Kaip kūrė TKS (Tarptautinė Kosminė Stotis)? UFO page. Lithuanian

Global Lithuanian Net: san-taka station:

Kaip kūrė TKS?

Taip pat skaitykite Prasideda nauja kosminė era

Tarptautinė Kosminė Stotis (TKS) – Svoris: 450 t Ilgis: 72,8 m Plotis: 108,5 m Aukštis: 20 m Orbitinis greitis: 7,6 km/sek. Apsisukimo periodas: 92 min. Orbitos aukštis: 337-430 km Gyvenamoji erdvė: 916 m³ Įgula: 6 žm. unikalus kompleksas. Po „Mir“, tai tik antroji daugiamodulinė orbitinė stotis. Ji sudarytas iš 14 modulių, sukurtų Rusijos ir JAV inžinierių. Amerikietiškąją dalį sudaro „Harmonija“, „Quest“, „Trankvility“, „Unity“, „Kupolas“, „Destiny“ ir „Leonardo“, o rusiškąją – „Pirsas“, „Patekėjimas“, „Paieška“, „Aušra“ ir „Žvaigždė“. Dar po vieną modulį turi Europa („Colambus“) ir Japonija („Kibo“).

Pirmiausia į akis krenta milžiniškos Saulės baterijos, besisukančios ant dviejų kronšteinų – stoties karkaso. Jos buvo gabenamos dalimis statant stotį. Amerikietiškoji dalis turi 4-ias sparnų poras (po dvi paneles kiekviename sparne). Vieno sparno ilgis – 35 m, o plotis – 11,6 m. Rusų segmente energija gaminama moduliuose „Aušra“ ir „Žvaigždė“.

Viskas prasidėjo nuo kito projekto „Freedom“. 9-ojo dešimtm. pradžioje JAV sumanė, kaip atsaką į „Mir“, susikurti nuosavą daugiamodulinę stotį. Prie projekto buvo prijungta Europa, Kanada, Japonija. Visų sunkumų išspręsti nepavyko, ir 1992 m. prijungė ir Rusiją.

Stotis buvo renkama kosmose. Į orbitą buvo pristatyta per 100 stambių komponenčių, o montažas truko 5 m. 1993 m. paskelbta apie pradėtą „Mir-Shuttle“ programą, nors pirmąjį modulį vis tik iškėlė Rusija – 1998 m. lapkričio 20 d. “Proton-K” raketa atgabeno „Aušros“ (Zaria) modulį – 12 t cilindrą iš aliuminio, pradžioje 1,5 m užtikrinusį energijos tiekimą stočiai. Taip pat jis atlieka orientacijos ir temperatūros palaikymo funkcijas. Plečiantis TKS, jo funkcijos siaurėjo, - pastovia paskirtimi liko kaip sandėlys ir kuro saugykla. Dar joje yra vietos automatiniams bandymams.
Gruodžio 4 d. „Endeavor“ iškėlė „Unity“ modulį ir milžiniška ranka-manipuliatoriumi sujungė abu modulius.

Tada prasidėjo antroji fazė, kai per kelis išėjimus į atvirą kosmosą astronautai sujungė modulių elektros tiekimo ir komunikacijos sistemas, o taip pat atliktas išorinės įrangos montavimas. Pats „Unity“ yra jungiamuoju moduliu su 6-iais sujungimo mazgais. TKS: Stivenas Robinsonas atvirame kosmose

2000 m. liepos 26 d. prie „Aušros” prijungtas tarnybinis „Žvaigždės“ (Zvezda) modulis, skirtas gyvybės palaikymo funkcijų užtikrinimui. Pradžioje „Žvaigždė“ dar atliko skaičiavimo ir daugelį kitų funkcijų. Jis sunkiausias rusiškas modulis (20,3 t; 75 m³ tūris.
Lapkričio 2 d. pirmąkart stotyje įsikūrė 3 žm. įgula: W. Shepherd, S. Krikaliovas ir J. Gidzenko. Per 4 mėn. jie paleido maisto šildymo įrenginius „Žvaigždėje“, parengė miegamąsias patalpas, sutvarkė visas gyvybės palaikymo sistemas, iškonservavo ankstesnių trumpalaikių įgulų atgabentus įrenginius.

2001 m. vasario 7 d. „Atlantis“ prijungė laboratorinį „Destiny“ modulį – gana didelį, 8,5 m ilgio. Jame buvo 5 ISPR stovai, kurių kiekvienas sveria po 540 kg.

