2004 m. Kinija parengė robotizuotų Mėnulio tyrimų programą. 2005 m. CLEP vyr. mokslininkas Ziyuan Ouyang’as iškėlė 14 svarbiausių klausimų, tapusių gairėmis Mėnulio tyrimų strategijai ir planavimui. CLEP iki 2020 m. buvo suskirstyta į tris fazes: a) Mėnulio apskridimai; b) nusileidimas; c) sugrįžimas iš jo.

Ar kinai Mėnulyje surado „medūzą“?

Yutu-2 „pabudo“ po Mėnulio nakties sausio 29 d. ir per pirmąją Mėnulio dieną (iki kovo 4 d.) nuvažiavo 120 m. Karmano krateryje aptikta piroksenų ir olivinų – tankių mineralų su mažu kalcio ir dideliu geležies kiekiu. Manoma, kad šios uolienos pradžioje buvo viršutinės mantijos dalimi, į paviršių išmestos meteoritų smūgių.

O neseniai Yutu-2, tyrinėdamas vieną iš nedidelių krateriukų, aptiko nežinomą medžiagą. Ji matoma liepos pabaigoje darytoje nuotraukoje. Operatorius pastebėjo, kad mažame krateriuke yra keistos spalvos medžiaga, besiskirianti nuo aplinkos. Jis nurodė mėnuleigiui prisiartinti ir ją ištirti. Mėnuleigio VNIS spektometras leidžia nustatyti medžiagos sudėtį pagal nuo objekto atspindėtą šviesą, tačiau mokslininkai nesugebėjo nustatyti iš ko sudarytas tas radinys – tik jį apibūdino kaip „gelio struktūrą“ su „neįprasta spalva“. Radinį aptiko prieš pat išsijungiant „vidurdienio miegui“ (kadangi Yutu-2, maitinamas saulės baterijomis, tai jis miega ir naktį). Apie jį paviešino tik rugpjūčio gale (per tą laiką jau nuvažiuota apie 270 m). Pagal vieną hipotezių, tai per meteorito kritimą išsilydęs stiklas. Tai ir buvo patvirtinta 2020 m. atidžiau išnagrinėjus vaizdus, palyginus su „Apollo“ misijų parvežtas pavyzdžiais. Ji iš tikro blizgi, bet ne „drėgna“. Iš medžiagos atspindėtos šviesos Šeng Gou sugebėjo nustatyti jos cheminę sudėtį: plagokliazas (apie 45%), piroksenas (7%), olivinas (6%), ... t.y., gana įprasta Mėnulio uoliena.

Mėnulio „namukas“

Buvo planuota, kad mėnuleigis „Yutu-2“ veiks 3 mėn., o štai jis „kruta“ jau beveik 3 m., ir vis dar atsiunčia įdomios informacijos. 2022 m. vasario mėn. pabaigai „Yutu-2“ jau buvo dirbęs per 1150 parų ir nuvažiavęs apie 1050 m – tad jis tampa ilgiausiai veikusiu mėnuleigiu.

Įprasta laikyti, kad taisyklingų geometrinių formų objektai yra dirbtinės kilmės, todėl bet koks toks objektas iškart sukelia susidomėjimą. 2021 m. pradžioje jis pranešė apie objektą, apibūdinamą kaip „riboženklį“: iš grunto stirksančią pailgą nuolaužą. Tikėtina, kad smūgis atskėlė jį iš kaimyninio kraterio.

