Kadaise gyveno milžinai... UFO Page. Lithuanian

„Netoli Braytown, Tennessee upės ištakose, rado dėmesio vertus pėdų atspaudus, jau suakmenėjusius. Tarp pėdsakų buvo ir 13 colių pločio žmogaus kulno įspaudai!“ Aiškiai matosi, kad būtybė turėjo po 6 kojos pirštus. [Frank Edwards, Keisčiau nei mokslas]

Biblijoje nurodoma, kad Galijotas buvo 9 pėdų aukščio. Ogas, Bašano karalius, buvo dar aukštesnis, o jo lovą teko gaminti iš geležies ir ji buvo 15 x 7 pėdų dydžio [kubitas apytiksliai lygus 20 colių; 3:11].

Briton Riviere (1840-1920). Milžinai žaidžia

Australijoje rasta žmonių rasė ar grupė, kurią antropologai pavadino „meganthropus“. Jie buvo 7-12 pėdų aukščio. Šalia jų 6 vietovėse rasti artefaktai: kirviai, peiliai, adzes ir kt. Išskiriami du jų laikotarpiai: ankstyvasis (iš 60-180 tūkst. metų senumo sluoksnio) ir vėlyvasis. Aborigenai Bathurst'o (ten rastas kirvis svėrė 25 svarus) rajone apsigyveno prieš 50 tūkst. metų, tad įtikėtina, kad jie gyveno greta milžinų. Kitose vietovėse irgi rasta tokių pačių artefaktų [Rex Gilroy. Paslaptinga Australija]

[iš Scott Corrales straipsnio]:
Kinijoje rasti 4 „gigantopithecus blacki“ žandikaulių fragmentai ir tūkstančiai dantų. Spėjama juos buvus 10-12 pėdų aukščio ir svėrus 1200 svarų. Mokslininkai nesutaria, tai žmogus ar beždžionė. [Ciohon, 1990, Koenigswald ir kt.] [Weidenreich. Beždžionės, milžinai ir žmogus, 1946]

1895 m. gruodžio mėn. „Strand“ (Krantas) žurnalo straipsnyje [perspausdintame W.G. Wood-Martin'o knygoje „Senųjų Airijos tikėjimų pėdsakai“] minimas [su nuotrauka] milžino fosilijos, kurias rado Dyer'as, kasdamas geležies rūdą Antrim'o grafystėje. Jo dydžiai: ilgis 12 pėdų ir 2 coliai, krūtinės apimtis 6 pėdos ir 6 coliai, rankų ilgis 4 pėdos ir 6 coliai. Kojos turėjo po 6 pirštus. Radinys svėrė virš 2 tonų. Dyer'as demonstruodamas vežiojo savo radinį po šalį. 1876 m. traukiniu išvežtas į Londoną, ir vėliau apie jį negirdėta.

Tai skamba neįtikėtinai. Su savo šeima per 14 m. gyvenau Ain-tell, kur karalius Nebuchadnezzar buvo apsistojęs po mūšio su Charcamish. Ten kasinėjau karaliaus karvedžių kapus ir radau sudūlėjusius jų skeletus, kuriuos palietus subyrėdavo kaip pelenai. Šalia gulėjo ietys bei titnago ir obsidiano įrankiai bei amunicija“.

Tas milžinas buvo 14-16 pėdų aukščio. Savo knygoje Joe Taylor'as mini keletą milžinų skeletų, rastų Egipte, Italijoje, Argentinos Patagonijoje, vakarinėje JAV dalyje.

Klyvlendo nacionaliniame parke ant Gowers kalno 2002 m. užlipo James Snyder'is. Jo troba stovi kalno apačioje, o jis, iš tikro, ten ieškojo aukso. Bet vietoje aukso, sunkiai prieinamoje vietoje rado milžinišką pėdą granito uoloje. Ar ne „bigfutas“ (didžioji pėda) ją paliko?

