Jei žūtų Žemė?.. UFO Page. Lithuanian

Viskas prasidėjo gandais. Atseit senovės šumerai perspėjo apie Nibiru planetą, atskrisiančią 21 a. pradžioje. Matyt apie tą grėsmę žinojo ir majai, kurių

Miestas slysta į jūrą skilus litosferos plokštei

kalendorius baigėsi 2012-aisiais – kas ir paskatino sukurti filmą „2012“ (2009), kuriame dėl netikėto Saulės žybsnio ėmė kaisti Žemės branduolys, energija ėmė veržtis į išorę per supervulkanus.

O filmuose „Susidūrime su bedugne“ (1998) ir „Armagedone“ (1998), Žemei grasino kometa ir asteroidas (V. Borouzas sako, kad rogues, asteroidai nesantys Saulės sistemos plokštumoje, yra sunkiau aptikti). Kiti pavojai – branduolinis susinaikinimas ir pandeminės epidemijos.
Daugiau apie pavojus: Atskriejanti mirtis
Kokia bus pasaulio pabaiga?
Bijome žmonių, ne asteroidų

Tad žinomi mokslininkai, įskaitant S. Hokingą bei Alaną Gutą, skelbia apie būtinybę pasiruošti kolonizuoti kitus pasaulius. A. Gutas kosmosą nurodė kaip gelbėjimosi valtį, o anot S. Hokingo, žmonija per 20 m. privalo Mėnulyje įrengti nuolatinę bazę, o per 40 m. Marse įkurti koloniją (tačiau kažin ar pradžioje maža žmonių kolonija galėtų būti kiek reikšminga „atsarginės žmonijos“ atvejui).

2000-aisiais oficialiai atidarytas Sėklų bankas¹⁾, įrengtas požeminėje saugykloje Veikehersto-Pleiso teritorijoje (Anglijos pietų Suseksas). Jame surinktos sėklos iš viso pasaulio, kad jas išsaugotų būsimoms kartoms. 2009 m. spalį čia buvo virš milijardo sėklų rūšių, tarp jų ir laukinių augalų. Analogiškame Notingemo un-to „Užšaldytos arkos“ projekte saugomi gyvūnų DNR pavyzdžiai. Pirmenybė jame teikiama nykstančioms rūšims. O užšaldyti augalų DNR pavyzdžiai saugomi Kju Karališkų botanikos sodų Džodždrelo laboratorijoje (Didžioji Britanija).
[ Taip pat įrengtas ir Svalbardo kultūrinių augalų sėklų fondas Špicbegeno saloje – plačiau apie jį >>>>> ]

Taip pat siūloma DNR banką saugoti Mėnulyje. Už jį agituoja ir ARC, o idėja paminėta R. Šapiro „Planetinėse svajose“. Prieš tai Mėnulyje tektų įrengti bazę (žr. >>>>>), nes tam, kad būtina, kad Mėnulyje būtų žmonių, galinčių „gelbėti“ (atkurti) Žemę. Tačiau Mėnulis nebūtų tikrąja Nojaus arka, nes neįmanoma jame saugoti gyvų egzempliorių (pvz., banginių). Saugoma būtų sausi užšaldyti DNR pavyzdžiai, ląstelių arba audinių forma, o taip pat galėtų būti saugomi neapvaisinti kiaušinėliai (oocitai). Jie galėtų būtųi naudojami išnykusių rūšių atstatymui, nes tai visiškai kito masto uždavinys. Tačiau tam reikia žinoti kiekvienos rūšies reprodukcinę biologiją, - taigi, Mėnulyje tektų įrengti „inkubatorių“ kiekvienai rūšiai.

Taip pat reikalą apsunkina ir tai, kad kiekviena rūšis turi plačią genetinę įvairovę – tad vieno DNR pavyzdžio neužtenka, jų reikia šimtų (vyriškų ir moteriškų atstovų). Būtų idealu, jei tą informaciją būtų galima saugoti skaitmeniniu pavidalu, tačiau šiuo metu tai dar nepasiekiama.

Bet kodėl Mėnulyje? Mat koks patikimas bunkeris būtų Žemėje, jis gali būti pažeistas. Be to, jame gali būti problemų užtikrinant energijos tiekimą ir sąlygas, būtinas atkūrimui. Juk ir kompiuterinės informacijos kopijas rekomenduojama laikyti kitose lokacijose. Mėnulis patrauklesnis už Marsą todėl, kad jis arčiau (iki Marso keliauti tektų mažiausiai pusę metų). Be to, Marsas gali nebūti visai negyva planeta – ir lieka pavojus sunaikinti vietinę gyvybę.

