Tai buvo Dioranas Grėjus²⁾, dešimtmečius nepasidavęs griaunančiam laiko poveikiui, išsaugojęs jaunatvišką kūno lankstumą ir dvasios aštrumą. Vietoje paties Diorano Grėjaus seno jo portretas. O vėliau... tada nutiko kažkas baisaus: portretas gražino senatvišką išvaizdą žmogui šio mirties akimirką.

Pasaka?!.. Užgriebianti, geniali, tačiau, kokia bebūtų, išmonė lieka išmone. Ir vis, kaip sakė poetas, „pasaka – melas, tačiau joje užuomina...“ (A. Puškinas. Pasaka apie auksinį gaidelį, 1834).

Tačiau kol prisikasite iki užuominos, siūlome atlikti paprastą eksperimentą. Į stiklinę vandens įmeskite gabalėlį klijų. Jie tirps kitaip nei cukrus ar druska. Šie tirpsta pamažu mažėdami, kol visai dingsta, o klijai atvirkščiai – brinksta.... Palikite ramybėje arbatą ar mineralinį vandenį – jie ilgai išliks nepakitę; kas kita klijai – pradžioje buvę skysti, jie greitai praranda takumą, tapdami vis labiau klampiais, lyg kisielius, o galiausiai pavirsta žele. Stingimo procesą chemikai vadina koloidinių sistemų senėjimu („koloidų“ aplink mus begalės: duona, bulvės, mėsa, kiaušiniai, sviestas, sūris, ...).

Bet ištirpusių klijų metamorfozės tuo dar nesibaigė. Pamažu želė ima prarasti vandenį, kol, praradę beveik 0,9 savo svorio, jie vėl virs kietu sausu klijų gabalu. Taip sužiedėja duona, o ant sūrio atsiranda „ašarėlės“.

Tad štai: lakai ir dažai – irgi koloidinės sistemos, nepriklausomai nuo to, kas yra tirpiklis: vanduo, klijai ar alyva. Tiesa, aliejinių dažų, skirtingai nuo akvarelinių ir guašinių, džiūvimą lydi grynai cheminis procesas – oksidavimasis ore. Vis tiek turime senėjimą fizikine-chemine prasme. Būtent jis sukelia senų paveikslų skilinėjimą. Tad visai nesunku patvirtinti: portretai iš tikro sensta. Na o paveiksluose pavaizduoti originalai?

Želė būna ne vien negyva medžiaga: augalų ir gyvūnų audiniai irgi želė. Jūrose gyvena gyvos želė – medūzos. Ir primityvus vienaląstis organizmas, ir gamtos šedevras (dėl šito teiginio galima pasiginčyti) turi į želė panašias sistemas.

Per parą išgeriame apie 3 l vandens. Žarnų sienelų baltymai į save sugeria vandenį ir perduoda jį kraujo baltymams, kurie jį išnešioja po visus kūno audinius. Čia vėl, kaip ir klijų atveju, susiduriame su brinkimu, kuris turi svarbų vaidmenį gyvybei (kad ir prisimenant bitės įkandimą ar nudegimą). O štai senstant audiniai išlaiko vandenį vis prasčiau ir prasčiau. Raukšlės – pirmasis požymis, kad kūnas netenka stangrumo, ima „džiūti“. Bet jei raukšlės – negrįžtamų pokyčių rezultatas, tai ar ne fizikinėje chemijoje reikia ieškoti rakto amžinai jaunystei ir grožiui?

Kaip bebūtų, norėjo to Oskaras Vaildas ar ne, o ir Diorano Grėjaus portrete chemikui tikriausiai šmėkštels neaiški užuomina apie panašumą į fizikinį-cheminį koloidų senėjimą.

Kova tarp griaunančių ir kuriančių jėgų vyksta nuo pat gimimo. „Gyvenimas yra mirtis“, skelbia garsus paradoksas. Be to, nemažai mokslininkų įsitikinę, kad senėjimo procesai greičiausiai vyksta ne senatvėje, o būtent vaikystėje ir net gemalo stadijoje. Ir dialektikos dėsniai nenumaldomi: mūsų gyvenimas net brandos metu ne kas kita, o tik lėtas, vos pastebimas, tačiau tikras ir nenumaldomas užgęsimas. Išmuš laikrodis – ir bejausmis veidrodis pažvelks į mus priblėsusiomis akimis, aprėmintomis raukšlių tinklu ir žile – ach, ir smarkiai tu pasikeitei, drauguži! Senatvė...

Deja, ne džiaugsmas – tai žinojo jau senai iki O. Vaildo. Ne veltui, matyt, senovės autoriai savo herojams suteikdavo amžiną jaunystę ir grožį, o visi neigiami personažai kažkodėl buvo seni ir bjaurūs.