1877 m. liepos mėn. 4 aukso ir sidabro ieškotojai Spring'o slėnyje netoli Eureka, Nevadoje rado kojos kaulą ir kelio girnelę. Radinį parnešė į Eureką. Daktarai išmatavo, kad nuo kelio iki kulno yra 39 coliai. Tada jo ūgis būtų 12 pėdų. Uolienos, kuriose kaulas buvo rastas, priklauso Juros laikotarpiui, dinozaurų laikmečiui, prieš 185 mln. metų. [Jochmans. Keistos relikvijos iš žemės gelmių]

Ohajo valstijoje kalvoje netoli Toledo buvo rasta 20 skeletų, kurių žandikauliai ir dantys buvo du kartus didesni, nei dabartinių žmonių. Greta buvo didelė taurė su hieroglifais [Chicago records, Oct. 24, 1895; cituota Ron G.Dobbins//NEARA, v.13, 1978 ruduo]

Ohajo valstijoje kalvoje prie Ashland'o George W.Hill iškasė „neįprasto dydžio“ skeletą. 1879 m. 9 pėdų ir 8 colių skeletas rastas kalvoje prie Brewersville, Indianos valstijoje [Indianopolis News, Nov 10, 1975, „Milžiniški skeletai“]. Įdomiausia, kad žmonių (ir milžinų) požymių randama ir sluoksniuose, kurie datuojami dinozaurų laikmečiu, pvz., Niu Meksiko Baltuosiuose smėlynuose milžinas vaikščiojo džiūstančio ežero dugnu avėdamas sandalais. [H.R. Siegler. Kas: evoliucija ar degeneracija?, 1972]

Connolly neįprastų kaukolių rinkinys iš Peru, tame tarpe ir greta Naska plynaukštės. Tokių kaukolių yra ir Meksikos Merida muziejuje (netoli Palenkės griuvėsių).

Palei Patagonijos krantus pirmasis 1520 m. praplaukė Magelanas. Kai ieškojo praplaukimo pro Pietų Ameriką į Ramųjį vandenyną, jis pateko į tokią stiprią audrą,kad buvo priverstas išmesti inkarą San Julian įlankoje rytiniame dabartinės Argentins krante. Baimindamasis maišto dėl blogo oro ir negausių maisto atsargų, Magelanas nusprendė likti kurį laiką krante ir papildyti maisto atsargas. Ėjo savaitės ir dienos be jokių įvykių, kai vieną dieną komanda pamatė kažką neįprasta. Štai kaip susitikimą su vietiniais (Tehuelches) dienoraštyje aprašo kronikininkas Antonio Pigafetta: Patagonian giants

[Dešinėje: viršelio raižinys „Kelionė Dolphin'o laivu su kapitonu Byron'u“, 1767 su užrašu „Jūreivis Patagonijos moteriai su vaiku duoda duonos“]

Taigi, Magelanas tą gentį pavadino „patagonais“, t.y. „didžiapėdžiais“ (isp.), nes jų pėdos buvo labai didelės net lyginant su jų ūgiu (dabar ta indėnų gentis vadinama teuelčais). Jie aplink juosmenį kabino barškučius, tad šokdami (o šokdavo lyg išprotėję) kėlė smarkius garsus. Bendra jų išvaizda ispanams atrodė kaip klounų. Be to jie turėjo puikų apetitą, - vienu prisėdimu galėjo suvalgyti tiek, kie paprastai suvalgo 20 ispanų. Nors dabartiniai tyrinėtojai abejoje patagoniečius buvus milžinais, tačiau to meto keliautojai sakėsi dažnai juos sutikdavę.

Milžinai Amerikoje

Nors dažniausiai manoma, kad milžinų gimtinė yra Artimieji rytai, Amerikos, o ypač Šiaurės Amerikos, istorija turtinga mitų ir legendų apie juos – ir net laiko juos vietiniais gyventojais. Tuo tarpu dabartiniai amerikiečiai genetiškai yra iš Azijos, čia per Beringo sąsiaurį atkeliavę maždaug apie 9500 m. pr.m.e. jie sparčiai apgyvendino Amerikas, pakeliui išnaikindami milžiniškus pleistoceno eros žinduolius (apie Amerikos apgyvendinimą skaitykite >>>>>).

