Kiek nežemiečių civilizacijų yra Paukščių take? Azimovas. UFO Page. Lithuanian

A. Azimovas ir nežemiška gyvybė

„Visų gyvybės atmainų Žemėje, o gal ir kitose planetose, cheminis pagrindas yra baltyminis-vandens, kai baltymų sudarymą valdo sudėtinga nukleininių rugščių sistema. Jei mums lemta kada nors sutikti su nežemiškomis gyvosiomis būtybėmis, tai dabar negalima nuspėti, ar jie bus sparnuoti, žali, dešimtkojai, kiaušingalviai ar dviuodegiai; tačiau su nemaža tikimybe galima tvirtinti, kad jų cheminė struktūra bus baltyminė-vandeninė valdant nukleino rūgštims“.

Azimovas pasiūlė nagrinėti du planetų tipus: esančias arti šviesulio ir nutolusias. Vėsiose planetose vandens vaidmenį gali atlikti amoniakas, kurio cheminės savybės labai artimos vandeniui, tad ten labai tikėtina baltyminė-amoniakinė gyvybės forma:
„Biochemija, kurios pagrindu yra toks sąryšis, turi iš esmės skirtis nuo visa, ką žinome. Mūsų baltymai, gana aktyvūs, kad dalyvautų gyvybės palaikymo reakcijose įprastose Žemei temperatūrose, skysto amoniako temperatūrose tampa pernelyg inertiškais, kad atitiktų reikalavimus gyvajai materijai. Tačiau žinoma, kad egzistuoja cheminės medžiagos, skysto vandens temperatūroje pernelyg aktyvios ir nestabilios, kad išsilaikytų ilgiau nei sekundę. Esant žemesnei temperatūrai jos gali būti pakankamai stabilios ir tapti praktiniu pagrindu gyvybei.“ Ledinis pasaulis

O jei planetoje taip šalta, kad net amoniakas užšąla, tada dar lieka metanas, užšalantis prie -183^oC. Tačiau jo cheminės savybės visiškai skiriasi nuo vandens ir amoniako savybių. Pirmiausia, įprastiniai baltymai netirpsta metane. Užtat tirpsta kai kurie angliavandeniai, kurie, galbūt, galėtų užimti baltymų vietą.

Tuo tarpu karštose planetose gyvybė gali atsirasti medžiagų, tirpstančių aukštose temperatūrose, pagrindu. Kiek deguonį primenanti siera skystu pavidalu yra 112-444^o temperatūros ribose. Ar įmanoma gyvybė tokiu pagrindu?

„Jei ir taip, tai baltymine ji negali būti. Esant tokioms aukštoms temperatūroms baltymai visiškai nestabilūs. Tačiau egzistuoja dar viena molekulių rūšis, galinčių sudaryti sudėtingas struktūras. Čia kalbama apie silicio junginius. Jie daugiausia sudaryti iš silicio ir deguonies atomų grandinėlių, o kaip pavyzdį galime pateikti žemiškus akmenis. Tačiau prie šių grandinėlių gali jungtis ir angliavandenilių (arba, galbūt, floro-vandenilių) grupės, suteikdamos molekulėms būtiną lankstumą. Be to, kieti silicio junginiai yra dirbtinės gumos pagrindu, o skysti – hidraulinių skysčių. Tad galima įsivaizduoti karštas planetas apgyvendintas skystos sieros balose gyvenančiais organizmais su guminiais audiniais, kurių gyslomis teka hidrauliniai skysčiai. Jei karštose planetose gyvena tokios gyvos būtybės, tai joms nereikia naudoti cheminių reakcijų energijos gavimui, jie gali gerti savos saulės energiją betarpiškai“.

Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad, skirtingai nuo kitų fantastų, A. Azimovas savo stambiuose kūriniuose, net ir „Fonde“, nė karto nevaizduoja susitikimo su nežemiška protinga gyvybe. Jo ateities Visatoje gyvena vien tik žmonės. Vis tik romane „Patys dievai“, surinkusiame daugybę apdovanojimų, jis aprašė būtybes, gyvenančias „paravisatoje“ – ir jie lieka originaliausiais nežemiečiais, kada nors pavaizduotais fantastikoje.

