Kas jie buvo?
Jie stovėjo eilėmis kaip kviečiai blausioje šviesoje. Ir nors nebuvo jokio vėjelio, iš
aukštybių galėjai pamatyti nežymų bangavimą parodantį prarastą ir vėl grąžintą gretų
tiesumą. Jiems neleido remtis vieniems į kitus. Jų žvilgsniai buvo sustingę ties siaura olos
anga netoliese esančioje uoloje. Kartais iš jos plūsteldavo vanduo ir pripildydavo nedidelį
baseiną, Tada galėjo išeiti Prižiūrėtojai ir bealpstantiems atjungti jų aparatus ir atvesti atsigerti prie baseino.
Jų galvas dengė skaros, saugančios nuo perkaitimo jautrius prietaisus ir išskustas
tonzūras, atsiradusias jų pakaušyje "Kitą Rytą". Taip jie jį vadino šnibždėdamiesi tarpusavyje,
nes jiems buvo paliepta neprisiminti "Didžiojo skausmo" nakties.
Kaip jie galėjo užsimiršti palikę senius, moteris, vaikus ir tuos gyvulius, kuriuos turėjo, kai
į jų palapines atėjo Prižiūrėtojai. Jiems buvo liepta vienu būriu ateiti prie didelės švytinčios
elipsės formos Šventyklos, kuri atrodė tarsi išaugusi iš dirvos jų stovyklos viduryje.
"Kitą Rytą" jie budo lėtai, jausdamiesi keistai. Juos nepaprastai troškino. Jie pastebėjo
raiščius, kurių neleido liesti. Vienas jų buvo ant pakaušio, kitas ant kirkšnies. Kai tik pajėgė
išeiti iš Šventyklos, kiekvienam prijungė po mažą juodą dėžutę pritvirtintą ilgais odiniais
raišteliais. Kiekvieną rytą Prižiūrėtojai patvarkydavo dėžutes: vieną ant kaktos ir vieną ant
rankos. Ir priverždavo raištelius. Vėliau jie tai išmoko daryti patys.
Jie buvo rūpestingai prižiūrimi, kai apvyniojo atraižomis galvas, kad apsaugotų dėžutes ir
jie vienas kitam padėjo sutvarkyti kitą dėžutę ant rankos.
Tada Prižiūrėtojai juos nuvedė į nuošalią vietą ir davė signalą į dangų.
Su laiku jie išmoko tiksliai vykdyti tuos kelis nurodymus, duodamus kiekvieną dieną.
Atsiminti sekėsi sunkiau, kai nurodymų padaugėjo, tačiau jie rūpestingai bandė atsiminti viską
iš eilės, nes baiminosi skausmo, kuris juos persmelkdavo pamiršus ką nors ar leidus minčiai nuklysti nuo kasdieninių užduočių.
Kai tik Prižiūrėtojai davė ženklą link dangaus, jie po oda pajuto nežymų virpėjimą. Tai
buvo signalas jiems pradėti palengva dainuoti visus nurodymus, kuriuos mokėsi diena po dienos.
Kol jie buvo susikaupę ir atlikdavo viską pagal tvarką, nieko nemalonaus nenutikdavo.
Jie taikiai lingavo, kartu murmėjo laikydami skaras, kad apsaugotų aparatus nuo karščio ir dulkių.
Kiekvieną dieną kartą arba du, kas nors krisdavo ant žemės ir būdavo nugabenamas į
didžiąją metalinę elipsės formos Palapinę. Ten keli aukšti Žyniai apsirengę visiškai baltomis
lino tunikomis pasiklausydavo jų širdies plakimo ir pasikrapštydavo su jų dėžute, esančia ant
kaktos. Visad buvo siaubo akimirka, kai Žynys atidarydavo tą dėžutę. Jie turėjo nuolankiai
nuleisti akis, nes niekas be Žynio negalėjo atidaryti dėžutės ir pažiūrėti į jos vidų. Bet koks toks bandymas baigdavosi mirtimi nuo Prižiūrėtojo rankos.
Kas buvo tose dėžutėse?
Jie neklausinėjo to - nei tarpusavyje nei kitų. Jie manė, kad dėžutės ant kaktų kalbėjo Kažkam, galbūt Dievui, gyvenančiam danguje.
Dėžutė ant rankos skleisdavo nežymų garsą, kai be sąmonės nukrisdavo ant žemės, bet ji, skirtingai nuo esančios ant kaktos,
neskaudino galvos, kai dalis pamokos būdavo užmirštama ar kokia nors mintis įsiterpdavo į kartojimo procesą.
Vertė Cpt.Astera's Advisor
Papildomai skaitykite:
21 a. Diotimos kreipimasis į NASA
Minčių valdymas
Apie Adomo gimimą
Naujasis kolonizavimo protokolas
Slėpiningieji Edeno sodai
NSO sukurti žmogaus?
Bandymai su laiku
Ateivių civilizacijos
