Iki 2020 m. turėta 15-os astronautų ir 4 kosmonautų žūtys kosmoso tyrimo metu. Žūta ir pasiruošimo skrydžiams metu (11), kaip „Apollo-1“ gaisro metu žuvus 3-ių astronautų įgulai ar V. Bondarenko barokameroje. Detaliau apie tai toliau >>>>>

Tai buvo paskutinis akordas antrajam vasaros egzemplioriui likti Žemėje – kovo 29 d. jį vis tik paleido ir jis savo galvutės dalį nunešė iki poligono Kamčiatkoje.

Trečiojo vasaros egzemplioriaus startas įvyko liepos 12 d. Šįkart viskas baigėsi po 35 skrydžio sekundžių. Stebėtojai pamatė, kaip raketa ėmė vartytis aplink savo ašį, šonai atplyšo ir paketas suiro. 5 irstančios nuolaužos nuskrido už horizonto. Kitą dieną paaiškėjo avarijos priežastis – viename valdymo prietaise įvyko trumpas jungimas. Iš to prietaiso atėjusi komanda ir privertė suktis šonines pakopas, nors to niekaip nebuvo galima daryti. Ištaisė kardinaliai – išėmė tą prietaisą, tuo labiau, kad paaiškėjo, kad jis visai nebuvo reikalingas.

Dėl to, ar dėl kitko, kitas startas rugpjūčio 21 d. buvo sėkmingas. Tiesa, kovinė galvutė žemės paviršiaus nepasiekė, tačiau jau ne tai buvo svarbiausia – „R-7“ išmoko skraidyti. Tai leido visam pasauliui paskelbti, kad TSRS sėkmingai išbandė tarpžemyninę balistinę raketą. O S. Koroliovui buvo leista užsiimti kosmoso užkariavimu.

