje, trūksta galimybės žaisti be kaltės jausmo ir be reikalavimo daryti tik vadinamuosius prasmingus darbus; „baimingas vaikas" – kritikuotas ir apimtas panikos; „dvasingas vaikas" – ieškantis atsakymų į aukštus klausimus, vėliau priverstas išmesti tai iš galvos; ir pan.

Bet kuriuo atveju savotišku gydymu tampa dialogas su savimi, vaikiškos dalies atgaivinimas, ryšio su vidiniu vaiku grąžinimas savyje, o taip pat mokymasis žaisti ir džiaugtis be priežasčių. Nuoskaudos pripažinimas, atjauta sau pačiam ir įvairiems skriaudėjams (be pykčio iškrovos) - lyg transformacija, suvokiant, kad viskas praeityje buvo tiesiog didinga mokykla.

Visus šiuos ketinimus, dažnai nesąmoningus, galima atrasti kūrybinėje meninėje išraiškoje. O taip pat, pagal meninės kūrybos pobūdį psichoanalitikai, kaip žinia, sprendžia apie daugelį asmenybės problemų, taip pat ir apie „vidinio vaiko situaciją". Novatoriška vokiečių psichologė Alice Miller^*), daugybės knygų autorė, peržvelgė pakankamai skirtingų rašytojų, kaip kad Dostojevskio,  Čechovo,  Schiller'io,  Rimbaud,  Mishima'os,  Proust'o bei James Joyce'o gyvenimo istorijas, sutelkdama dėmesį į jų vaikystę. Savotiškos psicho-biografijos leido naujai pažvelgti ir dar labiau "praturtinti" šių klasikų kūrybą, kaip pateikiančią unikalių autoriaus vidinio gyvenimo atspindžių. Alice Miller, įvedusi terminą „nuodingoji pedagogika", tapo žinoma kaip viena aštriausiai bet ir prasmingiausiai kritikuojanti įprastinius vaikų ugdymo modelius. Savo studijose ji pabrėžia kertinę ankstyvojo auklėjimo įtaką asmenybės vystymuisi, atrasdama esminius dėsningumus, atsispindinčius, pvz., tiek Fridrich Nietzsche'ės pasaulėžiūroje, tiek Franz Kafka'os tragizme.

Autoritarinį vaikų aklėjimą, kuris žaloja emocinį vystymąsi ir besąlygiškai tarnauja tik suaugusiojo patogumui, Alice Miller laiko atsakingu už visas žmonijos neurozes bei psichozes, o iš dalies ir už globalinį smurtą. Psichologė išsamiai tyrė Adolfo Hitlerio biografiją, ypač jo vaikystę ir pateikia savo išvadas, kodėl tuometinė Vokietijos liaudis taip žvaliai pasitiko savo fiurerį - didele dalimi dėl to, kad visų jų auklėjimas buvo panašus. Senoji, vadinamoji "prūsiškoji auklėjimo mokykla", savu laiku traumavusi Fridrich Nietzsche'ę, dominuojanti Vokietijoje, populiari Europoje ir, po antrojo pasaulinio karo, - JAV, rėmėsi dogmatišku elgesio normų skiepijamu, įkalant vaiko sąmonėje, kad prievarta gali būt gėriu, gali būt vykdoma asmenybės naudai, todėl autoritetas neturi būt svarstomas, kaip ir jo diegiama pasaulėžiūra.

Lyg priešpastatymui, vienoje kalėdinėje esė Alice Miller psichologiškai peržvelgė Juozapo ir Marijos, - Jėzaus Kristaus tėvų portretus, užtikrindama, kad jų auklėjimas ir pagarbus santykis su sūnumi - svarbus indėlis ypatingam charakteriui. Autorė teigia, štai kur tėvai verti pasekėjų, kurie besąlygiškai myli, gerbia, saugo ir tikrai vertina - ar tai kelia pavojų jų vaikui išaugti pasipūtusia, egoistiška bei arogantiška asmenybe?

Revoliucinėje knygoje „Jūsų pačių labui“ (Am Anfang war Erziehung, 1980), Alice Miller apibendrina „nuodingosios pedagogikos“ nuostatas:

1. Tėvai yra jiems priklausomo vaiko šeimininkai.
2. Tėvai, pagal dievišką modelį griežtai nurodo, kas yra teisinga, kas – ne.
3. Vaikams draudžiama išreikšti nepasitenkinimą.
4. Tėvai visad pateisinami ir apginami.
5. Vaiko gyvybingi jausmai kelia iššūkį (autoritariškiems tėvams).
6. Vaiko valia turi būt „sulaužyta“ ir kuo ankstesniame amžiuje, kad užaugęs jis negalėtų demaskuoti tėvų elgesio.