Tik kai kurie atradimai liudytų, kad jie susidūrė ne tik su milžiniškais žinduoliais, bet kovojo ir nugalėjo milžiniško ūgio žmones. Tik tie faktai tyliai nuslėpti nuo viešumos.

Kai imigrantai iš Europos kėlėsi į JAV vakarus, jie aptikdavo daugybę kalvų, o lygindami dirvą žemės ūkiui, jas nukasdavo dažnai rasdami, kad tai senesnės kultūros kapai. Paklausti vietiniai atsakydavo, kad jie iš laikų prieš „raudonodžius“. Ir tie pirmeiviai rašė taip, kaip tai matė – ir tai, ką jie parašė, buvo pribloškiama. Tai liudija dienoraščiai ir laiškai, surinkti senuosiuose miesteliuose.

Štai istorinių užrašų pavyzdžiai tik iš vieno regiono – Ohajo slėnio...

„šio regiono apgyvendinimo iki raudonodžių ir baltosios rasės pasirodymo įrodymai randami beveik kiekvienoje [Mariono] apygardos vietoje kaip ir šiaurės vakaruose. Šalinant griovas žvyre, kurios gausios ir gilios, tiesiant ir taisant kelius bei kasant rūsius, buvo randami šimtai žmonių skeletų, kurių kai kurie milžiniškų dydžių. Mariono apygardos gyventojai laiko, kad Mariono apygardos žemės kauburiuose yra tiek pat žmonių skeletų kiek šiuo metu gyvena baltųjų!“
Mariono apygardos Ohajo valstijoje istorija

„Kartais iškasami mastodontų palaikai ir, laikas nuo laiko, atrandami indėnų gyvenviečių likučiai pažymėtini pagal milžiniškus skeletus su aukštais skruostikauliais, stipriais žandikauliais ir masyvaus raudonodžių sudėjimo“.
Brauno apygardos Ohajo valstijoje istorija

„Trys skeletai buvo rasti Paw Paw užutekio žiotyse po daugelio metų, kai teisėju buvo Nim (Nimrod) Satterfield‘as. Jim Dean‘as ir kiti vyrai kasė tilto pamatus ir rado tuos kaulus žemutiniame bizonų maudynių gale. Ji mano, kad tai buvo Dr. Kidwell‘as iš Fairmont‘o, kuris ištyrinėjo juos ir pasakė, kad jie labai seni, gal net tūkstančių metų senumo. Ji sakė, kad kai skeletai buvo palikti ore kelioms dienoms, jų kaulai pajuodo ir pradėjo trupėti, todėl Ponas Satterfield‘as liepė juos palaidoti Joliffe kapinėse (Rivesville). Ji sako, kad visi tie skeletai buvo išmatuoti ir nustatyta, kad jie buvo apie 8 pėdų ilgio“
Dabar ir senai: Mariono apygardos regiono istorija, 2

Tad 18-me, 19-me ir net 20-me amžiuose kauburiuose ir urvuose buvo randama milžiniškų skeletų – ir atrodo, dauguma jų buvo palei Ohajo slėnį. Tik daug informacijos apie juos buvo prarasta...

Smitsono institutas buvo įsteigtas 1836 m. turtingam anglų mokslininkui James Smithson‘ui palikus jo įkūrimui didelę 500 tūkst. dolerių sumą. Tačiau vėliau muziejus ėmė prastai tvarkyti savo eksponatus, o John Wesley Powell‘o spendimai buvo sunkiai suvokiami. Jis gyveno tarp indėnų ir tapo jautrus jų padėčiai. Tad atėjus laikui sisteminti informaciją, buvo nuspręsta tai atlikti izoliaciniu principu, kuris laikė, kad etniniai vietiniai iš Azijos, sutikę Kolumbą, ir atvykėliai, ir buvo Amerikos apgyvendintojai. Tačiau yra įrodymų, kad jie sąveikavo ir su anksčiau čia buvusiomis kultūromis. Ir J. Powell‘as nusprendė atmesti visus faktus, prieštaraujančius susikurtai nuostatai – ir taip dideli istorinių duomenų kiekiai buvo prarasti ar „pakeisti“. Ir dar dūlėja milžiniškos apimties „Smitsono sandėliuose“, kurie prieinami tik valdžios pareigūnams.