Skęstančiųjų gelbėjimas pačių skęstančiųjų reikalas? Granto Keitso žmona uždavė akivaizdų klausimą 2021 m. vasarį, kas jis jai pasakė, kad dalyvavo loterijoje skrydžiui „Inspiration 4“ - pirmojai visiškai civilinei kosminei misijai: kaip jis būtų išgelbėtas, jei kažkas vyktų negerai? „Aerospace Co“ kosmoso architektūros vyresnysis technikas įsiklausė į žmonos klausimą ir išnagrinėjo visas esamas gelbėjimo galimybes. Savo studiją paskelbė „J. of Space Safety Engineering“ 2021 m. rugsėjo mėn. numeryje. Keitsas, buvęs NASA antžeminio ekipažo vadu, aptiko stebinantį dalyką. Jis savo analizėje parašė: „JAV vyriausybė ir komerciniai kosminių skrydžių rengėjai neturi planų savalaikiam ekipažo gelbėjimui iš žemoje orbitoje ar kur nors kitur kosmose avariją patiriančio kosminio laivo; ... rizikų, susijusių su kosminėmis kelionėmis, daugybė, ir jos stiprėja dėl to fakto, kad nėra jokių planų ar galimybių savalaikiam sugedusiam laivo ir žmonių gelbėjimui“ Bet jis mano, kad tai išsprendžiama problema. Keitso analizė pasirodė gausėjant civilinių laivų startų – jau planuojamas „Axiom-1“ skrydis 2022 m. vasarį į TKS („ Axiom Space“ netgi mąsto apie nuosavą orbitinę stotį). Ir spalio 5 d. Soyuz MS-19 į TKS atgabeno rusų filmavimo grupę „Iššūkio“ filmavimui; 2022 m. panašiu tikslu planuojama misija su Tom Cruise ir t.t. Ir vis tik „Boeing“, „SpaceX“, „Blue Origin“ ir „Inspiration 4“ arba neatsakė, arba atsisakė aptarinėti kokius nors gelbėjimo planus, kuriuos jos gali turėti ar neturėti... „Axiom Space“ ir „Sierra Nevada“ tylėjo lyg žuvys vandens pilna burna. „Tai neturėtų brangiai kainuoti ir nereikalauja kokių nors naujų technologijų. Jos tikrai yra. Mums tikrai reikia įtraukti gelbėjimo priemones prieš tai, kai jų prireiks, iki kilsiant krizei“, - mano Keitsas. Tačiau nacionalinės kosmoso agentūros ar komercinės firmos neturi teisinių įgaliojimų pateikti kokias nors gelbėjimo kosmose priemones. ... JAV Kongresas užtikrino, kad, bent jau, iki 2023 m. spalio FAA privalo reguliuoti kosminius skrydžius tik tiek, kiek tai veikia „neįtrauktos visuomenės“ apsaugą, t.y. žmonių žemėje ar orlaiviuose. FAA nereguliuoja astronautų ar kosminių skrydžių dalyvių saugumo – iš to, kas yra, tėra tik informavimas apie rizikas. Ar gali suveikti tarptautinės taisyklės? JTO susitarimas dėl kosmoso daugiausia liečia paieškos ir gelbėjimo operacijas žemės paviršiuje. Bet visi supranta, kad ateityje padėtis turės keistis. Iš Keitso analizės aiškėja, kad anksčiau kosminė industrija atsižvelgė į nenumatytas aplinkybes ir rengė gelbėjimo mechanizmus, tačiau dabartiniai kosmoso operatoriai nerodo jokių požymių, kad naudojasi ta istorija. „Apollo-13” turėjo sudvejintų laivų porą, kad galėtų gelbėti ilgai trunkančiame skrydyje tarp dviejų dangaus kūnų (ir tuo buvo pasinaudota), tačiau su „Artemidės“ programa yra kitaip – „Artemidės 2” ekipažas į Mėnulio orbitą ir namo vyks Orion” kapsule be antrojo hermetiško skyriaus, į kurį galėtų persikelti pavojaus atveju. Net pirmajai nusileidimo misijai, „Artemidei 3“, ekipažas neturės nusileidimo modulio panaudojimo atsarginiu grįžimui namo. Tad kas nutiko, kad starto aikštelėje būdavo parengiama antroji raketa, galinti kilti kilus gelbėjimo būtinybei? Prieš šios praktikos buvo grįžta, kai 2003 m. vasarį „Columbia“ subyrėjo ir visas 7 asmenų ekipažas žuvo. Net kinai turi parengę rezervinę raketą, kol jų taikonautai randasi orbitinėje stotyje. O dabar NASA strategija yra minimizuoti visas problemas, kurios gali reikalauti tokio gelbėjimo – tame tarpe numatant perteklines gyvybinių funkcijų užtikrinimo priemones. Kitu svarbiu aspektu, turinčiu įtaką gelbėjimo darbams, yra susijungimo mechanizmų standartizacija, remiantis Tarptautiniu susijungimo sistemų standartu, pradžioje panaudotu TKS. Tai leidžia, kilus poreikiui, prie TKS prisišvartavusiems laivams persijungti prie kitų šliuzų. Tačiau tai neturi prasmės, jei gelbėjančioji raketa negalės atskristi prie avariją patyrusio laivo. Ar tik nenutiko taip, kad gelbėjimas yra pačių besigelbstinčiųjų reikalas?!

Pirmieji

1957 m. spalio 4 d. pirmojo palydovo startas buvo sėkmingas. Kaip ir startas lapkričio 3 d. Bet tai nereiškia, kad nebuvo jokių problemų. Tiesiog technika dirbo tiek patikimai, kad visi nesklandumai „nespėjo“ pasireikšti iki tos akimirkos, kai jų veiksniai būtų tapę dominuojantys. O vėliau tai jau nebuvo svarbu...

Apie galėjusius nutikti nesklandumus mokslininkai sužinojo kitą dieną, kai, po jaudinančios pergalės akimirkos grįžo prie darbų ir išnagrinėjo starto metu surinktą telemetrinę informaciją.

Ir pasirodė, kad užfiksuotas bloko „G“ pagrindinio variklio vėlavimas starto metu. Šis nesklandumas galėjo automatiškai sustabdyti priešstartinį pasirengimą. Laimei, paskutiniu momentu blokas sugebėjo pereiti į nustatytą režimą ir startas įvyko.

Tačiau tikslios tebuvo tik pirmosios 16 skrydžio sekundžių, o tada sutriko kuro bakų numetimo sistema. Tai sukėlė papildomą žibalo naudojimą ir jo neužteko – variklis išsijungė sekunde anksčiau. Tačiau tai jau mažai įtakojo – po akimirkos atsiskyrė antroji pakopa ir skrydis tęsėsi. Įtaka tebuvo tik orbitos aukščiui.

