1997 m. žiemą ėmė skleistis ankstesnės mūsiškei civilizacijos paslaptis. Maskviečiui
Aleksandrui Kolčinui (tam pačiam, kuriam apsireiškė ir V. Chebnikovas,
apie tai žr. >>>>>;
beje, V. Chebnikovas yra parašęs poemą Atlantidos žūtis, 1912,
kuri parašyta taip, tarsi jos herojės ir žynio vaizdinius būtų išvydęs savo vidine rega pro astralo uždangą)
ėmė apsireikšti jauna moteris, pagal kurios pasakojimus viskas taip ir vyko. Tai buvo atlantams artima skitų karta. Štai ką ji papasakojo:
Atlantidos salų dalis dydžiu prilygo Ispanijai. Atlantai mokėjo bendrauti su gyvūnais. Iš čia geriau suprantami
Mažosios Edos žodžiai apie deivę Frėją, kuri važinėjo vežimu,
pakinkytu dviem katėmis. Panašius dalykus mini ir kiti mitai.
Atlantai turėjo techniką. Moteris minėjo įvairių konstrukcijų skraidančius aparatus,
pakildavusius į kelių kilometrų aukštį. Jų mokslas buvo artimas menui ir priminė magiją.
Mes turim genetiką, o jiems išvesti naują augalą, pvz., gėlę, galėjo kiekvienas. Buvo ir
raketos, ir reaktyviniai lėktuvai, nutiesti geležinkeliai, tačiau jais naudojosi retai.
Nebuvo skaičiavimo technikos, nes kiekvienas atlantas sugebėjo greitai ir gerai
skaičiuoti. Žaidė žaidimus su mini-robotais. Laukuose dirbo mašinos, kurių kuras
grynas bulvių spiritas, tačiau niekam nešaudavo į galvą jį gerti. Augo milžiniški aguonų
laukai, tačiau atlantai nenaudojo narkotikų. Kiekvienas miestas turėjo savą architektūrą.
Buvo pramonės centrai su požeminėmis gamyklomis ir mokslo kompleksais,
primenančiais rūmus. Jų, uždengtų skaidriais kupolais, buvo ir vandenynų dugne.
Auksą atlantai vertino, tačiau jis buvo ir energijos šaltiniu. Jį naudojo
molekuliariniuose generatoriuose, kurie gamino elektrą. Buvo didelės jūrų dumblių plantacijos,
tačiau jie naudoti ne maistui, o kaupė pramonei reikalingus mikroelementus. Delfinai buvo jų pagalbininkais, kurie ganė žuvų būrius.
Civilizacijos lygis buvo labai aukštas. Vienas generatorius tiekė daugiau energijos
nei dabar kartu sunaudoja Europa ir Amerika. Sostinėje Ta-liane gyveno keli milijonai gyventojų.
Ji pavadinta dievų motinos Ta ir jūrų dievo Li garbei. Svečiai ją vadino aukso vartų miestu. Laikui bėgant miestas ėmė skambėti kaip Atlanta.
Aukšti, iki 3 m aukščio, atlantai galėjo paveikti gyvąją energiją medžiagų, į kurias
įėjo labai vertinami platina, berilis, gyvsidabris, cezis ir kiti elementai, pagalba. Plačiai naudota šaltųjų lydinių technologija.
Egzistavo ir Asgardas, legendinis dievų miestas, buvęs valdovų miestu Kopetdago
žiedu. Buvo ir kitas Asgardas, kuriame buvo 5 mokslo centrai milžiniški grąžto formos statiniai, primenantys
gigantiškus į žemę besileidžiančius šulinius. Jų bibliotekose buvo surašyta 50 tūkst. m. trukmės Žemės ir Galaktikos istorija.
Himalajų slėniuose gyvena Ariavaštos [pirmoji arijų persikėlėlių karta] tautos senieji arijai. Į šiaurės vakarus nuo jų
klestėjo orusų (urusų) civilizacija. Taro tauta buvo įsikūrusi Europos ir Afrikos pakrantėse. Greta jų gyveno ir mūriečiai.
* * *
Tibeto lama Lobsang T. Rampa Lhasoje praėjo išbandymą mažąja mirtimi ir buvo
įšventintas į aukščiausias paslaptis. Štai iš jo prisiminimų:
... Tam ruošiausi ilgai ir skausmingai. Tris mėnesius laikiausi griežtų nurodymų. Į
mano racioną buvo įtraukta gausi žolių dozė. Turėjau susitelkti į tyrą ir šventą.
