Global Lithuanian Net: san-taka station: |
Niagaros didžioji gyvatė
Taip pat skaitykite: Kanada nėra išimtis monstrų atžvilgiu. Champlain ežere Kvebeko ir Niujorko
provincijoje gyvena monstras vadinamas "Champ", Memphemagog ežere Kvebeko
rytuose gyvena "Memphre". Taip pat pranešta apie monstrus Kvebeko Richelieu upėje,
Ontario esančiame Simcoe ežere, Manitoba esančiame Winnipeg ežere bei Britų Kolumbijoje esančiame Okanogan ežere.
Vietiniai indėnai irgi pasakojo apie ežerų pabaisas bei didžiąsias gyvates, surijančias
kaimelių gyventojus ir sukeliančias bangas, apverčiančias kanojas. Nuo pirmųjų
plaukiojimo Didžiuosiuose ežeruose dienų buvo liudijama apie Erie ežere esančią "Bessie".
Ongiaras indėnų legenda byloja apie prie Niagaros krioklių gyvenantį monstrą arba
milžinišką anakondą. Gentis gyveno prie Niagaros upės, bet dėl nežinomos priežasties
gyventojai mirdavo Buvo tikima, kad gentis turi šauktis pagalvos griaustinio dievo
Hinum, gyvenusio su dviem sūnumis oloje už krioklių.
Pirmiausia indėnai paleido į krioklius kanojas su vaisiais ir gėlėmis, tačiau mirtys
nesiliovė. Tada indėnai pradėjo aukoti gražiausias genties merginas, išrenkamas kasmet.
Vienais metais buvo išrinkta vado Erelio akies dukra Lelawala.
Paskirtą dieną ji pasirodė ant kranto prie krioklių vilkinti baltojo kiškio drabužiais su
miško gėlių vainiku ant galvos. Ji įlipo į baltojo beržo tošies kanoją ir nuplaukė link
krioklių pasitikti savo mirties. Jos tėvas iš širdgėlos sekė iš paskos.
Hinum sūnūs pagavo Lelawala ant rankų ir kiekvienas panoro jos. Ji pažadėjo būti su
vienu jų, kuris pasakys, kas žudo gyventojus. Jaunesnysis brolis pasakė, kad tai daro upės
dugne gyvenanti milžiniška gyvatė, kuri kartą metuose išalksta ir naktį, išlipusi į krantą,
apnuodija vandenį, kad suėstų mirusiuosius.
Lelawala tai perdavė savo genčiai. Indėnai drąsiai sutiko gyvatę jos kasmetinio
apsilankymo metu ir ją mirtinai sužeidė. Pakeliui į savo guolį, gyvatė galvą padėjo ant
vieno kranto, o uodega liko ant kito taip sudarydama arką ir Horseshoe krioklių
pagrindą. Lelawala grįžo į Himum olą ir ten valdo kaip Miglų panelė.
Neseniai per tyrinėjimus Gyvatės kalno parke, esančio netoli Peterborough, buvo rasti
milžiniškų gyvačių skeletai, kurie nebūdingi šiam Kanados rajonui. Sakoma, tai iš
Centrinės Amerikos anakondų, atkeliavusių į Kanadą prieš daugelį metų, palaikai. Tuo
labiau, kad Ohaio Gyvačių parke irgi rasti milžiniškos gyvatės palaikai.
Prie Peterboroug vietiniai indėnai gyveno nuo seno. Rajone yra 9 kalvos, kuriose jie
laidojo mirusiuosius. Didžiausia jų yra zigzago formos. Jos vardu pavadintas parkas.
Senųjų indėnų vandens kelias tęsėsi nuo Meksikos įlankos, Atlanto vandenynu iki
Hudzono įlankos, Superior ežero ir toliau. Tuo keliu galėjo vykti ir anakondos.
Champlain ežeras pasiekiamas Richelieu upe, įtekančia į šv.Lorenso upę, ištekančią iš Ontario ežero.
Aprašyta, kad anakondos užauga iki 100 m, o jų storis gali siekti apie 6-8 pėdos. Jos yra
boa šeimos, kurios auką pasmaugia apsivydamos apie ją. Tada nurija visą. Tačiau jos
labiau maitinasi vandens gyvūnais. Žinoma jas kartais ėdant kaimanus (aligatorių rūšį),
kitas gyvates, elnius ir net jaguarus. Anakondos yra lėtos, tad jos tyko nerūpestingų aukų.