O antrasis palydovas pasiekė numatytą orbitą. Jame buvo šuo Laika. Technika veikė puikiai, tik belieka pakalbėti apie „keleivį“. 1957 m. kosminiai aparatai dar nemokėjo leistis į Žemę, tad kalbų apie Laikos sugražinimą į Žemę ir nebuvo. O kad šuo nesikankintų, buvo nuspręsta 7-ą parą į maisto davinį įdėti migdomųjų, kad šuns išėjimas į anapusybę nebūtų skausmingas. Taip oficialiai ir pranešė.

Tačiau paaiškėjo, kad viskas įvyko kitaip. O kaip – niekas ir negali papasakoti. Yra tik prielaida, kad Laika žuvo trečią parą nuo perkaitimo. Tuo metu dar nebuvo patirties kuriant šilumos reguliavimo sistemas.

Anapus Atlanto

Ten kosmines svajones puoselėjo Verneris fon Braunas^*). Dar kurdamas legendinę „Fau-2“, jis mąstė apie kosmosą ir skrydžius į kitas planetas. 1944 m. pavasarį jam netgi teko dvi savaites praleisti gestapo kalėjime už savo svajones – kažkam pasirodė, kad jomis konstruktorius daro žalą Trečiajam reichui.

Persikėlus į JAV ir pradėjus dirbti karo reikalams, planai pradėjo įgauti realius bruožus, o balistinės raketos „Red Stone“ sukūrimas davė ir techninės realizacijos galimybę.

1954 m. įvyko kosminių skrydžių entuziastų susitikimas, pasiūliusio paleisti palydovą Tarptautinių geofizinių metų (1957-58) proga. Taip atsirado projektas „Orbiter“, - gyvavęs trumpai, tačiau tapęs svarbia JAV kosminės programos šaka. Nei Braunas, nei kiti dalyviai nesitikėjo, kad šia idėja užkrės prezidentą Eizenhauerį. Tačiau nelauktai ji sulaukė JAV vyriausybės paramos – ji nusprendė, kad tai leis pademonstruoti technologinę JAV lyderystę.

Tik štai programos realizaciją pavedė ne „Red Stone“ arsenalo darbuotojams, patyrusiems raketų reikaluose, tačiau pavaldiems Gynybos ministerijai, o civilinei organizacijai. Įtakos turėjo ir „patriotinė dvasia“ – amerikiečiai prisiminė fon Brauno nacistinę praeitį (vis tik, kai amerikonams prisireikė vytis TSRS, vokiečių raketininkams „atidarė duris“). Vis tik dauguma dabat mano, kad pirmasis sprendimas buvo klaidingas. O tada projektą pavadino „Avangardu“; jis apėmė ne tik palydovo, bet ir raketos-nešėjos sukūrimą. Fon Braunas ne kartą bandė įtikinti vyriausybininkus, kad „Avangardas“ skristi negali, tačiau veltui.

Ir štai tuo metu, kai Baikonūre buvo pradėta laiko atskaita „Sputnik“ startui, „Red Stone“ arsenale Hantsvilyje (Alabamos v.) buvo bruzdama. Karo raketininkai „fon Brauno komanda“ rengėsi priimti aukštus svečius iš Vašingtono, tarp kurių buvo ir naujai paskirtas Gynybos ministras Neilas MakElrojus. Ir nors šis dar tik ruošėsi perimti pirmtako reikalus, fon Braunas tikėjosi gauti palaikymą palydovo paleidimui. Ankstesnis vadovas Čarlzas Vilsonas į tą užmačią žiūrėjo neigiamai.

Fon Braunas į susitikimą atėjo pasiruošęs – su diagramomis, brėžiniais, projektais, o taip pat parengė nuostabią užkandą, kurią paruošė jo žmona. Jis būtų atsitempęs ir dramblį, kad tik tai būtų padėję. Ir jis net neįsivaizdavo, kokį svarų argumentą savo naudai gavo to susitikimo metu.

Pokalbis vyko neskubėdamas, pakaitomis su išgėrimais. Ir kai jau atrodė, kad naujasis ministras tapo jo bendrininku, fon Brauną viduryje žodžio nutraukė šūksnis:
- Daktare Braunai! Jie tai padarė!