Amerikos milžinai pasižymėjo:

Didesnis kūnas. Jų ūgis buvo per 7-9 pėdas ir kartu jie buvo platesni ir sunkesni.

Didelė jėga. Jie galėjo pakelti ir nešti daugiau nei proporcingai lyginant su šiuolaikiniais žmonėmis (apie 6 ar daugiau kartų). Gal tai paaiškina megalitinių struktūrų pastatymą?!

Rausvi ar šviesūs plaukai. Tokias plaukų spalvas turi europiečiai, kas prieštaravo Amerikų apgyvendimą vien azijiečiais.

Veido bruožai. Jie irgi labiau priminė europietiškus: aukštos kaktos, aukšti skruostikauliai, ir t.t., ir net plyšys tarp dviejų priekinių dantų. Žemesnieji milžinai turėjo daugiau vietinių indėnų bruožų, kas rodytų juso buvus „mišrūnais“.

Dvigubos dantų eilės. Dažnai buvo minima milžinus turint dvi dantų eiles, vieną už kitos, - tai rodytų, juos nepriklausant žmonių porūšiui. Neaišku, kodėl jie ją turėjo, - kai kurie spėja, kad taip jiems buvo „geriau ėsti“ ar sugriebti maistą. Tačiau joks sausumos gyvūnas tokios savybės neturi. Tiesa, rykliai turi iki 8-ių dantų eilių, tačiau jų dantys nėra nuolatiniai ir pastoviai „rotuoja“ seniems iškrentant.

Šeši pirštai. Tai dar vienas išskirtinis milžinų bruožas, beje, paminimas ir Biblijoje (pvz., antrojoje Samuelio knygoje, 2 Sam. 21:20).

Ragai. Nors retai, bet paminima, kad milžinai buvo raguoti, kažkuo primindami satyrus. Pagal Sutherland‘ą, „Žmonių kaukolės su ragais buvo rastos laidojimo kauburyje prie Sayre, Pensilvanijos Bradforto apygardoje. Ragų projekcijos tįso 2 coliai virš antakių, o skeletai buvo 7 pėdų aukščio, tačiau kitkuo buvo anatomiškai normalūs. Spėjama, kad kūnai buvo palaidoti apie 1200 m. Atradimą padarė gerbiama senienų grupė, į kurią įėjo Presbiterių bažnyčios istorikas (dr. G.P. Donehoo) ir ir du profesoriai: A.B. Skinner‘is iš Amerikos tyrinėjimų muziejaus ir W.K. Morehead‘as iš Filipso akademijos Andoveryje, Masačūsetso valstija. Kaulai buvo išsiųsti į Amerikos tyrinėjimų muziejų Filadelfijoje, kur vėliau, kaip sakoma, buvo pavogti ir niekad neatgauti“.
E. Cayce ir kiti tvirtino, kad „raguoti“ milžinai rodo žmonių ir gyvūnų poravimąsi. E. Cayce tikėjo, kad žmogų sukūrė dvasinės būtybės save projektuodamos į fizikinę materiją – ir rezultatas buvo pusiau žmonės, pusiau gyvūnai. Kiti sakė, kad „puolę angelai“ dirbtinai maišė žmonių ir gyvūnų genus, kad sukurtų žmoniją, turinčią privalumus prieš kitus, - tačiau procesas davė ir šalutinių produktų (pvz., ragus). Tai galėjo būti pagrindu legendoms apie satyrus ir kitus žmonių su gyvūnais hibridus (pvz., harpijas, undines, kentaurus).

Pažangi ginkluotė. Kai kurie skeletai buvo rasti su santykinai pažangia ginkluote, nežinota Amerikose: kardai, skydai, šarvai, šalmai ir kt. atrodo labiau europietiškai nei kas nors rasta Amerikose.