Vienuolyne buvo ribojama net arbata, o iš manęs reikalavo ypatingo susilaikymo, disciplinos ir nepaliaujamos meditacijos.
Kad pasiruošęs, po 3 mėn. pranešė ženklai. Buvau išsivalęs pasninkaudamas. Mane nuvedė slaptais takais,
kol pasiekėme uola slepiamą praėjimą. Netikėtai pajudėjo didelis blokas ir atsivėrė įėjimas į tamsą. Dvelkė kvapais, ladanu.
Buvom už didelių paauksuotų durų. Vietoj fakelų turėjom lajaus lempas. Sienas
sudarė prieš tūkstantmečius sustingusi lava. Patekom į Slaptosios išminties šventyklą.
Kelią rodė trise, kiti pasiliko. Tuos tris išdžiovino laikas, jie laukė akimirkos, kai juos
pašauks į Dangaus laukus. Kiekvienas nešėsi po lempą ir ladano lazdelę. Darėsi vėsu
tai buvo kažkokia nežemiška vėsa. Visiška tyla iš tolo atsklisdavo tik reti garsai. Su
veltiniais batais ėjome be garso tarsi šešėliai tegirdėjau tik senolių drabužių šiurenimą.
Staiga nupurtė šiurpas supratau, kad mane skrodžia elektros krūviai. Rankos sušvito, tarsi iškilo mano aura.
Tas pats nutiko ir su abatais. Sausame ore susidarė statinis krūvis. Vienas vienuolių padavė aukso strypelį:
- Paimk ir paliesk sienas padės!
Pirmas krūvis trenkė taip, kad vos neiššokau iš veltinių. Vėliau viskas aprimo.
Mirgančioje lempų šviesoje iš tamsos išniro milžiniškos skulptūros - paauksuotos ir
dažnai papuoštos brangakmeniais. Iš tamsos išniro Budos statula tokia didelė, kad
šviesa nesiekė ir juosmens. Buvo ir kitų demonų, meilės ir kankinimų scenų...
Prisiartinome prie vienos iš sienų, ant jos išpieštos kalačakra1). Ji buvo apie 5 m
skersmens, Mirgančioje šviesoje ji tarsi savaime sukosi. Galva sukosi. Priekyje ėjęs
dingo: tai kas atrodė jo šešėliu buvo neryškių kontūrų durys, vedusios į siaurą, viniuotą
praėjimą. Ėjome į priekį drebėdami ir slydinėdami. Oras slėgė, atrodė, kad visas svoris
gula ant pečių. Toks jutimas, tarsi patekau į pasaulio centrą. Išėjome prie plačios nišos,
tarsi veidrodžio, kuri spindėjo auksu, o uolienoje vinguriavo aukso gyslos.
Nišos viduryje juodas namas! Blizgėjo tarsi pastatytas iš ebonito... Ant sienų
simboliai, panašūs į matytus ant uolų prie požeminio ežero. Pro aukštas duris įėjome į
vidų. Viduje buvo trys juodo akmens sarkofagai su piešiniais ir paslaptingais
rašmenimis. Jie atverti! Žvilgtelėjau į vieno vidų ir man užėmė kvapą apėmė silpnumas.
- Žiūrėk, sūnau, - tarė vienas iš palydovų, - štai tie, gyvenę tarsi dievai šioje šalyje
tada, kai čia dar nebuvo kalnų. Jie vaikščiojo šia žeme, tais laikais skalaujama jūros, ir
kitos žvaigždės spindėjo danguje. Įsimink viską, nes tik įšventintieji tai matė.
Buvau apžavėtas ir virpėjau iš baimės. Trys nuogi kūnai, visi aukse... gulėjo prieš
mane: du vyrai ir viena moteris. Kiekvienas jų bruožas perteiktas aukse. Jie buvo dideli!
Moteris virš 3 m, o aukštesnis vyras iki 5 m. Didelės galvos, ties pakausiu pamažu
pereinančios į kūgius. Kampuoti žandikauliai, nedidelė burna, plonos lūpos, ilga plona
nosis. Juos buvo galima palaikyti gyvais atrodė, kad jie tik miega. Nuėjome ant pirštų
galiukų, kalbėdami tyliai, trasi bijodami juos prižadinti. Man pavyko apžiūrėti vieno
sarkofago dangtį jame buvo išgraviruotas dangaus žemėlapis! Astrologijos
žinios man leido spręsti apie žvaigždžių išsidėstymą. Tai, ką pamačiau, niekaip netilpo į mano žinių rėmus.