Visi atsisuko į šaukusį – į kambarį buvo įsiveržęs ryšių su visuomene direktorius Gordonas Haris.

- Ką jie padarė? – perklausė fon Braunas, jau numanydamas, kas įvyko.
- Rusai... Per radiją ką tik paskelbė, kad rusai paleido palydovą.
- Kokį radiją?
- NBC su nuoroda į Maskvos radijo biuletenį. Jie gaudo palydovo šaukinius. NBC irgi gaudo signalus. Tik „byp-byp“.

Von Brauno susitikimas su valdžios atstovais, 1954 m.

Iš veido išėjęs Verneris fon Braunas, sunkiai valdydamas pyktį, pasisuko į MalElrojų:
- Mes žinojom, kad jie rengiasi tai padaryti. Jūs žinojote, kad aš siūliau dar kažką, sere.
- Jūs žinote, kad mes rėmėmės „Avangardu“, - teisinosi MakElrojus.
- „Avangardas“ niekada to nepadarys, - nukirto fon Braunas. – Sere, kai gausite įgaliojimus, atriškit mums rankas, ir mes paleisim palydovą per 60 dienų.

Tikriausiai nieko labiau pasaulyje labiau nenuliūdino tarybinio palydovo startas už Brauną. Jis svajojo būti pirmuoju kosmoso nugalėtoju – ir jautė galįs tai padaryti. Ir jei tai būtų pavedę jam – pirmasis palydovas būtų pakilęs pusantrų metų anksčiau.

Tačiau šoke buvo ir visa Amerika, o Vašingtone kilo tikras pragaras. „Daily News“ rašė: „Dabar atrodome gana kvailai su savo propagandiniu kiauksėjimu, kai visam pasauliui sakome, kad rusai velkasi kažkur uodegoje mokslo pasiekimų srityje“. Tai buvo rimtas smūgis amerikiečių įsitikinimu savo išimtinumu, savo technologiniu pranašumu. Tad reikėjo imtis skubių priemonių.

„Avangardo“ specialistai gavo nurodymą skubiai paruošti ir paleisti palydovą. Laisvę gavo ir Verneris fon Braunas, kuris kiek pakoregavo savo planus – žadėjo palydovą per 90 dienų. Ir vis tik, kokių ekstraordinalių priemonių bebuvo imtasi, pirmas amerikiečių bandymas kilti į kosmosą įvyko tik po poros mėnesių, o rusai tuo metu jau spėjo pakelti ir antrą kosmnį aparatą – dar ir su gyvu „keleiviu“ – Laika.

„Avangardo“ startas su 1 kg svorio palydovu buvo numatytas 1957 m. gruodžio 6 d. ir buvo lydimas negirdėto propagandinio triukšmo. Visos pagrindinės stotys rengė reportažus iš Kanaverelio iškyšulio. Amerika tiesiog apkurto nuo pergalingų fanfarų.

Tačiau viskas pasikeitė au 2-ą skrydžio sekundę. Vos nuo startinės platformos atsiplėšusi raketa nežymiai susvyravo ir, apimta liepsnų, drėbėsi į žemę. Palydoviukas nusirito į šalį ir iš palmių giraitės ėmė skleisti signalus, tarsi būtų orbitoje. Komentatorė Dorotė Kingalen iš nevilties išstenėjo į eterį: „Tegu kas nors išeina ir pritrėškia jį!“.

Ameriką apėmė nusivylimas.

Tai buvi pirmoji pasaulyje kosminė avarija. Būtent nuo „Avangardo“ prasidėjo kosminių nesėkmių, kuriame jau šimtai atvejų, metraštis. Ir nesėkmių kiekis nesustodamas auga.

O vokietis tesėjo savo žodį – nors kiek ir uždelsė. 1958 m. vasario 1 d. raketa-nešėja „Jupiteris-C“ į orbitą apie Žemę iškėlė palydovą „Explorer-1”. Tądien ir Amerika tapo kosmine valstybe. Dar 57 m. prireikė, kol tokia tapo ir Lietuva.

Šiapus Atlanto

Pirmuoju tarybiniu orbitos nepasiekusiu kosminiu aparatu tapo 1958 m. balandžio 27 d. bandytas paleisti mokslo tiriamasis palydovas. Apie avariją tada, kaip buvo įprasta, nebuvo pranešta. O juk jis turėjo būti pirmuoju...