Kanibalizmas. Vietinių indėnų legendose minima milžinus buvus kanibalais – atrodo, daugumai jų žmoiena buvo mėgstamas maistas. Jie netgi kai kuriuos nupenėdavo, kad taptų skanesniais.

Riaumojimas ginantis. Minima, kad milžinai buvo linkę klykauti nei normaliai kalbėti. Jie suriaumodavo viską aplink baugindami.

Louisville-Courier-Journal Columbia, Kentucky, 1876 m. sausio 30 d.
„...pamatydami ertmės uoloje vidų, maždaug 5x10 pėdų dydžio, kuriame buvo trijų skeletų liekanos, kurių ūgiai buvo atitinkamai 8 pėdos ir 7,5 colio, 8 pėdos ir 5 coliai bei 8 pėdos ir 4,3 colio. Galvos buvo į rytus, kūnai gulėjo lygiagrečiai, Už jų buvo trys, kaip atrodo, kardai, tačiau taip sudūlėję, kad paliesti subyrėdavo į dulkes“.

Shenandoah (Pa.) Evening Herald, 1911 rugpjūtis:
„Nepaprastas radinys iš „anglies eros“ neseniai iškastas iš 15 šimtų pėdų gylio Filadelfijos Ellengowan colliere .. Vienas įdomiausių dalykų buvo puikiai išsilaikę žmogaus kojos kontūrai ir, sprendžiant iš dydžio, jos savininkas buvo milžiniško sudėjimo“.

Hazleton Penn. Sentinel, 1881 rugpjūtis:
„Apie 3 mylios nuo Ashley... po sprogdinimo anglies šachtoje... randant tvirtą uolieną, kuri aiškiai buvo milžiniško dydžio žmogaus formų... Uoliena buvo 16 pėdų ūgio, 18 skersmens ir 8 storio. Žmogaus dalies ūgis buvo 12 pėdų ir 4 pėdų pločio ties krūtine. Ties krūtine buvo tarsi skydas, 4 pėdų palei apskritimą, o dešinė ranka laikė didelio kardo nuolaužą. Uoliena buvo iškelta ir dabar yra p.McCauley iš Ashley nuosavybė“.

Ivan T.Sanderson kartą pasakojo apie gautą laišką:
Aliaskos kalva iš tikro buvo milžiniškų žmonių kapas. Kaukolės dydis buvo 22-24 coliai nuo pagrindo iki pakaušio.

John Haywood knygoje „Tennessee gamtos ir aborigenų istorija“ mini „labai didelius“ kaulus, rastus 1821 m. Williamson rajone'o. White rajone „senoviniuose sutvirtinimuose“ rasti stambaus sudėjimo skeletai virš 7 pėdų aukščio.

American Antiquarian, 1880
Moliniame karste, kalvoje prie Zanesville, Ohajo valstija, rastas milžiniško dydžio skeletas.

St.Paul Pioneer Press, May 23, 1883:
Minesotoje, kalvoje prie Warren, rasta 10 abiejų lyčių milžiniškų skeletų.

American Antiquarian, v6, 1884: 1884 m. 7 pėdų ir 6 colių ūgio skeletas rastas panašiame į šventyklą darinyje iš masyvių akmenų Vakarų Virdžinijoje, kalvoje Kanawha rajone.

American Antiquarian, v7, 1885:
Pensilvanijoje, kalvoje prie Gasterville, rastas požemis, kuriame buvo 7 pėdų ir 2 colių ūgio skeletas. Ant požemio sienų buvo piešinių.

St.Paul Pioneer Press, June 29, 1888:
1888 m. Minesotoje buvo rasti 7 skeletai – nuo 7 iki 8 pėdų aukščio.

Chicago Record, Oct.24, 1895:
Ohajo valstijoje, kalvoje prie Toledo, rasta 20 skeletų, sėdinčių veidu į rytus, kurių žandikauliai ir dantys „dukart didesni nei dabartinių žmonių“. Šalia kiekvieno buvo taurė su įdomiais hieroglifais.