Karčiai apraudojo negrįžtamai iškeliavusią jaunystę italų matematikas ir gydytojas Džirolamo Kardano: „Senatvės atėjimas verčia kiekvieną gailėtis to, kad nenumirė vaikystėje“. Šiai pesimistinei nuotaikai atsišaukia garsioji M. Liuterio sentencija: „Senatvė – gyvas kapas“. O 1905-ais pasaulis išgirdo žodžius, nuo kurių padvelkė žiauria inkvizicijos prieblanda – vienas iškiliausių medikų, amerikietis V. Osleris³⁾, pareiškė, kad seniai tampa našta tiek sau, tiek kitiems, trukdo technologiniam, kultūriniam ir socialiniam progresui. Remdamasis tuo, kad proto aštrumas prastėja su amžiumi, jis padarė išvadą, kad pagyvenusių žmonių teisinė atsakomybė žemesnė nei jaunų. Atseit, 75% mąstomojo darbo žmonės, kaip taisyklė, padaro iki 45 m ir dar 20% - iki 50 m. Reikia pavyzdžių?! Štai! A. Einšteinas,  N. Boras,  P. Dirakas savo iškiliausius darbus padarė 25-27 m. amžiaus. 28 m. amžiaus K. Linėjus paskelbė „Gamtos sistemą“; dar nesulaukęs 30 m. Dž. Vatas sukūrė garo mašiną. Evoliucijos idėją Č. Darvinas išmąstė 30-ies (tik paskelbė po poros dešimtmečių). N. Lobačevskis pranešimą apie savo neeuklidinę geometriją padarė 34-ių, o D. Mendelejevui, kai pranešė apie periodinę elementų lentelę, sukako 35-eri. I. Niutonas naujosios fizikos pagrindus paklojo iki 40-ies. Po 40-50 m. retai kas padarė genialių atradimų.

Ir tada V. Osleris iškėlė eutanazijos idėją – „humaniškai“ numarinti senolius: atseit, visus, sulaukusius 60-ies, reikia amžiams užmigdyti chloroformu. Net A. Veismanas⁴⁾, teoriškai pagrindęs mirties būtinumą ir naudą, „nepakilo“ iki tokių aukštumų.

A. Veismanas laikė, kad gyvos būtybės nemirtingumas įmanomas, tačiau natūrali atranka pasirinko mirtį, nes seni trukdo jauniems. „Apybraižose apie paveldimumą ir susijusias biologijos problemas“ jis rašė: „Iš čia, iš vienos pusės, dauginimosi būtinybė, o iš kitos – mirties naudingumas. Individai, net tik dalinai praradę gyvybingumą, ne tik nenaudingi, tačiau ir kenkia rūšiai, nes užima vietą, galinčią priklausyti gyvybingesniems. Todėl natūrali atranka, matyt, privalėjo sutrumpinti mūsų hipotetiškai nemirtingo individo gyvenimą kaip tik iki tiek, kol jis naudingas rūšiai“.

Tik jis apsidraudė: „Jei šių samprotavimų šviesoje mirtis atrodo geru reiškiniu, tai dar nereiškia, kad ją reikia aiškinti tik tokiu ‚teleologiniu‘ būdu“.

Mes irgi galime priimti, kad ji kyla iš priežasčių, glūdinčių pačioje gyvybės prigimtyje. Ledas randasi vandens paviršiuje, kas mums dėl vienos ar kitos priežasties gali būti naudinga. Tačiau jis ten ne todėl, kad mums tai patogu, o dėl savo molekulinės struktūros. Būtent taip iki šiol aiškino apie mirtį – ne kaip naudingą prisitaikymą, o kaip kažką iš pat pradžių duotą pačiai gyvybės prigimčiai.

Įdomu, kad prieš metus iki pasirodant Oslerio rekomendacijai, Balkanų spauda paskelbė mažai kieno pastebėtą kroato A. Matošo⁵⁾ straipsnį „Senatvė“, kuriame jis rašė, kad nors fiziologai ginčija pagyvenusių žmonių kūrybines galimybes, vis tik intelektualioje srityje senukai nenusileidžia jauniems. Gilios senatvės sulaukęs Sofoklis sukūrė tragediją „Edipas Kolonėje“, o Seneka irgi sulaukęs garbaus amžiaus parašė geriausias savo tragedijas. 94 m. amžiaus Sokratas užbaigė „Pagiriamąją giesmę Atėnei“, o jo kritikas Gorgijus⁶⁾ nugyveno 107 m. nepaliaudamas užsiiminėti mokslu. Kai jo paklausė, ar nenusibodo tęsti pasigailėtiną gyvenimą tokiame garbiame amžiuje, jis atsakė: „Neturiu priežasčių skųstis senatve!“. Platonas mirė 80-ies iki pabaigos užrašinėdamas savo mintis. Volteras iki mirties išlaikė subtilų šmaikštumą ir kandų sarkazmą. Einant 84-iems jis atvyko į Paryžių į savo pjesės „Irena“ pastatymą: sujaudintas priėmimo tremtinys ten ir mirė ant gerbėjų rankų. Gėtei buvo per 70-mt, kai parašė „Vilhelmo Meisterio klajonių metus“, o mirties išvakarėse užbaigė antrąją „Fausto“ dalį. O kur dar L. Tolstojus?! Mikelandželo ir Ticianas dirbo 90-ies, kurdami kūrinius, nenusileidžiančius kurtiems jaunystėje. 80-metis Dž. Verdis, parašęs operą „Falstafas“, sugebėjo kardinaliai pakeisti pasaulėžiūrą, atsisakydamas daugelio ankstesnių požiūrių. Neprarado mąstymo skvarbumo Galilėjus ir I. Niutonas, senatvėje tebeteikę naujų mokslo ir filosofijos idėjų. Ir A. Matošo sąrašą galima tęsti ir tęsti, papildant Č. Darvinu,  I. Pavlovu, A. Sent-Djerdji⁷⁾…

Ir vis tik mintis apie seno kūno atnaujinimą visąlaik gundė žmogaus protą. Ko pirmiausia Faustas pareikalavo iš Mefistofelio? O Ciceronas į senatvę žiūrėjo optimistiškai. Pavasaris žavi žiedais, o ruduo - vaisiais. Išmintingam žmogui senatvė – brangiausias gyvenimo laikas. Aistros aprimo ir daugiau netemdo proto.

