Joks kitas kosminis objektas nestimuliavo astrofizikos vystymosi tiek, kiek tai padarė Krabo ūkas. Per jį atlikti atradimai susiję su daugeliu astrofizikos sričių. Pirmąją mįslę jis uždavė savo atsiradimo metu, o vėliau jas primesdavo vystantis astronomijai. Ir iki šiandien ne visos jos paslaptys jau atskleistos. Ne veltui jis tapo stebimiausiu objektu danguje.

Atradimo peripetijos

Kinų astronomai 1054 m. liepos 4 d. paryčiais Tjen-Kuan (Tauro) žvaigždyne aptiko naują žvaigždę, švytinčią taip ryškiai, kad 23 dienas buvo matoma ir dienos metu. Jie lygino jos šviesumą su Venera, kurią irgi galima pamatyti jau patekėjus Saulei. Šiuolaikiniais įvertinimais ji turėjo siekti 7-ą ryškį, kas apie 10 kartų ryškiau už Venerą, o danguje ryškiau tešviečia tik Mėnulis. Pagal kinų kronikas, nakties metu toji žvaigždė buvo matoma 22 mėnesius.

Kinai ne kartą stebėjo ir aprašė panašius reiškinius, kuriuos vadino žvaigždėmis-svečiais, neskirstydami jų į naujai sušvitusias žvaigždes ir kometas. Jie juos priskyrė dieviškiems ženklams, reikalaujantiems nuodugnaus išaiškinimo. Tąkart rūmų astrologas Jangas Vei-Te (Yang Weide) padarė išvadą, kad ta žvaigždė nurodo didžiai išmintingo ir gero žmogaus valdymą ir kad šalis įgaus didelę galią. Jis atkakliai siekė, „kad Istoriografijos biuras gautų tą pranešimą“. Biuras jį gavo, todėl jis ir pasiekė mus.

Ta žvaigždė triskart paminima ir japonų šaltiniuose; plačiausiai – 13 a. poeto Fudzivaros-no Teiko²⁾ (1162-1241) dienoraštyje „Meigetsuki“ (Šviesaus Mėnulio užrašai). Stebėdamas kometą 1230-aisiais, Teiko susidomėjo liudijimais apie ankstesnius jų pasirodymus. Būdamas rūmų valdininku, jis kreipėsi į rūmų astrologą iš Ommio-dio biuro³⁾, kurio laišką ir prijungė prie dienoraščio; laiške naują žvaigždę lygino su Jupiteriu.

Ommio-rio biuro veiklos pagrindu buvo Ommio-dio mokymas, į Japoniją atėjęs iš Kinijos, kaip būrimų, piktų dvasių išvarymų ir apsaugos nuo prakeikimų sistema. Į biuro pareigas įėjo kasdieniniai dangaus stebėjimai ir jais paremtas būrimas, kurio rezultatus rūmų astrologas pranešdavo imperatoriui. Žvaigždės-svečiai, užtemimai ir kai kurie kiti reiškiniai buvo laikomi blogais ženklais ir pranešimai apie juos buvo slapti, kad būtų užkirstas kelias jų pranašaujamus sąmokslus ir maištus. Galbūt, tuo ir paaiškinama informacijos glaustumas apie mūsų aptariamą apsireiškėlę.

O štai pirmoji keistenybė – gerai išvystyta arabų astronomija naujos žvaigždės nemini. Nors … vienas paminėjimą arabų šaltiniuose vis tik aptiko 1978 m., tačiau ne astronomijoje, o pas sirų ... gydytoją. 13 a. Ibn Abi Usaiija⁴⁾ sudarė islamo laikotarpio žinomų gydytojų biografijų enciklopediją. Joje ir paminėjo, kad krikščionių gydytojas Ibn Butlanas⁵⁾, Bagdade dirbęs 1054 m., paliko sužibusios žvaigždės aprašymą.

Tai galima būtų paaiškinama islamo astronomų iš Aristotelio atėjusio požiūrio, kad trumpalaikiai dangaus reiškiniai nepriskiriami astronomijai, o yra labiau oro reiškiniai. Tad islamo astrologija priklausė ne nuo neįprastų atsitiktinių įvykių danguje, o stabilių planetų judėjimų.

Iš paskos arabams tyli ir europiečiai (tiesa, Europoje tais laikais dar nebuvo rimtų astronominių stebėjimų), kurie vis tik pastebėdavo, kas vyko danguje, kas atsispindi metraščiuose. Pvz., ankstesnės supernovos sprogimą 1006 m. paminėjo daugelis Europos dokumentų. Išliko ir astrologų perspėjimai apie gresiantį karą ir badą.

Tai dar keisčiau, kad 1054 m. buvo svarbiais metais Europos civilizacijai. Būtent tų metų liepą įvyko Rytų ir Romos bažnyčių schizma. Atrodytų, geriausias įvairiausių ženklų aiškinimui. Ale ne! gal bažnyčių galvos nebuvo suinteresuotos niūriomis prognozėmis apie skilimo pasekmes?! Kaip bebūtų, Europa neuždokumentavo naujai sužibusios žvaigždės. O juk yra spėjimų, kad ją stebėjo net Naujojo pasaulio indėnai – rasti to meto uolų piešiniai, vaizdavę kažkokią žvaigždę greta Mėnulio pjautuvo – ir jų išsidėstymas atitinka būtent 1054 m. žvaigždę.