Ir taip pat apmąsto, kokie suaugusiųjų įsitikinimai lemia šitokius auklėjimo ir vaikų ugdymo principus:

Kalen Goldsmith (JAV) iliustr.

1. Pareigos jausmas sukuria meilę.
2. Neapykanta gali būt panaikinta ją uždraudžiant.
3. Tėvai nusipelno pagarbos vien dėl to, kad jei yra tėvai.
4. Vaikai nenusipelno pagarbos, tiesiog dėl to, kad jie yra vaikai.
5. Paklusnumas ir nuolankumas daro vaiką stipriu.
6. Savigarba yra pavojinga.
7. Žemas savigarbos lygis skatina altruizmą.
8. Švelnumas (vaikui) yra žalingas.
9. Atsižvelgti į vaiko poreikius nereikia.
10. Suvaidintas dėkingumas yra geriau nei nuoširdus nedėkingumas.
11. Tai, kaip tu elgiesi yra svarbiau nei tai, kas tu esi.
12. Nei Dievas, nei tėvai netveria įžeidimų.
13. Stiprūs jausmai yra žalingi.
14. Tėvai visuomet teisūs.

Alice Miller sąvadai - puiki medžiaga apmąstymams ir prie visų aštrių įžvalgų, autorė džiugiai pripažįsta, kad naujausios vaikų ugdymo tendencijos, nebelaiko vertingais ir efektyviais daugelį autoritarinių „šaltojo“ auklėjimo bruožų ir vadovaujasi altruistiškesniais įsitikinimais.

Savotiškas neįprastų ar fenomenalių vaikų „atradimas“ šiuolaikinėje visuomenėje taip pat gerokai krėstelėjo rašytas ir nerašytas įprastines auklėjimo nuostatas. Visa tai išryškino idėją, kad vaikų auginimo užduotis, tai pirmiausia pačių tėvų auklėjimas bei lavinimas. Svarbiu papildomu postūmiu čia gali tapti ir suaugusiojo atsigręžimas į vidinį vaiką, naujas savo vaikystės įtakų įvertinimas ir lyg mokymasis tapti gerais tėvais... sau pačiam. Vidinio vaiko studijos optimistiškai kviečia peržvelgti praeities negandas naujai, drąsiai teigiant, kad niekad nevėlu patirti laimingą vaikystę.

Vidinio vaiko gydymas

Gydymas – tai ryšio su vidiniu vaiku grąžinimas savyje – dialogas ir vaikiškos dalies atgaivinimas, mokymasis žaisti ir džiaugtis be priežasčių.

„Sugrįžimo į vaikystę“ praktikos apsireiškia įvairiausiose dvasiniuose mokymuose, tokiuose skirtinguose, kaip Amerikos etninių gyventojų šamanistinės tradicijos (pasak Carlos Castaneda'os pasakojimų), Reberfingo metodas^**), Ošo meditacijos ir mokymai bei kt. Cirkuliarinis kvėpavimas, kiti kvėpavimo būdai gali būt naudojami vidinio vaiko gydyme, kaip kaip meditacijos įžanga ar variklis kelionėje laike.

Gydymo eigoje turėtų vykti gėlos, nuoskaudos pripažinimas ir transformaciją – atjauta sau pačiam bei „skriaudėjam“ (vietoj pykčio iškrovos).

Praktika:
įsivaizduokime save kaip vaiką (5-10 m.a.), galima užmerktomis akimis. Stebėkime save viduje, santykyje su šeima, mokykla, kiemu. Nėra reikšminga tiksliai prisiminti buvusių įvykių, svarbu įsivaizduoti, - pasąmonė padės atkurt tikrus pojūčius. Jei negatyvios liūdnos nuotaikos dominuoja, pabandykime atgaminti pozityvius dalykus. Kita technika: žiūrėkime į veidrodį ir bandykime matyti viduje tuo pat metu. Jei patiriame sunkias nuotaikas, - apmąstykime.

Tikslai:
išmokti džiaugtis smulkmenomis, savarankiškai spręsti ir nesijausti dėl to kaltam prieš kitus, būti tikresniu savimi, klabėti atvirai.

Įeiti į vidinę erdvę
(pagal Gloria Steinem metodą, dėstomą knygoje „Revolution From Within“)

Pradinė užduotis - atrasti viduje saugią erdvę. Nusiteikti meditatyvinei būsenai, kaip tai bebūtų suprantama. Galima sėdint, ar gulint (ant nugaros, atpalaidavus rankas, delnais į viršų). Kvėpuoti giliai ir lėtai. Lėtinti. Siekti pilno atsipalaidavimo.