O gal žmogui ir nereikia ilgaamžiškumo?!

Iš amžių glūdumos mus pasiekė puikūs senatviškos negalios, tiek kūno, tiek dvasios, aprašymai. Atrodytų, tai geriausiai turėjo padaryti specialistai, bet ne – ryškiausius ir tiksliausius tiek psichologinius, tiek fiziologinius senatvės portretus pateikė literatoriai. Antikos dramaturgų pjesėse, Moljero komedijose ir Šekspyro tragedijose išryškinami atskiri senatviški bruožai. Prisiminkime kad ir karalių Lyrą!? Net ir vidaus organų pokyčius geriausiai pateikė menininkai, pvz., Leonardo da Vinči pirmąkart nupiešė senio sustingusias arterijas.

O štai medikai, kaip ir menininkai ir rašytojai, daug, gal net pernelyg daug, rėmėsi intuicija. O ir senatvės klausimais užsiėmė lyg eidami pro šalį, pakeliui. Vyravęs aprašomasis metodas ne tik pasižymėjo subjektyviais perlenkimais, bet ir grubiais apsiskaičiavimais. Virš 16 šimtmečių medicina rėmėsi klaidinga Galeno išvada, kad, atseit, senatviškas pulsas „nelygus, retas ir silpnas“. Tik 1839 m. tai paneigė Kanštatas⁸⁾. Iš tikro keista, kad tokios paprastos tiesos nepatikrino anksčiau!?

20 a. pradžioje mokslo apie senėjimą akiratyje pasirodė dar vienas skambus pavadinimas – geriatrija: taip pakrikštijo medicinos šaką, užsiimančią senatvinių ligų profilaktika ir gydymu. Jos ištakos tokios pat senos kaip ir gerontologijos. Bet kokį nuosprendį senatvei vis tik paskelbė gerontologija?!

Apie žmogaus amžių lengviausia spręsti pagal išvaizdą. Mažiausiai laikas gailisi odos; sako, tam tarnauja saulė ir vėjas. Drabužiais pridengtose vietose senėjimo požymiai pasimato, kaip taisyklė, vėliausiai. Štai kas buvo pasakyta Vašingtono konferencijoje 1961-ais: „Senatviška oda raukšlėta, sausa, turi žemės, gelsvą atspalvį. Daugelyje kūno vietų sumažėja odos elastingumas, atsiranda pigmentacija ir karpos. Jos paviršinis sluoksnis suplonėja, užtat kraujagyslių sienelės sustorėja. Sumažėja kraujagyslių kolbelių, svarbių kūno temperatūros reguliavimui, kiekis, ima prasčiau veikti prakaito ir riebalinės liaukos. Sumažėja odos kvėpavimo intensyvumas: deguonies pasisavinimas ir anglies dioksido išskyrimas per odą. Vyrams veido augmenija retėja, o moterims – grubėja. Kalcio, magnio, natrio ir kalio kiekis odoje su amžiumi didėja, o silicio ir sieros – mažėja“.

Dar 4-me 20 a. dešimtm. nustatyta, kiek lėčiau gyja senatvinės odos žaizdos. 20 cm² randas 10-mečiui užsitraukia maždaug per 20 d., o 60-mečiui – per 100 d. Silpnėja ir raumenys: kartais tai atsiliepia eisenai ir rašysenai. Cheminės analizės parodė, kad su amžiumi bukėja jutimo ir skonio jautrumas, o tai sukelia apetito sumažėjimą. Skrandžio rūgštingumas su metais mažėja (60 m. amžiuje jis tik pusė to, koks buvo 20 m.) – o tai reiškia, kad sušlubuoja ir virškinimo sistema.

Ant arterijų sienėlių susidaro riebalų plokštelės, o jų sankaupų vietose iškrenta netirpios kalcio druskos, vystosi sklerozė. Dėl suprastėjusios kraujo apytakos dažnai šąla kojos ir rankos, net vasarą. Kraujo srautas į smegenis irgi sumažėja; vis dažniau paveda atmintis. O ir greitis, kuriuo impulsas sklinda nervu, 70-mečiams 10% lėtesnis, o tai pavojingose situacijose jau gali virsti katastrofa.

O ir regos aštrumas krenta beveik trečdaliu. Tai verčia prisiminti atvejį su pasikėsinimu į Repino paveikslą „Ivanas Rūstusis“. Drobė buvo taip smarkiai supjaustyta peiliu, kad reikėjo rimtų restauravimo pastangų. Reikalo ėmėsi pats autorius, nusprendęs pertapyti portretą. Kai draugai pažvelgė į caro žudiko veidą, tai jo neatpažino: dominavo violetinė dažų gama. Savo rizika jie nuėmė šviežią dažų sluoksnį, atstatydami ankstesnį paveikslo vaizdą.

Tai sudomino vieną fiziologą, kuris pastebėjo, kad iš daugelio vėlyvuoju laipotarpiu nutapytų dailininko kūrinių dvelkia lelijinių tonų vėsa. Kilo įtarimas ir ... prasidėjo vaikščiojimas po galerijas ir muziejus, tiriant jų turtus bei ... dailininkų biografijas. Ir nustatyta, kad link gyvenimo pabaigos daugelis dailininkų linko link mėlynos ir žydros spalvų paletės. Ir kaip paaiškėjo, kad ne šiaip sau.