Globalus atšilimas – vienintelė grėsmė, kurią pripažįsta mokslininkai. Blogiausio scenarijaus atveju temperatūra neribojamai kils, sukeldamas augalų ir gyvūnų nykimą. Mokslininkai renka augalų sėklas ir gyvūnų DNR, kad jas išsaugotų ateitiems kartoms. Yra manančių, kad tokias saugyklas reiktų rengti ir ne mūsų planetoje. Biochemiko R. Šapiro²⁾ ir rašytojo V. Borouzo³⁾ įsteigtas aljansas rengia kampaniją dėl gyvų organizmų DNR pavyzdžių ir žmonijos mokslinių pasiekimų bibliotekos saugyklą.

Bet Mėnulis yra negyvas pasaulis – naujus namus geriau kurti šalia gausių resursų. Todėl patrauklūs Jupiterio ir Saturno palydovai, tačiau geriausiu kandidatu yra Marsas. Kurį, beje, norint būtų galima padaryti labai panašiu į Žemę (teraformuoti). Tiesa, tam gali prireikti šimtų ar tūkstančių metų, tad pradžioje galima būtų pastatyti hermetišką kupolą su tinkama kvėpavimui atmosfera, dirva, vandens telkiniais, augalais ir gyvūnais. Ši koncepcija vadinama parateraformavimu ir ji sukurta Arizonoje nuo 1991 m. veikiančio „Biosfera-2“ projekto ribose. Hermetiškame įrenginyje iš metalo ir plastiko funkcionuoja savaime besireguliuojančios biosistemos, tokios kaip tropiniai miškai, mangrovės ir koralų jūros. Nors „Biosfera-2“ susidūrė su problemomis, ji, bendrai imant, pademonstravo idėjos gyvybingumą.

Išsivysčiusios gyvybės dienos suskaičiuotos?

Dabar Žemės atmosferoje deguonies yra apie 21%. Tačiau kažkur po 1 mlrd. m. Žemės atmosferoje deguonies bus sumažėję tiek, kad ji taps netinkama sudėtingoms gyvybės formoms. Taip nustatė Kazumi Ozaki iš Toho un-to Japonijoje ir Chris Reinhard’as iš Džordžijos technologijų institucijos Atlantoje (JAV), sumodeliavę Žemės klimato, geologijos, biologinių sistemų kitimą – deguonies lygis grįš iki buvusio prieš Didžiąją deguonies revoliuciją, įvykusią prieš 2,4 mlrd. m.

Viena tokio pokyčio priežastimi yra tai, kad, Saulei senstant, ji karštės ir skleis daugiau energijos. Tai skatins CO₂ sumažėjimą, nes jis absorbuoja šilumą ir suskyla. Maždaug po 1 mlrd. anglies dvideginio tiek sumažės, kad fotosintezuojančiai organizmai (tame tarpe ir augalai) neįstengs išgyventi ir todėl negamins deguonies. Masinis šių organizmų išmirimas bus pagrindinė deguonies sumažėjimo priežastimi. O vos prasidėjus pokyčiams atmosferoje, jie spartės labai greitai – deguonies ji neteks per kokius 10 tūkst. m. Ir Žemėje teišliks tik mikroorganizmai.

Tyrimas atliktas kaip dalis NASA projekto. Ši prognozė turi poveikį ir gyvybės kosmose paieškoms. Ji rodo, kad net Žemės tipo planetose gali būti neaptikta didesnių deguonies kiekių – ir tai nereikš, kad jose nebuvo sudėtingų gyvybės formų.

Kaip senovės autoriai įsivaizdavo pasaulio pabaigą?

Jų požiūriai skyrėsi, tačiau visi jie sutarė, kad žmonijos laukia kažkokia katastrofa ateityje. Bet kuo galima paaiškinti jų dėmesį šiai temai?