O apie NSO savo poziciją išsakė dar prieš 50 m.:
„Aš netikiu skraidančiomis lėkštėmis ta prasme, kad tai, atseit, nežemiški kosminiai laivai, valdomi nežemiečių. Praktiškai neįtikėtina, kad protinga gyvybė egzistuotų Saulės sistemos ribose; ir artimiausia vieta, kur gali gyventi būtybės, galinčios valdyti kosminius laivus, yra, greičiausia, už daugelio šviesmečių... Tarpžvaigždinei kelionei reikia labai daug energijos, ir aš negaliu patikėti tuo, kad kokios nors būtybės švaistytų ją savo laivų skraidinimui kosmose tik dėl to, kad dešimtmečius už nosies vedžiotų žmones. Jei jie norėtų kontakto, taip ir padarytų; jei nenorėjo – dėl to jie nešvaistytų energijos skrydžiui“.

¹⁾ Kosmosas: asmeninė kelionė - 13-os dalių dokumentinis mokslo populiarinimo TV serialas, sukurtas K. Sagano, Ann Druyan ir Steven Soter'io ir režisuotas Adrian Malone. Jį vedė K. Saganas. Temos kito nuo gyvybės atsiradimo iki žmogaus vietos Visatoje. Pradžioje buvo transliuotas PBS kanale 1980 m., o kaip jo papildymas buvo išleista knyga „Kosmosas“ (1980). 1989 m. teises į jį nusipirko Turnerio kompanija.

²⁾ Bajeso teorema - viena pagrindinių tikimybių teorijos teoremų, leidžiančių paskaičiuoti kokio nors įvykio tikimybę, kai įvyko kitas abipusiškai susijęs įvykis; t.y. ji leidžia tiksliau paskaičiuoti tikimybę, atsižvelgiant tiek į anksčiau žinomą informaciją, tiek naujus stebėjimo duomenis (žr. jos paaiškinimą „paprastais žodžiais“). Jo pavadinta anglų dvasininko ir statistiko Tomo Bajeso (1702-1761), kuris pirmasis pasiūlė ją naudoti patikslinant teiginius gavus naujų duomenų (jo esė paskelbta po mirties 1763 m.), garbei. Tačiau ši idėja nebuvo viešai paplitus tol, kol nebuvo pakartotinai atrasta ir išvystyta P. Laplaso, pirmąkart ją suformulavusio šiuolaikine forma 1812 m. knygoje „Analitinė tikimybių teorija“.

Bajeso formulę galima išvesti iš pagrindinių tikimybių teorijos aksiomų. Tik jos ypatybė ta, kad jos praktiniam pritaikymui reikia atlikti didelį kiekį paskaičiavimų, tad ją plačiai pradėjo taikyti tik įsigalėjus kompiuteriams. Ji matematiškai aprašoma kaip formulė:
Bajeso formulė

kur A ir B yra įvykiai ir P(B) # 0
P(A|B) yra sąlyginė tikimybė, kad A įvyks, kai įvyko B; P(B|A) – taip pat sąlyginė tikimybė, kad B įvyks, kai įvyko A; P(A) i P(B) yra A ir B stebimos tikimybės (jos vadinamos atskirosiomis tikimybėmis).

Pavyzdys:
Tegu įvykis B yra „mašina neužsiveda“, o A – „nėra degalų“. Aišku, kad P(B|A) = 1. Tada aposteriorinė tikimybė, kad mašina neužsiveda, nes bakas tuščias, yra P(A|B)=P(A)/P(B). Tarkim, apriorinė tikimybė, kad bake nebus degalų, lygi 0,01, o tikimybė, kad mašina neužsiveda lygi 0,02, tai atsitiktinai paimtai neužsivedusiai mašinai tikimybė, kad jos bakas tuščias yra 0,5.

³⁾ Haroldas Džefris (Harold Jeffreys,1891-1989) – anglų matematikas, statistikas, geofizikas, astronomas. Jo knyga „Tikimybių teorija“ (1939) davė stiprų postūmį Bajeso tikimybinio metodo atgaivinimui. 1922-1958 m. dirbo Kembridžo un-te. Pagrindiniai darbai skirti Žemės sandaros, vystymosi ir judėjimo tyrimams, Saulės sistemos susidarymui ir platumų svyravimui. Išvystė Dž. Džinso Saulės sistemos potvyninės evoliucijos teoriją. Nagrinėdamas Žemės-Mėnulio sistemos evoliuciją, paskaičiavo, kad praėjo 4 mlrd. m. prieš Mėnuliui užimant dabartinę padėtį. Jam priklauso ir tikimybių teorijos (Bajeso) pritaikymas astronominių reiškinių stebėjimui.