Metams bėgant skaidrus akių obuolys gelsta, o šis gelsvas šviesos filtras iš senstančio menininko vagia ankstesnį matymą, ypač sulaikydamas mėlynos ir violetinės spektro dalies spindulius. Veidai ima atrodyti pernelyg gelsvais, ultramarininis dangus pernelyg žalsvu – ir štai jis ima tepti vis daugiau melsvų dažų, sukeldamas jaunesnių kolegų nuostabą, skatinant kalbėti apie naują, „mėlyną“ ar „alyvinį“ dailininko kūrybos laikotarpį...

Senatvė atneša ir klausos silpnėjimą. Ausis ima prasčiau priimti aukštesnio dažnio garsus, pvz., ausis veriantį sirenos garsą. O ir žemo dažnio garsus taip pat. Kokia tai nelaimė, tarkim, dirigentui.

O vis tik, kaip ten su protiniais sugebėjimais? Atlikti eksperimentai rodo, kad informacijos įsiminimas silpsta...

Taigi, reikia pripažinti, kad prastėjimas apima visą žmogaus organizmą, nesigailint nė vieno gyvybiškai svarbaus organo. Ta prasme senatvė žiauresnė nei bet kuri liga – toji bent jau šėlsta kokioje nors apibrėžtoje vietoje. Ir dar senatvė išdavikiška – nusilpnindama organizmą ji atveria vartus visiems negalavimų pulkams. Nebūtų senatvėje ligų, dauguma senolių nugyventų gerokai ilgiau, - tai aišku. Tik klausimas – kiek ilgiau?!

Amerikiečių turtuolis Dž. Rokfeleris visaip stengėsi sulaukti savo 100 m. gimtadienio. Gyveno specialiai įrengtuose kambariuose su priešinfekcine izoliacija, oro kondicionavimu, laikėsi griežčiausios dietos, kruopščiai laikėsi asmeninių medikų nurodymų, nesustodamas ties jokiomis išlaidomis. Ir viskas veltui! Jis nusibaigė 1937 m. būdamas 98-ių. Bet ir tai neblogai – tais metais vidutinė amerikiečių trukmė tebuvo 61-i vyrams ir 65-i moterims. O iki tol dar trumpesnė; pvz., mūsų eros pradžioje Italijoje vidutinė gyvenimo trukmė tebuvo 31,5 m. Dar trumpesne ji buvo pirmykščiams žmonėms.

Bet štai 1934 m. vienoje Konstantinopolio ligoninių mirė turkas Zaro Ago⁹⁾, kuriam buvo 156 m., - ir gal dar būtų pagyvenęs, jei jo nebūtų pakirtus liga. Jo tikslios gimimo datos nepavyko nustatyti, bet kad jam tiek metų tvirtino pats Zaro. Ir aplamai, patikimų žinių apie ilgaamžiškumo atvejus labai nedaug. Dž. Istono knygoje „Žmogaus ilgaamžiškumas“ (1799) minimas 186 m. amžiaus vengras Zoltanas Petražas. Tai kur gyvenimo trukmės riba?

Paracelsas laikė, kad žmogus gali gyventi 600 m., nors pats nedatraukė ir 60-ies. Tuo tarpu 18 a. gerontologai nebuvo tokie dosnūs ir žmogui skyrė 3 k. mažiau, o štai 20 a. nukirpo ir šį skaičiuką. Tarybinis akademikas A. Bogomolecas¹⁰⁾, sekdamas gerontologo I. Mečnikovo idėjomis, žmogaus amžiaus riba laikė 150-160 m.

Taigi, 160?! 60 m. gyvenimo ir 100 m. tylaus užgęsimo?! Tiesa, greičiausiai be fizinių kančių, nes ligos iki to laiko bus įveiktos (kuo giliau abejočiau, nes koronos viruso potrūkis akivaizdžiai parodė, kad mūsų medicina dar embriono stadijoje, kai gydyti ligonį tesugebama acto garinimu ir apsmilkymu). Bet ar didelė laimė pamažu užgesti? Juk tai sunku morališkai, silpti ir jausti, kad daug kas jau ne tavo jėgoms?

Greičiausiai žmonės iš geriatrijos laukia ko nors daugiau – jaustis pilnaverčiu asmeniu. Ar tai įmanoma?

... Senovės Egipto Smito papiruse¹¹⁾ pateikti patarimai daug žadančia antrašte „Pradinė senų pavertimo jaunais knyga“ – deja, ten kalbama apie kosmetines procedūras, „pašalinančias plikes, odos dėmes ir kitus nemalonius senatvės požymius“. O štai minėtas Paracelsas tikino, kad visi, paragavę jo stebuklingai veikiančio balzamo, išgis nuo visų negalavimų, įgaus junystę ir ilgaamžiškumą – tačiau, keistas dalykas, patsai amžinos jaunystės ir grožio receptų kūrėjas dėl neaiškių priežasčių mirė jau 48 m. amžiaus.

Kol vieni, užsirakinę prirūkusiuose požemiuose, buvo palinkę virš stiklainių su paslaptingais komponentais, kiti leidosi į užjūrius ieškoti gyvojo vandens šaltinių. Juos paviliojo pasakojimai apie pasakiškus Naujojo pasaulio turtus – ir tūkstančiai, nepaisydami rizikos, patraukė ieškoti Eldorado. Taip 1512 m. į Karibų jūros pakrantę išlipo drąsuolių būrys vadovaujamas Penso de Leono¹²⁾. Gyvojo vandens jie nerado, bet gali pasiguosti, kad įėjo į istoriją kaip Floridos atradėjai, o kartu ir nusiaubėjai.