O toliau tyrinėdamas Karmano kraterį, 2021 m. lapkritį ir 36-ą Mėnulio dieną nuo jo misijos pradžios, nematomoje Mėnulio pusėje „Yutu-2“ šiauriniame horizonte pastebėjo neįprastą kubo formos objektą, kurį kinai įvardijo „mįslingu namuku“. Jis nuo mėnuleigio yra maždaug už 80 mGreičiausiai tai bus akmenys, kurių kitoje Mėnulio pusėje netrūksta. Tačiau tiksliau bus sužinota tik po 2-3 mėn., kai mėnuleigis privažiuos arčiau. Mat raižytu Mėnulio paviršiumi reikia važiuoti labai atsargiai, be to jis „Yutu-2“ „užminga“ Mėnulio naktį, kuri trunka 2 sav., nes naudoja Saulės energiją. Kad tai tikrai gali būti meteorito smūgio išmestas akmuo, liudija ir netoliese esantis krateriukas.

2022 m. sausio priartėjęs „Yutu-2” padarė naujų nuotraukų, iš kurių paaiškėjo, objektas mažesnis, apvalesniais kampais ir kad tai tėra Mėnulio paviršiuje gulintis riedulys, primenantis, jei pasitelksime vaizduotę, tupintį ir morką graužiantį triušį.

„Yutu-2“ vėl nustebino, fon Karmano krateryje atrasdamas dvi makroskopines pusiau skaidrias stiklines sferas – jas nufotografuodamas panoramine kamera. Apie jų sudėtį duomenų nėra, tačiau tai greičiausiai smūgių į Mėnulio paviršių metu susidaręs stiklas arba atkeliavę iš kitų dangaus kūnų. Spėjama, kad tokių globulių Mėnulyje gali būti gausiai.

Anapus Mėnulio klausomasi Visatos gimimo šnabždesių...

Tačiau „QueQiao“ turi ir daugiau užduočių. Kai pasibaigė ryšio palaikymo su „Čang‘E-4“ ir „Yutu-2” užduotys, imtasi papildomų eksperimentų, kurių vienas yra NCLE, bendras Kinijos ir Olandijos projektas. Tad būdamas Lagranžo taške L2 nematomoje Mėnulio pusėje, 2019 m. lapkričio 27 d. „QueQiao“ iš dalies išskleidė 5 m pločio olandų parengtas radijo teleskopo antenas, išdėstytas stačiu kampu. Antenų jautrumas – nuo 80 kHz iki 80 MHz. Projekto tikslas – ieškoti signalų iš ankstyvosios Visatos laikų (visos Mėnulio nakties metu, t.y. 14 parų) ir tobulinti būsimų kosminių radioteleskopų technologijas.

Tik išskleidžiant antenas kilo nesklandumų, nes „QueQiao“ misija truko ilgiau nei tikėtasi – tad nuspręsta pilnai jų neskleisti ir stebėjimus atlikti mažesniu jautrumu, o pilnai išskleisti bandyti vėliau, kai būtų galima registruoti signalus 21 cm (1420 MHz) ilgio banga (t.y., neutralaus vandenilio) – tikintis pagauti juos iš tų laikų, kai dar nebuvo jokių taškinių spinduliavimo šaltinių (t.y. praėjus maždaug 380 mln. m. po Didžiojo sprogimo ir trukusio apie 100 mln. m.). Kadangi tai vyko maždaug prieš 13 mlrd. m, tie signalai dėl raudonojo poslinkio ištįso apie 10 kartų, o tokiems signalams Žemės atmosfera tampa neskaidri. Kadangi „QueQiao“ yra orbitoje anapus Mėnulio, šis užstoja radijo triukšmą sklindantį iš Žemės. Planuota, kad NCLE truks 3 m. tačiau pusę šio laiko jau surijo vėluojantis antenų išskleidimas. Pats „QueQiao“ veiks 10 m., tad NCLE irgi gali prasitęsti.