Pati palydovo idėja gimė gana anksti. Ilgą laiką tai tebuvo svajonė, tada ilgi pokalbiai, o pirmas realus projegtas gimė 1954 m. ir jo iniciatoriumi buvo S. Koroliovas. Būtent jo idėja buvo panaudoti kovines raketas krovinių iškėlimui į orbitą.

Tačiau tik 1956 m. sausio 30 d. buvo priimtas TSKP CK ir Ministrų tarybos nutarimas Nr. 149-88cc, kuriuo numatyta sukurti neorientuojamą palydovą mokslo reikmėms. Nurodyta ir palydovo svoris – 1-1,4 t, iš kurių moksliniai prietaisai sudarytų 200-300 kg. Bandomasis startas numatytas 1957 m. vasarai.

Jau liepos mėn. Atsirado eskizinis tokio aparato projektas. Nors ir skirtas mokslui, projektas buvo užslaptintas, o palydovui suteiktas pavadinimas „Objektas D“. Jį ir ketinta iškelti pirmuoju.

Bet iš pat pradžių kilo sunkumų. Koroliovas tikėjosi aktyvumo iš mokslininkų, kad tie užvers jį pasiūlymais, iš kurių galės pasirinkti tinkamiausius. Tačiau „akademikai“ delsė – buvo siūlomi bandymai ir matavimai, nieko naujo negalintys duoti mokslui. Siūlomi per masyvūs ir per dideli prietaisai. Į grafiką nebuvo telpama – ir Koroliovas suprato, kad pasitikėti Mokslų akademija negalima. Ir kai 1956 m. lapkričiui palydovo maketai dar nebuvo paruošti, jsi priima sunkų sprendimą – savo komandai nurodo lygiagrečiai kurti kitą, paprastesnį sprendimą.

1956 m. lapkričio 25 d. aunas konstruktorius Nikolajus Kutyrkinas gauna užduotį suprojektuoti paprasčiausią palydovą – būtent šiam ir buvo lemta pradėti kosminę erą. Koroliovas pasiekė savo – ir gavo palaikymą aukščiausiu lygiu.

1958 m. buvo atnaujinti darbai su „Objektu D“. Tačiau trečiasis startas nebuvo sėkmingas. Saulėtą balandžio dieną pakilo „R-7”, tačiau iškart apsivertė kūlverščia. Aukštis uvo nedidelis, padėties ištaisyti nebuvo galima. Ir raketa dribo. Nuo smūgio palydovo korpusas susiplojo – į raketą dėti jo jau nebuvo galima.

Laimei, gamykloje buvo atsarginis egzempliorius – ir Koroliovas nusprendė forsuoti jo parengimą, pažadėjo gerą premiją, jei visi liks poligone ir rengs naują raketą nešėją. Mat buvo pažadėta ir Nikitai Chruščiovui.

Palydovas startavo 1958 m. gegužės 15 d. be jokių sutrikimų ir Jurijaus Levitano balsas visam pasauliui pranešė apie naują tarybinės kosmonautikos laimėjimą.

Mirtys kosminių misijų metu

1967 m. balandžio 24 d. V. Komarovas žuvo besileidžiant „Sojuz-1“ kapsulei dėl parašiuto sutrikimo.

1967 m. lapkričio 15 d. testinio X-15 Flight 19 skrydžio metu dėl elektros įrangos sutrikimo ir valdymo praradimo erdvėlaivis ėmė kristi iš 50 mylių aukščio ir M.J. Adams žuvo.

1971 m. birželio 30 d. išsihermetinus „Sojuz-11“ žuvo G. Dobrovolskis, V. Pacajevas ir V. Volkovas; skaitykite  >>>>>

1986 m. sausio 28 d. šatlas „Challenger“ STS-51-L misijos metu suiro praėjus 73 sek. po starto ir žuvo 7 amerikiečių astronautai: G. Jarvis, Ch. McAuliffe, R. McNair, E. Onizuka, J. Resnik, M.J. Smith, D. Scobee (iš jų dvi moterys – Krista Makolif ir žydų kilmės iš Ukrainos Judita Reznik).