O Krabo ūką pirmasis 1731 m. atrado anglų gydytojas, fizikas ir astronomas Džonas Bevis⁶⁾, dar žinomas ir tuo, kad įvedė teigiamų ir neigiamų krūvių terminus. Jis ūką pažymėjo žvaigždėlapyje atlase „Uranographia Britannica“, kuris dėl leidėjo bankroto nebuvo išleistas, nors dalis jo kopijų išplito, o dalis atlaso buvo atspausdinta 1786 m. pavadinimu „Atlas Celeste“.

O 1758 m. savarankiškai ūką aptiko ir Šarlis Mesjė⁷⁾. Jis tais metais Tauro žvaigždyne ieškojo išpranašautos Halio kometos pasirodymo ir taip „užšoko“ ant Krabo ūko, kurį pradžioje ir palaikė ieškoma kometa, tačiau po kurio laiko jis pastebėjo, kad objektas nejuda. Halio kometos jis tada ir nesurado, nes ji gerokai „vėlavo“, tačiau nusprendė, kad vertėtų sudaryti dangaus ūkų katalogą, kad ateityje jų nepainiotų su kometomis. Taip gimė garsusis Mesjė katalogas (1784), į kurį pirmuoju numeriu (M1) įėjo kaip tik Krabo ūkas. O kai vėliau Š. Mesjė gavo Dž. Bevio atlasą, savo 1781 m. kataloge jį paminėjo pripažindamas atradimo pirmumą.

O dabartinį „Krabo ūko“ pavadinimą jis gavo beveik po šimtmečio Roso grafo Viljamo Parsonso⁸⁾ piešinio dėka. Jis garsėjo didelių teleskopų gaminimu, kurių pagalba gaudavo detalius dangaus objektų vaizdus. Jo 1847 m. pagamintas teleskopas su 72 colių skersmens veidrodžiu buvo buvo pramintas „Leviatanu“ ir buvo galingiausiu iki 20 a. pradžios. 1844 m. jo padarytame piešinyje stebint 36 colių teleskopu M1 vaizdas priminė krabą-pasagą. Reikia pagirti ne tik grafo vaizduotę, bet ir tai, kad jis pirmasis nustatė, kad ūkas turi sudėtingą, gijišką struktūrą, kai ūko fone matomi vos ryškesni, panašūs į siūlus dariniai. Vėliau, pasinaudodamas „Leviatanu“, Parsonsas nupiešė jau tikslesnį piešinį, neprimenantį krabo, tačiau Krabo pavadinimas jau buvo prigijęs, nors vienas iš astronomų dar siūlė jį pervadinti į Airijos ūką, nes jam ūkas priminė Airijos kontūrus.

Vis tik ūko (kaip ir kitų panašių dangaus objektų) prigimtis liko neaiški: daugelis, kaip ir V. Heršelis, juos laikė labai tolimomis žvaigždžių sankaupomis. Tuo metu astronomams į pagalbą atskubėjo nauji tyrimų metodai: fotografija ir spektro matavimai. 1892 m. vienas astrofotografijos pionierių Izaokas Robertsas⁹⁾ pirmąkart nufotografavo Krabo ūką (jis gi padarė ir pirmąją Andromedos galaktikos nuotrauką, kurioje matosi jos spiralinė struktūra), o Vesto Slaiferis¹⁰⁾ 1913 m. pirmąkart nustatė M1 spektrą. Ir iškart kilo nauji klausimai. Pasirodė, kad M1 spektras nenutrūkstamas. Nes jei tai būtų įkaitusių dujų debesis, jo spektras būtų linijinis, t.y. jį sudarytų atskiri dažniai, atitinkantys jį sudarančius cheminius elementus. Nepertraukiamą šiluminį spektrą turi tik tankus neskaidrus kūnas (kaip kad žvaigždė), tačiau ūkas – ne žvaigždė. Klausimas neatsakytu liko beveik 40 m.