Vyresnysis pasisuko į mane:
- Tu esi išrinktųjų rate. Čia išvysi praeitį, sužinosi ateitį, tačiau išbandymas bus sunkus. Daugelis neišgyveno... Ar pasiruošęs?
Atsakiau, kad pasiruošęs. Mane nuvedė prie akmeninės plokštės tarp sarkofagų.
Ant jos sėdau lotoso poza ir aukštyn iškėliau rankas delnais į viršų. Ant kiekvieno
sarkofago ir ir ant plokštės padėjo uždegtas ladano lazdeles. Vienuoliai į rankas paėmė
lempas... ir visi išėjo. Paskui save uždarė sunkias duris ir likau vienas su gyvenusiais
praeitais laikais. Mąsčiau. Mano lempa sušnypštė ir užgeso. Kelias minutes stebėjau
rausvą dagtį, jaučiau degėsių kvapą. Galiausiai be tamsos nieko neliko. Ėmiausi
kvėpavimo pratimų, kaip mane mokė. Tyla ir tamsa tarsi kape.
Mano kūnas, visi raumenys netikėtai įsitempė. Sąnariai ėmė stingti. Tarsi ėmiau
mirinėti šiame šiame senoviniame požeminiame kape. Baisus sukrėtimas sukrėtė mano
kūną, ėmiau dusti. Pasigirdo triukšmas ir traškesys tarsi kas į ritinį suktų išdžiūvusią odą.
Pamažu viską ėmė užlieti melsva šviesa, tarsi virš kalnų keterų tekėtų mėnulis.
Atrodė, tarsi gulėčiau ant gyvos gigantiškos gyvatės. Sąmonė pasufleravo: sklandau
virš savo kūno. Vėjo nebuvo, tačiau mane kėlė tarsi dūmų debesį. Aplik savo galvą
regėjau spinduliavimą panašų į auksinį nimbą. Iš mano kūno tyso sidabriškai melsvas siūlas, vibravęs ir žaidęs gyvu blizgėjimu.
Žvelgiau į savo kūną iš viršaus. Pamažu ėmiau skirti jį nuo milžinų kūnų. Netrukus
įsitikinau, kad esu visai ne vienas. Atsklido pašnekesio nuotrupos. Pasivaideno, kad
tolumoje suskambo varpas. Tas garsas sprogo virš galvos ir keistų spalvų kibirkštys
pasipylė akyse. Mano astralinis kūnas suvirpėjo, tarsi lapas per smarkią audrą. Sąmonę
draskė aštrūs ugnies liežuviai. Tada mane prarijo tamsus rūkas. Atėjo nusiraminimas.
Tamsa ėmė sklaidytis. Pasigirdo į krantą plakančių bangų garsai. Įkvėpiau sūrų orą,
jaučiau jūros dumblių kvapą. Jaučiau įprastą būseną: gulėjau ant smėlio, šildė saulė,
greta augo palmės. Tačiau dalis sąmonės protestavo juk niekada gyvenime nebuvau matęs jūros ir palmių.
Tada pasigirdo balsai, o palmių giraitėje juokas. Balsai artėjo iš giraitės išėjo grupė įdegusių milžinų. Visi dideli kaip vienas!
Kadaise, prieš daugybę tūkstančių metų, Žemė buvo arčiau Saulės kryptimi. Dienos
buvo trumpesnės ir karštesnės. Tada Žemėje iškilo didžiosios civilizacijos. Žmonės
buvo protingesni nei dabar. Iš kosmoso platybių atlėkė paklydėlė planeta ir trenkė į
Žemę. Žemės orbita pakito. Sukilo vandenynai, vanduo plūstelėjo į žemės drebėjimų
kratomą sausumą. Vienos jos dalys paniro į vandenį, o kitos iškilo. Tibetas kilstelėjo 4
tūkst. m ir liovėsi būti šiltu kraštu. Kalnuose išsiveržė rūgstanti lava ir apsupo Tibetą.