St.Paul Globe, Aug.12, 1896:
Minesotoje, prie Koronis ež., Beckley fermoje rastas milžiniško žmogaus skeletas, o Moose saloje ir Pine mieste rasti kitų milžinų kaulai.

Review-Miner, Sept.29, 1939:
Pirmas skeletas buvo 8,5 pėdos ūgio ir atrodė buvęs suvyniotas į guma padengtą medžiagą panašiai kaip Egipto mumijos. Kitas skeletas buvo beveik 10 pėdų ūgio.

Review-Miner, Sept.29, 1939:
Nevadoje, prie Lovelock, Friedman rančoje rastas 7 pėdų ir 7 colių ūgio skeletas.

Scientific American, Aug.14, 1880
Ohajo valstijoje, kalvoje prie Brush Creek, moliniame karste rastas 8 pėdų ūgio moters skeletas, o šalia jos ir 3,5 pėdų ūgio vaiko skeletas. Kitame kape rastas vyras (9 pėdų) ir moteris (8 pėdų), kaip ir dar viename, kur vyras buvo 9 pėdų ir 4 colių, o moteris 8 pėdų. Kalvoje rasti dar 7 skeletai, kurių mažiausias 8 pėdos, o didžiausi siekia 10. Jie buvo palaidoti atskiruose kapuose. Viename karstų buvo išraižytas piešinys, pagal kurį spėjama, kad šie milžinai garbino Saulę.

Bobbie Short, 1885 m.
Kalifornijos Yosemite slėnyje netoli Nuotakos vualio krioklių, G.F.Martindale, vienas sidabro ir aukso kalnakasių, prie uolos pastebėjo akmenų krūvą. Ją pašalinę, rado mūro liekanas. Įduboje rado milžiniško kūno mumiją. Tada jie rado dar vieną akmenyje iškirstą olą su 6 pėdų ir 8 colių ūgio mumija, tarsi suvyniota į odas. Jas nuvynioję, pamatė, kad tai moteris su kūdikiu prie krūtinės. Mumija buvo nuvežta į Los Angeles.

Įdomu, kad tiek Kukas, tiek Magelanas laivo žurnale parašė apie milžinus, gyvenusius Amerikoje Ramiojo vandenyno pakrantėje. Atseit, Kukas net buvo pagavęs 9 pėdų ūgio gigantą, bet jis pabėgo, sutraukęs virves.

O Yosemite slėnis visada vietinių indėnų Ahwahneeches buvo laikomas paslaptingu. Jų legenda pasakoja apie milžiną, atvykusį į slėnį iki pasirodant baltiesiems. Jo vardas buvo Oo- el-en. Jis mėgo ėsti indėnus. Jie sukapodavo juos ir mėsą džiovindavo saulėje. Galų gale indėnai užmušė milžinus ir sudegino jų kūnus. Šie indėnai paliko tik savo laidojimo vietų aprašus. Jie mirusiuosius suvyniodavo į odas.

1947 m. rugpjūčio 4 d. San Diego Union (taip pat ir „Hot Citizen“ Nevada Paper, Aug.5, 1947 bei Bourke Lee knyga „Mirties slėnio žmonės“, 1932):

F. Bruce Russel'as 1931 m. po Mirties slėniu Kalifornijoje rado keletą tunelių. Sugrįžo ten tik 1947 m. ir oloje prie New Mexico rado kelių 8-9 pėdų ūgio žmonių liekanas. Tarp jų nebuvo moterų. Tie milžinų aprangą sudarė vidutinio dydžio liemenė ir kelnės iki kelių. Medžiaga buvo panaši į avių vilną. Spėjama, kad jų amžius 80 tūkst. metų. Kitoje oloje rasta ženklų, panašių į masonų, o taip gyvūnų, tarp kurių buvo dramblių ir tigrų, liekanų.