Kita mįsle tapo tai, kad vis tik spektre matomos linijos buvo sudvejintos. Tai galėjo būti dėl kelių priežasčių, pvz., linijos gali išsiskirti dėl atomo spinduliavimo stipriame magnetiniame lauke (Zeemano efektas¹¹⁾, atrastas 1896 m.). Tuo tarpu V. Slaiferis palaikė, kad tai dėl Štarko efekto¹²⁾ (stipraus elektrinio lauko), nes tuo metu apie jį buvo daug kalbama (J. Štarkas 1919 m. už tai gavo Nobelio premiją). Įdomu, kad V. Slaiferis, pagarsėjęs Doplerio poslinkio matavimais (pirmąkart išmatavęs kamuolinį žvaigždžių spiečių, Andromedos galaktikos ir tolimų galaktikų greičius, kas patvirtino besiplečiančios Visatos hipotezę) nenumatė linijų susidvejinimo galimybės būtent dėl Doplerio poslinkio. Mat Krabo ūkas plečiasi, ir jo artimasis kraštas juda link mūsų, o tolimasis tolsta – tad ir spektro linijos pasislenka. Plėtimąsi astronomai nustatė tik 1921 m. lygindami įvairiais metais darytas ūko nuotraukas. Pradžioje Karlas Lamplandas¹³⁾ paskelbė, kad per 8 m. Krabo ūkas pakeitė savo struktūrą („siūlai“ jame pastebimai pasislinko), o tada Džonas Dunkanas¹⁴⁾, panaudojęs 1909 m. nuotrauką padarė išvadą, kad ūkas plečiasi. Beje, Dunkanas ūko centre aptiko ir dvi silpnai spindinčias 16-o ryškio žvaigždeles. Bet jei ūkas plečiasi, galima daryti prielaidą, kad jis kilo iš kažkokio kompaktiško kūno, pvz., sprogusios žvaigždės.

M1 plėtimosi nustatymas sutapo su astronomų dėmesio ryškiems žvaigždžių blyksniams, kuriuos jie laikė žvaigždžių žūtimi, padidėjimu. Tuo metu buvo aktyviai aptarinėjama, ar kai kurie ūkai nėra galaktikomis. Jose atskiros žvaigždės buvo neįžvelgiamos, tačiau astronomams į pagalbą atėjo ryškūs atskirų žvaigždžių žybsniai – kai kuriais atvejais jų ryškumas buvo sulyginamas ar net viršijo pačių galaktikų ryškumą. 1920 m. tapo visuotinai pripažinta, kad tai atskiras reiškinių tipas, vėliau pavadintas supernovomis. Ir nuo tolimų galaktikų astronomai perėjo prie Paukščių tako, kuriame tokie žybsniai turėjo būti matomi gerokai geriau.

1919 m. Knutas Lundmarkas¹⁵⁾ susidomėjo paminėjimų apie juos paieška istorinėse kronikose. 1921 m. jis paskelbė savo atradimų sąrašą, kuriame buvo ir 1054 m. žvaigždė, tačiau jis padarė klaidą nurodydamas, kad ji yra ties Tauro h (eta), o ne z (dzeta) žvaigžde. Klaidą ištaisė tik 1938 m. – vis tik E. Hablas, įvertinęs pagal greitį ūko plėtimosi pradžią, 1928 m. iškėlė prielaidą, kad tai 1054 m. supernovos liekana, tik, gaila, kad ta mintis liko praktiškai nepastebėta. Tik 1942 m. Nikolas Mejolas¹⁶⁾ ir Janas Oortas¹⁷⁾ galutinai įrodė 1054 m. įvykio ryšį su M1 – tam padėjo bendradarbiavimas su Leideno un-to sinologu prof. Janu Deivendaku¹⁸⁾.

Tuo tarpu kai kurie tyrinėtojai nurodė vėlesnę ūko susidarymo datą, pvz., 12 a. pirmąją pusę. Pasirodo, kad tai susiję su jo plėtimosi spartėjimu – dar viena Krabo ūko mįsle, į kurią atsakyta buvo tik po 20 m. Paskutinį sprogimo datos patikrinimą atliko 2007 m. ir rezultatai atitiko 11 a. pradžią.

Ūko mįslės

1942 m. Krabo ūko stebėjimo Vilsono kalno observatorijoje 100 colių skersmens teleskopu užsiėmė Valteris Baadė ir Rudolfas Minkovskis¹⁹⁾ (supernovas suskirstę į du tipus). Sąlygos stebėjimui buvo puikios – gretimame Los Andžele dėl karo sąlygų įvedė šviesos maskavimą, kas sumažino poveikį dangaus apšvietimui. Ir Baade ūke aptiko greitus pokyčius – centrinėje jo dalyje per kelis mėnesius, o kartais ir dienas atsirasdavo, keitė vietą ir išnykdavo ryškios gijos. Jų greitis siekė 26000 km/sek., kai paties ūko plėtimosi greitis buvo 700-1500 km/sek. Baadė teisingai nuspėjo, kad to aktyvumo šaltinis – po sprogimo likusi žvaigždė. Tačiau kuri iš tų dviejų, pastebėtų Dunkano?

Į tai atsakė R. Minkovskis, nustatęs, kad šiaurinė žvaigždė beveik nejuda, o pietinė juda gana greitai – ne mažiau nei 100 km/sek. greičiu. Paprastai žvaigždės taip greitai nejuda, tačiau supernovos sprogimas galėjo viską pakeisti. Be to per ūką laikas nuo laiko nusirisdavo ratilai, sklidę būtent nuo tos žvaigždės. Taigi, teisingai nustatę supernovos liekaną, tiedu astronomai apsiriko, ūko švytėjimo ir aktyvumo priežastimi pasiūlę dujų įkaitimą. Tam neutroninė žvaigždė būtų per didelė – ir taip Baade, kartu su Cvikiu buvęs neutroninių žvaigždžių idėjos autoriumi, prarado šansą ją aptikti. O juk užuomina buvo Minkovskio nustatytas pietinės žvaigždės spektras – kai šiaurinė žvaigždė buvo tipine geltonąja nykštuke su sugėrimo linijomis spektre, pietinė linijų išvis neturėjo!

