Global Lithuanian Net:    san-taka station:
Gyvybės paieškų kosmose istorijos  

16 a. Dž. Bruno viešai išsakė mintį, kad Visata yra begalinė ir joje pilna planetų su gyvybe – už tokias mintis, deja, jam teko pasišildyti inkvizicijos lauže.

Venerologija

Viename laiškų (1832 ) M. Lermontovas rašė: „Galva sukasi nuo kvailysčių. Man atrodo, kad dėl tos priežasties ir Žemė sukasi“. Tenka su juo sutikti...

Papildomai skaitykite: Mūšis dėl Veneros   bei  Venera: vienos planetos istorija

1641 m. aršus Galilėjaus oponentas jėzuitas Ričiolis per teleskopą Veneroje aptiko pelenų spalvą (neapšviestos disko dalies spindėjimas), o po 20 m. M. Lomonosovas1), stebėjęs Veneros praslinkimą Saulės disku, nuspėjo ją turint atmosferą.

19 a. keistenybių mėgėjai mėgavosi dvasininkų T. Diko ir T. Vaito pasisakymais, kurie įrodinėjo, kad visa visata iki pat Saulės yra apgyvendinta gyvų būtybių, pamokslais. Astronomas Gruithauzenas pareiškė, kad Veneros pelenų spalva gali reikšti, kad veneriečiai rengia visuotinius fejerverkus ir liuminescencijas valdovo įšventinimo į sostą proga. Jį palaikė astronomas Flamarionas, visus „rimtai“ įtikinėjęs, kad Veneroje „gyvūnų pasaulis ir žmonija privalo kiek skirtis nuo Žemės organinio pasaulio atstovų...“

1936 m. astrofizikai Veneros spektre nustatė stiprias angliarūgštės dujų (90%) linijas. Romanikai susiorientavo momentaliai pareiškę, kad Venera – tai gyva Žemės praeitis, kad ji išgyvena anglies amžių. 20 a. viduryje astrobotanikai ( G.A. Tichovas) nusprendė, kad Žemėje augmenija žalia, Marse turėtų būti žydra, o Veneroje – raudona (saugantis perkaitimo, išsklaidant ilgabangę spektro dalį). Bet 7-o dešimtm. pabaigoje astrofizikai galutinai „pakavojo“ romantikų svajones ir fantazijas, jiems pranešę, kad Veneroje karštis per 280o, vandens garų ir deguonies vos 1,6%, slėgis siekia 100 atmosferų, metų laikų kaitos nėra, klimatas priklauso nuo platumos, - o Veneros para – 244 žemiškosios.

Venera nereta viešnia ir fantastikos kūriniuose. Čia paminėsime kelis jų, daugiausia ankstyvuosius:

  • B. Krasnogorskio dilogijoje „Eterio bangomis” (1913) Veneroje įvyksta rusų ir vokiečių misisjų susidūrimas; daugiau žr. >>>>>
  • Broliai Strugackiai paskelbė „Rausvų debesų šalis“ (1959) – paskaitykite recenziją apie ją, o taip pat aptarimą esė „Noutbukas planetininkui Bykovui“
  • V. Kryžanovskos romane „Kitame pasaulyje“ (1913) į Venerą išsiunčiama Žemės tvarka nepatenkinta mergina, kurią norėjo ištekinti už nemylimo vyro… Daugiau skaitykite >>>>>
  • H. Dominiko „Uranidų palikimas“ (1928) aprašo, kaip kitos žvaigždės gyventojai uranidai, atvykę į Venerą, į Žemę siunčia ypatingus spindulius, skaitykite Telelaida iš Veneros
  • G. Serviso romane „Kosmoso Kolumbas“ (1909) žemiečiai pastato atomine energija varomą laivą, kuriuo ketvertas skrenda į Venerą… Daugiau skaitykite >>>>>
  • O Mėnulio ryšis su Venera aprašomas Foro ir Grafinji „Nepaprastuose rusų mokslininko nuotykiuose“ (1889), žr. >>>>>
  • Neįprastas kosmoso erdvių įsisavinimo būdas sutinkamas ir amerikiečio fiziko R. Farli romane „Žemietis Veneroje“ (1924), daugiau skaitykite>>>>>
  • Trumpas apsakymas: Lino Aldani. Žuvys į Venerą