Žemę kirto įtrūkimai, susidarė gilūs tarpekliai. Piečiau dar vystėsi ankstesnių epochų flora ir fauna. Tokios mintys pralėkė mano sąmonėje.
Kita mano apreiškimo dalis tokia šventa, kad negaliu jos atskleisti.
Po kurio laiko vaizdiniai dingo. Ėmiau prarasti tiek fizinę, tiek astralinę sąmonę...
Tapo šalta. Prisiminiau guliu ant akmens plokštės. Karštligiškai suveikė smegenys.
- Jis atsigavo! Jis grįžo!
Praėjo kelios minutės, Ir štai silpna šviesa, lajos lempos. Trys palydovai.
- Puikiai atlaikei išbandymą, sūnau! Tris paras išgulėjai ant šios plytos. Tu viską pamatei. Buvai miręs, bet išgyvenai!
Antroji Tibeto paslaptis
Jo mokytojas Mingjar Dondupas tai jam pranešė nurodymu iš aukščiau.
Tai nutiko nuošaliame kalnų rajone, kur girdėjosi baisus dundesys. Į ten pasiuntė 5
Tibeto lamas, kad ištirtų priežastis. Kelias dienas jie sukiojosi aukštikalnėse. Kartą
Dondupos mokytojas atsikėlė anksti rytą, tačiau atrodė keistai tarsi dar būtų
neatsibudęs, o ir į klausimus neatsakinėjo. Neaiškios priežasties verčiamas ėmė kopti
šlaitu, kartais susverdėdamas ir prarasdamas pusiausvyrą. Ketvertas lamų sekė jį. Jie
pasiekė viršūnę, iš kurios matėsi nedidelis akmeninis užverstas slėnis. Tarytum čia būtų
trūkus žemė ir šlaitai numetę nuo savęs daugybę uolų nuolaužų. Tai ir buvo dundėjimą
sukėlusi griūtis. Mokytojas atkakliai brovėsi pro akmenis ir ėmė ropštis į priešingą šlaitą.
Dondupas jį sekė. Ilsėdamas ant akmeninio karnizo iš akių pametė geltoną mokytojo
apsiaustą. Ketvertas lenkė uolą ir Dondupas staiga išvydo maždaug metro pločio plyšį.
Buvo aišku, kad motytojas įėjo po jį. Ten buvo tamsu. Jie ėjo gilyn, kartais tekdavo šliaužti.
Dondupas sustingo nuo netikėtos šviesos. Pasimatė aukšto urvo sienos. Tamsoje
kaboje keletas sidabriškų rutulių, kurie ir skleidė nežemišką šviesą. Erdvėje matėsi
keistų mašinų ir prietisų siluetai. Jie leidosi net nuo urvo skliautų. Artimiausi atspindėjo
šviesą, tad buvo aišku, kad jie padengti plonu sluoksniu, panašiu į skaidrų stiklą. Staiga
pasirodė mokytojas tokiu, koks buvo visada; matyt, paslaptingas poveikis baigėsi. Visi
kartu ėmė apžiūrinėti mašinas ir spėlioti apie jų paskirtį. Sienoje buvo įmontuota didelė
juoda panelė, - ir mokytojui priartėjus, ji savaime pasisuko, atverdama praėjimą. Iš
netikėtumo jis atšoko, - ir juodoji plokštuma vėl užsisklendė. Priartėjo viskas
pasikartojo. Tada visus patraukė gilyn, į tamsą, nors jie ir priešinosi. Nežinoma jėga
nusilpo jiems patekus į naują patalpą. Juos baugino girgždesys, tarsi judėtų sunkios
konstrukcijos. Tada plykstelėjo šviesa. Ji buvo panaši į miglą, kuri vijosi į žiedus ir
galiausiai sustingo sferos pavidalu. Visas penketas krito ant žemės. Jiems atrodė, kad
po kelių milijonų neveiklumo suveikė kažkoks senovinis mechanizmas. Sferoje randasi trimačiai spalvoti vaizdai.
Viskas joje juda tarsi gyvai.... Ir tai buvo tikras gyvenimas iki atsirandant Viduržemio jūrai bei šiandienos žemynų formai.
Ore skraidė keisti aparatai, mašinos skuodė virš žemės vos poros colių aukštyje, spindėjo senųjų žemės gyventojų akys...