Viena priežasčių, kad senovės filosofai suvokė, kad tema „tinkama apmąstymams“. Ji leidžia „keliauti laiku“. Ateities vizijos leidžia būti saugiais būsimos katastrofos liudininkais. Be to, pasakojimai apie pasaulio pabaigą nemažai pasako apie esamą pasaulėžiūrą. Ir skirtingai nuo Biblijos, kurioje pasaulio pabaiga pateikta kaip Dievo teismo diena, kai išrinktieji išgelbėjami, o likusieji prakeikiami, senovės graikų ir romėnų filosofai tai matė kaip natūralų procesą, esantį kosmoso funkcionavimo dalimi. Anot jų, žmonijos vystymasis ribotas: gamta įvedė griežtus ir nenumaldomus apribojimus.

Buvo daug scenarijų, kaip gali pasibaigti pasaulis. Jau 6 a. pr.m.e. Anaksimandras teigė, kad galiausiai išdžius visas Žemės vanduo palikdamas pasaulį be gyvybės. Tuo tarpu jo įpėdinis Ksenofanas sakė, kad atvirkščiai - pasaulį sunaikins vanduo (mat jau buvo didelis tvanas, nes jūrų kriauklelių randama sausumoje toli nuo jūros). Keli variantai pateikiami Platono (4 a. pr.m.e. vidurys): gaisrai, potvyniai, žemės drebėjimai, ligos. „Timėjuje“ jis rašė: „buvo ir bus daugybė žmonių išnaikinimų“. Taigi Platonas laikė, kad žmonijos vystymasis nuolat reguliuojamas įvairių katastrofų formų (ir tą panaudoja Atlantidos aprašyme). Savo paskutiniame dialoge „Įstatymai“ jis nurodo, kaip tie pasikartojantys kataklizmai veikia politinį gyvenimą.

Ir Aristotelis teigė žmonijos vystymosi cikliškumą, tačiau jis (išlikusiuose rašiniuose) nepaaiškino to cikliškumo priežasčių. Vėlesni autoriai patikino, kad jis irgi laikėsi periodinių katastrofų principo, tačiau vėliau jo atsisakė. Taigi, pasaulis galutinai nesunaikinimas ir egzistuoja amžinai – taip ir stoikai laikėsi periodiško pasaulio sunaikinimo ir atkūrimo ugnimi (vadintos ekpirosisu) požiūrio (nors kai kurie stoikai jį atmetė).

Tačiau Demokritas ir epikūriečiai jau teorizavo apie visišką pasaulio pabaigą. Ir nors sakė, kad egzistuoja pasaulių daugis, sudarytas iš atomų, ir visi pasauliai juda link galutinės pabaigos, nurodė skirtingus sugriovimo būdus. Demokritas sakė, kad pasauliai žūsta, kai vienas įsirėžia į kitą (galimas atvejis šiuolaikinėje multiverso hipotezėje). Ekipūras manė, kad kiekvienas pasaulis žūsta, kai išsisklaido tuštumoje (nesiliaujančios plėstis Visatos atvejis?).

Tai ir šiuolaikinių ateities vizijų pagrindas. Scenarijai, kuriuose žmonija bando atsikurti po katastrofos (kaip Cormac McCarthy⁷⁾ romane „Kelias“, 2006, ar teleseriale „Vaikščiojantys numirėliai“, 2010-22), yra neabejotinai labiau įkvėpti Platono (laikiusio, kad po kataklizmo lieką išgyvenusių, kurie nekonfliktuos, o draugiškai veiks) nei biblinių apokalipsių. Net pasaulio atsitiktinio sunaikinimo idėja ne nauja: epikūriečiai netikėjo dievais ir pasaulis gali būti atsitiktinai sunaikintas dėl atsitiktinio atomų judėjimo tuštumoje. Romėnų epikūrietis Lukrecijus (apie 50 m. pr.m.e.) šią mintį savo poemoje „De rerum nature“ išvysto pilnai:

Gal pat įvykis suteiks mano žodžiams panašumo į tiesą ir netrukus pamatysite, kaip viską smarkiai supurto žemės drebėjimai. Aš tikiuosi, kad vairuojanti Fortūna tai laikys mus toliau nuo to, ir protas, o ne atsitiktinumas, įtikins mus, kad viskas gali būti sutraiškyta ir griūti su didžiausiu trenksmu.