Prabėgo amžiai, naivius tikėjimus keitė mokslinės teorijos – ir reikėjo gi taip nutikti, kad visai neseniai vėl pasklido kalbos apie gyvąjį vandenį ir jaunystės eliksyrą.

Eliksyras – iš krano... Gyvas vanduo – vandentiekio vanduo pašalinis sunkųjį vandenį... Deuteris – biologinis stabdis... Štai tokiais teiginiais 1965 m. mėtėsi žiniasklaida apie V. Umčajevo (V. Muchačiovo) straipsnius. Redakcijas užpylė skaitytojų laiškai. Apie sniego tirpsmo ir lietaus vandenį kalbėjo gatvėse, metro, paskaitų salėse, studentų grupelėse. Tai buvo aptarinėjama ir specialistų bendruomenėse.

Ir taip gimė sensacija...

O vis tik, kokia V. Muchačiovo hipotezės esmė?!

Žinome, kad vandenilis turi ne tai 4, ne tai 5 izotopus, kurių labiausiai paplitęs protis H, iš kurio beveik 95% sudarytos masyvios žvaigždės bei tarpžvaigždinės dujos. Deuterio dalis nežymi, bent jau Žemėje, jau nekalbant apie tritį. Visi izotopai gali įeiti į cheminius junginius. Tai, ką mes geriam, yra įvairių „vandenų“ mišinys. Ar jie skiriasi? Be abejo! Deuteriniai junginiai gerokai patvaresni už protinius.

Net stangrus treniruotas kūnas gana „skystokas“ – apie 60-70% sudarytas iš vandens. Visos biocheminės reakcijos vyksta vandenyje ir betarpiškai jam dalyvaujant. Vandenilis įeina į svarbiausių biopolimerų sudėtį: nukleinines rūgštis, atsakingas už gyvojo organizmo paveldimumą, baltymus, iš kurių sudaryti visi mūsų audiniai. Ir kokia niekinga deuterio dalis dalyvauja gyvybiniuose procesuose, bendras jo atomų kiekis skaitine išraiška gana nemažas – ir dar gausėja senstant. O molekuliniame lygmenyje gali įtakos turėti ir vienas vienintelis jo atomas!

Geru pavyzdžiu tam yra baltymo biosintezė. Baltymų grandinėlė sudaryta iš amino rūgščių; jų yra 23, tačiau besijungdamos įvairiomis kombinacijomis jos užtikrina visą baltymų įvairovę. Mažiausias jų sekos pažeidimas rimtai pakeičia baltymo savybes. Biochemikams „mėgintuvėlyje“ ne visada pavyksta tvarkingai jas sudėlioti – jei su tokiu „broko“ procentu dirbtų gamta, tai gyvybei iškiltų rimtas pavojus. Gerai, kad gamta dirba vos ne matematiškai tiksliai – ji naudoja matricinės sintezės mechanizmą (kai matrica yra DNR). DNR sudaryta ne iš amino rūgščių, o iš azotu paremtų grandžių, kurių tik 4: adeninas (A), timinas (T), guaninas (G) ir citozinas (C). Kiekviena amino rūgštis joje koduojama trijų raidžių „žodžiu“. Tik kuriant baltymą DNR dalyvauja netiesiogiai, tarpininkaujant RNR, kuri nuskanuota nuo DNR ir vadinama „matricine“.

O dabar įsivaizduokite, kad į šitą griežtą tvarką įsibrovė „diversantas“, kuriuo gali būti tiesiog deuteris. Jis, tikriausiai, nesukels katastrofos, tačiau tam tikrą poveikį turės – ir tikėtiniausia, liūdną. Mat vienareikšmiški azoto pagrindo darinių ryšiai užtikrinami vandenilio ryšiais. Štai adeninas ir timinas turi du tokius „tiltelius“, o guaninas ir citozinas – jau tris; mat citozinas užtikrina ryšį su deguonies atomu. Dauguma šių tiltelių eina nuo vandenilio link deguonies ar azoto. Ir deuteris su deguonimi sudaro stipresnį ryšį nei protis. Tad cheminės sąveikos greitis dalyvaujant deuteriui pasikeis – tik į gerąją ar blogąją pusę? O gal tai turės ir genetinį atspaudą...

Musės, kurias maitino kukurūzų miltais su „sunkiojo vandens“ priemaiša gyveno du kartus trumpiau. V. Muchačiovas rašo: „Sunkiojo vandenilio cheminių junginių padidėjęs patvarumas stabdo gyvosios materijos medžiagų apykaitą. O juk gyvybė – tai medžiagų apykaita! Sunkusis vandenilis sumažina galimybę daugintis, ląstelėse sukelia negrįžtamus pakitimus, t.y. [sukelia] organizmo senėjimą. Bakterijų kultūros jo terpėje liaujasi dauginęsi ir žūsta“.

„Liaujasi dauginęsi ir žūsta“... Bet argi tik bakterijos, tie smulkučiai padarėliai?!

Suakmenėję fosilijos mokslininkams papasakojo keistą istoriją, kažkiek panašią į pasaką. Pasaulis ne visad buvo toks kaip dabar. Ten kur dabar išlietas asfaltas ar stovi daugiaaukščiai, siūbavo neįžengiamos girios, prieš kurios dabartinės džiunglės atrodytų tarsi paprastas krūmynas. Kur dingo tie milžiniški tų laikų augalai, kur gigantiški dinozaurai? Kodėl taip susmulkėjo flora ir fauna?