2003 m. vasario 1 d. besileidžiant šatlui „Columbia“ (misija STS-107) dėl šiluminio sluoksnio pažeidimo žuvo 7 astronautai (amerikiečiai R.D. Husband, W.C. McCool, M.P. Anderson, D.M. Brown, K. Chawla, L. Clark ir italas I. Ramon); iš jų dvi moterys (Lorel Klark ir indų kilmės Čavla Kalpana).

2003 m. vasario 1 d. apie 9 val. „Columbia“ atliekant įprastą įėjimą į Žemės atmosferą, staiga nutrūko ryšis su erdvėlaiviu. Prieš NASA sužinant, kas įvyko, liudininkai stebėjo degančias nuolaužas danguje virš Teksaso. Laivas suiro pražudydamas visą 7-ių asmenų įgulą (tarp jų ir Ilaną Ramoną, pirmąjį Izraelio astronautą; per katastrofą išliko 37-ių jo dienoraščio puslapių liekanos). Per kelis kitus mėnesius tyrėjai surinko apie 84 tūkst. nuolaužų. Nustatyta, kad vienas izoliuojančio putoplasčio gabalas nuo išorinio degalų bako atsitrankė į vieną iš apsauginių nuo šilumos panelių ir ją išmušė. Įeinant į Žemės atmosferą karštos dujos prasiskverbė į sparną sukeldamos erdvėlaivio destrukciją.

---

^*) Verneris fon Braunas (Wernher Magnus Maximilian Freiherr von Braun, 1912-1977) – vokiečių kilmės iš Lenkijos teritorijos raketinės technikos kūrėjas, po Antrojo pasaulinio karo vystęs karines ir kosmines raketas JAV; kūrė balistinę raketą „Redstoune“, vadovavo „Jupiter-C“ raketos kūrime, 1958 m. į kosmosą iškėlusios „Explorer-1“ palydovą, vėliau vadovavo „Saturnas V“, nuskraidinusios astronautus į Mėnulį (1968), kūrimui.
1937-45 m. jis dirbo Penemundės tyrimų centre Uznamo saloje, kur vadovavo mažo nuotolio raketos A-4, varomos skystuoju kuru, kūrimui. Po po pirmųjų bandymų 1944 m. raketa pervadinta V-2 (Vergeltungswaffe, „keršto ginklas“). 1945 m. pasiektas 200 km aukštis ir tai buvo pirmasis žmonijos sukurtas aparatas įskridęs į kosminę erdvę.
1966-67 m. vasarą jis dalyvavo mokslinėje ekspedicijoje Antarktidoje, kur testavo įrangą, kuri ateityje galėtų būti panaudota gyvybės paieškoms Marse ir kitose planetose.
V. fon Braunas buvo patyręs mėgėjas muzikantas; mokėjo groti violončele bei pianinu, - iš pat pradžių net norėjo tapti kompozitoriumi.

Papildomai skaitykite:
Moterys kosmose
Žmonės Mėnulyje
Kaip kūrė TKS?
Baikonūro statyba
Nežinomi kosmonautai
NASA tapsmas: istorija
Raketų eros ištakose
Jis žuvo iki Gagarino...
Dulkėtais planetų takais
2019-ųjų kosminė takoskyra
Pirmasis vežimas Mėnulyje
Apollo: Aklas nusileidimas
Ankstyvieji Mėnulio tyrinėjimai
Astronautai - gyvieji organizmai
Milijardai nežemiečių paieškoms
Kosmosui reikia geros šluotos
Daugkartinis orbitinis lėktuvas
Fobos-Grunt: kas gi nulėmė nesėkmę?
Astronomija: Žymesnieji įvykiai (20 a.)
Kosmonautikos pergalės ir pralaimėjimai
Baisioji tarybinės kosmonautikos paslaptis
Koroliovas – sovietų kosmoso programos vedlys
Kuri akis tingi? Kosmosas ir iliuzijos
Barmingradas – projektas, aplenkęs laiką
Per meilės orgijas į žvaigždes
Į Mėnulį skridę kompiuteriai
Augalai nesvarumo sąlygomis
Ateitis - elektrinės raketos
NSO prigimtis moksliškai
Žmogaus misija kosmose
Privačiai – į kosmosą
Mūšis dėl Veneros
"Galileo" misija
Lenktynės kosmose

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life. Review of our site in English

NSO.LT svetainė
Vartiklis