Beje, Lukrecijus panaudojo pasaulio pabaigos motyvą ir tam, kad sumažintų mirties baimę. O stoikas Seneka samprotavo, kaip pasaulio pabaigos įsivaizdavimas gali paguosti po artimo žmogaus mirties arba palengvinti vienatvės jausmą. Vienu stoikų filosofijos tikslų buvo ramiai sutikti bet kokius įvykius a iššūkius (tame tarpe ir pasaulio pabaigą). Dar Romos imperatoriusMarkas Aurelijus apie pasaulio pabaigą rašė: „Via esatis netrukus pasikeis: arba pavirs garais, jei Visata vientisa, nes kitaip bus išsklaidyta“. Šiuolaikiniai psichologijos duomenys irgi atrodo patvirtina tą seną požiūrį: pasaulio pabaigos numatymas gali būti naudingas, nes leidžia įgauti psichologinį pastovumą. Tik skirtingai nuo dabarties, nė viena senovės kryptis nesistengė sustabdyti pasaulio pabaigos atėjimo.

Kada nors mūsų Saulė virs raudonąja gigante ir plėsdamasi „praris“ Merkurijų, Venerą, o gal ir Žemę. Kad tai išgyventų, žmonija privalės palikti Saulės sistemą. Egzistuoja keli žvaigždėlėkių projektai, tačiau jie teįstengs įsibėgėti tik iki 0,1 šviesos greičio. Tad artimiausią Kentauro Proksimą jie pasiektų tik per 40 m. (skaitykite daugiau apie tarpžvaigždinių mini-zondų galimybes). Kad ištvertų tokią ilgą kelionę kaip išeitis – keliautojus galima atvėsinti. Žmonės išgyvendavo pabuvę užšalę keletą valandų. 1999-aisiais norvegų slidininkė Ana Bagenholm įsmuko po sniegu ir jos kūno temperatūra nukrito iki 13,7^o - kol kas tai rekordas žmogui. Tačiau ji atsigavo. Tad ateityje gal pavyks žmones užšaldyti dešimtmečiams (tai anabiozė)...
Bet dėl anabiozės irgi kyla klausimų. Ar automatika gali užtikrinti viską skrydžio metu (taisyti laivą, spręsti nenumatytas situacijas)? O jei sutriks? Tad būtina budinti įgula. O jei kelionė truks ypač ilgai?
Prisimenate M. Tyldum’o filmą „Pakeleiviai“ (2016)?!

Jei tektų bėgti iš Žemės, kur geriausia rasti naujus namus, jei nepavyktų palikti Saulės sistemos? Aišku, arčiausia Mėnulis. Tam jau dabar jame reiktų pradėti įrengti bazes. Mėnulis gali pasitarnauti ir kaip „rezervinė kopija“ – sėklų fondui ir informacijai: pvz., galingas Saulės žybsnis sunaikintų visą informaciją kompiuterių laikmenose, tačiau nuo Saulės nusuktoje Mėnulio pusėje galima įrengti kelias duomenų saugyklas, kurių bent viena išliktų.
Veneroje - pekla; joje galima būtų apsistoti tik skrajojant dirižabliais. Tad tinkamiausiu lieka Marsas, tačiau jame dar nežengė žmogaus koja. Tačiau jei reiktų pasitraukti toliau, - įdomūs didžiųjų planetų palydovai: Jupiterio Europa ir Saturno Titanas su Enceladu. Juose yra vandenynai. O Titanas išvis dovana žemiečiams – jo tanki atmosfera sudaryta beveik vien iš azoto ir ji apsaugo nuo žudančios radiacijos. Tik štai truputį vėsoka – paviršiuje vidutinė temperatūra yra -179^oC. Tačiau jame pasišildyti lengviau, nei atvėsti, tarkim, Veneroje.

Seksas kosmose

Taip pat skaitykite Augalai ir gyvūnai nesvarumo sąlygomis

Per praėjusius dešimtmečius mūsų galimybės valdyti mūsų reprodukciją labai išsiplėtė. Mes mokame surinkti ir tvarkytis su gametomis (lytinėmis ląstelėmis), apvaisinti išimtus iš kūno kiaušinėlius, vystyti embrionus ir vėliau juos gražinti į įsčias. Jau gimę per 8 mln. dirbtinai apvaisintų kūdikių (ART).