Jau imate pagauti mintį – viskas dėl gyvojo vandens... Intensyvų augimą ėmė stabdyti organizmuose besikaupiantis gausėjantis nuodas – sunkusis vandenilis... Jo anksčiau buvo gerokai mažiau. Kodėl? Dėl fizikinių savybių skirtumo... Sunkusis vanduo užverda 3^o aukštesnėje temperatūroje nei paprastas, o užšąla – 4^o. Taigi, iš atviro telkinio paprastas vanduo išgaruoja sparčiau už sunkųjį, o atmosferos viršutiniuose sluoksniuose veikiant saulės spinduliams suskyla į vandenilį ir deguonį. Vandenilis išsilaksto į kosminę erdvę, o deguonis lieka Žemėje. Vandenynai “džiūsta” ir sunkėja. O gyvūnai bei augalai ėmė sukaupti daugiau deuterio, ypač šiltuose kraštuose, kur garavimas intensyvesnis.

Ir dar aišku, kodėl debesyse deuterio visad mažiau nei ant žemės esančiuose vandens telkiniuose…

Hipotezės pagrindimui V. Muchačiovas pateikia ir papildomus argumentus. Štai paukščiai migruoja tūkstančius kilometrų, kad jauniklius perintų ne šiltuose kraštuose, o vėsesniuose, kuriuose deuterio susikaupia mažiau. Dėl tos pačios priežasties žuvys neršti plaukia į upių ištakas. Šiauriečiai ir kalniečiai gyvena ilgiau, nes geria vandenį su mažesniu deuterio kiekiu...

O štai teorinės išvados: „Deuterio pašalinimas iš vandens jį paverčia nepaprastai stipriu gyvybės stimuliatoriumi, nes liaujasi stabdęsi ir sustiprėja keitimosi procesai. Gyvūnai ir augalai ima sparčiau daugintis, greičiau auginti gyvąją masę, lengviau vystosi žmogaus nurodyta kryptimi. Derlius padidėja kelis kartus. Pagausėja galvijų prieauglis ir mėsos-pieno gamyba skaičiuojant hektarui naudmenų. Galvijai tampa ištvermingesni ir atsparesni ligoms“.

Kuo tai pagrįsta? Pvz., Peterburgo biofizikas A.K. Gumanas girdė viščiukus sniego tirpsmo vandeniu ir 7-os savaitės pabaigoje jie svėrė 40% daugiau nei kontroliniai. Tomsko un-to klinikoje 25-is ligonius 3 mėn. gydė sniego tirpsmo vandeniu. Ir kaip? Visiems jiems pagerėjo medžiagų apykaita, sumažėjo cholesterolio koncentracija.

Vis tik deuterinė senėjimo hipotezė, kaip gražiai ji beatrodytų, lengvai pažeidžiama daugelio kontrargumentų. Gigantiški gyvūnai galėjo išmirti ir dėl kitų priežasčių. Ir įdomu, kodėl didžiausi faunos (drambliai, raganosiai, gorilos,...) ir floros atstovai išliko ne šiaurėje, ne kalnuose, o tropikuose, kur vandens cirkuliacija didžiausia. O banginiai? Juk jų protėviai kadaise vaikščiojo sausuma! Kodėl jie persikėlė į mažiau palankią aplinką?!

Taip, sunkiajame vandenyje nedygsta sėklos, žūva mikrobai, varliagyviai, kirminai, žuvys... Bet štai vienas vokiečių mokslininkas nusprendė pripratinti tą smulkmę prie sunkiojo vandens. Jis pasirinko mikroorganizmus: tie sparčiai dauginasi. Jis vis didindamas sunkiojo vandens koncentraciją galiausiai juo pakeitė visą įprastinį vandenį. Mikroorganizmai jame gyvavo lyg niekas nebūtų pasikeitę! Tik didžiausias netikėtumas eksperimentatoriaus laukė vėliau – pripratinti prie sunkiojo vandens, patekę į „normalų“, jie iškart žuvo. Tai negi augalai ir gyvūnai nebūtų galėję prisitaikyti prie palaipsniui vos vos sunkėjančio vandens (nuo 0,0014% iki 0,0016%)?! O jei ir prisitaikė, tai ar vandens išvalymas nuo sunkiųjų izotopų nesukels dar sunkesnių pasekmių?

Ir tašką deda amerikiečių biofizikas B. Streleris¹³⁾ savo „Laikas, ląstelės ir senėjimas“: vabzdžių gyvenimo trukmė žymiai sutrumpėjo jau esant 20% sunkiojo vandens, tačiau deuterio kiekis tokiuose eksperimentuose gerokai viršija jo sankaupas natūraliomis sąlygomis. Tad hipotezę apie senėjimą organizme kaupiantis dideliems kiekiams sunkiojo vandens, matyt, reikia atmesti.

Ech, tokia graži buvo hipotezė – ir staiga: atmesti. Gaila juk, ar ne? Tačiau mokslo Temidei nebūdingas sentimentalumas. Kiek kartų nedrebančia ranka ji skyrė mirties nuosprendį taip puikiai išpuoselėtoms idėjoms?!