Karštų moterų planeta (faktais)

Priminsiu kitus jos įsikūnijimus: Egipto Izidė, Mažosios Azijos Afroditė, kromanjoniečių Rožana. Milžinų laikų palikuonė, prieš dešimtis tūkstančių metų pasirodžiusi kromanjoniečiams jų laužų dūmuose. Jie jos atvaizdus skaptavo iš kaulo ir akmens. Tai buvo jų ikonos, su kuriomis jie nesiskirdavo net vykdami į medžioklę. Veneroje

Venera – trečias pagal ryškumą šviesulys danguje.
Veneros para – 244 žemiškos dienos; metai – 225 d. Taigi ji apie savo ašį sukasi lėčiau nei apie Saulę.
Pirmas kosminis aparatas skirtas ją tirti aparatas buvo „Venera-1” (1961). bet ji irgi nepasiekė tikslo... O pirmuoju Venerą pasiekė "Mariner-2" (startavo 1962 m., gruodžio 14 d. praskrido beveik 35 tūkst. km atstumu pro Venerą).
2024 m. Rusija planuoja „Venera-D“ (Ilgaamžė).

Pavadinta meilės ir grožio deivės vardu, ji iš tikro yra prieangiu į pragarą: nepakeliama temperatūra, nuodinga ėdri atmosfera ir slėgis kaip vandenyno gelmėje (90 k. didesnis nei Žemės paviršiuje). Oras – beveik 100% anglies dvideginis, įkaitęs iki 480o C, t.y. jame lydosi švinas, alavas ir cinkas.

Tarptautinė astronomų sąjunga nusprendė, kad visi pavadinimai planetoje bus moteriškos giminės (išskyrus Maksvelo kalnus ir dar pora kalnagūbrių). Tad ten surasite geriausias visų laikų ponias: kairėje Hinevros lyguma dešinėje Afroditės žemė, viršuje Snieguolės plato... visur deivės, poetės, balerinos, aktorės...

Veneroje yra veikiančių ugnikalnių: tose vietose paviršiaus temperatūra siekia 1000o C.

O štai debesys sudaryti ir sieros dujų – tad ten lyja sieros rūgšties (H2SO4) lietūs. Ir dar žaibai tranko planetą 26 k. per minutę.

Mechanika pragare

Pačią nesvetingiausią gali tirti tik labai patikimas aparatas. „Aree“ zondas yra be mikroschemų ir laidų. Jokios elektronikos, vien tik patikima mechanika.

Matyt ne tą planetą senovėje pavadino Venera – jos charakteris visai nenuteikia meilei, o greičiau tik baugiam virpuliui. Ir didžiausia to „kalte“ yra jos atmosfera: milžiniško slėgio iš anglies dvideginio sudarančios nepaprastą šiltnamio efektą. Uraganai, kurių greitis siekia 700 km/val., neša tankius sieringus debesis, prie kurių prisideda rekordinis Saulės sistemoje ugnikalnių kiekis. Tai apsunkina jos tyrimą net iš orbitos. AREE

Nesvetingai ji pasitiko ir svečius iš Žemės. Pirmiausia 1966 m. į jos paviršių sudužo „Venera-3“. Ir kiti aparatai žuvo atmosferoje iki pat septintojo, kuris nors ir nukentėjęs, veikė apie 20 min., perdavė naujus bauginančius duomenis apie vietos klimatą. Ir tik „Venera-9“ 1975 m. išsilaikė net 2 val. Zondo fotoaparatas buvo dengiamas 12 cm storio kompozitine termoizoliacija ir laikomas hermetiškame skyriuje su išlydyta druska, skirta šilumos sugėrimui, iš titaninio apvalkalo, galinčio atlaikyti milžinišką slėgį. Fotografuota per storą kvarcinį stiklą, per periskopą, užpiltą tuo pačiu sūriu lydiniu – tačiau galiop kamera vis tiek įkaito virš 60o ir „nusmigo“. Tačiau jos padarytos panoramos pirmąkart parodė Veneros paviršių – ir tai, kad čia nieko gero nesulauksi. Kad norint geriau ištirti šią atšiaurią planetą, reikia paieškoti kitų sprendimų. Ir tada žvilgsnis nukrypo prie paprastos mechanikos.