Drakonai ir jūrų gyvatės Paskutiniaisiais dešimtmečiais nemažai paliudijimų apie drakonus. Ir galima pagalvoti, ar
tiems ne vieta durnių namuose, bet ... Kinijoje rasta kaukolė su ragu, o 1976 m. liepos
mėn. Framboise (Kanadoje, Naujoji Škotija) rastas lavonas, panašus į jūrų drakoną.
Vienas patikimiausių yra Peter Karl van Esling'as, Hagos zoologijos direktoriaus, pranešimas
apie vandenų drakoną, pamatytą 1860 m. ekspedijos Atlante, renkant jūros gyvūnų pavyzdžius, metu: Galvą puošė ryškiai melsva ir žalsva skiauterė. Net jai dingus po vandeniu ir nesimatant,
atrodė, kad ilgis buvo keli metrai, o ant nugaros buvo kažkas kaip ketera ar pelekas.
Manau, kad ji panašėjo į gyvatę, bet jūreivis, buvęs už manęs, mano, kad įžiūrėjo kojas ir snapą.
Ją pakrikštijom Megophias. 1817 m. straipsnyje prancūzų kilmės amerikietis Rafinesque-Schmaltz'as rašė apie 200
pėdų ilgio gyvatę, kurią W.Lee matė 1805 m. netoli Breton iškyšulio ir Niufoundlando. Jis
nurodė, kad jos nugara buvo tamsiai žalia ir kyšojo iš vandens vingiuojančiais
kauburiais" ir kad plaukė su triukšmu. 1825 m. liepos 15 d. keli žmonės jūros gyvatę
matė Halifax uoste. Apibūdino jos kūno didumą kaip medžio kamienas... Gyvūnas turėjo
apie 8 išsirietimus ir buvo apie 60 pėdų ilgio. Kitais metais William Warburton panašią būtybę matė į pietus nuo Niufoundlando.
1833 m. gegužės 15 d. Mukone užutekyje 40 mylių į vakarus nuo Halifax'o, 3 karininkai ir 2
tarnaujantys Jos Didenybės laivyne ilsėjosi žvejų škunos denyje, kai pamatė 150-200 jardų atstumu: Po pranešimu pasirašė 5 liudininkai (su laipsniais ir kada juos gavo):
Po majoro Langley pranešimo, F.W. Kemp'as, archyvų karininkas, papasakojo apie prieš metus vykusį nutikimą: Toje vietoje sąsiauris yra apie 500 jardų pločio. Priplaukusi kitos salos krantą, būtybė
iškėlė galvą ant uolų ir judindama ją į šonus kėlėsi. Sieksnis po sieksnio kūnas iškilo į
sausumą. Prie uodegos kūnas atrodė dantytas tarsi kultuvė. Aplink kaklą buvo kažkas
panašaus į karčius, kurie vijosi aplink kūną kaip dumbliai.
Būtybės atsiradimas, rodėsi, pakeitė visą kraštovaizdį, kas trukdė aprašyti pojūčius.
Atrodė, kad tai nepriklauso dabarčiai, o laikams, kai pasaulis buvo dar jaunas. Ant uolų ji
buvo trumpai. Žmona ir sūnus nubėgo į vietą, iš kur geriau matyti. Matyt jų šūksniai trikdė
gyvūną. Esant visiškai ramiai jūrai, atrodo, kad ji nuslydo į gilų vandenį, po paviršium kilo
didelis bangavimas ir ji akimirksniu išnyko.
...Jos ilgis turėjo būti ne mažesnis 60 pėdų ilgio... Kūnas turėjo būti apie 5 pėdų storio ir
buvo melsvai žalsvos spalvos, saulėje spindėjęs kaip aliuminis. Negaliu nusakyti galvos formos, bet ji buvo platesnė už kūną.
Neskelbiau savo keisto nutikimo (išskyrus 1-2 patikimus draugus) bijodamas pajuokos ir
netikėjimo. Maždaug po metų panašią būtybę pamatė majoras W.H. Langley, irgi Chathan apylinkėse.
Po Langley pranešimo "Victoria Daily times" gavo tuziną laiškų, kuriuose sakoma regėjus panašią gyvatę.
1937 m. monstrą matė Timeus'o šeima Sunset paplūdimyje 22 mylios š šiaurę nuo
Vancouver'io, o po 2 m. Fred'as ir George Lawrence. Sako, kad nugara buvo kaip
kupranugario, plonas kaklas ir kūnas maždaug didelės statinės pločio. Drakonai sutinkami visų tautų pasakojimuose. Jie pasižymėjo milžiniška fizine jėga ir
galia, jie buvo įgudę meistrai ir nepaisė jokių socialinių normų. Taipogi perkūno driežai
arba dinozaurai turi daug panašumų į juos. Neaišku, ar jie labiau panašūs į skraidančias
milžiniškas gyvates (kaip Boewulf'o žudikas) ar driežus su kojomis ir nagais. Kai kurie jų
sparnuoti, kiti besparniai. Visi jie yra aštriais dantimis, spjaudantys ugnimi ir
bauginantys. Juos rinkosi tie, kas garbino jėgą ir baimę. Karalius Henris VII naudojo
drakoną savo ženklu, o šiandien panašų gyvūną išvysime Velso vėliavoje.
