Mokslinė mintis nuolat veržėsi pro teologinių dogmų rūką. Štai kaip Kopernikas pristatė savo heliocentrinę sistemą:
„Visa ko centre soste sėdi Saulė. Argi ne geriausia vieta tam šviesuliui toje nuostabiausioje šventovėje, iš kurios galima apšviesti visa ką iškart? Jis teisingai vadinamas Liktarna, Mintimi, Visatos valdovu. Hermis Trismesgistas vadino jį Reginčiu dievu, Sofoklio „Elektroje“ jis vadinamas Visaregiu. Tad Saulė įsikūrus karališkame soste, valdydama savo vaikus, planetas, kurios sukasi aplink ją“ (Bronowski, 1973, p.196-197)

J. Kepleris panašiai aiškino savo orbitinę geometriją:
„...kirtus plokštuma, sferos pjūvyje matome apskritimą, sukurto proto tobulą vaizdą, patalpinimui kūnui, kurį turi valdyti , - ir tas apskritimas tokiame santykyje su sfera, kaip Žmogaus mintis su Dieviškąja mintimi“. (Pauli, 1955, p.161)

Net didysis Izaokas Niutonas vieno biografų buvo apibūdintas:
„... ne pirmasis proto amžiuje. Jis buvo paskutiniuoju magu, paskutiniuoju iš babiloniečių ir šumerų, paskutinysis didysis išminčius, žvelgęs į regimą ir minties pasaulį tokiomis pat akimis, kaip kūrę intelektualinį palikimą prieš 10 tūkst. metų“ (Keynes, 1963, p.311)

Šiuolaikinės fizikos tėvas Maksas Plankas drąsiai išrėžė savo fundamentalųjį tvirtinimą:
„Kai nusprendėme, kad priežastingumo dėsnis nėra privalomas žmogiškojo mąstymo elementas, mes padarėme protinę įžvalgą apie jos tikroviškumą realiame pasaulyje“. (Planck, 1932, p.117)

Nilsas Boras atsakė su savo radikaliu įsitikinimu:
„... priežastingumas gali būti suprantamas kaip suvokimo būdas, kuriuo apribojame savo jutimus“ (Bohr, 1961, p.116)

Ervinas Šriodingeris laikėsi dar radikalesnės pozicijos:
„Pasaulis man duotas vienas - o ne vienas esantis ir kitas suvokiamas. Subjektas ir objektas yra tas pats. Ribos tarp jų negalima pašalinti, ... nes ji neegzistuoja...“ (Schrodinger, 1967, p.131, 137)

Šiuo laikmečiu tebesusiduriame su EPR paradoksais ir poveikio per atstumą reiškiniais, kurie gerokai prieštarauja lokalaus priežastingumo koncepcijai. Mūsų konceptualizacijos ir lingvistinio subatominių reiškinių perteikime vienas iš kraštutinumų (kvarkai, gluonai, keistumai, žavesys ir t.t.) ir astrofizikinių ir kosmologinių procesų kitame (kvazarai, juodosios skylės, kosminės stygos, pulsuojantys burbulai-visatos ir t.t.) tebesmilksta kai kurios tos pačios metafizinės nuostatos, kurios grynesne forma išreikštos hermistinėje filosofijoje ar alchemiko žaizdre.

Papildantis balansas tarp objektyvių ir subjektyvių perspektyvų, kaip išsireiškė N. Boras:
"... privalome prisiminti, kad mūsų sąmonės prigimtis pateikia papildantį sąryšį - visose pažinimo srityse - tarp koncepcijos analizės ir jos momentinės realizacijos... susiejant psichinius ir fizinius būties veiksnius, nes susiduriame su ypatingu papildymo sąryšiu, kurio negalime teisingai suprasti vienpusiu fizikos ar psichikos dėsnių taikymu... - tik to požiūrio išsižadėjimas leis mums suprasti, kad harmonija, mūsų suvokiama kaip laisva valia, išnagrinėjama priežastingumo terminais" (Bohr, 1961, p.20-24).

Heizenbergas irgi pateikė panašų apibendrinimą: "Nustatėme, kad papildymo teorija nėra taikytina vien tik atomistiniam lygmeniui. Su ja susiduriame, kai išsisakome apie mūsų sprendimo motyvus ar kai renkamės tarp mėgavimosi muzika ir jos struktūros analizes" (Heisenberg) V. Paulis irgi pasisakė tokiame kontekste: „Iš vienos pusės, šiuolaikinės fizikos papildymo idėja, kaip nauja sintezės rūšis, parodė, kad senų prieštaraujančių koncepcijų (kaip dalelių ir bangų) taikymo prieštaravimas yra tik atrodantis; iš kitos pusės, senų alcheminių idėjų panaudojimas Jungo psichologijoje parodo gilesnę psichinių ir fizinių apraiškų vienybę, mums vienintelis priimtinas požiūris būtų abiejų būties pusių priėmimas: kiekybinės ir kokybinės, fizinės ir psichinės - kaip sulyginamų viena su kita.... ir jas kartu apjungiant... Jis būtų labiausiai tenkinantis, jei fizika ir psichika būtų imamos kaip tos pačios realybės papildantys aspektai“. (Pauli, 1955, p.208-210) 1935 m. A. Einšteinas viešai pareiškė, kad netki atominės energijos panaudojimu artimiausiame šimtmetyje (o jau po 10 m.buvo panaudota atominė bomba). O šiuolaikinės atominės fizikos tėvas E. Rezerfordas 1937 m. su pašaipa pareiškė: „Kas tiki atominės energijos panaudojimu, tas, ko gero, dar tiki ir nuskridimu į Mėnulį“. Carl Friedrich von Weizsacker'is prieš 50 m. „padėjo“ tašką: „Dvi pagrindinės sąmonės funkcijos yra kiekvieno fizikos teiginio pagrindas: sugebėjimas pažinti ir valia“ (von Weizsacker, 1941)

K. Weizsackeris

Trumeno patarėjas mokslo reikalais Vanevaras Bušas 1949 m. tvirtino, kad tarpkontinentinės balistinės raketos niekada nebus sukurtos. Jau prieš pirmojo palydovo startą kai kurie iškilūs mokslininkai, tame tarpe ir anglų astronomas Rojalas, laikė tą idėją kvailyste arba apgaule.

Parengė Cpt.Astera's Advisor