Egiptiečių dievui Ptahui nelabai pasisekė – jo žmona tapo grėsmingoji Sechmetė, karo ir svilinančios Saulės deivė. Būtent jos vardu ir pavadino Veneros šiaurės vidurinėje platumoje esančią kalnų viršūnę. Užgesęs Sechmet ugnikalnis nėra aukštas; jo šiaurinis šlaitas leidžiasi link gana lygios lavos aukštumos. Iš vienos pusės jis ribojasi su Ištarės žeme su aukščiausiomis planetos viršūnėmis, o iš kitos – raižyta Veneros tesera3). Ši vietovė gana saugi nusileidimui, apsaugota aplinkinių kalnagūbrių, ir yra geologiškai įdomi tyrimams.

Kadaise Veneros klimatas buvo gana švelnus, tačiau kažkuriuo momentu šiltnamio efektas tarsi nutrūko nuo grandinės. Bet gal čia galėjo būti atsiradusi gyvybė? Jei taip, kai kai kurie mikroorganizmai galėjo išgyventi viršutiniuose, gana ramiuose atmosferos sluoksniuose.

Kokios dar problemos laukia AREE Veneroje ir kaip jis jas įveiks?

Energija

Diena ir naktis trunka po 50 val., kas gali sukelti problemų aparatams, maitinamiems Saulės baterijomis. Radioaktyvių elementų panaudojimui esant tokioms temperatūroms reikia techninių sprendimų, kurių dar neturime. Užtat čia niekad nenurimsta vėjai. AREE naudos atsparų stipriems vėjo gūsiams vertikalų Savonijo rotorių4) (1929), kurio ašis eis per aparato masės centrą. Paskaičiuota, kad jis gali generuoti apie 3,2 W/val. 100 m. įveikimui zondui prireiks 8 val. įkrovimo. Tad jis galės judėti 8 val. trukmės ciklais per 24 val. įveikiant iki 300 m. Jei AREE išsilaikys Veneroje bent 3 m., jis galės nuvažiuoti iki 100 km ir ištirti ne tik lygumas, bet ir teseras į šiaurę nuo Sechmeto viršūnės.

Valdymas

Pirmieji skaičiavimo įrenginiai buvo mechaniniai. Savo išsivystymo piką jei pasiekė Antrojo pasaulinio karo metais, kai paprasti ir patikimi įtaisai naudoti bombardavimo ir artilerijos nutaikymui. Vėliau juos išstūmė silicio pagrindu sukurta elektronika. Tačiau mechanika gali būti išganinga aparato darbui ekstremaliomis sąlygomis. Pvz., vienam vikšrui užvažiavus ant kliūties, transmisija tai „pajus“ ir įjungs atgalinę eigą – ir tam nereiks sudėtingų paskaičiavimų. Net laikmetį siūloma naudoti mechaninį, tarsi kokį senovinį Dž. Harisono5) chronometrą, tik kompaktiškesnį ir tikslesnį – ir visiškai hermetišku korpusu.
Veneroje
„Venera-9“ perduotos nuotraukos

Duomenys ir ryšis

Pirmuoju analoginiu duomenų saugojimu buvo fonografai (1877). Tad duomenis galima surašyti į metalinę plokštelę ir išsiųsti metaliniu rutuliu į viršutinius atmosferos sluoksnius, kur juos gali perimti atmosferinis zondas. Tačiau toks būdas buvo pripažintas perdaug sudėtingu, brangiu ir nepatikimu. Greičiausiai AREE naudos dar senesnį išradimą ir saugos informaciją adatėlių kombinacija ant besisukančio cilindro arba lentos. Perdavimui ketinama panaudoti kampinį reflektorių. Orbitinė stotis matys dvejetainį signalą ir gaus duomenis, - kaip buvo telegrafo ir Morzės abėcėlės laikais (maždaug 1000 bitų/sek. sparta).