Jų pavadinimas kilo iš lotynų kalbos žodžio draco, išvesto iš graikų drakon. Senojoje
anglų kalboje jie vadinti wyrm".
Bažnyčios jie visada laikyti blogio įsikūnijimu. Apr. 12:3 Pasirodė ir kitas ženklas
danguje: štai milžiniškas ugniaspalvis slibinas su septyniomis galvomis, su dešimčia ragų
ir su septyniomis diademomis ant galvų. Tai Šėtono vizija.
Drakonai dažniausiai užkandžiauja avimis, tačiau kartais jie panorsta išimtinai jaunų
merginų. 3 a. Šv.Jurgis pasižymėjo nukovęs drakoną, kuris grasinosi suėsiąs Libijos princesę.
Taip pat drakonai išgarsėję savo turtais ir pavydžiu jų saugojimu. Kitas drakonų vaidmuo
kultūroje - jie perteikia tamsiąją mūsų pusę, žvėriškąją ir slepiamą. Paieška Švedijoje 1999-ųjų vasarą Storsjono ežere Jamtland'o apygardoje (600 km į šiaurę nuo Stokholmo; greta Ostersundo miesto)
vėl buvo ieškoma slibino (vadinamo Storsjoodjuret, Didžiojo ežero monstro, kuris pirmąkart paminėtas dar 1635 m.).
Ekspedicijai vadovavo Jan-Ove Sundberg'as.
Prietaisai rodė ežere esant kažką didelės apimties, tačiau dėl duomenų interpretavimo kilo vidiniai nesutarimai. Sundbergas taip pat daugelį metų bandė surasti Selmą, gyvenančią 13 km ilgio Seljordo ežere.
Norvegijoje. Pirmieji liudijimai apie ją yra iš 18 a. Dinozaurų mintys Įdomu būtų stebėti mūsų pasaulį tuo atveju, jei dinozaurai būtų neišmirę, o sukūrę savo
civilizaciją. Ir jei ne atsitiktinis asteroido smūgis (ar kita lemtinga, bet atsitiktinė
priežastis), tai mūsų naujausi technologiniai pasiekimai jau būtų egzistavę milijonus metų. Driežai kontorose, - argi tai nebūtų nuostabu?
Bet iš tikro, o kodėl išnyko dinozaurai? Nieks to tikrai nežino
Gal ir čia nagus prikišo
NSO, kad sukurtų sąlygas, prie kurių žinduoliai gali dominuoti.
Dinozaurai vystėsi. Jie pirmieji pradėjo vaikščioti stačiomis (kaip mes); kai kurie gyveno
šeimomis ir turėjo socialines struktūras; kai kurie buvo šiltakraujai; kai kurie vedė gyvus
vaikus - ir Theropodų linija (dvikojai mėsėdžiai) išsivystė į mažesnius, judresnius ir labiau
prisitaikančius gyvūnus, turinčius santykinai didesnį smegenų kiekį ir griebiančias
rankas. Viena jų šaka mums davė paukščius. Ir jei toliau pavystytumėm Theropodų
šeimą, galime gauti padarą, labai panašų į tuos, kuriuos dažnai aprašo ateivių pagrobtieji.
Gal ateiviai ir yra dinozaurų palikuonys?
(skaitykite apie driežažmogius...)
Parengė Cpt.Astera's Advisor Pastaba: Straipsnio trumpasis variantas išspausdintas "Žvilgsnyje", 2002 m. spalio 1-7 d., Nr.40 (552)
|
![]() Misionierius tėvas Louis Hennepin, 1678 m. keliaudamas kartu su tyrinėtoju La Salle, pirmąkart aprašė Niagaros krioklius. ![]() Vaizdas iš po Stalo uolos Litografija iš W.H.Barlett. From Steele's Niagara Falls Port-Folio, 1842 ![]() ![]() J.Lopez filme Anakonda, kaip Terri Flores Amazonijoje ieškanti Širišama genties ![]() ![]() Šv.Jurgis nugali Slibiną Peter Paul Rubens (1577-1640), Plunksna rudu rašalu ir ruda akvarelė, Luvras Papildomai skaitykite: |