Visa tai turi dar vieną nelauktą aspektą, padėsiantį žmonijai kolonizuoti planetas. Mat seksas kosmose yra apsunkintas (nesvarumo sąlygomis skystis negali išsilieti). Jau vien būti greta nesvarume yra nelengva (matyt, tektų sienoje įtaisyti specialią „lovą“ tam reikalui). Be to, kosmose astronautai turi žemesnį kraujo spaudimą, kas trukdo erekcijai ir sužadinimui. O kur dar privatumo trūkumas esant ankštai aplinkai?! Tad nenuostabu, kad iki šiol nežinoma apie sekso atvejus kosmose (o ir skraidžiusių moterų kol kas nelabai gausiai yra).
O ir kosmosas neigiamai paveikia visas žmogaus funkcijas, tame tarpe ir tokias jautrias, kaip reprodukcinės. Nė viena amerikiečių astronaučių po skrydžio nėra pastojusi, išskyrus tarybinę V. Tereškovą...

Skrydžio neigiamos įtakos kompensavimui tarybiniai inžinieriai sukonstravo „Čibis“ kostiumą: tarsi kokią metalinę statinę, kurioje įrengta taburetė. Apatinę kūno dalį užhermetindavo, iš „statinės“ išsiurbdavo orą, - ir kraujas sutekėdavo į apatinę kūno dalį (o ne į galvą, kaip yra nesvarum obūsenoje). Vėliau „Čibis“ pagrindu sukūrė ir aparatą ejakuliacinės disfunkcijos gydymui.

Tačiau astronautai atlikinėjo su reprodukcija susijusius bandymus [1]. Į kosmosą buvo iškelta daugybė gyvūnų, kad būtų pažiūrima, kaip mikrogravitacija paveikia reprodukciją. Pradžioje buvo siunčiamos žiurkės ir pelės, kad būtų patikrinta, ar jos gali poruotis. Taip pat buvo tikrinama, ar kosmose galimas dirbtinis apvaisinimas naudojant pelių spermą ir kiaušinėlius ir ar Žemėje susiformavę embrionai gali vystytis kosmose. Teigiamų rezultatų negauta. O ir rusų stotyje „Mir“ atlikti eksperimentai parodė, kad mikrogravitacija neigiamai įvairių rūšių veikia kiaušinėlius ir embrionus: salamandrų, jūrų ežių ir putpelių.

Paskutiniu metu reprodukcija kosmose imta tirti kitu požiūriu – apie galimybę kosmosu perkelti užšaldytas gametas, kiaušinėlius ir embrionus – jie užima mažiau vietos laive nei žmonės ir gali išlikti veiksnūs dešimtmečius. Neigiama pusė ta, kad kosmose juos veikia kosmoso spinduliavimas. 2017 m. mokslininkai į TKS nugabeno užšaldytos sausos pelių spermos, kur ji išbuvo beveik 10 mėn. [2] Pasirodė, kad ji tokia pat aktyvi kaip ir likusi Žemėje. O ir embrionai išsivystė į sveikas peles.

Sekančiu žingsniu yra žmogaus gametų ir embrionų išbandymai kosminio skrydžio metu. Nors kai kurie tokius eksperimentus laiko neetiškais, daugelis mano, kad svarbu suprasti kosmoso poveikį jiems. 2019 m. ESHRE pateiktoje studijoje tirtas kosmoso poveikis vyrų spermai [3]. Panaudodami astronautų treniruotėms skirtą lėktuvą, tyrinėtojai sumažintos gravitacijos sąlygomis laikė 10 spermos pavyzdžių.

[1] B. Mishra, U. Ludere// Reproductive hazards of space travel in women and men. Nature Review Endocrinology, 15, 2019, p.713–730
[2] S. Wakayama S et al. Healthy offspring from freeze-dried mouse spermatozoa held on the International Space Station for 9 months// Proceedings of the National Academy of Sciences of the United States of America 114, 2017, p. 5988–5993

¹⁾ Veikehersto Pleisas - botanikos sodai vakarų Susekse. Rūmai pastatyti 1590 m. Parką daugiausia įrenginėjo G. Loderis (1861-1936), nusipirkęs 1903 m. ir tam paskyręs 33 m. Šiuolaikiniame pastate 2000 m. įrengtas Kew Sėklų bankas, kurio tikslas yra surinkti visas Britanijos augalų sėklas ir iki 2020 m. sukaupti per 20% pasaulio augalų sėklų, kad rūšys būtų apsaugotos nuo išnykimo.