Mokslinė įranga

Atlikti pagrindinius matavimus nenaudojant elektronikos nėra sunku. Ir Žemėje naudojami mechaniniai seismometrai, termometrai, barometrai, anemometrai (vėjo greičio matavimui) ir kt. Atmosferos ir dulkių cheminę sudėtį sužinoti padės kieti strypeliai, turintys medžiagų, kurios sujungia reikiamas molekules, tampantys trapesniais, ką nustatys spyruoklinis dinamometras. Vis tik pilnaverčiam mineraloginiam ištyrimui prireiks ir elektronikos (taigi, ir elektros). Tam AREE ketinama įrengti nedidelių Saulės baterijų bloką ir naudoti atsparias temperatūrai mikroschemas.

Judėjimas

Pradžioje planuota, kad AREE žingsniuos. Tačiau po konsultacijų su olandų menininku Teo Jansenu6) to atsisakyta. Dabartiniė koncepcija remiasi Pirmojo pasaulinio karo rombo formos tankais su vikšrais, juosiančiais visą korpusą. Paskaičiuota, kad jie leis įveikti 1,1 m aukščio kliūtis ir jiems nebaisu apsiversti.

Energijos kaupimas

Spyruoklinio akumuliatoriaus iš šilumai atsparaus kompozito energijos sukaupimas (0,75 W/kg) yra didesnis nei gravitacinių sistemų su svoriais, o taip pat jis paprastesnis ir patikimesnis. Numatyti ir papildomi kaupikliai energijai reiklioms operacijoms – tarp jų ir pneumatinis akumuliatorius, panaudojantis hermetiškoje kameroje suspaustą orą bei išlydytų natrio druskų baterijos... jei tik reikiamos technologijos bus iki tol sukurtos.


Pastabos

1) Michailas Lomonosovas (1711-1765) – iškilus rusų mokslininkas ir rašytojas, kilęs iš Archangelsko srities kaimo, prisidėjęs prie mokslo, mokymo ir literatūros vystymo. Jo mokslinės veiklos sritimis buvo gamtos mokslai, chemija, fizika, mineralogija, optiniai pretaisai, menas, istorija ir kt. Paveikė šiuolaikinės rusų kalbos formavimąsi. Tarp jo atradimų buvo ir masės tvermės dėsnis cheminėse reakcijose. Padėjo pagrindus teorijai apie stiklą. Sukūrė vertikalaus pakilimo mašinos (malūnsparnio) veikiantį modelį. Nustatė Venerą turint atmosferą - 1761 m., stebėdamas Veneros slinkimą Saulės disku:
„Venerai paliekant Saulę, kai jos priekinis kraštas artėjo prie Saulės pakraščio ir buvo apie dešimtadalio Veneros skersmens, tada Saulės pakraštyje atsirado burbulas, kuris buvo tuo aiškesnis, kuo labiau Venera artėjo prie pakraščio...“
Tačiau Vakaruose Veneros atmosferos atradimą priskyrė I. Šrioteriui ir F. Heršeliui.

1765 m. kovo pradžioje Lomonosovas, tikėjęsis audiencijos pas imperatorienę Jekateriną II, parengė pokalbio su ja planą. 10-me punkte pateikti jo ketinti pasakyti žodžiai:
„Aš nepergyvenu dėl mirties: pagyvenau, pakentėjau ir žinau, kad manęs tėvynės vaikai pagailės“.

Tačiau kovo 4 d. mokslininkas susirgo, daugiau iš namų neišėjo ir mirė lygiai po mėnesio. Kelias dienas prieš mirtį jis pasakė draugui ir Akademijos kolegai J. Štelinui2):
- Drauge, aš matau, kad turiu mirti, ir ramiai ir abejinga žiūriu į mirtį, o gailiuosi tik to, kad (...) dabar, savo gyvenimo pabaigoje privalau matyti, kad su manimi dings visi mano geri ketinimai.

Tai pateikta Štelino „Lomonosovo biografijos štrichai ir anekdotai“ (vok.k.).