2001 m. liepos 14 d. modulis „Quest“ suteikė prioritetinį šliuzą į atvirą kosmosą. Jis yra iš dviejų dalių: 1) skafandrų saugojimui; 2) išėjimui.

2001 m. rugsėjį „Pirsas“ tapo papildomu prisijungimo šliuzu, per kurį buvo ir išeinama į atvirą kosmosą. Jį 2017 m. planavo pakeisti daugiafunkcinis „Mokslas“ (Nauka) - o įgyvendinta tik 2021 m. liepos 29 d., žr. >>>>>

Pradžioje konstravimui pakako „Shuttle“ laivuose įrengtos „Kanadarm“ sistemos manipuliatorių. Augant poreikiams, 2001 m. buvo atgabentas „Kanadarm-2“ kompleksas, kuris gali būti perkeliamas, nes įrengtas ant specialių bėgių. Pilnai ištiesta sistema pasiekia 17,6 m ilgį. Ją sudaro pati ranka, mobili distancinė valdymo sistema, o taip pasukiantis specialios paskirties manipuliatorius. Perkeliamų daiktų svoris gali siekti 116 t (masę kosmose riboja tik inercinės jėgos). Specialiai rusiškai daliai EKA sukūrė 11 m. ilgio manipuliatorių ERA, galintį labai tiksliai perkelti 8 t svorio krovinius. Jis į TKS bus nugabentas 2017 m.

„Shuttle“ laivų naudojimas baigėsi 2011 m. – ir įgulos ryšiui su Žeme naudojami tik „Sojuz“ laivai. Ateityje NASA gaus tris laivus įgulos gabenimui: „Orion“, CST-100 ir SpaceX “Dragon”. Be to, tebevystomas „mini- šatlas” Dream Chaser, kurio NASA anksčiau atsisakė. Krovinius gabena amerikiečių, europiečių ir rusų transportiniai laivai.

2003 m. avariją patyrė „Columbia“, kurios metu žuvo 7 žmonės – tai paveikė ir TKS vystymą. Vis tik 2006 m. rugsėjį „Atlantis“ atgabeno saulės baterijų ir naujos įrangos. 2007 m. spalio 23 d. prijungtas TKS vidus „Harmonijos” modulis, skirtas Europos „Columbus“ (atgabeno 2008 m. vasario 11 d.) ir Japonijos „Kibo“ (pirma komponentė – 2008 m. kovo 14 d.) modulių jungimui. „Kibo“ yra didžiausiu moduliu – jo hermetiškas skyrius yra 11,2 m ilgio, o skersmuo – 4,4 m.

2009 m. gegužės 29 d. atvyko pirmasis ilgalaikis ekipažas iš 6 astronautų, o lapkričio 12 d. „Progress” atgabeno nedidelį (3,7 t) „Paieškos” (Poisk) modulį sujungimui su „Žvaigžde“. Jis skirtas rusų laivų švartavimuisi, o taip pat išėjimui į atvirą kosmosą bei mokslinių eksperimentų atlikimui. 2010 m. vasario 8 d. pradėjo veikti gyvenamasis modulis „Trankvility“, prie kurio jau vasario 16 d. buvo prijungtas „Kupolas” su puikiu panoraminiu vaizdu. Jis tinka Žemės ir kosmoso stebėjimui. 2010 m. gegužės 18 d. prie „Aušros“ prijungtas „Patekėjimas“(Rassvet, 8 t), kuris panaudojamas krovinių saugojimui. Ir galiausiai prisijungė „Leonardo“, daugiafunkcinis tiekimo modulis.

Ateityje planuojama prijungti ir papildomus modulius. Stotį eksploatuoti ketinama iki 2024 m. – dėl to veikia keli veiksniai: ir kaina, ir įrangos susidėvėjimas, ir politiniai trikdžiai.

Pirmieji žmonės kosmose buvo lakūnai-bandytojai ir tyrinėtojai, tačiau TKS stotyje daugiausia buvoja mokslininkai, čia atliekantys daugybę eksperimentų. Jie nustatė nemažai mokslinių faktų. Pvz., vienu žinomų eksperimentų tapo „Plazmos kristalas“, susijęs su dulkių plazma.
Tačiau, ko gero, vienu svarbiausių tyrimų yra patys astronautai. Vienu ilgiausių buvimo orbitoje eksperimentų buvo Scott‘o Kelly ir Michailo Kornienko „vienerių metų misija“ 2015-16 m. trukusi 340 m. S. Kelly atvejis ypač domino, nes jis turi brolį-dvynį Marką, kuris taip pat yra astronautas – tad buvo galima palyginti jų fiziologiją ir nustatyti skirtumus, atsiradusius po skrydžio. Pvz., Skoto organizme išliko ilgesni telomerai, kurie siejami su gyvenimo trukme.