M1 tapo prototipu ištisai dujinių ūkų, atsiradusių sprogus supernovai, klasei – plerionų (nuo gr. pleres - užpildytas). Jie išsiskiria tuo, kad daugiau ar mažiau vienodai užpildyti materija. Įvairūs procesai juose susiję su stipriu žvaigždžių vėju, sklindančiu nuo centrinės žvaigždės.

Po Antrojo pasaulinio karo sparčiai vystėsi radijo astronomija. 1948 m. Džonas Boltonas²⁰⁾ danguje aptiko 4-is stiprius radijo spinduliavimo šaltinius, kurių vienas buvo Tauro žvaigždyne. Po metų Krabo ūkas tapo vienu iš 3-jų radijo šaltinių, kurie buvo sutapatinti su vizualiais objektais. Jis praktiškai tapo pirmu objektu po Saulės, kuris radijo diapazone imtas stebėti reguliariai – mat ūkas radijo diapazone spinduliavo ypač intensyviai - gerokai labiau nei optiniame. Tuo tarpu įkaitusių dujų radijo spinduliavimas gerokai silpnesnis nei optinio diapazono. Tai kas lemia jo intensyvumą?

Problemą išsprendė I. Šklovskis, 1953 m. pasiūlęs, kad Krabo ūko spinduliavimo prigimtis yra sinchrotroninė, t.y. kai jį skleidžia greiti elektronai, judantys išlenktomis trajektorijomis stipriame magnetiniame lauke. Ūko spinduliavimas atitiko elektronų, judančių beveik pusės šviesos greičio, spinduliavimą.

Bet kaip tai patikrinti? Teorija numatė, kad sinchrotroninis spinduliavimas yra tiesiškai poliarizuotas. Tai paskatino astronomus ieškoti M1 spinduliavimo poliarizacijos ir kurti tam reikiamus instrumentus. Po 3 m. ji buvo aptikta – Krabo ūkas tapo pirmuoju, kur jis buvo aptiktas.

O 1963 m. buvo nustatytas ir M1 rentgeno spinduliavimas. Ilgą laiką rentgeno spinduliavimo net neieškojo, laikydami jį esant labai silpnu. Todėl rentgeno šaltinis Skorpiono žvaigždyne 1962 m. buvo atrastas atsitiktinai, ieškant Mėnulio rentgeno spinduliavimo, atsirandančio jo paviršių bombarduojant kosminiais spinduliais. Jau antra raketa 1962 m. parodė esant rentgeno šaltinį Tauro žvaigždyne, tačiau sutapatinti su M1 pavyko tik kitais metais. Taigi M1 prisidėjo ir prie rentgeno astronomijos vystymosi; o 1967 m. buvo atrastas ir Krabo ūko gama spinduliavimas – šiuose jis lieka intensyviausiu pastoviu šaltiniu.

Krabo ūko artumas ir gana nemažas regimas dydis leido 1964 m. atlikti unikalų eksperimentą atsakant, kas skleidžia rentgeno spinduliavimą – pats ūkas ar jo centrinė žvaigždė? Tuo metu rentgeno daviklių tikslumas tam dar buvo nepakankamas, tačiau eksperimento idėją pasiūlė I. Šklovskis. Mat liepos 7 d. Mėnulis turėjo uždengti ūką. Tačiau Mėnulio kraštas ūką uždenginėja palaipsniui, tad jei spinduliuoja ūkas, spinduliavimo intensyvumas turi silpnėti pamažu, o jei žvaigždė – „išsijungti“ akimirksniu. Eksperimentas buvo gana sudėtingas, nes raketa su davikliais reikiamame aukštyje tebuvo keletą minučių, - ir reikėjo viską paskaičiuoti taip, kad būtent per tas minutes vyktų ūko uždengimas. Eksperimentas praėjo sklandžiai, intensyvumas slopo palaipsniui – reiškia spinduliuoja pats rūkas. Tas rezultatas buvo patvirtintas 1967 m. su tikslesniu prietaisu.

Bet iš kur malkos?

Bet iš kur ūke tie greitieji elektronai ir energija visiems tiems procesams? Juk sinchrotroninio spinduliavimo intensyvumas 75 tūkst. kartų didesnis nei Saulės visuose diapazonuose.

Aišku, elektronai galėjo likti ūke dar nuo sprogimo, pagreitinusio įvairias daleles. Būtent taip dar 20 a. 4-me dešimtm. Fricas Cvikis aiškino kosminių spindulių kilmę – tą hipotezę 1956 m. atmetė Solomonas Pikelneris²¹⁾, parodęs, kad už optinį diapazoną atsakingi elektronai turėjo savo energiją prarasti per 100 m., o ūkas egzistuoja gerokai ilgiau. Tad klausimas „Iš kur malkos?“ tapo svarbiu. Juk neutroninėje žvaigždėje termobranduolinės reakcijos nevyksta, tad įprasto žvaigždėms energijos šaltinio ji neturi.