Iadhael Jewell. Ancient American Issue #42
Apie 2000 m. pr.m.e. Šv.Lawrence slėnyje pasirodė keisti žmonės – stambūs, grubūs, labai aukšti (vyrai apie 180,7 cm, o moterys – 170 cm), stambių kaulų, apvalainomis galvomis. Jie fiziškai labai skyrėsi nuo pailgaveidžių vietinių. Jie turėjo daugiau dantų. Atrodo, kad egzistavo jų ryšys su uždara 800-500 m. pr.m.e. gyvavusia Meadowood kultūra prie Kvebeko ir New York Ontario ribos bei apskritaveidžių Adena kultūra. Įdomu, kad vaikų skeletų rasta labai mažai.

Airių legendos byloja, kad žiaurūs ir karingi fomoriečiai buvo „milžinai“, atplaukę laivais iš Afrikos ir per Halloween reikalaudavo vaikų. Piktų legendose irgi tai minima. Vėliau jie patraukė į šiaurę į Hebrides salas šiaurės vakarų Škotijos pakrantėse bei Tory salą Atlante už šiaurės vakarų Airijos. Iš čia jie puldinėjo Ulster gyventojus. Laikyta, kad fomoriečiai turėjo dvi eiles dantų.

Įdomu, kad naujakuriams prie aukštutinio Ohajo buvo pasakoja apie „milžinus“, o jie surasdavo milžiniškų skeletų su stambiais kaulais ir dviem dantų eilėmis.

The Daily Telegraph, (Toronto, Ontario), August 23, 1871, Ancient American, vol 6, issue 41
Kasinėjant Daniel Fredenburg sklype Cayuga miestelyje 5-6 pėdų gylyje rasta apie 200 stambaus sudėjimo žmonių skeletų su karoliais ant kaklo. Šalia buvo daug akmeninių kirvių ir gremžtukų. Keli skeletai burnoje tebeturėjo dideles akmenines pypkes. Kai kurie skeletai buvo 9 pėdų dydžio, labai nedaug buvo mažesnių nei 7 pėdos.

Gideon Emmons ir Henry Nichols „atradimas“ 1869 m. spalio 16 d. įaudrino šalies vaizduotę. Kasinėdami Kardifo kaimelyje (Niujorko valstija) William Newell fermoje trijų pėdų gylyje jie atsitrenkė į akmenį. Nuėmę žemes, jie išvydo koją ir vienas jų ištarė tuos nemirtingus žodžius: „Sakau, kad čia palaidotas kažkos senas indėnas!“

Netrukus jie atkasė milžinišką akmeninę žmogaus figūrą, kurios aukštis buvo virš 10 pėdų. Ko nežinojo kasinėtojai, kad tai cigarų gamintojo George Hull, kuris buvo Newell giminaitis, kūrinys, kurį juodu čia užkasė maždaug prieš metus.

Tačiau šimtai žmonių veržėsi pamatyti tą „stebuklą“. Newell virš jo pastatė palapinę ir iš kiekvieno lankytojo ėmė po 25 centus. Susidomėjimas buvo toks didelis, kad po dviejų dienų jis kainą padvigubino. Cornell universiteto prezidentas Andrew White vėliau taip aprašė savo apsilankymą:
„Keliai buvo pilni bričkų, vežimų ir net omnibusų iš miesto ir paprastų vežimų iš kaimo - visi pilni keleivių“. Milžinas buvo įspūdingas. White rašė: „Gulėdamas savo kape su prislopintu apšvietimu pro palapinės stogą ir tarsi mirtino mėšlungio sutrauktomis kojomis, jis kėlė ypač nepaprastą įspūdį. Tą vietą gaubė didelio iškilmingumo atmosfera. Lankytojai kalbėjosi tik pašnibždomis“.

Tačiau White greitai pastebėjo, kad tai klastotė - tai neabejotinai buvo statula, be to ir prastos kokybės. Ji dabar žinoma kaip Kardifo milžinas. Parodiją apie suakmenėjusius palaikus parašė ir M. Tvenas, kurią kai kurie laikraščiai priėmė kaip tikrą istoriją.