1889 m. birželio 1 d. auditorija Paryžiaus mokslo draugijos aktų salėje buvo įaudrinta, tiesiog sukrėsta garsaus fiziologo Š. E. Broun-Sekaro¹⁴⁾ paskaitos apie atjaunėjimo bandymus, kuriuos jis atliko su savimi. Pradžioje, aišku, eksperimentavo su gyvūnais, o paskui susileido 6 injekcijas su šviežia ištrauka iš šunų ir triušių sėklidžių. Jam ėjo 80-i ir dabar mokslininkas jaučiasi, tarsi nuo pečių būtų numetęs gerus 30 m.

Netrukus ir kiti gydytojai pranešė apie stebuklingą to ekstrakto veikimą. Austrų chirurgas E. Šteinachas¹⁵⁾ žengė dar toliau ir ėmė pacientams perpjauti ar užveržti specialius šalinančius kanalus – tuo jis norėjo stimuliuoti vadinamųjų intersticialinių ląstelių, atseit, atnaujinančių organizmą, gaminimąsi. Amerikoje jo pasekėju tapo H. Bendžaminas¹⁶⁾, tą metodą pritaikęs moterims. Didelio populiarumo sulaukė 1919 m. Paryžiuje pradėti ruso S. Voronovo¹⁷⁾ pradėti atjauninimo bandymai persodinant žmogbeždžionių sėklidžių liaukas. Tačiau tokios operacijos susilaukė gausybės protestų, ypač po to, kai donorais už didelius pinigus imta vilioti jaunuolius.

Visi tie bandymai rėmėsi prielaida, kad, atseit, organizmo jėgas visų pirma palaiko aktyvus lytinių hormonų išskyrimas. Bet jau iš seno buvo žinoma, kad eunuchai sensta taip pat kaip ir kiti žmonės. O Braun-Sekaras, nors ir pasijautė 30 m. jaunesnis, numirė praėjus 5 m. po savo sensacingo pasisakymo.

20 a. „prima-liaukos“ vaidmenį pradžioje perėmė skydliaukė, o vėliau hipofizis, vėliau dar kiti dariniai. Tačiau endokrinologija įrodė hormonų sekrecijos įtaką senėjimui. Tačiau ji ir paskatino tyrinėjimus nauja kryptimi.

O Ilja Mečnikovas iškėlė įdomią senėjimo hipotezę. Jo „Optimizmo etiudai“ 20 a. pradžioje sukėlė tikrą audrą. Jis sakė: senatvė – tai liga, kurią sukelia pastovus organizmo nuodijimas. Nuodus išskiria žarnyno bakterijos, o jie neigiamai veikia nervų ląsteles, o taip pat aktyvina fagocitų, kurie savo ruožtu puola ir naikina kitas, naudingas ląsteles, veiklą. Nervų sistema ima atrofuotis, atsiranda aterosklerozė. Taip užgriūna senatvė ir galiausiai ateina mirtis. Siekiant to išvengti, siūloma antibiotikais naikinti puvimo procesus, o profilaktikos tikslais pašalinti storąsias žarnas.

Vis tik publikos dėmesys „gyvo“ ir „negyvo“ vandens temai leido iškilti dar vienai originaliai Zinaidos Aleksandrovos hipotezei dėl sniego tirpsmo vandens, kuriai idėją mestelėjo nepaprastas reiškinys: veikiant magnetiniam laukui vanduo keičia savo savybes. Gal tai dėl to, kad magnetinio poveikio metu pasikeičia vandens geometrinė tvarka – ir net išsilaiko keletą dienų (K. Trinčero¹⁸⁾ teorija apie ypatingą vandens molekulių tvarką ląstelių viduje).

Dabar žinoma, kad ilgalaikė liūdesio ar baimės būsena, kuriai lygtai ir nėra priežasčių, yra sukelta grynai cheminės priežasties: kraujyje padidėjusiu adrenalino arba jo artimo giminaičio serotonino kiekiu. Abi šios medžiagos – puikūs elektronų akceptoriai (imtuvai). Siaubą įvarančių junginių antagonistu yra aminazinas, kuris, atvirkščiai, yra dosnus elektronų donoras. Tai gal elektronų trūkumas sukelia prislėgtą nuotaiką?! Jei taip, tai kiekvienam akceptoriui pavyktų rasti atitinkamą donorą! Būtent taip klausimą savo „Įvade į submolekulinę biologiją“ kėlė kvantinės biochemijos „patriarchas“ Albertas Sent-Djordji.

Taigi, aiškinimo apie senatvę, neturinčio Achilo kulno, kaip, beje, ir racionalaus grūdo. A. Komforto¹⁹⁾ knygoje „Senatvės biologija“ (1964) rašoma, kad iš visų koncepcijų tikriausia atrodo Dž. Bidero. Ją „labai perspektyvia“ laiko ir B. Streleris, kuris šiaip nestokoja skepticizmo.

1965 m. pradžioje Anglijos laikraštis „Daily Worker“ išspausdino džentelmeno nuotrauką: jis išsiskyrė tik tuo, kad jo ūgis 249 cm. Iš kitos pusės, R. Podolskio straipsnis apie pigmėjus… Mes pripratę stebėtis, susidūrę tiek su milžinu, tiek su nykštuku, tačiau retai kam, žvelgiant į amžininkus, į galvą ateina mintis: o kodėl jie visi maždaug vienodo ūgio? Kodėl apie 20% besiskiriantys ūgiu sutinkamai gana retai?