Išeitį 1964 m. rado jaunas rusų astrofizikas Nikolajus Kardaševas, susivokęs, kad neutroninė žvaigždė gali turėti stiprų magnetinį lauką ir labai sparčiai suktis, kas jai suteikia didelę energijos atsargą. Pradinė žvaigždė sukosi apie savo ašį ir turėjo magnetinį lauką. Po sprogimo jos liekana neteko termobranduolinio „pečiaus“ ir niekas netrukdė žvaigždei susispausti iki maždaug 20 km skersmens virstant neutroninė žvaigžde. Pagal impulso momento išsaugojimo dėsnį jos sukimasis labai paspartėja. Panašų reiškinį galime matyti dailiajame čiuožime, kai išskėstomis rankomis besisukantis čiuožėjas rankas staiga priglaudžia prie kūno. Kartu stiprėja ir magnetinis laukas ant sumažėjusio žvaigždės paviršiaus.

Nuplėštas žvaigždės apvalkalas pasklido į erdvę sudarydamas ūką, tačiau kartu jis pasiėmė ir magnetinio lauko linijas, kurios buvo tarsi „įkalintos“ plazmoje. Kaip žinoma, tos linijos yra uždaros ir negali nutrūkti. Išeidamos iš neutroninės žvaigždės jos perveria ūką ir grįžta atgal. Jei žvaigždė nesisuktų, tai lauko kilpos tiesiog ištįstų ūkui plečiantis. Tačiau žvaigždė sukasi gerokai greičiau nei ūkas, apvyniodama magnetinio lauko linijas apie save. Tai sukelia linijų suartėjimą ir magnetinio lauko stiprėjimą bei jo slėgio didėjimą taip veikiant ūko plazmą sukeldamos jos judėjimą. Ir nors magnetinio lauko linijos negali nutrūkti, jos gali persikilpuoti arba persijungti, kas sukelia didelį energijos išsiskyrimą. Taip eikvojant minėtą energiją žvaigždės sukimasis pamažu lėtėja.

Praktiškai Kardaševas paaiškino pulsaro veikimą. Jo buvimą Krabo ūke 1967 m. nuspėjo italas Franko Pačinis²²⁾ (o atrado 1968 m. lapkričio 10 d. su Aresibo radijo teleskopu). Remdamasis pulsarų spinduliavimo teorija Tomas Goldas palygino Krabo ūko pulsaro šviesumą su energijos netekimu. Įvertinimas parodė, kad per sekundę energijos netenkama 100 tūkst. kartų daugiau nei spinduliuoja Saulė. To pakanka ir ūko spinduliavimui, ir pulsarui, ir elektronų bei kitų dalelių pagreitinimui, ir spartėjančiam ūko plėtimuisi ir kitiems reiškiniams. 1969 m. pas Krabo ūko pulsarą nustatė ir optines pulsacijas, kurių periodas tiksliai sutampa su radijo pulsacijomis.

Vis tik keista, kad esant tokiam dėmesiui Krabo ūkui, pirmasis pulsaras buvo atrastas ne jame, nors kelis kartus astronomai buvo netoli to. Pvz., pirmąjį pulsarą 1967 m. atradusi Džoselina Bernel pasakojo, kad 6-o dešimtm. pabaigojeji stebėjo pietinę Krabo ūko žvaigždę Čikagos un-to teleskopu ir pastebėjo jos mirksėjimą, tačiau Eliotas Muras, kuriam ji tai pranešė, ignoravo tai, pareiškęs, kad tai tiesiog scintiliacija.

Dar ne viskas išsemta...

Tačiau ne visos Krabo ūko mįslės jau įmintos. Viena iš likusių – jo masė. Supernovų teorija nurodo, kad pradinės žvaigždės masė turėjo būti 9-11 Saulės masių – mažesnės nesprogsta kaip supernovos, o didesnės sukuria kitokio tipo ūkus. Tačiau išmatuota ūko (2-5 Saulių) ir pulsaro (< 2 Saulių) masė yra mažesnė už numatytą pradinės žvaigždės masę.

Populiariausia hipotezė apie trūkstamą ūko masę yra ta, kad žymią pradinės žvaigždės masę greitas žvaigždžių vėjas nunešė dar iki sprogimo. Tačiau tai turėjo sukurti apvalkalą aplink ūką, kuris iki šiol dar nesurastas.

O gama spinduliavimo srityje 2010 m. rugsėjį užfiksavo kelias dienas trunkantį žybsnį, o analizuojant ankstesnius duomenis aptikti ir žybsniai 2007 bei 2009 m. Jų prigimtis nėra aiški. Krabo ūkas skleidžia iki 400 GeV siekiančius gama spindulius. Kas viršija tai, ko tikimasi iš pulsaro.

