Šiaip meteoritai iš esmės yra dideli keleiviai, į Žemę atvykstantys daugiausia iš meteoritų juostos, esančios tarp Marso ir Jupiterio. Tas kosminis „šiukšlynas“ likęs po Saulės sistemos planetų susiformavimo. Joje meteoritai gana dažnai susiduria, kurių skeveldros išmušamos iš juostos, lekia į šalis ir gali nukristi į Žemę. Tačiau šįkart pakalbėsime apie meteoritą, kuris nemažai pakeliavo jau Žemėje.

Jisai, gana nemaža uola, maždaug prieš 17 tūkst. m. nukrito į Žemę, tačiau tiksliai nežinoma kur, tačiau kažkur Kanados pietuose ar JAV šiaurėje. Tas rajonas tuo metu buvo padengtas storu ledo sluoksniu, apie 600 m storio, tad jokio kraterio neliko arba jis per tą laiką spėjo išnykti. Stambaus metalinio kūno (jis buvo iš esmės iš geležies su nikelio ir kobalto priedais) smūgis suskaldė ledą ir į slėnį plūstelėjo vanduo, susikaupęs už tos ledo užtvankos. Milžiniškas vandens srautas 65 km/val. greičiu (ką parodė kompiuterinis modeliavimas) nunešė ir ledą su ant jo gulinčiu meteoritu, kurio svoris buvo apie 15 t. Galiausiai srautas nusilpo, ledas ištirpo (baigėsi ledynmetis) ir meteoritas nusileido ant dirvos. Tačiau tai dar nebuvo jo kelionių pabaiga!

Dar po kelių tūkstančių metų į šias vietas atėjo klakamasų indėnai, priklausantys činukų genčių grupei. Jie negalėjo nepastebėti toli nuo kalnų esančios uolos ir suprato, kad vienintelė vieta, iš kur ji galėjo atsirasti, tai nukristi iš dangaus. Todėl jie ją pavadino Tomanowos (Dangaus ateivis). Uolą indėnai garbino. Jos įdubose susirenkantis vanduo buvo laikomas gydančiu. Praėjo dar keli amžiai, o čia įsikūrė baltieji iš Europos, gerokai sumažinę indėnų skaitlingumą (1875 m. klakamasų gentyje tebuvo likę 80 žmonių).

Tada kažkoks emigrantas iš Velso Elisas Chjuzas, su niekuo nederinęs, ant specialių rogių per 3 mėn. uolą pertempė į savo sklypą, esantį maždaug už 1,2 km – ir, ją pavadinęs Vilametu pagal greta tekančią upę, už jos apžiūrėjimą pradėjo imti 25 c mokestį. Bet ir tai dar ne istorijos pabaiga!

Aišku, riedulį garbinusių indėnų, niekas neklausė (o ir jų buvo belikę vos 30), tačiau pasipiktino „Oregono ketaus ir plieno kompanija“, iš kuriai priklausančios žemės buvo išgabentas meteoritas. Ji atsiuntė ginkluotą sargą, visą parą su šautuvu sėdėjusį ant akmens. 1905 m. metalurgai laimėjo bylą, tačiau partempti meteorito nesiėmė, o po metų pardavė vienai biznierei (W.E. Dodge), kuri netrukus tą sunkų eksponatą padovanojo Niujorko gamtos istorijos muziejui. Jis yra didžiausiu meteoritu, kada nors nukritusiu JAV ir sveria apie 15,5 t būdamas dydžio kaip mažalitražis automobilis.

1999 m. viena indėnų visuomeninių organizacijų pabandė atsiteisti „šventąjį protėvių akmenį“, tačiau teismas nepradėjo bylos. O ir išvežti akmens iš muziejaus neišgriovus sienos nebuvo įmanoma. Vis tik muziejus 2000 m. susitarė su indėnais, leidęs jiems periodiškai muziejaus salėje atlikti savo apeigas.

Bet ar tai jau meteorito kelionių pabaiga? Meteoritai kantrūs ir moka laukti. Ir sulaukė!? Nuo jo vis atskeliami gabaliukai ir parduodami aukcionuose. Pvz., 2011 m. dalis meteorite buvo atskelta ir išstatyta aukcionui su pradine 750 tūkst. dolerių kaina.

Parengė Cpt.Astera's Advisor