Įsivaizduokite saugią vietą (kambarys, gamta, pajurys, kalnas etc.)

Apsižvalgykite (užsimerkus) aplink, palengva detaliau pamatykite, pabandykite įvairius požymius, jei yra arti paviršius - koks jis, ar blizga, jei žemė, ar tai smėlis, gėlės, - kokios spalvos aplinkoje, kokius garsus girdite.
Jei kas negatyvaus ateina į vaizduote, patraukite tai minties galia. Tik geri dalykai būna čia.
Apmąstykite, pažinkite kas tai per vieta, kurioje jaučiatės saugiai ir gerai.

Dabar Jus ramus ir tikras, kad galite nusikelti į šią vietą bet kuriuo metu. Galima atgauti jėgas, atsikvėpti ir visa tai nereikš pabėgimo, tai - atsigavimas.

Vidinio vaiko pasitikimas

Kelissyk atlikę šią praktiką ir atradę vidinę erdvę, pabandykite pasikviesti ten savo vidinį vaiką. Leiskite jam išnerti kažkur iš pasąmonės. Stebėkite savo pojūčius bet pasitikėkite įvaizdžiu, koks jis bebūtų, - ar lyg iš senos nuotraukos, ar toks, kokio niekad nematėte. Ar visai kūdikiškas, ar ankstyvoj paauglystėje, ar vaikas, kuris bėga link Jūsų, ar kaip tik norintis pasitraukti.

Prieš tai kaip susidursite su šiuo vaiku akis į akį, stebėkite, kokius jausmus Jumyse įššauks šis susidūrimas - ar tai džiaugsminga, ar sunkoka, nekantru ar lengva, gėdinga, ilgesinga, patrauklu, ar nebesvarbu ir noris greičiau nustumt viską į šalį? Ar tai vaikas, kuris Jums labai pažįstamas, ar tas, kurį norėtus kuo greičiau pamiršti.

Visa tai gali atspindėti Jūsų santykį su aplinka vaikystės laikais. Jei tai - „nelengva ant širdies“ - apmąstykite, gal būt tai tuometinių aplinkybių suformuotas jausmas, visai neatitinkantis Jūsų. Šis pojūtis gali būt pakeistas. Apgalvokite tai tiek laiko, kiek prireiktų, ar sugrįžkite prie šio klausimo pakartotinai.

Pakvieskite vaiką pabūti su Jumis, bet gerbkite jo atsakymą. Jei atrodo, kad tam dar nepasiruošta, nieko tokio. Turėkite minty, kad čia ypatinga erdvė, kurioje viskas vyksta tik laisvanoriškai. Gal būt Jūsų vidinis vaikas anksčiau patirdavo grubesnius skatinimus, svarbu, kad tai nevyktų čia. Jei dialogas neužsimezga iš pirmo karto, nusiteikite, kad pratęsite kitąsyk.

Jei vaikas nenori kalbėt, gal būt užteks tik kartu pasėdėt, gal netgi paimsite jį ant kelių, gal jam kaip tik taip noris. Vertinga būtų kuo detaliau įsivaizduoti niuansus, matyti, kaip vaiko dydis skiriasi nuo Jūsų, kaip skiriasi jo maža rankelė, kurią paimate į savo didelį delną, įsižiūrėkit į vaiko oda, plaukus. Kurį laiką pastebėkite, kokias tai sukelia emocijas, tiek Jums, tiek vaikui.

Jei vaikas eina link Jūsų lengvai, atvirai, džiaugsmingai, galbūt pakaks tik ištarti, „Aš esu tavo draugas iš ateities. Esu čia todėl, kad myliu tave. Ir norėčiau pasimokyti iš tavęs“.

Jei vaikas yra nelinksmas, nedrąsus, nelaimingas ar išsigandęs, nuraminkite jį: „Aš atėjau iš ateities, kad padėti tau iš meilės. Aš apginsiu tave. Tik paminėk, ar duok man suprast, ko tau reik, ko tau trūksta“.

Kiekvienos sesijos metu Jūs galite tęsti bendravimą tiek ilgai, kiek tai atrodytų tinkama ir per daug nevargintų. Užtikrinkit vaiką, kad ši ypatinga vieta bus visuomet, kai tik reiks.
Jei vaikas susirūpinęs ar vienišas, ištarkite, kad kažkuri Jūsų dalis liks su juo kartu, pastiprinimui.