Dar likę nepaaiškintos ir kai kurios Krabo ūko anomalijos, pvz., helio toras, matomas kaip juosta iš rytų į vakarus, kertantis pulsaro sritį. Torą sudaro apie 25% visos regimos medžiagos ir yra 95% iš helio.

Ir galiausiai, vis dar nenustatytas tikslus atstumas iki M1. 2008 m. priimta laikyti, kad jis yra 2,0 +-0,5 kilparsekų – bet juk 25% paklaida gana didelė tokiam artimam objektui.

Trumpos biografijos ir pastabos

¹⁾ Džefris Berbidžas (Geoffrey Ronald Burbidge, 1925-2010) – anglų kilmės amerikiečių astronomas ir astrofizikas. Pagrindiniai darbai (kartu su sutuoktine) yra branduolinės astrofizikos, žvaigždžių sandaros ir evoliucijos, galaktikų ir kvazarų tyrimų srityse. 1955-57 m. kartu su kitais tyrė sunkių elementų susidarymą žvaigždėse. Vienu pirmųjų ėmėsi tirti kvazarus, gavo daugelio jų spektrus ir išmatavo spektro linijų raudonąjį poslinkį juose. Dalis darbų skirta radijo galaktikų spinduliuotei, pulsarams. Paskutiniais metais vystė Didžiajam sprogimui alternatyvią kvazi-pastovios būsenos teoriją, pagal kuri Visata osciliuoja periodiškai plėsdamasi ir traukdamasi (taip pat žr. >>>>>).

²⁾ Fudživaros-no Teiko (Fujiwara Sadaie, 1162-1241) – japonų poetas, rašytojas, kritikas, kaligrafas, mokslininkas. Buvo sioguno Minamoto no Mičičika poetiniu patarėju. Sudarė antologijas „Senzai vakašu“ ir „Hyakunin Issiu“ (100 poetų 100 eilėraščių, 1235 m.). Jo teoriniuose darbuose išdėstyti japoniškos eilėdaros pagrindai. Jo eilės laikomos neprilygstamu jugen jausmu. Išliko jo dienoraštis „Meigetsuki“ (Šviesaus Mėnulio užrašai).

³⁾ Ommio-dio – „mokymas apie in ir jan“; tradicinis japonų okultinis mokymas, iš Kinijos atėjęs 6 a. kaip būrimų, piktų dvasių išvarymo ir apsaugos nuo prakeiksmų sistema. Į pagalbą buvo pasitelkiami popieriaus lape įkalintos dvasios (sikigami). Suklestėjo 8-12 a.

⁴⁾ Ibn Abi Usaiija (1203–1270) – arabų gydytojas, arabų (bei graikų ir indų) gydytojų biografas („Gydytojų istorija“, 700 psl.).

⁵⁾ Ibn Butlanas (m. apie 1065 m.) – krikščionių nestariečių gydytojas, parašęs „Sveikatos kalendorių“.

⁶⁾ Džonas Bevis (John Bevis, 1695-1771) – anglų gydytojas ir astronomas, žinomiausias kaip Krabo ūko atradėjas (1731). Taip pat 1737 m. stebėjo kaip Venera užstojo Merkurijų. Apie 1750 m. sudarė atlasą „Uranographia Britannica“. 1757 m. išleido „Žemės drebėjimų istorija ir filosofija“, kurioje iš įvairių šaltinių surinko liudijimus apie Lisabonos žemės drebėjimą. Į Angliją atvykus Leideno stiklinei (1746), ją tobulino ir užsiėmė elektros tyrinėjimais (sujungęs „stiklines“ pagamino bateriją).

⁷⁾ Šarlis Mesjė (Charles Messier, 1730-1817) - prancūzų astronomas, pirmojo ūkų ir žvaigždžių spiečių katalogo (1784) autorius. Jame sužymėta 110 nežvaigždinių objektų tam, kad ūkanotos dėmelės netrukdytų kometų paieškoms (pats jis atrado 13 kometų). Jo katalogo objektai žymimi M su eilės numeriu. Jo garbei pavadintas asteroidas ir krateris Mėnulyje.

⁸⁾ Viljamas Parsonsas (William Parsons, 3rd Earl of Rosse, 1800-1867) – airių astronomas ir visuomenės veikėjas, žinomas daugelio galingų teleskopų pagaminimu, kurių stambiausias – 72 colių „Leviatanas“ (1845), iki 20 a. pradžios išlikęs stambiausiu teleskopu pasaulyje. Per savo teleskopą įžvelgė spiralinę M51 galaktikos struktūrą. Jo Krabo ūko stebėjimų padaryti piešiniai įtakojo pavadinimo šiam ūkui priskyrimą. Vienu uždavinių Parsonsas buvo išsikėlęs paneigti nebuliarinę hipotezę, pagal kurią planetos ir žvaigždės susiformulavo iš dujų ūkų veikiant gravitacijai. Parsonsas laikė, kad ūkai yra ne dujų, o žvaigždžių prigimties, tik teleskopai per silpni tai įžvelgti. Jo priešininku buvo Dž. Heršelis.