Skoto Kelly kraujo mėginiai, paimti netrukus po starto, parodė, kad per tūkstantį genų kosmose ėmė veikti skirtingai nei Žemėje likusio brolio Marko – ir ypač tie, kurie susiję su DNR pažeidimų šalinimu bei imunitetu, - pvz., telomerai pailgėjo 14,5% (negi gyvenimas kosmose ilgina gyvenimą?!). Vis tik praėjus porai parų po nusileidimo telomerai pradėjo trumpėti ir galiausiai pasiekė ankstesnį ilgį, o kai kurie net tapo trumpesni.

Kitos chromosomų dalys irgi patyrė žymius pokyčius – kai kurios jų dalys „persikėlė“ į kitas (translokacija), genų tvarka jose susikeitė (chromosominės inversijos), chromosomų dalys susiliedavo. Tokie pokyčiai gali sukelti nevaisingumą ar įvairius vėžio atvejus. Gerai, kad daugelis jų grįžo į normą grįžus į Žemę. Bet ne visi – 8% pokyčių išliko (bent jau buvo atsekami pusmetį). Išliko ir psichologiniai pokyčiai: pablogėjo trumpalaikė atmintis bei gebėjimas loginėms išvadoms. Tiesa, šios išvados padarytos remiantis tik viena dvynių pora...

TKS talismanas yra pliušinė pelėda; ji ir nesvarumo indikatorius

TKS ateitis?

Rusijos vaidmuo TKS sukūrime buvo didelis, tačiau dabar jos ateitis miglota, o „Sojuzai“ ir „Progresai“ gali atsidurti istorijos savartyne.

Iš pradžių nebuvo planuojama, kad TKS bus tarptautinė. 9-me dešimtm prie projekto „Freedom” pavadinimu ketino prijungti tik JAV, Kanados, Europos ir Japonijos specialistus. Ir tai turėjo būti atsakas TSRS bandymams susigražinti pirmavimą kosmoso srityje. Ir šiai iš dallies pavyko – ji pirmoji orbitoje sumontavo daugiamodulinę „Mir“ stotį. O laikas bėgo ir Vakarų projektas brango. O tada dingo TSRS ir neliko geopolitinės komunizmo ir kapitalizmo priešpriešos. O kartu tapo aišku, kad TKS taps brangiausiu kosminiu projektu. Paskutinį 20 a. dešimtmetį projekto vadovai suprato, kad geriausia išeitimi bus prijungti ir tarybinius specialistus. Rusija privalėjo prisiimti dalį išlaidų.... - tuo metu „Mir“ dar veikė visu pajėgumu: ji atiduota eksploatacijai 1986 m.

Modulis NAUKA Tuo metu Rusija turėjo sunkiąją raketą „Proton“, kuri poroje su „Sojuz“, leido į orbitą iškelti sunkius blokus. JAV savo ruoštu turėjo „Space shuttle“. Tad nusimatė vaisingas bendradarbiavimas. Ir tikrai, naudos turėjo visi – Vakarai nusimetė dalį finansinės naštos, o tarybiniai specialistai gavo galimybę ir toliau užsiimti savo darbais (juk viena Rusija negalėjo ilgai patempti tokio brangaus projekto kaip „Mir“ – jos kosmoso agentūrai buvo „išgyvenimo“ klausimas, kaip ir 2018-ais...). Ir galiausiai 2001 m. kovo 23 d. „Mir“ nuskandino Ramiajame vandenyne - ir nuo tada apie „nacionalinę“ stotį grįždavo tik su žodžiais.

Toliau vyko nuobodus derinimų procesas, kol pagaliau Rusija pirmoji iškėlė pirmą TKS modulį - „Zaria“ (viso pas ją – 5; apie juos daugiau >>>>>).

Dabar visos rimtos kalbos sukasi tik apie „Mokslą“ (Nauka). Tai stambus (20 t) modulis, skirtas moksliniams instrumentams, ERA manipuliatoriui, transporto laivų prisijungimui, krovinių saugojimui ir gyvybinių funkcijų užtikrinimui, kuro tranzitui, stoties valdymui. Apie jį vis dar tebekalbama (2018 m. pabaiga) ir visa tai tėra teorija. Jis pradėtas kurti daugiau kaip prieš 20 m. Pradžioje jį iškelti ketino 2007 m., atidėjo iki 2014 m., o tada sutrukdė nehermetiškas ventilis ir kuro sistemos užteršimas metalo milteliais – ir modulis gražintas taisyti gamintojui, Chruničiovo centrui. O per tą laiką paseno dar ir guminiai elementai...