Chang'e 5 galiausiai startavo 2020 m. lapkričio 23 d. iš Hainano salos kosmodromo. Nusileidimo modulis ant Audrų vandenyno vulkaninio Riumkero kalno (Mėnulio šiaurės vakaruose) nusileido gruodžio 1 d. Jo santykinai jaunas amžius (1,2 mln. m.) labai domina mokslininkus. Įbedęs Kinijos vėliavą ir surinkęs apie 2 kg uolienų (regolito) pavyzdžių (dalį „ranka“ paėmė nuo paviršiaus, o dalį išgręžus iš 2 m gylio), jis gruodžio 3 d. pakilo. Gruodžio viduryje grįžtamoji kapsulė tikisi nusileisti vidinėje Mongolijos dalyje. Tai pirmas kartas po 44 m. kai gražinami Mėnulio uolienų pavyzdžių (po „Luna-24“ 1976-ais)

2021 m. balandžio 29 d. buvo iškeltas kinų bazinis daugiamodulinės orbitinės stoties „Tiandun“ („Dangaus namas“) modulis „Tianhe“ („Dangaus harmonija“). Vėliau prie jo prijungti kiti, o 4-asis teleskopinis „Suntian“ („Gastrolės po dangų“) greta stoties skrisęs modulis planuojamas 2023 m. pabaigai. Pirmųjų trijų modulių svoris per 60 t, tačiau ateityje stotis gali būti išplėsta iki 100 t. Prie jos pirmasis nepilotojamas laivas prisišvartavo 2021 m. gegužės 30 d., o jau rugsėjo birželio 17 d. – rugsėjo 16 d., joje dirbo pirmoji įgula. Ją eksploatuoti planuojama 10 m., tačiau šis laikas gali būti pratęstas.

Kam Kinijai jūrų astronautika?

2019 m. vasarą Kinija pirmąkart startavo nuo plaukiojančios platformos. O tuo tarpu statomi dar keli (3-4) plaukiojantys kosmodromai. Kam Kinijai prisireikė tokios gausios „jūrų astronautikos“?

O kartu „startas iš jūros“ lieka viena išmaniausių ir perspektyviausių idėjų. Juk kosmodromas tuo geresnis, kuo jis arčiau pusiaujo, nes galima išnaudoti didesnį Žemės paviršiaus sukimosi kampinį greitį, t.y. sunaudoti mažiau kuro ir iškelti sunkesnį krovinį. Ekonomija (pvz., lyginant su Baikonūru) – 10-15% - ir ypač juntama iškeliant sunkius ryšio aparatus į geocentrines orbitas.

Kitas aspektas – skrydžio trajektorija. Startams sausumoje jas reikia parinkti taip, kad panaudotos raketų pakopos nekristų ant gyvenamųjų rajonų, o dar svarbiau – ant kitų šalių teritorijų. Tad galimų kosmodromų vietų kiekis gana ribotas. Ir ekstremaliausias variantas teko Izraeliui, kuris priverstas lengvuosius nešėjus iš „Palmachimo“ Oro pajėgų bazės leisti prieš Žemės sukimosi kryptį, t.y. į Viduržemio jūros pusę.

Plaukiojantys kosmodromai pašalina tas problemas. Tačiau tai nėra taip paprasta. Vienintelis panašus projektas, realizuotas Rusijos-JAV-Norvegijos konsorciumo, taip ir nerado užsakovų. Poporos startų ir poros dešimčių metų prastovos „Jūrų startas“ buvo parduotas su visomis skolomis S7 Space, bandančiai jį reanimuoti. Kol kas toji platforma užkonservuota Los-Andželo uoste. Tad Kinijos atliktas startas nugriaudėjo tarsi perkūnas iš giedro dangaus – viskas buvo atlikta absoliutaus slaptumo ir skubos sąlygomis. 2019 m. birželį taip Chang Zheng 11 (CZ11) į orbitą iškėlė 7 nedidelius palydovus. Kinai net nepasivargino tempti platformą iki pusiaujo – lengvajai raketai tai ne taip ir svarbu. Tai koks tolkas iš to – ši raketa gali kelti tik 700 kg.