⁹⁾ Izaokas Robertsas (Isaac Roberts, 1829-1904) – Velso inžinierius ir verslininkas, astronomas mėgėjas, ūkų fotografavimo pradininkas (pradžioje savo 7-ių colių teleskopu, o vėliau įsigijęs 20 colių teleskopą, kuriam įrengė observatoriją). Pažiūros buvo agnostinės.

¹⁰⁾ Vesto Slaiferis (Vesto Melvin Slipher, 1875-1969) – amerikiečių astronomas, pasižymėjęs astrospektroskopijos srityje. Nustatė planetų sukimosi greičius; parodė, kad Venera sukasi labai lėtai. Patvirtino kalcio linijas daugelio žvaigždžių spektruose, atrado tarpžvaigždinį natrį. Pirmąkart stebėjo Krabo ūko spektrą. Pirmasis padarė išvadą, kad spiraliniai ūkai yra labai tolimos žvaigždių sankaupos. Jo garbei pavadintas krateris Mėnulyje.

¹¹⁾ Zimano efektas - atominių spektrų linijų išsiskyrimas magemetiniame lauke, pavadintas P. Zimano vardu, atradusio jį 1896 m. žalsvai mėlynai kadmio linijai (o prielaidą išsakė dar M. Faradėjus). Paaiškinti efektą pavyko tik kvantinės teorijos rėmuose išvysčius sukinio (spino) sampratą. Efektas paremtas tuo, kad magnetiniame lauke magnetinį momentą turintis elektronas gauna papildomą energiją, sukeliančią tą efektą. Dar stipresniuose magnetiniuose laukuose atomo struktūra visiškai pasikeičia ir lygių klasifikacija vyksta pagal Landau lygius, o šie išsiskiria iki sublygių. Kai spektro linijos yra absorbcinėmis, efektas vadinamas atvirkštinius Zimano efektu.

¹²⁾ Johanas Štarkas (Johannes Stark, 1874-1957) – vokiečių fizikas, Nobelio premijos laureatas (1919). Žinomas darbais optikos, branduolinės fizikos, valentiškumo teorijos srityse. 1905 m. atrado Doplerio efektą anodiniuose spinduliuose, o 1905 m. – spektro linijų išsiskyrimą elektros lauke (jo vardu pavadintas efektas). Buvo aršiu reliatyvumo teorijos priešininku. Dalyvavo nacistiniame judėjime „arijų fizika“, nuo 1933 m. pradėjęs kovą prieš „baltuosius žydus“ (kuriems priskyrė jam nepritariančius fizikus, įskaitant Heizenbergą). Po karo buvo nuteistas 4 m. kalėti.

¹³⁾ Karlas Lamplandas (Carl Otto Lampland, 1873-1951) - amerikiečių astronomas. 1902 m. pradėjo dirbti Lovelio observatorijoje, kur konstravo fotoaparatus. Projektavo ir palaikė teleskopus, įskaitant 40 colių teleskopo veidrodžio persidabravimą. Užsiėmė planetų stebėjimais, Marso tyrinėjimais ir planetos X paieškomis. Jo garbei pavadinti Mėnulio ir Marso krateriai bei asteroidas 1767.

¹⁴⁾ Džonas Dunkanas (John Charles Duncan, 1882-1967) – amerikiečių astronomas. 1916-50 m. buvo Whitin‘o observatorijos direktoriumi ir Wellesley koledžo profesoriumi. Nufotografavo daugybę galaktikų ir ūkų, ištyrinėjo Krabo ūką ir Trikampio žvaigždyne atrado tris kintančias žvaigždes. Jo garbei pavadintas asteroidas 2753. Labai populiarus buvo jo parengtas vadovėlis (1926), sulaukęs kelių leidimų.

¹⁵⁾ Knutas Lundmarkas (Knut Emil Lundmark, 1889-1958) – švedų astronomas, Lundo un-to observatorijos vadovas (1929-55). Pagrindiniai darbai galaktinės ir užgalaktinės astronomijos srityse. Laikėsi nuomonės, kad spiraliniai ūkai yra užgalaktinės prigimties. 1919 m., tirdamas naujas žvaigždes, įsižiebusias M31 ūke Andromedos žvaigždyne, nustatė atstumą iki šios galaktikos. 1926-28 m. atliko statinį dvinarių ir daugianarių galaktikų tyrimą ir dėl galaktikų pasiskirstymo pirmasis padarė išvadą apie galaktikų Vietinės grupės egzistavimą ir nustatė šios grupės „pusiaują“. 1946 m. iš atstumo iki M31 analizių padarė išvadą apie būtinybę peržiūrėti užgalaktinius atstumus. 1919 m. vienas pirmųjų nustatė Paukščių tako sukimąsi.