Ir štai Bideras pažymi: „Žmonėms būdingas griežtas santykis tarp ūgio ir svorio, matyt, susijęs su vertikalia kūno padėtimi ir yra prisitaikymu bėgimui“. Ir atrodo dar Galilėjus įrodė pražūtingą per didelį ūgį bėgiojantiems gyvūnams. Ypač svarbios harmoningos proporcijos paukščiams. Kiekvienas mūsų kilome iš vienos vienintelės ląstelės, kuri vėliau vis skildama pusiau suformavo mūsų kūną. Greičiausiai augame paauglystėje (13-18 m.), o nuo 40 m. pradedame žemėti. Kažkokia paslaptinga jėga sustabdo audringą ląstelių dauginimąsi ties 20 m. riba. Tik prie ko čia senatvė?

Bideras išsakė prielaidą, kad senėjimas susijęs su reguliatoriaus tebesitęsiančiu veikimu po to, kai žmogus nustojo augti. Reguliatorius atitiko rūšies gerbūvio sąlygas. Jei pirmykštis žmogus 18-os jau buvo pagimdęs sūnų, tai 37-ių rūšiai jis jau nebuvo reikalingas, nes tam laikui jo sūnus jau pats sugebėjo medžioti ir maistu aprūpinti savo vaikus. Vėlesni senatviniai kūno audinių pokyčiai jau neturėjo reikšmės rūšies išlikimui. Tokiu būdu augimo reguliacija užtikrino optimalų fizinį vystymąsi 20-40 m. laikotarpiu.

Ne kas kita, o natūrali atranka apsprendė dabartinius antropometrinius parametrus. Senatvės žmogus būtų nežinojęs, jei ne tas ūgio reguliatorius. O jei kas nesustotų augęs, - būtų pasmerktas amžinai jaunystei? Argumentas – plekšnės ir kai kurios kitos jūrų žuvys. Sulaukę tam tikro amžiaus patinėliai liaujasi augę ir netrukus ima mirti. Tuo tarpu patelių augimas nesustoja ir jos gyvena ilgiau. Atrodo, kad eršketai irgi nesiliauja augę ir todėl nesensta. Tiesa, pavyzdžių negausu, o prieštaravimų – nors vežimu vežk. Vis tik jų yra, ir tai leidžia daryti nedrąsią išvadą, kad senėjimas būdingas ne visoms rūšims...

Tai gal jį galima „išjungti“ ir žmogui? Ir čia vėl grįžtame prie azerbaidžaniečio Džebrailo Chuseinovo sukurtos NRV medžiagos, kuriai skirta K. Levitino²⁰⁾ ir A. Melamedo brošiūra „NRV patentas“ (1964).

Angliavandenių apykaitoje svarbų vaidmenį vaidina hipofizio išskirtas hormonas, o hipofizis, kaip minėta, atsakingas už augimą. Jo liga, hipofizio kacheksija, ko gero artimiausias senatvės modelis. Bet jei pašalintume hipofizį ir tuo pat metu įleistume NRV, angliavandenių apykaita nenutrūktų. Tad naftos stimuliatorius gali kažkaip pakeisti augimo hormoną! O akademikas A. Karajevas²¹⁾ aptiko, kad NRV, padėdamas žaizdų gijimui, ne tik žudo mikrobus, bet ir paskatina pažeistų audinių augimą.

Be to NRV palankiai veikia nervų sistemą: ją sužadina, sumažina reakcijos laiką į dirgiklius. Bandydami su gyvūnais, mokslininkai artėjo prie žmogaus. Ir štai: „Piliečiui S. 65 m. ėmus vartoti NRV jam ėmė tamsėti žili plaukai, užaugo plikė, patamsėjo antakiai, padidėjo darbingumas ir protinė veikla...“ Panašūs laiškai pasipylė į Chuseinovo pašto dėžutę. Mokslininkai skėsčiojo rankomis – ką padarysi su tais „savivalininkais“. O juk NRV lengvai gali tapti nuodu – didesnės jo dozės ne didina derlių, o veikia kaip herbicidas. Ir štai pas Stavropolio krašto „eksperimentatorius“ išvyksta komisija, kuri patvirtina, kad jie sakė tiesą. Bet Mazarskio išvados buvo atsargesnės – na gerai, stimuliuoja, o ar nepasireikš kas nors po ilgesnio laiko? Tai buvo ne be pagrindo... Kai kuriems naujojo eliksyro entuziastams pasireiškė nuomirio priepuoliai. Detalius tyrimus atliko gerontologijos institutas Kijeve – ir jie buvo neguodžiantys: preparatą kategoriškai uždraudė naudoti medicinoje – bet tik vidiniam vartojimui, o išoriniam jis tebeturi reikšmę..

Tai negi nėra kito stimuliatoriaus? Ir štai 1963-64 m. pasipylė pranešimai: Zeravšano kalnagūbrio²²⁾ kalnuose aptiktas senovinis stebuklingas balzamas – mumijus! Viską išaiškino prof. K. Kostrinas.

Arabams 7 a. užėmus Egiptą prasidėjo kapų plėšimas. Apžiūrinėdami balzamuotus kūnus, užkariautojai atkreipė dėmesį į kūnus įsigėrusią suakmenėjusią medžiagą, primenančią asfaltą. Joje atpažino mumijų, nuo seno žinomą kaip universalų vaistą. Kapų plėšikai nedelsdami ėmėsi gramdyti tą asfaltą nuo numirėlių ir, išvežę į kitas šalis, pardavinėti už pasakišką kainą kaip „kapų mumijų“. Nuo tada kalbose įsitvirtino žodis mumijus, reiškiantis balzamuotų lavonų palaikus, kildinamas iš aramėjų ir persų asfalto pavadinimo.