Iš esmės, problema pats Chruničiovo centras. Kadaise pažangi įmonė dabar išgyvena sunkius laikus. Ne tai, kad reorganizuota ir iš Maskvos perkelta į Omską – toli nuskambėjo 2017 m. skandalas, kai beveik visuose „Proton“ antros ir trečios pakopos varikliuose aptiko broką. Tai pakirto jo prestižą. Vis tik atrodo, pagal skurdžius duomenis, kad „Mokslą“ bandys iškelti iki 2019-ų. Bet tai jau ne pirmą kartą garantuotai žada.

Galiausiai prie TKS šis 20-tonis modulis prijungtas 2021 m. liepos 29 d. – tiesa neapsieita be incidento. Iškeltas „Proton M“ raketos, po 8 val. skrydžio modulis prišvartuotas prie TKS stoties, tačiau 19:45 (Maskvos laiku), kai kosmonautai atidarė jo liuką ir perėjo į modulį, staiga netikėtai įsijungė modulio varikliai, dėl ko TKS stotis pasisuko 45^o. „Nauka“ modulio kontrolę pavyko susigražinti, tačiau jo varikliai veikė apie valandą, kol išsibaigė kuras, o TKS stabilizavimui buvo panaudoti „Zvezda“, o vėliau ir „Progress“ varikliai. Ekipažui pavojaus nebuvo kilę; NASA irgi pareiškė, kad stotis nepatyrė jokių pažeidimų, tačiau vėlesniam laikui perkėlė planuotą „Starliner“ testinio skrydžio datą (šio užlaikymo kaina keli milijonai dolerių).

„Nauka“ modulis rusų kosmonautams suteiks daugiau darbinės erdvės, vietos kroviniams saugoti, vandens ir oro regeneravimo aparatūrai, o taip pat antrąjį tualetą. Modulis turi europietišką manipuliatorių ERA, leisiantį atlikti kai kuriuos darbus neišeinant į atvirą kosmosą.

Tačiau miglotas ir pačios TKS likimas. JAV yra nemažai ketinančių nuskandinti ją jau 2020-ais. Žinoma, kad NASA nustos finansuoti TKS 2025 m. Bet gal tai ne galas?!

Mat savo daugiamodulę stotį (sumažintą „Mir“ modelį) sukurti ketina kinai – ir vargu ar JAV leis sau neturėti stoties, kai Kinija turės. Juk orbitinė stotis – ne tik mokslo tyrimai, bet ir platforma ginklams. O juk „šaltasis“ karas tarp tų šalių jau prasideda... Tad TKS dar patarnaus, ko gero, bent vieną dešimtmetį...

Kokiu pavidalu – jau kitas klausimas!? Neseniai sužinota, NASA „galva” Dž. Braidenstainas ieško privačių investuotojų, pasirengusių perimti amerikietišką TKS dalį. Nors vargu, ar TKS gali būti komerciškai pelninga – į ten sunku patekti, iš jos sunku sugrįšti. Ir viskas labai brangu.

Kaip bebūtų, amerikiečių TKS atsisakymas būtų mirtinas smūgis „Roskosmos”. Visiškai nereikalingais tada pataps ir “Sojuz”, ir “Progress” laivai. O gal Rusijos nacionalinė” stotis išliks ir be amerikiečių – prijungus numatytus „Nauka“, NEM ir „Pričal“ (Prieplauka) modulius? Bet apie technines problemas net neverta kalbėti – „Nauka“ modulio parengimas parodė tuos sunkumus... Dar svarbesni finansiniai reikalai... Kalbama, kad „Roskosmos“ negaus didelės pinigų sumos, o tai kelia pavojų net ir prioritetiniams darbams (pvz., „Sojuz-5” raketos sukūrimui), nekalbant jau apie nacionalinę stotį. Tad vieninteliu variantu belieka bendradarbiavimas su Vakarais tarptautinės stoties Mėnulio orbitoje projekte (Lunar Orbital Platform-Gateway). Be jo atkrenta būtinybė tiek laivui “Federacija”, tiek supersunkiai raketai, kurią Rusija vis dar ketina sukurti. Jų nereiks, nes tiesiog nebus kur skristi!