Nustebusiam pasakojimo klausančiam Lobsang Rampai mokytojas paaiškina, kad
panašių saugyklų yra ir Egipte, Pietų Amerikoje, Rusijoje... Į šią olą kelią išlaisvino
netikėta griūtis, o joje lamos sužinojo ir apie kitas saugyklas.
Antrojoje ekspedicijoje dalyvavo ir Lobsang Rampa ir jis prisimena tiesiog purtė nuo
susijaudinimo (ir tai turint tokį pasiruošimą!). Jis priverstas slėpti savo pasirengimą ir
patį ekspedicijos faktą, nekalbant jau apie tai, ką jam teks išvysti. Tikrieji tikslai buvo
slepiami - net lamos Potale2), išskyrus 7 dalyvius, buvo įsitikinę, kad tai įprastinis
maršrutas renkant žoles. Juk jei būtų sužinoję kinai (netrukus okupavę Tibetą), tai būtų
galėję savo valdžią įtvirtinę visame pasaulyje. Lamos memuaruose randame siaubingas
jo kolegų bausmes po patyčių. Ir nežinia, ar kinai nesužinojo apie olą.
Jis rašo: Visa ką rašau, visiška tiesa, tačiau negaliu atskleisti maršruto, nes gavę
daiktus iš olos galima pavergti visą pasaulį. Tikras žemėlapis su daugybe pastabų ir
nuorodų paslėptas patikimoje vietoje. Atėjus laikui, jį galės rasti...
Septynetas pripučiama valtimi persikėlė per Kai Ču3) upę, o toliau kelia sėjo
akmenuotais takais. Nakčiai įsikurdavo uolų arba didelių riedulių užuovėjoje. O tada
perėjos per pavojingus tarpeklius vienoje jungtyje su stačiuose šlaituose pritvirtintose
apsaugomis. Paskutinis pakilimas milžiniška plokšte beveik neturinčioje iškyšulių.
Dusdami išretėjusiame ore, septyniukė žvelgia į šlaitą kitoje slėnio pusėje. Jį skrodė
pašėlęs kalnų srautas. Rampą per virve pertempią per ledinį srautą. Krante išgręžė
drabužius ir truputį apdžiūvo. Nauja kliūtis glotni uola, nuo kurios antroji akmenų
griūtis nudaužė visus iškyšulius, kurie gelbėjo anksčiau... Aukščiausias atsistojo
atsirėmęs į sieną, jam ant pečių užlipo kitas, o tada ant šio Rampa, vos pasiekęs akmeninę juostelę.
Nuo ten prasidėjo jo kelias aukštyn balansuodamas tarp gyvenimo ir mirties galiausiai pritvirtinęs virvės kilpą už didelio akmens.
Netrukus visi pastebėjo užmaskuotą plyšį, kurį nurodė Rampos mokytojas. Minutę
Rampa įsižiūri į jį buvo keistas jutimas, kad tai sausas akmuo, ant kurio augo kerpės. Jam lemta pirmam žengti į olą:
- Lysk, ką, ir kai iš ten išvysi visus velnius, mes nuseksim paskui tave!
Ola pasirodė Rampai dvigubai didesnė už Didžiojo soboro Lhasoje erdvė. Buvo
šviesiau nei per pilnatį. Jis pamatė sidabrinius rutulius ir kartu su kitais patraukė prie
pirmos mašinos! Ir ji, ir kiti neaiškios paskirties aparatai jam pasirodė pernelyg tobulais, į
nieką nepanašiais. Netoliese buvo iš pažiūros paprasta, nekalta maždaug metro pločio
platforma. Iš jos kyšojo kažkas, primenantis sustumiamą vamzdį. Jis žingtelėjo, užlipo
ant tos platformos. Ir ji, nežymiai suvirpėjusi, ėmė kilti. Rampa prisipažįsta: jis vos
neištiko infarktas. Jis įsikibo į turėklus. Šešetas bendrakeleivių sustingo į jį sužiurę iš
apačios. Iki žemės 10 m, o tas daikčiukas vis kyla ir kyla link aukštumoje spindinčių
rutulių-šviestuvų. Kažkas sugirgždėjo, platforma pakibo taip, kad šviesa plieskė per pora
colių nuo jo veido. Ištiesęs ranką jis palietė rutulį. Jis buvo šaltas tarsi ledas. Užplūdo
baimė: kaip nusiropšti iš tokios aukštybės? Susirūpinimo mintis tarsi davė signalą platformai, kuri pradėjo lėtai leistis.