Nuotraukose matosi, kad naujų platformų paleidimo bokštų dydžiai skirtingi, tad ir raketos-nešėjos iš jų kils skirtingos. O dėl slaptumo, tai spėjama, kad jie skirti strateginės paskirties 094 tipo (Jin) povandeninių laivų balistinių raketų išbandymams. Bet juk CZ11 sukurta tarpžemyninių kieto kuro DF-31 raketų pagrindu ir veikia „minosvaidžio“ principu – išmetama išorinio šaltinio ir tik vėliau įjungia savo variklį. Nerimta ir išbandymų hipotezė – jiems kinai turi specialų povandeninį laivą, iš kurio būtent 2019 m. birželį iššovė perspektyvią raketą JL-3.

Bet matyt viskas gerokai paprasčiau. Kinija turi 4 kosmodromus, kurių 3 – šalies gilumoje. Lengvosios CZ11 kyla iš kosmodromo Gobi dykumos pakraštyje, esančio gana nuošaliai – tad raketų pristatymas į jį reikalauja nemažai laiko ir pastangų. B to kai kurios trasos iš jo net negalimos, nes pakopos gali kristi ant Japonijos. Logistiniu požiūriu plaukiojanti paltforma gerokai patogesnė. Be to, iki 2019 m. pabaigos CZ11 planuojama modernizuoti iki CZ11A, galėsiančios iškelti iki 1500 kg, tad ir bokštai šiai turėtų būti didesni.

Kita vertus, nereikia atmesti ir karinės paskirties – didėjant įtampai pasaulyje vis daugiau šalių bando parengti priemones greitam palydovinio ryšio atstatymui. Tokiam tikslui plaukiojantys kosmodromai gali būti labai parankiu sprendimu.

Kinija atidarė didžiausią pasaulyje Astronomijos muziejų

Kinija pastaraisiais metais tikrai jaučia savo didėjančią galią ir įtaką, ypač kosmoso tyrinėjimų ir mokslo srityse. Vien per pastaruosius 10 m. iškėlė 3 kosmines stotis pagal „Tiangong“ („Dangaus rūmai“) programą, pristatė sunkiąją „Long March 5“ raketą ir išsiuntė robotų misijas atvėrė Šanchajaus Astronomijos muziejus (ŠAM), kurio plotas beveik 57 tūkst. M². Jis įsikūręs rytinėje miesto dalyje prie Dišui ežero Lingango rajone. Jo dizainą sukūrė „Ennead Architects“, 2014 m. laimėjusi konkursą. į nematomąją Mėnulio pusę bei nuleido ant Marso paviršiaus. O ir, tarkim Žemėje 500 m. teleskopas (FAST) rodo augančius Kinijos pasiekimus kosmose ir astronomijoje. Ir pagaliau 2021 m. liepos 18 d. duris

Įkvėptas dangaus kūnų orbitų ir kosmoso geometrijos, SAM neturi tiesių formų ar stačių kampų. Anot pagrindinio dizainerio Th.J. Wong‘o, jį taip pat įkvėpė „trijų kūno uždavinys“ (beje, taip vadinasi ir Liu Cixin‘o 2008-ųjų fantastinis romanas, žr. >>>>>). Jo sudėtinga kreivos formos struktūra suformuota iš trijų persidengiančių lankų (akies, sferos ir apversto kupolo), o tai simbolizuoja, kad muziejus yra „laiko ir erdvės tęstinumo“ įkūnijimas. Juose yra instrumentai, sekantys, atitinkamai, Saulės, Mėnulio ir žvaigždžių judėjimus. Žvelgiant iš viršaus, gali susidaryti įspūdis, kad muziejus atrodo kaip astroliabija - senovinis prietaisas, kuris iš esmės buvo nešiojamas visatos modelis. „Ratų ratuose“ konfigūracija taip pat primena planetų judėjimo įsivaizdavimą senovėje ir Renesanso kosmologinius žemėlapius, o elipsinė pagrindinio pastato forma yra užuomina Keplerio elipsės formos planetų orbitas.