Jie vaikas guvus, spontaniškas, ar turi kitų bruožų, kuriuos Jus jaučiate praradęs, galite paprašyti šios vaiko dalies prisijungti ir keliauti per gyvenimą drauge.

Kai susitikimo laikas eis link pabaigos, prisiminkite, kad viskas, ką jūs išmokote, patyrėte, pajautėte čionais – dabar tapo jūsų dalimi. Vaikas taip pat įsiliejo į Jus. Jūs sugrįšite vėl susitikti, sužinoti, pasidalinti patirtimi ir padėti vienas kitam, su pilnu pasitikėjimu.

Kurį laiką kvėpuokite giliai ir ramiai, ilgiau įkvėpiant, nei iškvėpiant. Atsikvėpkite, atmerkite akis. Žvilgtelkite į savo delnus ir įsivaizduokite vaiko delnukus viduje. Jūs esat viena ir ta pati asmenybė. Bet – kiek skirtingi. Dabar Jūs jau žinote, kad galite rūpintis ir apginti savo vidinį vaiką.

Niekad ne vėlu patirti laimingą vaikystę

Kviečiame paskaityti kitus straipsnius šią tema:
Indigo: mažas vaikas, didelis vaikas (klasifikacija ir subkultūrose)
Indigo vaikai (forumas)

Parengė Lukas Devita      
Publikacija „Literatūroje ir Mene“, papildyta praktinėmis nuorodomis      

^*) Alisa Miler (Alice Miller, 1923-2010) – Lenkijos žydų kilmės šveicarų psichoanalitikė, žinoma knygomis apie tėvų prievartą vaikams. Į Šveicariją persikėlė 1946 m., o 1985 m. apsigyveno Prancūzijoje. 1987 m. interviu paskelbė, kad atmeta psichoanalizę, kurią studijavo ir praktikavo 1953-80 m. Sensaciją sukėlė knyga „Gabaus vaiko drama“ (1978). Kitos knygos: „Jūsų pačių labui“ (1980, įtraukusi skyrių „Nuodinga pedagogika“), „Neturėtum žinoti“ (1981, su Froido ir Jungo kritika, skyriuje „Atskirties ir autonomijos skausmas“ aptaria jidėjiško-krikščioniško teizmo autoritarinį pobūdį), „Nepaliestas šaltinis“ (1988, garsių žmonių psichobiografijos), „Pralaužiant tylos sieną“ (1990, joje pratęsia pasakojimą apie ją skriaudusią motiną) ir kt.

^**) Reberfingas (angl. rebirthing - „gimimas iš naujo, atgimimas“) – kvėpavimo psichotechnika, kurią 8-o dešimtm. pradžioje sukūrė Leonardas Oras (g. 1937 m.). Pradžioje ji buvo skirta iš naujo išgyventi gimimo procesą ir išsivaduoti iš gimdybinės traumos. Jis remiasi pagrindine idėja – gimimo metu traumą išgyvena kiekvienas. Atitinkamu būdu kvėpuodamas, žmogus pakeičia sąmonės būsenas ir gali išlaisvinti užslopintus išgyvenimus ir išgyti nuo jų. Šiuolaikinis rebirfingas teigia galįs išvaduoti nuo negatyvių išgyvenimų nepriklausomai nuo jų atsiradimo laiko. Šias „Naujojo amžiaus“ idėjas kritikuoja tradicinė medicina ir psichologija (pvz., M. Singer ir J. Lalich knygoje „Išprotėjusios terapijos“, 1996). Kadangi 21 a, atsirado dar kelios skirtingos psichotechnikos pavadinime turinčios žodį „rebirthing“, tai L. Oro metodas imtas vadinti rebirthing-breathwork.

Papildomai skaitykite:
Indigo vaikai
Lėlininkai
Kogi telepatija
žvaigždžių vaikai
Kas yra slaideriai!
Mano planeta artėja
Tikrieji Žemės astronautai
Indigo: mažas vaikas, didelis vaikas
K.Kastaneda. Dono Chuano mokymas
Valdomas nuotolinis matymas
Keistai pažįstama, Deja vu
K. Jungo požiūris į NSO
OBE: išėjimas iš kūno
Vunderkindo iššūkiai
Minčių valdymo mašina
Hopi genties pranašystės
Menas matyti tolimą praeitį
Gyvenimas 2021 metais
Mozarto muzikos galia
Čenelingas ir rašymas
Lunatizmas ir pilnatis
Druidiški pasivertimai
Kas yra asmuo?
Žvaigždžių sporos
Minčių valdymas
Sielos klajonės

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life. Review of our site in English

NSO.lt skiltis
Vartiklis