Padažnėjo nuotėkiai

2023 m. spalio 25 d. rusų kosmonautai O. Kononeko ir N. Čubas, išėjo į kosmosą, kad apžiūrėtų šaldymo skysčio nuotėkį TKS stotyje, tačiau jiems teko trauktis nuo toksiško burbulo. Nuotėkis iš radiatorių buvo aptiktas anksčiau, tačiau pradžioje palaikytas nesąs betarpiškai pavojingu. Tačiau išėję jie susidūrė su nuodingo amoniako burbulu, kuris apnuodijo vieną iš O. Kononeko pasaitų, kurį jam teko palikti kosmose, kad neįneštų nuodų į stotį. Iš tikro, tai nuotėkis jiems nebuvo netikėtas, tad jie turėjo su savimi šluosčių, kad nusišluostytų skafandrus, jei susidurtų su nutekėjusiu skysčiu. Be to, jie radiatoriaus panelėje aptiko nepaaiškinamas skyles su lygiais kraštais, tarsi jos būtų išgręžtos. Jų daug ir jos pasiskirstę chaotiškai.
O kaip beveik tuo pat metu nuotėkis sutrukdė amerikiečių astronautams išeiti į atvirą kosmosą, skaitykite išeita mikroorganizmų mėginio...

Rusiška TKS dalis turi įdomią įvairių nuotėkių istoriją. 2022 m. gruodį prisišvartavęs „Sojuz“ ėmė nevaldomai skleisti į erdvę šaldymo skystį. Vos po dviejų mėnesių, 2023 m. vasarį „Progress MS-21“ irgi pradėjo „tekėti“ prisišvartavimo metu, kas sukėlė laivo išsihermetinimą. Abu šie atvejai buvo aiškinami mikrometeorito „išoriniu poveikiu“. Tačiau paskutinis incidentas su rezerviniu radiatoriumi prie „Nauka“ modulio kelia įtarimą, kad toks nesklandumų kiekis nutiko per santykinai trumpą laiką. Pažiūrėsim, ką „Roskosmos“ pasakys apie jį?!

Barščių kelias į kosmosą

Tirti kosmosą turščiu skrandžiu neišeis. Jau ketvirtį amžiaus Biriulevo eksperimentinėje gamykloje maisto kosmosui ruošimui vadovauja V. Dobrovolskis. MKS ekipažų didžiąją maisto dalį sudaro sublimuoti produktai – kai iš jų vakuumo sąlygomis išgarinamas vanduo, o produktas virsta milteliais. Juos praskiedi – ir vėl gauni kvapnią sriubą ar kepsnį. Kosmonautų meniu sudaro apie 300 patiekalų, tarp kurių be sublimuotų yra ir konservai, saldainiai, vaisiai, duona ir net juodieji ikrai. Racionas sudarytas 16-ai dienų, per kurias patiekalai nesikartojasi. Pagrindinis meniu privalomas visiems (jokių ten veganų, žaliavalgių, žaliakalbių ir pan.) ir sudarytas pagal medicininius rodiklius. Kiekvienam kosmonautui numatytas ir papildomas meniu pagal jo pageidavimus.
Anksčiau TSRS kosmonautai maitinti iš tūbelių, tačiau dabar tūbelės išleidžiamos tik kaip suvenyrai.

Trumpa orbitinių stočių istorija

Pirmąja orbitine stotimi buvo „Saliut“, iškelta 1971 m. balandžio 19 d., o pirmąja amerikietiška stotimi – „Skylab“ (1973 m. gegužės 14 d., stambesnė už tarybines ir išbuvusi orbitoje labai ilgai – iki 1979 m.).