2) Jabovas Štelinas (1709-1785) – graviruotojas, kartografas, „fejerverkų meistras“, memuarų rašytojas. Buvo aktyvus Rusijos MA ankstyvuoju jos laikotarpiu, valstybės vekėjas (po 1768 m.). Svarbi buvo jo knyga „Žinios apie Rusijos menus“ (1767), ilgą laiką buvusi žinių šaltiniu apie Rusiją

3) Tesera - stipriai deformuota Veneros paviršiaus sritis, apibūdinama dviem ar daugiau persidengiančiais tektoniniais elementais, iškilusia topografija ir tuo pačiu atgaliniu užklojimu.

4) Savonijo rotorius - vertikalios ašies vėjo turbinos. Jį sudaro dažniausiai vertikaliai sumontuotos aerokaušai ant besisukančio stiebo. Jį 1922 m. sukūrė suomių inžinierius D.J. Savonijus (1884-1931).

5) Džonas Harisonas (John Harrison, 1693-1776) - savamokslis anglų dailidė ir laikrodininkas, sukūręs jūrinį chronometrą, leidusį tiksliai nustatyti ilgumą ilgų plaukiojimų metu. Ta problema buvo tokia rimta, kad 1714 m. Britanijos parlamentas už jos išsprendimą skyrė 20 tūkst. svarų sterlingų premiją. Harisonas pirmąjį pavyzdį sukonstravo po 16 m. (1730) ir galiausiai (jau būdamas 80-ies) gavo tą premiją bei Kopli medalį. 1995 m. D. Sobel išleido knygą “Ilguma”, kurioje aprašė chronometrą sukūrimo istoriją. Taip pat apie ja žr. >>>>>

6) Teodoras Jansenas (Theodorus Gerardus Jozef „Theo” Jansen, g. 1948 m.) – olandų menininkas, kinetinių skulptūrų (Strandbeest) kūrėjas. Jos primena gyvūnų skeletus ir vėjo veikiamos gali judėti smėlėtuose pliažuose. Jis jas vadina „tvariniais“ arba „dirbtinėmis gyvybės formomis“ ir jas kurdamas panaudojo genetinius algoritmus, simuliuojančius gyvybės evoliuciją. Paskutinės versijos jau gana sudėtingos ir gali sąveikauti su aplinka. Kai kuriuos emodeliuose yra plastiko butelių „baterijos“, veikiančios tarsi pneumatiniai energijos akumuliatoriai. Juda žingsniuodamos, nes smėlėtu paviršiumi toks būdas efektyvesnis nei važiuoti ant ratų. 2016 m. jie parodyti „Simpsonuose”. 1979 m. jis sukūrė 4 m skersmens „skraidančią lėkštę“, pripildytą helio, kurią 1980 m. paleido virš Delfto miesto. Iš jos sklido šviesa ir garsai. Anot jo, tai „vos nesukėlė maišto“. Aparatas nebuvo surastas. Vėliau tai pakartojo virš Paryžiaus.

Parengė Cpt.Astera's Advisor    

Papildomai skaitykite:
Jei žūtų Žemė?..
Gyvybės paieškos
Mūšis dėl Veneros
Paslaptingoji Žemė
Gyvybės neišvengiamumas
S. Lemas. Kosminis kazino
Prasiplečia gyvybės ribos
Drakonų ežeras Kinijoje
Darvino gyvasis palikimas
Gyvybė atsirado šaldytuve
Venera: vienos planetos istorija
Nežemiška gyvybė – visai greta
Prasiplečia gyvybės ribos
Gyvybė be fotosintezės
Gyvybės atsiradimas Žemėje
Milijardai nežemiečių paieškoms
Panspermia: užkratas iš kosmoso
Ar kažkur Visatoje yra gyvybė?
Alternatyvios žmogaus kilties teorijos
Erdvės ir laiko sampratos transformacija
Lynn Margulis ir Gajos koncepcija
Kitokia žmogaus tvėrimo interpretacija
Nepaprastai suderinta Visatos sandara
Baltieji vandenys: legendos ištakos
Ar visa gyvybė Visatoje panaši?
A. Kacajus. Ar yra gyvybė Žemėje?
Oro grobuonys

NSO apsireiškimai ir neįprasti fenomenai Lietuvos danguje ir po juo

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

san-taka station

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life.

Review of our site in English

NSO.lt skiltis
Vartiklis