Kiekvienas „lankų“ taip pat turi po lankytojų traukos objektą, pradedant Akimi, esančia prie pagrindinio muziejaus įėjimo. Esanti virš pagrindinio muziejaus įėjimo, Akis sukuria saulės spindulių ratą, judantį žeme, per įėjimo aikštę ir atspindintį baseiną. Vidurdienį vasaros saulėgrįžos metu susidaro ištisas šviesos ratas, kuris sutampa su apskrita platforma muziejaus įėjimo aikštėje. Šiuo požiūriu Akis veikia kaip laikrodis ir parodo, kaip Žemės santykis su Saule priklauso nuo paros laiko ir sezono.

Kitas stabtelėjimas yra planetariumas, esantis rutulio formos pastate, kurio pilvas viduje kyla iš lubų. Mažai matoma atrama sukuria nesvarumo iliuziją ir tau užuomina į pirmykščias planetų, žvaigždžių ir kitų dangaus objektų formas. Paskutinis, bet ne mažiau svarbus dalykas - sfera pamažu išryškėja, kai lankytojai juda aplink pastatą, primenantį Mėnulio patekėjimą ties horizontu.

Galiausiai yra didžiulis apverstas stiklo kupolas, esantis virš centrinio prieširdžio, suteikiantis lankytojams nevaržomą dangaus vaizdą. Jame yra 720^o spiralinė rampa, nukreipiančią akis aukštyn link kupolo viršūnės ir suteikiantis lankytojams galimybę mėgautis dangaus vaizdu. Tai simbolizuojančios kosmologinės kelionės, kuria yra muziejus, kulminacija.

Pagrindiniame pastate lankytojai gali susipažinti su Visata trijose parodose: Namai, Kosmosas ir Odisėja. Jie gali sužinoti apie astronomiją senovės Kinijoje, teorijas apie dangų, pranešimus apie matytas kometas, naudotais instrumentais. „Odisėja“ praveda per astronomijos tyrinėjimų istoriją nuo seniausių laikų iki naujausių Kinijos pasiekimų.

Parodos jau turi įspūdingas kolekcijas, kuriose yra per 70 meteoritų pavyzdžių, kai kurie iš jų kilę iš Marso ir Vesta asteroido bei Mėnulio; tarp jų 21,4 kg – vienintelis nukritęs prie Šanchajaus 1964-ais. Čia ir įspūdingas artefaktų asortimentas iš daugiau nei 120 kolekcijų, įskaitant originalius Galilėjaus,  Keplerio,  Niutono ir kitų astronomų kūrinius. Muziejuje taip pat yra įrenginių, kurie remiasi papildyta realybe, virtualia realybe, biometrija ir dirbtiniu intelektu, siekiant imituoti įvairius astronominius potyrius. Čia taip pat apie 24 m. aukščio saulės teleskopas, observatorija, jaunimo stovykla stebėjimams ir „Digital Sky“ teatras.

Čan ge - kinų Mėnulio deivė. Keliose legendose sutinkami tokie elementai: lankininkas Houyi, už kurio ji ištekėjo, gerasis arba blogasis imperatorius, gyvybės eliksyras, Mėnulis. Su ja susijusi Mėnulio šventė rudenį. Gilioje senovėje danguje patekėjo 10 saulių ir degino žemę. Lankininkas Yi nušov 9-ias jų, už ką gavo nemirtingumo eliksyrą. Jis jo iškart nesunaudojo, o leido Čan ge jį saugoti, nes nenorėjo būti nemirtingas be mylimos žmonos. Tačiau Yi medžiojant, jo mokinys Fengmeng įsilaužė į jo namus ir bandė priversti Čan ge atiduoti eliksyrą. Kad jo neprarastų, ji išgėrė eliksyrą. Tada ji pakilo į dangų pasirinkusi Mėnulį savo buveine. Yi labai nuliūdo, kad ėmė vaisius ir pyragus aukoti jai.