¹⁶⁾ Nikolas Mejolas (Nicholas Ulrich Mayall, 1906-1993) – amerikiečių astronautas. 1960-71 m. buvo Kit-Piko observatorijos direktoriumi. Pagrindiniai darbai iš ūkų ir galaktikų tyrimų sričių. 1937 m. atliko nuodugnią Krabo ūko spektro analizę, kartu su J. Oortu 1942 m. įrodė, kad ji yra 1054 m. supernovos liekana. Kartu su V. Morganu sukūrė galaktikų klasifikaciją pagal jų integralinius spektrus. Jo garbei pavadintas asteroidas 2131.
Taip pat skaitykite >>>>>

¹⁷⁾ Janas Oortas (Jan Hendrik Oort, 1900-1992) – olandų astronomas, prisidėjęs prie geresnio Paukščių tako supratimo ir buvo radijo astronomijos pradininkas. Jis nustatė, kad Paukščių takas sukasi ir paneigė idėją, kad Saulė yra jo centras. Jis taip pat 1932 m. postulavo paslaptingos tamsiosios materijos egzistavimą. Be to padarė keletą svarbių įžvalgų apie kometas (jo vardas duotas Ooorto kometų debesiui). Jo garbei pavadintas asteroidas 1691, o taip pat krateris Plutone.

¹⁸⁾ Janas Deivendakas (Jan Julius Lodewijk Duyvendak, 1889-1954) – olandų sinologas, religijotyrininkas, politologijos istorikas, žinomas „Šano valdovo knygos“ vertimu. Vienas pirmųjų tyrinėjo legizmą (kurį įvertino kaip amoralų mokymą), taip pat domėjosi daosizmo klausimais. Buvo Čžen Che plaukiojimų žinovu.

¹⁹⁾ Rudolfas Minkovskis (Rudolf Leo Bernhard Minkowski, 1895-1976) – vokiečių kilmės amerikiečių astrofizikas. JAV emigravo į valdžią atėjus naciams, kur iki 1960-jų dirbo Vilsono kalno ir Palomaro observatorijose. Pagrindiniai darbai skirti dujų ūkų ir supernovų, kurias suskirstė į dvi klases, tyrimams. Suorganizavo planetarinių ūkų paiešką, kurios metu atrasta apie 200 ūkų. Kartu su V. Baade tyrinėjo ir radijo šaltinį Krabo ūke ir jį sutapatino su supernovos likučiais.

²⁰⁾ Džonas Boltonas (John Gatenby Bolton, 1922-1993) – britų kilmės australų astronomas. 1946-54 m. dirbo radiofiziku Sidnyje; į Australiją vėl grįžo 1961 m., ėmęs vadovauti naujai radijo astronominei observatorijai parkse. Pagrindiniai jo darbai iš radioastronomijos srities. 1948-49 m. aptiko kelis diskrečiuosius radijo šaltinius, parodydamas, kad tai nauja dangaus objektų klasė ir kartu su kitais pasiūlė pirmuosius tris šaltinius tapatinti su supernovų likučiais (tame tarpe ir Krabo ūke). Prisidėjo prie kvazarų identifikavimo. Tyrinėjo ir Saulės bei planetų radijo spinduliavimą.

²¹⁾ Solomonas Pikelneris (1921-1975) – tarybinis astronomas, astrofizikas. Didžiausas jo indėlis į tarpžvaigždinės terpės fiziką, kosminę elektro- ir magnetodinamiką. Žvaigždžių, Saulės atmosferų (plazmos) tyrimus, kosmogoniją. Jo garbei pavadintas krateris Mėnulyje ir asteroidas 1975.

²²⁾ Franko Pačinis (Franco Pacini, 1939-2012) – italų astrofizikas. Baigęs 1964 m. La Sapienza un-tą Romoje apsigindamas diplomą apie neutronines žvaigždes, jų tyrinėjimą tęsė ir toliau. 1967 m. paskelbė straipsnį spėdamas, kad stipriai įmagnetintos neutroninės žvaigždės gali išlaisvinti savo sukimosi energiją ir paskleisti stuprų reliatyvistinių dalelių srautą. Pulsarų atradimas patvirtino jo hipotezę. 1968 m. kitame straipsnyje teigė Krabo ūko centre esant pulsarą, kuris leistų paaiškinti iš ten sklindančią elektromagnetinę emisiją. Jo garbei pavadintas asteroidas 25601.

Papildomai skaitykite:
Arktūro žvaigždė
Andromedos ūkas
Slibino žvaigždynas
Nusitaikant į žvaigždes
Kai susiduria galaktikos...
Saulė yra dvinarė žvaigždė?
Skambiausioji dangiškosios Lyros styga
Oriono ūkas: vieta, kur gimsta žvaigždės
Vežėjo žvaigždynas su ožiukais
Milijardai nežemiečių paieškoms
Raudonojo poslinkio kilmė
Ateitis - elektrinės raketos
Juodųjų skylių portretas
Žvaigždžių skaičiuotojai
Žvaigždės tebegimsta
Mėnulis ir jo ypatybės
Tinklelio žvaigždynas
Rentgenas Visatai
Lenktynės kosmose
Hubble teleskopas
Šiaurinė žvaigždė
Saulė ir jos dėmės
Žmonės Mėnulyje

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life. Review of our site in English

NSO.LT svetainė
Vartiklis