Tai tarsi pademonstravo protocivilizacijos telepatinio valdymo būdą mintys tampa komandomis jų technikai...
Nulipęs nuo platformos Rampa prie sienos išvydo ant grunto gulinčią figūrą. Nugara
nubėgo skruzdėlytės tai buvo milžiniškas katinas su moters galva ir pečiais. Jis
pritūpė prie žemės, tarsi ruošdamasis šuoliui. Akys buvo gyvos. Veido išraiška keista kiek pašaipi, lūpose sustingo šypsena.
O vienas pakeleivių tuo metu tyrinėjo rašmenis. Jie buvo panašūs į piešinius
neįšventintiems. Ir juose kalbama apie žmonių pokalbius su kačių gimine. Ir dar apie sielą, paliekančią kūną mirties akimirką.
Tai gerai dera su daugeliu jaguarų, dažniausiai lydinčių moteris, atvaizdų Pietų
Amerikoje. Galima pamanyti, kad jie giliausios senovės paveldas, kurio kačių ir žmonių
santykius transformavo mitiniai vaizdiniai ir vėliau apie jaguarus tebuvo skelbiama,
kad jie žmonių giminės protėviai. Tas pats matyt nutiko ir Egipte su sfinksais. Bet tų sąsajų Rampa matyt nežinojo.
[skaitykite Moteris su dviem leopardais]
Vieną prietaisų oloje buvo galima pavadinti gyva akimi. Ji rodė judančius žmones
ir mašinas. Rampa matė, kaip vienas žmonių valdė tą pačia platformą, kuri prieš jo valią
buvo jį pakėlusi. Tai buvo įrenginys leidęs apsieiti be laiptų ir kitų panašių dalykų...
... Visi nuėjo prie paslaptingos panelės, apie kurią pasakojo mokytojas. Ji atsivėrė
pradžioje viduje tvyrojo tamsa. Ir tada nušvito... Ten buvo dar daugiau mašinų, statulų,
paveikslų, išgraviruotų metale. Iš vėl sferoje nušvito sferoje, o tada... Sfera parodė
tolimos praeities vaizdą. Su nuostaba jie žiūrėjo į pajūrio kurortus ten, kur dabar
plokštikalnės ir kalnai. Klimatas buvo šiltesnis Sausuma vaikštinėjo kitokie žmonės,
keistokos būtybės. Beveik pažeme skaidė nematytos mašinos, bet jos galėjo pakilti ir į
kelių mylių aukštį. Šventyklos panešėjo į kalnus ir rėmėsi į debesis... O žmonės
telepatiškai bendravo su gyvūnais. Tačiau pasaulis jau buvo suskilęs Tikėjimas suskilęs
į sektas, - ir vis kvietė sunaikinti priešus. Ir tuo pat metu visi vienu balsu tvirtino, kad visi
žmonės broliai. Rampa matė ir kautynes, per kurias žuvo ir taikūs gyventojai.
Regėjo vandenynus, kuriuose nuo vieno kranto link kito plaukė miestai lyg kokie
milžiniški laivai. Skraidančios mašinos galėjo kyboti ore ir staiga neįtikėtinu greičiu rauti į
priekį staigiai keičiant kryptį virš miestų iškilę miestai ir siauri keliai tada buvo parodytas
sugriautas miestas virš jo kybojo kruvinai raudonas kilometrų aukščio debesis.
Septynetas pamatė ir Laiko kapsulės kūrėjus bei telepatiškai išgirdo balsą:
- Ateities žmonės, jei jūs egzistuojate
Po šiais skliautais saugomi pasiekimų ir
beprotybės liudijimai, tačiau jie jums atneš gėrį, jei juos suprasite.
Rampa išvydo nuo sienų sklindančią šviesą. Sudrebėjo į jį spoksojo milžiniška
raudona mirksinti akis. Palietus greta esančią rankeną atsivėrė kitas kambarys. Ten
buvo medžiaga plyšio į olą užtaisymui. Tarsi pačių mintys visų galvose nuskambėjo
mintis: Jei nepasiekėte lygio, leidžiančio valdyti mašinas, rūpestingai užtaisykite įėjimo angą ir olą palikite ateinantiems ateityje..