„Saliut“ programa Kol JAV leidosi į Mėnulį (skaitykite >>>>>), TSRS veržėsi į priekį kosminių stočių srityje. Pradžioje 1971-82 m. laikotarpiu ji iškėlė net 7-ias „Saliut“ stotis (su aliuzija į J. Gagarino frazę), tačiau jų programa iš tikro įsigalėjo tik su „Saliut-6“ ir „Saliut-7“. 1971 m. balandį iškelta „Saliut-1“ turėjo triumfuoti, tačiau sulaukė tik dviejų misijų. Pradžioje „Sojuz-10“ laivu atvyko 3 žmonių įgula, tačiau nesugebėjo prisišvartuoti. Dar tragiškesniu tapo „Sojuz-11“ atskridimas su 4-iais kosmonautais: jie nesunkiai įėjo į stotį ir joje išbuvo 23 dienas. Tačiau besileidžiant laivas išsihermetino ir visa įgula žuvo – o kadangi jie nevilkėjo skafandrų, mirė staigiai (plačiau apie tragediją skaitykite Iš dangaus leidžiasi ... katafalkas). Tai privertė perprojektuoti „Sojuz“ laivus ir vėliau jais tegalėjo skristi tik du kosmonautai su jau privalomais skafandrais. „Saliut“ 16 m. skersmens modulyje kosmonautai atlikdavo eksperimentus, kurių dauguma susiję su nesvarumo sąlygomis. Dėl jo jie privalėjo treniruotis „bėgimo takeliuose“ ir minti dviračius. 1984 m. trys kosmonautai (L. Kizimas, V. Solovjovas, O. Atkovas) „Saliut-7“ stotyje pasiekė buvimo kosmose rekordą – 237 d. „Saliut-7“ buvo „užkonservuotas“ 1986 m., o 1991 m. įėjo į Žemės atmosferą; jos nuolaužos nukruto retai gyvenamuose Čilės ir Argentinos rajonuose. Skylab Nutraukus „Apollo“ misijas, pereita prie „Skylab“ stoties sukūrimo, kuri sukosi aplink Žemę 1973-79 m. Paskutinė misija į ją buvo 1974-ais, o tada skriejo tuščia, kol 1977 m. įėjo į atmosferą, kur suiro – išbarstydama nuolaužas Vakarų Australijoje tarp Esperance ir Rawlinna miestų. Jos gyvenamasis skyrius buvo įrengtas „Saturn V“ trečiosios pakopos vietoje – joje buvo 210 m³ gyvenamosios erdvės – beveik kaip nedideliame name. Jos misija beveik pasibaigė pačioje pradžioje – starto metu buvo nuplėštas skydas kartu su viena ir dviejų saulės baterijų panele, turėjęs saugoti nuo mikrometeoritų. Ji pasitarnavo kaip testinė platforma ilgalaikiam buvimui kosmose. Ji priėmė tris įgulas. Joje kosmose pirmąkart buvo įrengtas tualetas ir dušas. Mir 1986 m. TSRS iškėlė naujo tipo 18 t svorio stotį MIR („taika“) su 6-iais prisišvartavimo šliuzais, prie kurių galėjo jungtis „Sojuz“ ir „Progress“ laivai. Su laiku ji buvo papildoma naujais moduliais. Vėliau pradėjo priimti ir kitų šalių astronautus. Joje V. Poliakovas 1994-95 m. praleido 437 d. 1997 m. vasarį jos „Kvanto“ modulyje deguonies generatorius stotyje sukėlė gaisrą. Gesinimo sistema gaisrą užgesino, tačiau dūmų joje buvo dar kelias valandas. Tačiau jau birželį „Progress“, prisišvartuodamas prie jos, atsitrenkė, pramušdamas korpusą ir pažeisdamas saulės bateriją. Stotis pradėjo netekti oro, tačiau įgulos skubių veiksmų dėka pavyko išvengi nelaimės. Išbuvusi orbitoje 15 m., 2001 m. „Mir“ įėjo į Žemės atmosferą ir nuolaužos sukrito į Ramųjį vandenyną tarp Naujosios Zelandijos ir Čilės. Tada atėjo TKS era. O dabar ir Kinija įrengė savąją orbitinę stotį (skaitykite Kosminės Kinijos ambicijos)...

Papildomai skaitykite: Moterys kosmose Lenktynės kosmose Raketų eros ištakose Ar bus grįžta į Mėnulį? NASA tapsmas: istorija Kinijos kosminės ambicijos Dulkėtais tolimų planetų takais Gluško: metai kosminiame olimpe Skafandrai: atsiradimas ir variantai Žmonės Mėnulyje: „Apolono“ programa Kosmonautikos pergalės ir pralaimėjimai S. Koroliovas – sovietų kosmoso programos vedlys Astronomija: Žymesnieji įvykiai (20 a.) Kuri akis tingi? Kosmosas ir iliuzijos Daugkartinis orbitinis lėktuvas Per meilės orgijas į žvaigždes Pirmasis vežimas Mėnulyje Jis žuvo iki Gagarino... Nežinomi kosmonautai Žvalgantis po dangų Mūšis dėl Veneros "Galileo" misija Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje. UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life. Review of our site in English NSO skiltis Vartiklis