²⁾ Robertas Šapiro (Robert Shapiro, 1935-2011) - amerikiečių chemikas, žinomas darbais apie DNR biochemiją ir gyvybės kilmę. Ta tema parašė dvi knygas: „Kiltys: skeptikos vadovas gyvybės sukūrimui Žemėje“ (1986) ir „Planetinės svajos“ (2001). Buvo RNR pasaulio hipotezės (etapo, kai tebuvo RNR) priešininkas, teigdamas, kad tokių sudėtingų molekulių kaip RNR spontaniškas susidarymas yra neįmanomas – ir siūlė, kad gyvybė pradžioje kilo iš paprastesnių molekulių reakcijos (metabolizmo). Tokiu atveju gyvybė galėtų būti plačiai išplitusi Visatoje.
Su rašytoju V. Borouzu įsteigė Civilizacijos gelbėjimo aljansą (ARC), kurios tikslas sukurti Žemės civilizacijos „atsarginę kopiją“, kurioje būtų saugoma reikalinga informacija ir daiktai, kad padėtų atkurti civilizaciją po pasaulinės katastrofos, mokslo ir meno pasiekimai bei skatinama veikla, kuria siekiama išvengti globalių rizikų bei šalinamos pavojingo technologijų panaudojimo galimybės.

³⁾ Viljamas Borouzas (William E. Burrows) – amerikiečių rašytojas ir žurnalistas, besispecializuojantis kosmoso ir nacionalinio saugumo srityse. Jis dėsto žurnalistiką Niujorko un-te. Jis buvo vienu Civilizacijos gelbėjimo aljanso įkūrėjų. Knygos: „Asteroidų pavojus“ (2014), „Labai juoda“ (1988, apie žvalgybą ir šnipinėjimą), „Išgyvenimo imperatyvas: kosmosas Žemės apsaugai“ (2007) ir kt. Jo vardu pavadintas vienas asteroidų juostos asteroidas.

⁴⁾ Igoris Bestuževas-Lada (1927-2015) - rusų istorikas, sociologas ir futurologas, globalistikos ir socialinio (technologinio) prognozavimo specialistas. Paskutiniais metais kūrė Rusijos socialinės-politinės situacijos vystymosi scenarijus. Žinomas ekstravagantiškais ir nevienareikšmiais etniniais pareiškimais, už ką dažnai kritikuotas.
Anot jo, dabar žmonės turi tik tris dalykus, kurių nebuvo anksčiau: teroristai, kompiuteriai ir mobilieji telefonai. Dar 50 m. – ir pasirodys kiborgai.

⁵⁾ Olegas Pisarževskis (1908-1964) – rusų rašytojas, publicistas, kino scenaristas; vienas mokslinės-meninės literatūros pradininkų. Pasisakė už mokslo populiarinimą vaikams, pats rašė vaikams. Vienu geriausių jo kūrinių yra apybraiža „Mokslų draugystė“ (1953), aštriai kritikuojanti TSRS biologijos padėtį. Tam skirtas ir paskutinis jo straipsnis „Tegu mokslininkai ginčijasi“ (1964).

⁶⁾ Robertas Frostas (Robert Lee Frost, 1874-1963) – amerikiečių poetas, pedagogas; 4 kartus gavi Pulitcerio premiją. 1912 m. atvyko į Londoną, kur ir publikavo pirmuosius eilėraščius. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą grįžo į JAV. Visą laiką jo eilėraščių jungiančia gija buvo Naujosios Anglijos kaimo gyvenimo realijos. Jo šlovė pamažu augo ir rinkinys „New Hampshire“ (1923) pagaliau atnešė pirmąją Pulitcerio premiją. Vėlesniais metais jis atsigręžia į soneto formą, o į pirmą planą iškyla beviltiškos vienatvės ir susvetimėjimo gaidos. Jo eilėraščiai prisotinti metafizinių poteksčių (pvz., „Directive“) ir atvirų biblinių aliuzijų. Paskutinis rinkinys „In the Clearing“ išėjo 1962 m.

⁷⁾ Kormakas Makartis (Cormac McCarthy, 1933-2023) – amerikiečių rašytojas, dramaturgas, scenaristas. Pagrindiniai žanrai: pietų gotika, vesternas, post-apokaliptika. Parašė „Nėra vietos senukams“ (2005), pagal kurį susuktas filmas (2007). Gerai įvertinti jo romanai „Kruvinasis meridianas“ (1985) ir pirmasis jo fantastinis kūrinys „Kelias“ (2010), gavęs Pulicerio premiją. Jame post-apokaliptiniais laikais tėvas ir sūnus eina keliu vildamiesi pasiekti šiltus kraštus. Pagal jš pastatytas filmas (2009).