Rampa pastebi svarbią detalę. Kai žemė suvirpėjo nuo baisaus žmonių sukelto
kataklizmo, ir atsivėrė ugninio pragaro bedugnės, iš aptemusio dangaus ėmė kristi balta
medžiaga. Ji buvo saldaus skonio ir tai buvo vieninteliu išlikusiųjų maistu. Ir čia Rampa nemini Biblijos...
Kiti tvirtina, kad Rampa yra visą gyvenimą Anglijoje gyvenusio žmogaus pseudonimas.
Tačiau jo nelegalios kelionės per Transibirą 1945-ais, draudžiamų vietų ir pasienio režimo aprašymai tokie tikslūs, kad neturi analogų.
Paaiškinimai:
1) Kalačakra - Vadžrajanos budizme reiškia laiko ratą. Juo apibūdinama ezoterinė
Tibeto budizmo mokymo ir praktikų sistema. Žodis naudojamas tiek kaip nuoroda į tantrinę
Istadevata dievybę, tiek filosofines ir meditacines idėjas, perteiktas Kalačakra Laghutantroje
bei komentaruose. Ši tradicija centruojasi apie laiko (kala) ir cikliškumo (čakra) koncepcijas
nuo planetų ciklų iki kvėpavimo ritmo. Ji moko, kaip valdyti subtiliąsias energijas kelyje į nušvitimą.
Kadangi laikui pavaldu viskas, Kalačakra žino viską. O ratas yra be pradžios ir pabaigos. Į
Kalačakros mandalos gali būti tiek induizmo, tiek džainizmo, tiek budizmo dievybės. Mandalos
centre Kalačakra sėdi rūmuose, susidedančiuose iš 4 mandalų viena kitoje, tarsi matrioškos
kūno, kalbėjimo, mąstymo ir išminties (pačiame centre) mandalų. Dalai Lama aiškino:
Tai sėklų sėjimo būdas ir sėklos turės karminį poveikį. Niekam nebūtina dalyvauti Kalačakra apeigose, kad gautų naudą
2) Potala rūmai - rūmai ant kalvos Lhasoje, buvę Dalai Lama rezidencija (iki 1959 m.,
kai 14-asis Dalai Lama pabėgo į Indiją kinų okupacijos metu). Jie yra UNESCO pasaulio paveldo objektas (nuo 1994 m.). Dabar juose muziejus.
Jie pavadinti Potalaka kalno, mitinio bodhisatvos Avalokišvaros buveinės, garbei. Juos 1645 m.
pradėjo statyti 5-sis Dalai Lama. Jam tai patarė dvasinis patarėjas Končog Čophel, nurodęs,
kad tai puiki vieta valdymui, nes įsikūrusi tarp Drepungo ir Sera vienuolynų bei senojo Lhasa
miesto. Jie gali būti iškilę virš 637 m. pastatytos tvirtovės, vadintos Baltaisiais arba Raudonaisiais rūmais, pastatytos, liekanų.
3) Kui ču arba Lhasa upė - Yarlung Tsangpo (Brahmaputra aukštutinės dalies)
šiaurinis intakas pietų Tibete. Upės ilgis apie 450 km. Ištakos Njenčen-Tangla kalnagūbryje per 5000 m aukštyje.
Pradžioje teka siauru tarpekliu, o po to plačia lyguma. Vasaros musonų metu patvinsta, todėl įrengti įrenginaii potvybiams reguliuoti.
Parengė Cpt.Astera's Advisor
Papildomai skaitykite:
Šambalos paieškos
Pasaulio širdis
Pasaulio stogas
Kinijos piramidės
NSO Kinijoje senovėje
Buvęs uždaras Tibetas
Kinų skraidantys vežimai
Paslaptingi Dropa diskai
Kinijos filosofijos priešistorė
Iki Konfucijaus: kinų priešistorė
Hun ir po, siela ir gyvybės syvai
Akupunktūra: organizmas vientisas
Ar išliks religijos susitikus su ateiviais?
Nan Madolis - apleistas paslapčių miestas
Guilin: jungtis iš amžių glūdumos
Laužai Himalajų papėdėje
Milžinai vėl bando gundyti?
Iki dangų remiančių kalnų
Kinų filosofija: Konfucijus
Valdžia įtaigos taikinyje
Prieš kylant aukštyn...
Budizmas Kinijoje
10 keistų radinių
Kas buvo Laozi?
Mohendžo-daro
